„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Širvintų rajonas Kernavės seniūnija Kernavė

Kernavė – miestelis Širvintų r. savivaldybės teritorijoje, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų; seniūnijos, parapijos centras. Netoliese yra Pragarinės raistas su ežerėliu, iš kurio išteka Kernavėlė. Kernavė įsikūrusi Neries deš. kranto viršutinėje terasoje. Šiaurėje yra Kernavės, rytuose Draučių, pietuose Sukros miškai. Nutiesti plentai į Širvintas, Dūkštas [3, 4, 5].

Statistikos departamento duomenimis gyventojų skaičius Kernavės miestelyje – 272 gyventojai (2011 m.), iš jų – 121 vyras, 151 moteris [2].

XII-XIII a. Kernavė – pradėjusios kurtis Lietuvos valstybės centras. XIII-XIV a. – prekybos centras, svarbus Lietuvos gynybos punktas; su Medininkais ir Trakais sudarė Vilniaus gynybos sistemą [1, 3].
XIV a. I pusėje Kernavė – dalinė kunigaikštystė, kiek vėliau tapo Lietuvos kunigaikščio dvaru [4, 5].
XVI a. Kernavė – valsčiaus centras, nuo XVII a. vid. – seniūnija. Dvaras sunyko po XIX a. 7 dešimtmečio reformos. 1 km į rytus nuo Kernavės 1920-1939 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija [3, 5]. Sovietinės okupacijos metais Kernavė – apylinkės ir kolūkio centras. Po nepriklausomybės paskelbimo – seniūnijos centras.
 
Kalbininkas A. Vanagas, nagrinėjęs miestų ir miestelių kilmę, pažymi, kad istoriniuose šaltiniuose Kernavė  pirmą kartą minima 1279 m. Eiliuotoje Livonijos kronikoje ir yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Miestelio vardas pirmiausia kildintas iš upės vardo Kernavė – Neries deš. intako. Greičiausiai vietos vardas Kernavė sietinas su bendriniu žodžiu kernavė „klampi vieta pievose, miškuose“. Vadinasi, iš bendrinio žodžio Kernavė kilo upės vardas Kernavė, o iš upės vardo radosi miestelio vardas Kernavė [6]. 
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Batūra, Romas. Kernavė / Romas Batūra, Algimantas Miškinis ir kt. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1986. – T. 2, p. 295-296.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-11-07]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Kernavė. – Iliustr. // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1979. – T. 5, p. 452.
4. Kernavė. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 125-126.
5. Luchtanas, Aleksejus. Kernavė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 759-760.
6. Vanagas, Aleksandras. Kernavė: [apie miestelio vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 1996. – P. 100-104.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

Apie Kernavės istoriją literatūros yra nemažai. Besidomintiems šia tema įdomi gali būti pirmoji monografija apie Kernavę. Monografijos autorius – talentingas publicistas, kraštotyrininkas, memuaristas kunigas Nikodemas Švogžlys Milžinas (1899-1985). Jis be galo mylėjo Kernavę, ilgus dešimtmečius rinko apie ją medžiagą. Monografiją apie Kernavę kunigas N. Švogžlys Milžinas parašė 1941 m. pavasarį. Tai didelio formato apie 300 puslapių, ranka rašytas ir gražiai įrištas veikalas. Monografiją sudaro 5 dalys: 1-a apie seniausius Kernavės laikus, 2-a apie Mindaugo viešpatavimo metų Kernavę ir jos nykimą, 3-a – Kernavė iki 1918 m., 4-a – Lietuvos respublikos laikų Kernavė, 5-a – įvairūs rašiniai iš spaudos apie šios gyvenvietės istoriją. Monografija saugoma Kaišiadorių vyskupijos kurijoje [11].

