Gelvonų seniūnija

Gelvonų seniūnija yra Širvintų rajono šiaurinėje dalyje. Gelvonų seniūnijoje yra Gelvonų ir Bagaslaviškio miesteliai, 59 kaimai (iš jų 6 negyvenami), 12 viensėdžių (iš jų 1 negyvenamas). Seniūnijos centras – Gelvonų miestelis. Nuo seniūnijos centro iki rajono centro – Širvintų – 25 km [12].

Seniūnijos teritorija – 11 492 ha, iš jų 71 % užima žemės ūkio naudmenos, 22 % – miškai, 7 % – vandenys ir kitos paskirties plotai [11]. Statistikos departamento duomenimis seniūnijos teritorijoje gyvena 1 406 (2011 m.) gyventojai, iš jų – 675 vyrai, 731 moteris [14].
 
Seniūnijos teritorijoje yra Gelvonų vidurinė ir Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokyklos bei Gelvonų vidurinės mokyklos Liukonių pradinio ugdymo skyrius, Gelvonų ambulatorija, Bagaslaviškio medicinos punktas bei Liukonių bendruomenės slaugytojų kabinetas. Gelvonų miestelyje yra Ukmergės miškų urėdijos Gelvonų girininkija, kurios prižiūrimi miškų plotai yra ne tik Gelvonų seniūnijos teritorijoje, bet ir Ukmergės, Jonavos rajonuose bei Čiobiškio seniūnijoje [15].
Seniūnijoje yra Bagaslaviškio ir Gelvonų „Lietuvos paštui“ priklausantys filialai. Trys Širvintų savivaldybės Viešosios bibliotekos filialai (Bagaslaviškio, Gelvonų, Liukonių). Gelvonuose veikia kultūros namai, seniūnijos teritorijoje yra Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo ir Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. Seniūnijos gyventojai užsiima žemės ūkio veikla. Yra nemažai stambių ūkininkų, turinčių 100 ir daugiau hektarų žemės [11, 15].
Aktyviai dirba nevyriausybinės organizacijos: Bagaslaviškio vaikų dienos centras, Gelvonų krašto bendruomenė. Seniūnijoje veikia 10 kapinių ir Gelvonų miestelio senosios žydų kapinės [10, 12].
 
1848–1849 m. Gelvonuose gyveno būsimasis poetas, kalbininkas, Katalikų bažnyčios veikėjas, vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902) [23]. Gelvonų apylinkėse gimė prozininkas Karolis Jakštas (1869–1934); diplomatas, rašytojas Ignas Jurkūnas-Šeinius (1889–1959) (Šeiniūnuose); rašytojas Juozas Kruminas (1914–1951) (Palionėje); tautodailininkas, skulptorius Ipolitas Užkurnys (1926–2004) (Pypliuose); fizikas Viktoras Kybartas (1929–1996) (Neveronyse); aktorius, TV diktorius Vytautas Kybartas (1930–1989) (Neveronyse), technologijos mokslų hab. dr., prof. Rimantas Kačianauskas (g. 1951) (Žaigaičiuose).
Gelvonų seniūniją garsino liaudies menininkai Jonas Strazdas (1922–2005), Emilija Pileckienė (1919–2009) [11]. 1944–1954 m. Gelvonuose klebonavo žymus kunigas, istorikas, Pasaulio tautų teisuolis, dr. Juozapas Stakauskas (1900–1972). Gelvonų miestelyje gimė Lietuvos knygos mokslo veikėja, bibliotekininkystės specialistė,  Vilniaus universiteto profesorė Vanda Puzinaitė-Stonienė (1932–2008).
 
Gelvonai, miestelis Širvintų r. savivaldybės teritorijoje, 16 km į vakarus nuo Širvintų, seniūnijos, parapijos centras  [4, 5].
 
Statistikos departamento duomenimis Gelvonų miestelyje gyvena 284 (2011 m.) gyventojai, iš jų – 137 vyrai, 147 moterys [14].
 
Vietovės vardą vieni kildina nuo tarmiško žodžio „gelvonis“, reiškiantį „bitės geluonis“, kiti nuo būdvardžio gėlus arba gėlas (prėskas) ir sieja su įvairiais padavimais. Bronius Kviklys, nurodydamas Gelvės upelio ir to pačio ežerėlio pavadinimus, mano, kad labai galimas dalykas, kad pirmosios Gelvonų sodybos stovėjo prie šio ežerėlio ir gavo jo vardą. Vėliau dėl kurių nors priežasčių (gaisro ar epideminių ligų) ši vieta galėjo būti palaikyta pavojinga žmonėms, nesveika, ir nukentėjusieji gyventojai susirado kitą vietą, kurioje ir kūrė dabartinius Gelvonus [17].
Išlikęs padavimas, susijęs su akmeniu, esančiu po bažnyčios altoriumi, primenančiu žmogaus pėdą ,ir su Gelvonų vietovės kilme. Prieš keletą šimtų metų Gelvonų vietoje tebuvę tankūs miškai. Kartą per juos ėjusi moteris į Vilnių prašyti Aušros Vartų Dievo Motinos pagalbos pasigydyti skaudančioms, nuolat geliančioms akims. Naktį šioje vietoje pastebėjusi ant akmens stovinčią Dievo Motiną. Kai regėjimas pranykęs, pamačiusi akmenyje įmintą pėdą, kurioje buvo kiek vandens. Ji tuojau šiuo vandeniu nusiplovusi akis ir jos nustojusios skaudėti ir gelti. Nuo akių gėlimo vietovė pavadinta Gelvonais [17].
Dėl oficialaus Gelvonų herbo sukūrimo Širvintų rajono Gelvonų seniūnija kartu su Gelvonų krašto bendruomene kreipėsi į Lietuvos heraldikos komisiją. Darbus atliko dailininkas, profesorius Juozas Galkus. Gelvonų herbe akcentuojami Švč. Mergelės Marijos simboliai – mėlyname fone matomi rožės žiedai ir geltonas pėdos kontūras. Gavus komisijos patvirtinimą, istorikai rengia oficialų herbo aprašymą. Pasibaigus šiai procedūrai, lauks paskutinis žingsnis – herbo patvirtinimas LR Prezidento dekretu [18].
 
