„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Elektrėnų savivaldybė Gilučių seniūnija

Gilučių seniūnija yra Elektrėnų savivaldybės šiaurrytiniame pakraštyje. Ribojasi su Kaišiadorių rajonu, pietuose – su Kietaviškių, vakaruose – su Elektrėnų seniūnijomis. Gilučių seniūnijos teritorija yra automagistralės Vilnius–Kaunas dešinėje [5, 8]. Per ją eina kelias Vilnius–Jonava.

Seniūnijos plotas – 2481 ha, iš jų 66 % užima žemės ūkio naudmenos, 25 % – miškai, 0,85 % – vandenys, 9,15 % – kitos paskirties plotai.
Seniūnijos teritorijoje gyvena 483 žmonės, iš jų: 251 moteris ir 232 vyrai (2011) [12].

Seniūnija įsteigta 2000 m., remiantis LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu [5, 18]. Iki tol Gilučiai priklausė Kaišiadorių rajonui. Gilučių seniūnijai priklauso 12 kaimų. Didžiausios gyvenvietės – seniūnijos centras Gilučiai (236 gyvenotojai) ir Gabriliava (110 gyventojų).

Seniūnijos vakaruose stūkso Kalninių Mijaugonių piliakalnis, driekiasi rytinė Strošiūnų kraštovaizdžio draustinio dalis, o šiaurės rytų pusėje – Koncepto ir dalis Kaugonių miško. Teka Prakusos upelis. Seniūnijos šiaurrytiniame kampe, Pūstakiemio kaime, įkurtas nedidelis (0,7 ha) botaninis savivaldybės draustinis [2].

Liaudies etimologija Gilučių pavadinimą sieja su posakiu „gilu čia“ [5] ar „giliai“ [21]. Taip šią vietą pavadino nuo maro bėgantys žmonės, kurie tikėjosi būti saugesni giliai miške. Pagal kitą versiją pavadinimas kilęs nuo žodžio „gilė“ mažybinės formos daugiskaitos. Gilės yra pavaizduotos ir Gilučių herbe [6].

Gilučių seniūnijos pagrindinė gyvenvietė yra Gilučiai, esantys 3 km į šiaurės vakarus nuo Elektrėnų [8]. Čia veikia Elektrėnų pradinės mokyklos Gilučių skyrius, Elektrėnų PSPC medicinos punktas, biblioteka, Elektrėnų savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius, kultūros klubas. Visos įstaigos įsikūrusios viename pastate [5, 9].

giluciu sen

Gilučių seniūnija : [brošiūra]. – [2015]. Brošiūros viršelis

Trumpai Gilučių seniūnija aprašyta brošiūroje „Gilučių seniūnija“ [9]. Nemažai informacijos pateikta leidinyje „Elektrėnai“ [21], Veronikos Tamošiūnienės surinktoje medžiagoje, trumpai seniūnija pristatyta leidiniuose „Elektrėnų kraštas = Land of Elektrėnai“ [11], „Elektrėnų savivaldybė“ [5].
Trumpa informacija apie Gilučių kaimą pateikta  „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ [4], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [8], leidinyje Elektrėnų savivaldybė“ [5], Gražinos Radzvilavičiūtės straipsnyje „Gilučių seniūnija šiandien“ [19] ir kt.
Apie Gilučių kraštą nemažai informacijos yra surinkusios Irena Antanavičienė ir Gilučių filialo bibliotekininkė Veronika Tamošiūnienė. Kraštotyros darbai „Elektrėnų viešosios bibliotekos Gilučių filialo istorija“, „Gilučių etnografinio ansamblio kolektyvas“, „Gilučių kaimo istorija“, „Gilučių kaimo mokyklos istorija“, „Gilučių seniūnijos kaimų istorija“, Koncepto kaimo istorija, „Nepramintais knygos takais: knygnešio Petro Gudelio gyvenimas ir veikla“ yra suskaitmeninti (žr. adresu).