Minėtina Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos parengta ir 1972 m. „Vagos“ leidyklos išleista didelės apimties monografija „Kernavė“ [3]. Būrys Vilniaus kraštotyrininkų ir jų talkininkų, vadovaujami mokslininkų (Norberto Vėliaus, Aloyzo Vidugirio, Vacio Miliaus, Antano Tylos ir kt.), surinko kraštotyros medžiagą apie pastarųjų šimtmečių ir dešimtmečių kernaviškių gyvenimą, darbus, kūrybą. 1969 m. visuomeniniais pagrindais buvo suorganizuota kompleksinė kraštotyros ekspediciją į Kernavės apylinkes. Ekspedicijos pagrindu išleistas minėtas leidinys. Jo straipsniai sugrupuoti į gamtos, istorijos, etnografijos, kalbos, tautosakos skyrius.
musninkai kernave ciobiskis

Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis


Gausios, vertingos informacijos apie Kernavę galima rasti 2005 m. „Versmės“  leidyklos išleistoje stambioje kraštotyros monografijoje „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“). Knyga skiriama Lietuvos tūkstantmečiui  (1009-2009), Lietuvos Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 m. jubiliejui  (1253-2003), Kernavės 725-osioms metinėms (1279-2004). Tai pirma „Lietuvos  valsčių“ serijos knyga, kurioje aprašoma net trijų seniūnijų (iki 1995 m. – apylinkių)  vietovių praeitis ir dabartis. Dalis šios knygos publikacijų skirta Kernavės istorijai.  Kernavės miestas XIII-XIV a. apžvelgiamas istoriko Manvydo Vitkūno straipsnyje,  Edvardo Gudavičiaus straipsnyje – Kernavės žemė ir valsčius iki 1564-1566 m. administracinės reformos, Kernavė nuo jos vardo paminėjimo iki 1931 m. aprašyta istoriko Algirdo Baliulio straipsnyje. Nepriklausomybės kovos 1919-1920 m. Kernavės apylinkėse atsispindi Gintauto Surgailio straipsnyje. Monografijoje dauguma straipsnių pagrįsti įvairia literatūra, archyviniais ir kitais šaltiniais, kurie atsispindi mokslinei vartosenai reikalingose nuorodose [13].
 
velius kern m bendr

Vėlius, Gintautas. Kernavės miesto bendruomenė XIII – XIV amžiuje. – Vilnius, 2005. Knygos viršelis


Kernavės istorija besidomintiems svarbi Gintauto Vėliaus monografija „Kernavės miesto bendruomenė XIII-XIV amžiuje“. Šis veikalas – autoriaus daugelio metų archeologinių tyrinėjimų vienoje pirmųjų Lietuvos sostinių – Kernavėje, rezultatas. Knygoje aptariamas Kernavės viduramžių paminklų kompleksas, aprėpiantis penkių piliakalnių gynybinę sistemą, miestą ir kapinyną. Svarbiausias darbo šaltinis – viduramžių Kernavės kapinynas, kapai ir įkapės, kurių analizė atskleidė unikalią, deją, tik šimtmetį egzistavusią miestietišką kultūrą [17]. Apie archeologinius kasinėjimus Keranvėje rašoma 2014 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistoje,  gausiai iliustruotoje knygoje „Architektas Sigitas Lasavickas“ (Vilnius, 2014).
 
Naujausių Kernavės archeologinių tyrimų rezultatai aptariami prof. Alekso Luchtano, dr. Gintauto Vėliaus, Manvydo Vitkūno straipsniuose [13].
 
Informacijos apie Kernavę galima rasti žinomo Lietuvos etnografo, geografo, istoriko Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“. 2007 m. sukako 150 metų nuo didžiausios ir žymiausios XIX a. geografinės kelionės buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje – grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos Neries-Vilijos upe. Ekspedicijos metu K. Tiškevičius pirmasis iš mokslo pasaulio atstovų aplankė, išmatavo ir aprašė Neries aukštupį – pirmuosius 77 upės kilometrus, kartu išsamiai aprašė Kernavės apylinkes ir jos istorinę praeitį [15, 16] geografo Česlovo Kudabos knygoje „Nerimi“ [8], XIX a. lenkų poeto, visuomenės veikėjo Vladislavo Sirokomlės (tikrasis vardas ir pavardė – Liudvikas Vladislovas Kondratovičius, 1823-1862) kelionių įspūdžių knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ [14].
 