gelvonai 2

Gelvonai. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Gausios informacijos apie Gelvonų ištakas, istoriją galima rasti 2009 m „Versmės“ leidyklos išleistoje monografijoje „Gelvonai“ (iš serijos „Lietuvos  valsčiai“) [6]. Knyga skirta Lietuvos tūkstantmečiui (1009-2009), Lietuvos valstybės – karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui (1253-  2003), Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (1918-2018), Gelvonų 625 metų jubiliejui (1385-2010). Monografijoje dalis publikacijų skirta Gelvonų  istorijai (istorikų Manvydo Vitkūno, Aleksandros Arimetos Vojevodskaitės, Tomo Baranausko, Vidos Girininkienės). Menotyrininkas Povilas  Spurgevičius rašo apie Gelvonų dvarus, Albinas Vaitonis, geografas, mokytojas, šios knygos rengėjų pagalbininkas rašo apie Gelvonų žydus [6].
 Informacijos apie Gelvonus taip pat yra enciklopedijose [4, 5, 7]. Knygų ir straipsnių bibliografinių aprašų galima ieškoti Širvintų savivaldybės viešosios  bibliotekos elektroniniame kataloge adresu.
 
Vietovė minima XIV a. kryžiuočių kelių aprašuose ir vadinama Gelvin vardu. Vėliau Gelvonai buvo dvaras, kurį XVII-XVIII a. valdė Žabų giminė, dėl to dar vadintas Žabais, Žabava. Po to Gelvonai perėjo Daumantams-Siesickiams [17]. Gelvonų laukas pirmą kartą paminėtas 1385 m. liepos 17 d. datuotame kryžiuočių kelio palei Nerį į Vilnių aprašyme (Nr. 67). Čia jis minimas kelyje nuo Vilkmergės (Ukmergės) pilies ir Tautgino kiemo iki Širvintos upės, nuo kurios einama tolyn Maišiagalos pilies link [3].
 
1642 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia, 1686 m. pastatyta katalikų bažnyčia, įsteigtas pranciškonų vienuolynas (uždarytas 1832 m.). 1744 m. Gelvonai gavo privilegiją rengti turgus. 1897  m. didžioji Gelvonų dalis sudegė. XIX a. pab. – XX a. I pusėje Gelvonai buvo valsčiaus centras, sovietinės okupacijos metais apylinkės centras, kolūkio centrinė gyvenvietė. Po II pasaulinio karo Gelvonų apylinkėse veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai [4, 5].
 
Gelvonų miestelio plano struktūra linijinė, pastatai daugiausiai išsidėstę palei pagrindinę gatvę [5]. Architektūra lig šiol nebuvo kompleksiškai tyrinėta. Gelvonų miestelio architektūrą, remiantis istoriniais ir archyviniais šaltiniais bei natūros tyrimais, naudojant istorinį, menotyrinį analizės metodus, aprašo Marija Rupeikienė monografijoje „Gelvonai“ [21]. Atskiruose leidiniuose minimi tik sakraliniai pastatai. Prie centr. aikštės – mūrinė neoklasicistinė su neobaroko elementais Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (1897, archit. A. Polozovas). Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta XVII a. XIX a.  bažnyčia sudegė [20]. Bažnyčios šventoriuje XIX a. koplyčia, kurioje įmūrytas maždaug 90×36 cm dydžio akmuo su ženklu, primenančiu žmogaus pėdą. Šventoriuje yra grafų Pliaterių kripta. Joje – XIX a. medinis altorius [13].
 
Namas, kuriame 1848-1849 m. gyveno poetas Antanas Baranauskas, stovi miestelio vidurinėje dalyje, arti bažnyčios. Pagrindinis fasadas atsuktas į p. v. Namas kampinio plano, š. r. dalis vieno aukšto, p. v. dalis – dviejų. A. Baranauskas gyveno  vienaukštėje namo dalyje – buvo tuometinio Gelvonų klebono Danevičiaus liokajus [23].
Gelvonuose buvusi medinė žydų sinagoga, nedidelė cerkvė rusų kareiviams (statyta 1872 m). Šie pastatai seniai išnykę [7].
 