Gilučiai rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose minimi 1590 m. – priskirti Bekštonių kuopinio susirinkimo centrui [13].
1741 m. minimas kaimas Gilucie, Gilucia [13].
1750 m. gaisro metu sudegė visos viena šalia kitos stovėjusios kaimo sodybos. Prieš gaisrą daugelio gyventojų pirkios buvo po vienu stogu su tvartais, vėliau gilutiškiai ūkinius tvartus pasistatė atskirai.
1791 m. trys sodybos ir 23 gyv. priklausė Kietaviškių dvaro Karsakų palivarkui (savininkai Pociejai). Vėliau Gilučiuose įsikūrė ir karčiama, kuri priklausė Stravinskiui [13].
1910 m. pradėjo veikti parduotuvė.
1913 m. Gilučiuose buvo įsteigta Vilniaus krašto lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ biblioteka-skaitykla [20].
Didžioji dalis gyventojų į vienkiemius išsiskirstė 1927 m.
1936 m. S. Janavičius ardamas savo lauką rado 600 monetų lobį, kuriame, kaip manoma, daugiausia buvo lietuviškų grašių. Šis lobis dabar turėtų būti M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 1965 m. kaime buvo rastas dar vienas lobis: kolūkio tvarte aptiktame moliniame puode buvo 543 XVII a. pirmos pusės monetos [13].
Sovietinės kolektyvizacijos metais gilutiškiai vėl pradėjo statytis namus, Gilučiai buvo centrinė kolūkio gyvenvietė [13, 21].
Nuo 1990 m., atkūrus nepriklausomybę, įvyko daug permainų: atsirado ūkininkų, verslininkų, pasikeitė žmonių požiūris į žemę ir nuosavybę. Yra ekologiniu ūkiu besiverčiančių gyventojų [9].

Gilučių herbas

Gilučių herbas

Istorinio herbo Gilučiai neturėjo. 2006 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino Gilučių herbą. Žaliame fone pavaizduota 12 auksinių gilių. 12 gilių simbolizuoja pirmąjį įsikūrusio kaimo sodybų skaičių, ąžuolas yra kovose už laisvę Gilučių gyventojų parodytos tvirtybės simbolis, o žalia spalva reiškia viltį ir laisvės siekį. Herbo spalvas turi ir Gilučių vėliava [5, 6, 9].

Iš Gilučių kaimo kilę knygnešiai Petras Gudelis (1864–1924). Jis gausiai aprūpindavęs spauda kitus knygnešius [14, 21]. Taip pat knygas padėdavo platinti broliai Mykolas ir Jurgis Gudeliai, Emilė Janavičiūtė, Ona Medzikauskaitė (g. 1869 Gilučiuose) [14, 21]. Iš Pūstakiemio kaimo (Gilučių sen.) kilęs knygnešys, daraktorius Antanas Zaremba [14]. Apie šiuos iš Gilučių kaimo ir jo apylinkių kilusius knygnešius rašyta žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904“ [14].
Gilučiuose gimė rašytojas, žurnalistas Martynas Gudelis (1906–1993). Apie jį rašyta leidiniuose „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“ (Vilnius, 1998, T. 1 p. 343), „Žurnalistikos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1997, p. 159), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (Vilnius, 2005, T. 7, p. 257).

Šalia Gilučių buvo Gabriliavos ir Mijaugonių dvarai. Nors vertingų senovinių pastatų neišliko, tačiau yra 3 ha užimantis Gabriliavos parkas [17, 21].

Gilučių seniūnijoje yra kelerios veikiančios kapinės: Gilučių, Kalninių Mijaugonių, Strošiūnų. Gilučių kapinėse palaidotas jau minėtas knygnešys P. Gudelis (1864–1924) ir žinomas geografas, žygeivių judėjimo Lietuvoje pradininkas, Jaunųjų geografų mokyklos įkūrėjas, fizinių mokslų daktaras Rimantas Krupickas (1943–2009).
Yra jau neveikiančios dvarininkės O. Grybauskienės šeimos kapinaitės.

Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų 2009 m. parengtame elektroniniame leidinyje „Laiko vingiais: Elektrėnų krašto kultūros paveldas“ [17] galima rasti informacijos apie Gilučių seniūnijoje esančius objektus: Kalninių Mijaugonių piliakalnį ir pilkapyną, buvusio Gabriliavos dvaro parką, kryžius, taip pat apie knygnešius, rašytoją Juozą Kundrotą, Gilučių folkloro ansamblį „Obelėlė“.
2014 m. išleistas knygos „Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse“ I tomas. Čia publikuotos 1918–1919 m. Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse Teodoro Brazio užrašytos dainos. Leidinyje pateikta ir Gilučių kaimo gyventojos Onos Medzikauskaitės dainos [7].

Onos Rasutės Šakienės sudarytoje tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ [1] Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [10] surinkti žmonių prisiminimai ir pasakojimai apie Gilučių kaimą, Gabriliavos ir Mijaugonių dvarus, Kalninius Mijaugonis, Kloninius Mijaugonis, Koncepto ir Lubakos kaimus, jų gyventojus.