Daug informacijos įvairiais Kernavės praeities tyrinėjimų klausimais publikuojama respublikinėje, rajoninėje spaudoje, kur spausdinami Lietuvos istorikų, archeologų, Kernavės kultūros rezervato – muziejaus darbuotojų straipsniai. Straipsnių bibliografinius įrašus galima rasti Širvintų VB elektroniniame kataloge.
 
Informacijos apie Kernavės istoriją galima rasti enciklopedijose [4, 6], žurnalisto, kraštotyrininko, visuomenininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [9].
 
Pirmą kartą Kernavė paminėta 1279 m. Livonijos kronikose [10]. 1279 m. Livonijos kryžiuočiai įsiveržė giliai į Lietuvą ir pasiekė Kernavę, kuri  aprašyta Eiliuotoje Livonijos kronikoje „karaliaus Traidenio žeme“ (kuniges Thoreiden lant). Tuo remiantis nėra pagrindo Kernavę laikyti Traidenio sostine, kaip dažnai buvo daroma, tačiau ši Eiliuotosios kronikos žinia paliudija, kad Kernavėje jau XIII a. buvo Lietuvos valdovo valsčius ir dvaras [2].
 
Istorinė tiesa apie Kernavę pinasi su gausiais padavimais, kurių vieni istoriją patvirtina, kiti atmeta ar tebelaukia įtikinančių sprendimų. Seniausieji lietuvių istoriniai padavimai Kernavę laiko viena iš seniausių Lietuvos vietovių. Kai kas Kernavę vadina Lietuvos Troja, deja, dar nesulaukusia Homero, kuris būtų ją apdainavęs. XV-XVI a. „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštijos metraštis“, pabrėžęs Lietuvos valdovų bei didikų romantiškąją kilmę, mini Palemono vaikaitį (sūnaus sūnų) kunigaikštį Kernių. Kitoje vietoje pažymima, kad kai kunigaikštis Gediminas dar nebuvo perkėlęs Lietuvos sostinės iš Kernavės į Trakus, į Kernavę suvažiuodavę visi Lietuvos sričių kunigaikščiai pasitarti: čia rinkdavę jie ir didijį kunigaikštį. Padavimai sako, kad Kernavė buvusi ir svarbiausias senovės lietuvių religinis centras. Kai įvedant krikščionybę Vilniuje buvusi sugriauta vyriausioji šventykla, vyriausias krivių krivaitis Lizdeika pasitraukęs į Kernavę. Pagal padavimus mirusių kunigaikščių neramios vėlės tebeslankiojančios gausiuose Kernavės pilių požemiuose ir piliakalniuose.
Žąslių ežero pusiasaly ar saloj palaidotas kunigaikštis Kernius ar jo pelenai. Ten jis vežtas laidoti. Seni žmonės ir dabar tą vietą vadina Kernukampiu [7, 9].
 
Rašytiniai šaltiniai daug kur mini buvusią stiprią Kernavės pilį, kurios kryžiuočiai neįstengė paimti. Vėliau, 1390 m. šios pilies gynėjai narsiai kovėsi, neatsilaikydami pilį padegė ir patys pasitraukė [1, 4, 8 ].
 
XV a. pr. LDK Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino d. magistrui, fundavo pirmosios Kernavės bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 m., 1698 m. ir 1738 m. perstatyta) [12].
Kernaves herb

Kernavės herbas


Laisvojo miesto teises ir herbą (prie griūvančio miesto vartuose stovintį riterį) Kernavė  gavo iš Stanislovo Augusto 1792 m. gegužės 25 dieną. Herbe tikriausiai norėta  įprasminti ir garsią vietovės praeitį, politines realijas. Griūvantis miestas, irstantys  vartai, tai tarsi griūvanti valstybė. Kai Kernavė gavo laisvojo miesto teises ir herbą,  krašte jau šeimininkavo Rusijos kariuomenės palaikomi reformų ir naujų miestų  priešininkai. Savivalda buvo panaikinta, ilgam užmirštas ir miesto herbas. Šiuo metu naudojamas Kernavės herbas atkurtas pagal vienintelį išlikusį Lietuvos Metrikos piešinį. Herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1998 m. balandžio 17 dieną [5].
 
