Gojus

Gojus – kaimas Šalčininkų rajone, Jašiūnų seniūnijoje, 2 km į pietus nuo Jašiūnų [1, 2, 3].

Dabartiniu metu kaime yra medinė dvibokštė Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Tai rusų stačiatikių
(sentikių) maldos namai. Tarp sodybų įsispraudęs stovi Jašiūnų girininkijos pastatas. Yra veikiančios kapinės [1, 3, 4].

Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, ankstesnis vietovės pavadinimas buvo Krasny Dvor. Įsikūrusi prie girininkijos stačiatikių bendruomenė savo kaimą pradėjo vadinti Gojumi
(gali būti  nuo lenk. žodžio gajówka – girininkija) [4].

Apie Gojaus kaimą žinių galima rasti lietuviškose enciklopedijose [2, 3],  Stanislovo Buchavecko knygoje  ,,Šalčios žemė“ [1], leidinyje ,,Atminimo knyga“
(Vilnius, 2006), Mečislavo Machuliako  ,,W dolinie Mereczanki“ [4], Vasilijaus Baranovskio ir Grigorijaus Potašenko knygoje rusų kalba  ,,Староверие Балтии и Польши“ [6]. Taip pat  informacijos yra periodinėje spaudoje, internete.

Manoma, kad Gojaus sentikiai įsikūrė dvarininkų Balinskių žemėse 1788 m. Ankstyvoji bendruomenės istorija beveik nėra žinoma. Istoriniai dokumentai liudija, kad sentikiai jau XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje kėlėsi iš Rusijos Toropeco ir Smolensko valsčių į dabartinės Lietuvos pietryčius. Nors apsigyveno ir veikti pradėjo žymiai anksčiau, užregistruota Gojaus sentikių religinė bendruomenė buvo tik 1907 metais [4, 5].
1920 m. Gojaus bendruomenėje buvo 368 nariai, gyvenę Gojaus ir aplinkiniuose kaimuose.
1937 m. buvo baigta statyti naujoji cerkvė. Iki tol buvo meldžiamasi senojoje. Senoji medinė maldykla stovėjusi netoli tos vietos, kur stovi dabartinė. Daugelis bendruomenės narių užsiiminėjo žemdirbyste, miško kirtimais. Vokiečių okupacijos metu sentikiai veiklos nenutraukė. Kaime buvo pastatyti nauji bendruomenės namai. Žemės sklypą statybai padovanojo Praskovja Trifonova.
Pokario metais bendruomenę sudarė apie 350 narių. Nuo 1940 m. kaime veikė pradinė mokykla.
1950 m. Gojus tampa kolūkio centru. Kolektyvizacija lėmė, kad gyventojai kėlėsi į miestus, dalis jų persikėlė į Šalčininkus ir Vilnių. 1970 m. sumažėjus gyventojų skaičiui mokyklą uždarė. Šiuo metu bendruomenę sudaro apie 60 narių [1, 4, 6].

Gojaus Šv. Nikolajaus Stebukladario medinė dvibokštė vienanavė cerkvė pastatyta 1937 m. 1997 m. maldos namai  buvo renovuoti, atnaujintas ikonostasas, suremontuoti laiptai. 2014 m. baigėsi eilinis šventovės remonto projektas. Taip pat buvo pašventintas kiemelyje  kryžius, įamžinantis pirmųjų Gojaus sentikių atminimą [7].

Vietos kapinės įkurtos buvo ne vėliau 1880 m. Čia palaidoti  ir katalikai, ir stačiatikiai, ir sentikiai, sentikių bendruomenės pirmininkai
(nastavnikai). Taip pat čia yra sovietų karių, žuvusių nukritus lėktuvui Antrojo pasaulinio karo metais [4, 6, 7].

Literatūra ir šaltiniai

  1. Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992, p. 242.
  2. Gojus // Mažoji lietuviškoji enciklopedija. – Vilnius, 1966. – T. 1,  p. 582.
  3. Vilniaus apskritis // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1985. – T. 1,  p. 642.
  4. Machulak, Mieczyslaw. W dolinie Mereczanki. – Polaniec, 2014, p. 107-109.
  5. Pieszko, Anna. Staroobrzędowcy Gaju świętowali 300-lecie istnienia wspólnoty: [apie Gojaus kaimo sentikių šventę]. – Iliustr. // Kurier Wileński.  ̶  2014, 16 lipca, p. 8-9.
  6. Барановский, Василий. Поташенко, Григорий. Староверие Балтии и Польши. –  Вильнюс, 2005, p. 116-118.
  7. Общине староверов деревни Гоюс – 300 лет!!! – Iliustr. // Наш край. – 2014, 18 июля, p. 1, 3.

     
    Parengė: Kristina Slavinska
    (Šalčininkų SVB) 2020