Yra užrašyti Jaronimo Gudelio (1908–2007), daugelį metų gyvenusio Gilučiuose, prisiminimai [10, 21].
Rašytojas kraštietis Juozas Kundrotas (g. 1934) romane „Įskelti titnagą“ [15] aprašo XIX a. II pusėje šiame krašte veikusias slaptas lietuviškas mokyklas ir knygnešystę. Esė knygoje „Neblėstantys susitikimai“ [16] šiltai prisimenami Gilučiai, jų apylinkės ir žmonės – seniai išėję, bet nepamiršti, taip pat pasakojama apie šiandien čia gyvenančius ir dirbančius.
Eilėraštį „Gilučiai“ parašė iš Mijaugonių (Kietaviškių senūnija) kilęs poetas Vacys Bukauskas [8].

1974 metais, išaugus naujai Gilučių gyvenvietei, buvo įkurta Gilučių biblioteka. Pirmoji bibliotekininkė – Genovaitė Graužienė. Biblioteka glaudžiai bendradarbiauja su seniūnija, kraštiečiais, Vaikų globos namais. Iki 2000 m. gegužės mėn. biblioteka priklausė Kaišiadorių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai, o įsteigus naują Elektrėnų savivaldybę, tapo Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialu. Šiuo metu bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 6,4 tūkst. dokumentų, prenumeruojami periodiniai leidiniai. Laimėjus VIPT projektą, 2005 m. gegužės mėnesį bibliotekoje atidarytas Viešasis interneto prieigos taškas [3, 5]. Plačiau susipažinti su bibliotekos veikla galima 2012 m. išleistoje knygoje „Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija“ [20], bibliotekos svetainėje [3], kraštotyros darbe „Elektrėnų viešosios bibliotekos Gilučių filialo istorija“.

Literatūra ir šaltiniai

  1. Ar meni tų ažerų?: Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – 646, [4] p.: iliustr., nat.
  2. Elektrėnų krašto gamta = The nature of Elektrėnai / tekstą parašė Vidmantas Malinauskas. – Vilnius, 2002. – 102, [2] p.: iliustr.
  3. Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialai: Gilučių biblioteka. Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/bibliotekos-filialai/giluciu-biblioteka/537>.
  4. Gilučiai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1985. – T. 1, p. 61.
  5. Gilučiai : [apie seniūniją] // Elektrėnų savivaldybė. – Vilnius, 2014. – P. 74–77.
  6. Gilučiai: [apie herbą ir vėliavą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P. 162–163.
  7. Gilučiai: [gyventojų dainos] // Tautinės dainos : surinktos Kietaviškių, Semeliškių, Žiežmarių apylinkėse / užrašė Teodoras Brazys ; [sudarė Kostas Aleksynas]. – Vilnius, 2014. – T. 1, p. 206–208.
  8. Gilučiai: [trumpos žinios apie kaimą] // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2004. – T. 6, p. 657.
  9. Gilučių seniūnija : [brošiūra]. – [2015]. – 15 p., įsk. virš. : iliustr., žml.
  10. Gilučių seniūnija : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 102–130.
  11. Gilučių seniūnija = Gilučiai Neighbourhood: [trumpos žinios apie seniūniją bei fotografijos]. – Iliustr. // Elektrėnų kraštas = Land of Elektrėnai. – Elektrėnų savivaldybė, 2010. – P. 140–143.
  12. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-09-12]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
  13. Gustaitis, Rolandas. Gilučiai: [apie kaimą]. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys, 2001. – P. 241–242.
  14. Kaluškevičius, Benjaminas. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 : [žinynas] / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. – Vilnius, 2004. – 670, [1] p. : iliustr., portr.
  15. Kundrotas, Juozas. Įskelti titnagą: romanas. – Kaunas, 2008. – 256 p.
  16. Kundrotas, Juozas. Neblėstantys susitikimai: esė. – Kaunas, 2005. – 104 p.
  17. Laiko vingiais: [Elektroninis išteklius]: Elektrėnų krašto kultūros paveldas. – [Elektrėnai], 2009. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM) + įd. lap. (12 x 24 cm): iliustr.
  18. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. – 1999, Nr. 109, p. 6–9.
  19. Radzvilavičiūtė, Gražina. Gilučių seniūnija šiandien // Elektrėnų žinios. – 2006, rugpj. 5, p. 4.
  20. Tamošiūnienė, Veronika. Gilučių filialas: [trumpa bibliotekos istorija] // Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. – Vilnius, 2012. – P. 125–129.
  21. Tamošiūnienė, Veronika. Gilučių seniūnija: [apie Gilučius ir apylinkes]. – Iliustr. – Bibliogr.: 5 pavad. // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 464–492.

Parengė: Veronika Tamošiūnienė (Elektrėnų SVB Gilučių filialas), Jūratė Volungevičienė, Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2013; 2019.