1990 m. prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, Kernavėje pasikeitė politinis, kultūrinis gyvenimas. Svarbiausi vietovės istoriniai įvykiai atsispindi šiandieniniame miestelio gyvenime, tradiciniuose, respublikiniuose, tarptautiniuose renginiuose. Kernavėje vyksta tradicinės seniūnijų kultūros dienos, Rasos šventė – tradicinė kalendorinė trumpiausios nakties – vasaros saulėgrįžos šventė. Vasarą, liepos mėnesį, Kernavėje kasmet rengiami tarptautiniai eksperimentinės archeologijos festivaliai, kurių metu Kernavę aplanko keliasdešimt tūkstančių turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio.
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Alekna, Algirdas. Čia mūsų žemė: [apie Kernavės pilį] // Voruta. – 1992, liep. 29, p. 5-6.
2. Baranauskas, Tomas. Lietuvos valstybės ištakos. – Vilnius, [2000], p. 58-59, 61, 65, 133-134, 174, 197.
3. Kernavė. – Iliustr. – Vilnius, 1972. – 433, [1] p., [16] iliustr. lap.: iliustr., žml., gaid.
4. Kernavė. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1957. – T. 11, p. 390-393.
5. Kernavė. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004. – [D. 2], p. 95-97.
6. Kernavė. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 125-126.
7. Kernavė: [padavimas apie Kernavę]. // Pasakojimai apie Lietuvos miestų ir miestelių vardų kilmę. – Vilnius, 1991. – P. 7-8.
8. Kudaba, Česlovas. Kernavė. – Iliustr. // Kudaba, Česlovas. Nerimi. – Vilnius, 1985, P. 132-135.
9. Kviklys, Bronius. Kernavė: Kernavės apylinkės. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 522-530.
10. Latvis, Henrikas. Livonijos kronikos / Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. – Vilnius, 1991, p. 173.
11. Laurinavičius, Jonas. Monografija apie Kernavę: [apie kunigo N. Švogžlio-Milžino 1941 m. parašytą monografiją] . – Iliustr. // Širvinta. – 1989. – rugpj. 1, p. 3.
12. Luchtanas, Aleksejus. Kernavė. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 759-760.
13. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – 1292, [11] p.: iliustr., faks., nat., portr., žml.
14. Sirokomlė, Vladislavas. Kelionė iš Dūkštų į Kernavę. // Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989, P. 138-150.
15. Tiškevičius, Konstantinas. Kernavė. // Tiškevičius, Konstantinas. Neris ir jos krantai. – Vilnius, 1992, P. 257-267.
16. Tuškevičienė, Neringa. Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos Nerimi 150 m. jubiliejus ir Širvintų rajone. – Iliustr. // Širvinta. – 2007, birž. 30, p.1-2.
17. Vėlius, Gintautas. Kernavės miesto bendruomenė XIII-XIV amžiuje. – Vilnius, 2005. – 111, [1] p. : iliustr.
18. Luchtanas, Aleksiejus. Kernavė. – Iliustr. – Angl. // Lithuanian archaelogy: investigations and findings. – [Vilnius], 1998, P. 22-23.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

Apie Kernavės miestelį rašoma enciklopedijose, urbanistikos, architektūros istorijai skirtuose leidiniuose, Kultūros vertybių registre, kurį rengia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.

