Kalniniai Mijaugonys

Kalniniai Mijaugonys yra 5 km į šiaurės vakarus nuo Elektrėnų [7] apie 1,5 km į pietvakarius nuo Gilučių, abipus kelio Mijaugonys–Jonava, kairėje greitkelio Kaunas–Vilnius pusėje. Per kaimą teka upelis Dubuoklis, didelę dalį kaimo užima Mijaugonių miškas.

Kalniniai Mijaugonys – seniūnaitijos centras, kuriame gyvena 84 žmonės: 46 vyrai ir 38 moterys (2021) [3].

Kalniniuose Mijaugonyse gyveno partizanų būrio vadas Jonas Žigutis (slapyvardis Kalvis) [4].

Naujos Kalninių Mijaugonių kapinės suskaitmenintos (žr. adresu). Jose palaidotas literatas ir žurnalistas Vacys Bukauskas (1937–1998), kilęs iš Kalninių Mijaugonių, taip pat čia palaidoti partizanai Jonas ir Aleksas Žigučiai [4]. Apie jų žūtis užrašytas pasakojimas Stanislovo Abromavičiaus knygoje „Didžioji kova“ [1].

Kalniniai Mijaugonys ir jų istorija trumpai aprašyti „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [7], taip pat Rolando Gustaičio leidinyje „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas“ [4], leidinyje „Elektrėnai“, kuriame pateiktas Veronikos Tamošiūnienės straipsnis „Gilučių seniūnija“ [13].
Daugiausiai rašyta apie Kalninių Mijaugonių piliakalnį, senovės gyvenvietę ir jų archeologinius tyrimus. Apie piliakalnį ir Kalninių Mijaugonių senovės gyvenvietę rašyta „Lietuvos TSR archeologijos atlase“ [6], archeologų Vytauto Daugudžio [2], Giedriaus Kazlausko [9] straipsniuose, Adolfo Tautavičiaus tyrimų ataskaitoje [15]. Mijaugonyse esančius pilkapius, piliakalnį ir radinius mini archeologas Petras Tarasenka 1928 m. leidinyje „Lietuvos archeologijos medžiaga“ [14], apie pilkapius taip pat rašė Arūnas Strazdas [12].
Gyventojų pasakojimus apie Mijaugonių piliakalnį, kaimo gyvenimą, istoriją surinko kraštietė etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė tautosakiniuose leidiniuose ir „Ar meni tų ažerų“ [5], „Buvom“ [8].

Senais laikais (apie I tūkst.) Kalniniai Mijaugonys ir Kloniniai Mijaugonys (esantys 3 km į pietus) buvo viena gyvenvietė, vadinama Mileigonys. 1820 m. paminėti Kalninių Mijaugonių dvaras ir kaimas. I pasaulinio karo metu čia palaidoti 13 žuvusių kareivių. 1928 m. kaimas suskirstytas į vienkiemius [4].
Apie Mijaugonis rašoma Olijardo Lukoševičiaus knygoje „Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo ir kiti istoriški nutikimai“ []. Leidinyje pasakojama apie 1918 m. prancūzus, kalintus Mijaugonių dvaro svirne ir arklidėse, kur, pasak autoriaus, buvo įrengta pirmoji koncentracijos stovykla. Apie šią stovyklą savo atsiminimuose rašė prancūzai, kalinių gyvenimas Mijaugonyse užfiksuotas dailininko Charles Mariage piešiniuose. 1918 m. išleista Émile Ferré knyga „Nos étapes de représailles en Lithuanie – Milejgany, Jewie, Roon, souvenirs d’un otage“.

Kaime yra dvejos kapinės – neveikiančios Senosios (4 a) ir veikiančios kaimo kapinės (75 a). Pastarosios kapinės buvo įrengtos tarpukariu, Mijaugonių dvaro savininko Grybausko rūpesčiu [11].

Keli šalia Kalninių Mijaugonių esantys lankytini objektai yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą: Kalninių Mijaugonių piliakalnis (u. k. 5031), senovės gyvenvietė (u. k. 24496), sudarantys kompleksą (u. k. 24495) ir pilkapynas (u. k. 16353) (žr.: adresu).