Paminklas didžiosios Kovos apygardos partizanams (skulpt. Jonas Jagėla) atidengtas Gelvonuose 1998 m. birželio 27 d. aikštėje prieš Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią [19, 22, 25].
 
Prie Širvintos upės yra nedidelis mūrelis (1 x 1,5 x 3 m.), kurį žmonės vadina „Turko kapu“. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad kažkada pas Liukonių  dvaro savininką, rusų generolą, su visa karo apranga atvykęs ir apsigyvenęs turkas karininkas. Generolas jį pamilęs, laikęs pas save ir slėpęs nuo valdžios. Tačiau kartą rusai sužinoję, kas tai per svečias ir nušovę. Nelaimingasis buvęs palaidotas Širvintos slėnyje, o dvarininkas pastatęs savotišką paminklą [17].
 
Gelvonų miestelyje yra kapinės. Kapinių vid. dalyje Lietuvos karių kapai. Kapai 6, aptverti metaline tvorele (3×4 m). Čia palaidoti Lietuvos kariai, 1919-1920 m. žuvę kovose su Lenkijos kariuomene. Manoma, kad 4 kariai žuvo 1920.XI per Giedraičių-Širvintų mūšį [2].
Gelvonų miestelio senosios žydų kapinės įtrauktos į Kultūros vertybių registrą [10].
 
Monografijoje „Gelvonai“ publikuojami Albino Vaitonio atsiminimai apie Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykius Gelvonų apylinkėse [1]. Apie 1960-1978 m. Gelvonus atsiminimus parašė Rytas Tamašauskas [24]. Užrašyti gelvoniškių pasakojimai, keletas padavimų [8, 16].
 
Gelvonų biblioteka įsteigta 1939 m sausio 1d. Pirmuoju bibliotekos vedėju buvo Aleksandras Juškevičius. Gelvonų biblioteka įsikūrusi seniūnijos patalpose ir aptarnauja 19 kaimų ir vienkiemių. Bibliotekos skaitykloje vartotojams skirtos 4 darbo vietos [9].
Kraštotyros kartotekoje sukaupta apie 1500 bibliografinių įrašų.
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykiai Gelvonų apylinkėse (atsiminimai) // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 455-457.
2. Banionis, Juozas. Lietuvos karių kapai: Gelvonų miestelis, kapinės // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 276.
3. Baranauskas, Tomas. Gelvonų ištakos. – Žml. // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 166-168.
4. Brazauskas, Vincas ir kt. Gelvonai. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1985. – T. 1, p. 596.
5. Brazauskas, Vincas ir kt. Gelvonai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 6, p. 518.
6. Gelvonai. – Vilnius, 2009. – 1384 p.: iliustr., faks., natos, portr., žml.
7. Gelvonai // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1956. – T. 7, p. 117.
8. Gelvoniškiai pasakoja  // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 495-514.
9. Gelvonų biblioteka. Širvintų r. savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus] 2013 [žiūrėta 2016-10-04]. Prieiga per internetą: <http://sirvintuvb.lt/?page_id=39>.     
10. Gelvonų miestelio žydų senosios kapinės. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2006-2008 [žiūrėta 2016-10-04]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
11. Gelvonų seniūnija. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 258-259.
12. Gelvonų seniūnijos vizitinė kortelė: rajono seniūnijose. – Iliustr.  // Krašto naujienos. – 2008, lapkr. 14, p. 4.
13. Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia: Širvintų dekanatas. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas = Kaišiadorys bishopric and its sacral heritage. – Vilnius, 2006. – P. 316-319. – Santr. angl.
14. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-10-04]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
15. Juzėnas, Lionginas. Gelvonų seniūnija. – Iliustr. // Gelvonai. – Vilnius, 20009. – P. 518-524.
16. Keletas padavimų // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 1146-1147.
17. Kviklys, Bronius. Gelvonai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 538-541.
18. Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Gelvonų herbą. – Iliustr. //Širvintų kraštas. – 2016, vas. 20, p. 2.
19. Paminklas partizanams Gelvonuose. – Iliustr. // Voruta. – 1998, rugpj. 1, p. 3.
20. Rupeikienė, Marija. Gelvonų bažnyčia: Gelvonų miestelis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 275-276.
21. Rupeikienė, Marija. Gelvonų miestelio architektūra. – Iliustr., Žml. // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 587-629.
22. Semaška, Algimantas.  Lietuvos keliais: turisto žinynas; miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – 5-asis papild. ir atnauj. leid. – Vilnius, [2008], p. 492.
23. Šlekys, Jonas. Namas, kuriame gyveno Antanas Baranauskas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 276.
24. Tamašauskas, Rytis. 1960-1978 metų Gelvonai (atsiminimai). // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 495-514.
25. Trimonienė, Rūta. Paminklas Didžiosios Kovos apygardos partizanams. – Iliustr. // Gelvonai. – Vilnius, 2009. – P. 515-517.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016