Kernavėje rasta pirmųjų mūsų eros amžių pastatų. Tai buvę nedideli – 3,5×3,5 ploto  pastatai, jų karkasas stulpinės konstrukcijos. Kampuose įkasti į žemę 20-25 cm skersmens rąstai. Nuo jų kas 38-39 cm statyti 8-10 cm skersmens rąsteliai, kurie buvo perpinti šakomis ir apkrėsti moliu. Žemai nusvirę stogai buvo dvišlaičiai arba keturšlaičiai. Nedidelė, 40-45 cm įgilinta į žemę ugniavietė buvo prieš pastatą [1].

Lietuvos valstybės kūrimosi ir kovų dėl savarankiškumo laikotarpiu Kernavės pilis (1279) buvo svarbiausias gynybos centras Neries pakrantėse. Pilies kiemą iš šiaurės ir vakarų pusės saugojo 150 m. ilgio ir 3, 5 m. aukščio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidosi į apie 3 m gylio, viršuje 20-25 m pločio griovį. Piliakalnio aikštelėje buvęs 3,40 m pločio pastatas, kurio karkasą sudarė tašyti rąstai, įkasti į žemę. Tarp jų buvo gulsčių rąstų ir akmenų sienos, apkrėstos moliu. Kiti XII a. ir XIII a. pastatai buvo keturkampiai, gulsčių rąstų sienomis, apkrėstomis molio tinku, šildyti krosnimis. Šalia piliakalnių grupavosi stambios gyvenvietės sodybos [1].
 
Piliakalniai ir pilys, prie kurių formavosi pirmieji miestai, kariniais strateginiais sumetimais buvo išdėstyti priešui sunkiausiai pasiekiamose, gynybai patogiausiose vietose. Dauguma pilių su gyvenvietėmis XV a. pr. buvo prie upių, taip pat ir Kernavės. Ši aplinkybė darė didelį poveikį ūkiniam gyvenviečių vystymuisi, plano struktūros raidai. Senuose miestuose ir miesteliuose, kurie nuo XV a. pr. menkiau augo, net iki XVI a. vid. išliko linijinis planas. Pradinio linijinio plano bruožų išliko ir kai kuriuose svarbiuose feodalinės Lietuvos ūkio centruose, kurie buvo įsikūrę nepatogioje sudėtingam planui formuotis vietovėje. Tame tarpe minima ir Kernavė [1].
 
1390 m. Vilniaus gynybos metu buvo sudegintos tokios stiprios pilys kaip Kernavė. Vykstant nuolatiniams karams su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais, Lietuvoje nunyko visos medinės pilys, kartu ir Kernavės. Kada Lietuvoje pradėtos statyti mūrinės pilys, informacijos rašytiniuose šaltiniuose nėra. Netgi galingame Kernavės piliakalnių komplekse, kur, anot rašytinių šaltinių, buvo Traidenio (1269-1282) sostinė, kol kas neaptikta jokio mūrinio pastato liekanų, o pilių įtvirtinimai buvo tik iš žemės ir medžio [14].
 
Susidaryti vaizdą apie Kernavės urbanistiką padeda Algimanto Miškinio knyga „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“. Joje pateikti Rytų Lietuvos paveldo miestų ir miestelių tyrinėjimų duomenys, tyrimais nustatyti vertingi objektai [11].
Carinės Rusijos laikais Kernavė liko menku užkampio miesteliu, neaugo. Tokia Kernavė išliko iki nepriklausomybės pradžios.
Senoji Kernavės miestelio architektūra geriausiai išliko Vilniaus bei Kriveikiškio gatvėse. Centrinėje miestelio dalyje dauguma pastatų statyta pokario metais.
 
Manoma, kad pirmoji medinė Romos katalikų bažnyčia Kernavėje pastatyta Lietuvos krikšto metu Vytauto pavedimu. Kada tai įvyko nežinia, bet Vilniaus vyskupo Petro laikais (1414-1421 m.) ji buvo. 1729 m. pastatyta nauja ąžuolinių rąstų bažnyčia, kuri buvo nugriauta 1933 m. Nauja mūrinė Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčia pradėta statyti I pasaulinio karo metu, baigta 1924 m. XVI a. Kernavėje buvusi arijonų sektos bažnyčia ar koplyčia, vėliau ji sunyko [3, 6, 10].
 
Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Kernavėje pastatyta 1920 m. Jos šventorių puošia dailininkės Jadvygos Griciūtės iš vietos laukų akmenėlių sudėliotos Lietuvos 600 metų krikštui skirtos mozaikos – 15 Kryžiaus stočių religinėms apeigoms [4, 5]. Negotikinėje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje yra vertingi paveikslai (Šventoji šeima XVIII a., švč. Mergelė Škaplierinė, su aptaisais, 1816), skulptūros (Nukryžiuotasis 1818, švč. Mergelės Marijos bareljefas, XIX a. I pusė), neobarokinis altorius (XIX a. pr.), altorėlis su šv. Juozapo ir švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslais (XIX a. I pusė), žalvarinis barokinis varpas (nuliedintas 1667 m. Vilniuje) [9, 12, 13].
Kernavės bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899. III. 29 – 1925. VI. 14  – 1985. I. 20).  

Kernavės koplyčia – liaudies architektūros statinys. Medinė, mažo tūrio, aštuoniakampio plano, su piramidiniu stogu. Pamatai iš apibetonuotų akmenų. Sienos rąstų, suleistų į sąsparas, apkaltos stačiomis lentomis. Manoma, kad koplyčia pastatyta 1820-1822 m. (yra dar nuomonė, kad XVIII a. pab.) Jazdovskių iniciatyva Kernavėlės dvare dabar bažnyčios reliktų muziejus) [7].
 
Remerių mauzoliejinė koplyčiamūrinė aštuoniakampio plano, vėlyvojo klasicizmo pastatas. Koplyčia maža, reto tarp mūrinių klasicizmo koplyčių aštuoniakampio plano. Pro angą grindyse patenkama į laidojimo rūsį. Pamatai akmenų, sienos plytų mūro, tinkuotos. Stogas dengtas skarda. Koplyčią – žmonos mauzoliejų 1856 m. pastatydino Stanislovas Remeris [2, 8].
 
Kernavės mokyklos pastatas pastatytas 1929 m., įtrauktas į kultūros vertybių registrą [5].
Kernavėje veikia vienos kapinės. Jos sudarytos iš senosios ir naujosios dalies. Asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“ kuria virtualią mirusiųjų Atminimo knygą, kurioje registruojami Lietuvos kaimo kapinių palaidojimai. Čia pateikiami mirusiųjų vardai ir pavardės, antkapinių paminklų nuotraukos. Pirmiausia buvo aprašytos pirmosios Lietuvos sostinės – Kernavės kapinės (žr. adresu). Apie žymesnius šių kapinių palaidojimus žr. sk. „Lankytini objektai“. 
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Kernavė: [apie rastus pirmųjų mūsų eros amžių pastatus, p. 12-13; apie Kernavės pilį, p. 28-29, 49; apie Kernavės miestelio linijinį planą, p. 70]. // Lietuvos architektūros istorija: nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1987. – T. 1. – 382 p. – Santr.: rus., angl.
2. Kernavės Remerių mauzoliejinė koplyčia. – Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 439-440.
3. Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia: laisvoji enciklopedija [interaktyvus] 2007 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Kernav%C4%97s_ba%C5%BEny%C4%8Dia>.
4. Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia: Širvintų dekanatas. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius, 2006. – P. 320-325.
5. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus] 2006-2008 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
6. Kviklys, Bronius. Kernavė: [apie pirmąją medinę Kernavės bažnyčią, p. 525-526]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Boston (Mass), 1991. – T. 2, p. 525-526.
7. Levandauskas, Vytautas. Kernavės koplyčia. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 277.
8. Levandauskas, Vytautas. Remerių mauzoliejinė koplyčia: Kernavės miestelis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 281-282.
9. Luchtanas, Aleksiejus. Kernavė: architektūra. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 760.
10. Luchtanas, Aleksejus. Kernavės senųjų bažnyčių šventorius ir kapinės. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 280-281.
11. Miškinis, Algimantas. Kernavė: [apie Kernavę, p. 20, 22, 105, 219, 242, 276, 370, 382, 409]. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2, d. 1: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai. – 556 p.: iliustr., žml. – Santr. angl., rus., vok.
12. Nevčesauskienė, Nijolė. Kernavės bažnyčios dailės kūriniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 282-283.
13. Paškevičiūtė, Ilona. Medinė statyba Lietuvoje: [apie Kernavės gyvenvietę, pilį, p. 276-278]. // Lietuva iki Mindaugo. – Vilnius, 2003. – P. 271-280.
14. Patašius, Algimantas. Skulptūra „Nukryžiuotasis“. „Marija Škaplierinė“. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 282-283.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra“). 