Piliakalnį, dar vadinamą Pilimi, galima rasti šiek tiek į pietvakarius nuo Kalninių Mijaugonių, 0,4 km į šiaurę nuo greitkelio Vilnius–Kaunas. Jis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Piliakalnis yra kaimo laukų šiaurės vakarų pusėje, aukštumos kyšulyje. Viršuje esanti aikštelė yra 55 m ilgio ir 43 m. pločio. I tūkst. po Kr. čia stovėjo medinė pilaitė, priklausiusi rytinių baltų giminei [2]. Piliakalnyje aptikta lipdytos keramikos šukių [6]. 1971 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas [15]. 1992 m. įtrauktas į istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, o 1999 m. paskelbtas kultūros paminklu.
Piliakalnio šiaurrytinėje papėdėje yra saugoma senosios gyvenvietės teritorija (I tūkstantmetis). Ši akmens ir geležies amžių gyvenvietė aptikta 1995 m. Čia rasta lygios ir grublėtos, lipdytos, žiestos keramikos, skaldytų akmenų, taip pat vėlyvojo neolito laikų titnago dirbinių [9]. 1998 m. gyvenvietė įtraukta į paveldo registrą, paminklu paskelbta 1999 m. Gyvenvietė kartu su piliakalniu sudaro kompleksą. Šiame komplekse 2011 m. buvo atlikti vizualinės apsaugos zonos žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai (vadovas – Marius Petkus), tačiau jų metu kultūrinio sluoksnio ir radinių aptikta nebuvo [10].
Šalia Kalninių Mijaugonių, Strošiūnų šile yra du pilkapynai. Pirmasis – 0,75 km į šiaurės vakarus nuo piliakalnio ir 1 km į šiaurę nuo greitkelio, kitas aptiktas šiek tiek į šiaurės vakarus nuo pirmojo.
I pilkapynas datuojamas IV–VII a., išlikę apie 15 suplokštėjusių pilkapių. Jis tyrinėtas 1939 m.
II pilkapyne yra du 10 metrų pilkapiai, antrasis – sulėkštėjęs [12].

Literatūra ir šaltiniai

1. Abromavičius, Stanislovas. Vievio – Jiezno – Semeliškių partizanai : Žudė ir bėgdami, ir sugrįžę… // Didžioji kova. – Kaunas, 1999. – P. 156–158.
2. Daugudis, Vytautas. Iš tolimosios praeities // Misius, Kazys. Paparčių ir Žaslių apylinkės. – Kaišiadorys, 1997. – P. 43–44.
3. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-15]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
4. Gustaitis, Rolandas. Žaslių seniūnija : Kalniniai Mijaugonys // Gustaitis, Rolandas. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys, 2001. – P. 244–245.
5. Kalniniai Mijaugonys // Ar meni tų ažerų? : Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – P. 88–96.
6. Kalniniai Mijaugonys // Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2, p. 77–78.
7. Kalniniai Mijaugonys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 29.
8. Kalniniai Mijaugonys : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 115–118.
9. Kazlauskas, Giedrius. Radiniai // Elektrėnų kronika. – 2014, rugs. 5–11, p. 7.
10. Marcinkevičiūtė, Eglė. Mažai informatyvūs archeologiniai tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2011, p. 633–643; Prieiga per internetą: <http://www.archeologijosdraugija.lt/atl/2011/633-643.pdf>.
11. Paulauskas, Antanas. Kelias į tėviškę – nuo Mijaugonių iki Gegužinės // Kaišiadorys: miesto apylinkių praeitis. – Kaišiadorys, 1999. – P. 108.
12. Strazdas, Arūnas. Nauji pilkapynai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 1998/1999, p. 210; Prieiga per internetą: <http://www.archeologijosdraugija.lt/atl/1998-1999/207-211.pdf>.
13. Tamošiūnienė, Veronika. Gilučių seniūnija : Kalniniai Mijaugonys // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 481.
14. Tarasenka, Petras. Lietuvos archeologijos medžiaga = Materialien für litauische Archeologie. – Kaunas, 1928, p. 185.
15. Tautavičius. Adolfas 1971 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (duomenys apie Kėdainių, Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Prienų, Alytaus, Trakų, Švenčionių, Raseinių ir Vilniaus rajonų archeologinius paminklus). – Vilnius, 1971. – P. 31–32; Prieiga per internetą: <http://www.lad.lt/data/com_ladreports/1532/45-98.pdf>.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka), 2015; 2022.