Kernavė

Kernavė. – Vilnius, 1960. Knygos viršelis

 Kiekvieną sezoną Kernavę aplanko tūkstančiai turistų. Daugiausia Kernavė būna kaip  sudėtinė maršruto po senąsias Lietuvos sostines (Vilnius–Trakai–Kernavė) dalis. Apie 10  % visų turistų yra užsieniečiai.

Kernave

Vitkūnas, Jonas. Kernavė: vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų – rezervatą. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Informacijos apie Kernavės lankytinus objektus, tarp jų ir jau anksčiau minėtus architektūros paminklus, galima rasti Lietuvos turistams skirtuose leidiniuose [2, 8, 9]. Vienas senesnių yra gausiai iliustruotas istoriko Romualdo Šalūgos leidinys „Kernavė“ (Vilnius, 1960). Sovietmečiu dar buvo išleistas Juozo Vercinkevičiaus leidinukas „Kernavė“ [14].
Be respublikinių leidinių turistams yra išleistas Jono Vitkūno (virš.  aut. nenurodytas) vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir  istorijos muziejų-rezervatą „Kernavė“ [15]. Sigito Platūkio fotografijos ir  leidybos agentūra FLA šį leidinį parengė glaudžiai bendradarbiaudama su Kernavės archeologijos ir istorijos muziejumi. Leidinys skiriamas muziejaus įkūrimo 70-osioms metinėms.
Širvintų rajono savivaldybė turistams yra išleidusi knygelę „Širvintos naujų galimybių kraštas“, kurioje turistams nurodytos ir Kernavės lankytinos vietos. Taip pat išleisti lankstiniai „Kernavė“, „Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas“. Informacijos apie Kernavę turistai randa Kernavės turizmo informacijos centro leidžiamuose leidiniuose: lankstiniuose, skrajutėse.

Kernavės archeologinė vietovė (Kernavės kultūrinis rezervatas) turi tarptautinį pripažinimą: Kernavė išgarsinta pasauliniu mastu, ją 2004 m. įtraukus į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą [13, 16].

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas.maz

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas. – Kaunas, 2005. Knygos viršelis

Tarp Kernavės lankytinų objektų Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, įkurtas 1989 m. Tai unikalus  archeologijos, istorijos ir gamtos paminklų kompleksas, apimantis 196,2 ha teritoriją.  Pažintį su rezervatu tikslinga pradėti nuo apžvalgos aikštelės, esančios už bažnyčios,  šalia medinės koplytėlės. Aikštelėje įrengtas stendas su paminklų išsidėstymo  schema, trumpu jų aprašymu [10, 12]. (Šiuo metu muziejus restauruojamas).

 Vienas iš išraiškingiausių rezervato akcentų – piliakalniai. Vienas iš jų –  Mindaugo sostas, anksčiau vadintas Pilies kalnu. Nuo jo į pietus – nupjauto kūgio formos Aukuro piliakalnis, ant kurio, manoma, stovėjusi pilis. Nesunkiai  atskiriamas Smailiakalnis, arba Lizdeikos kalnas, išsiskiriantis smailia viršūne.  Didžiausias yra Pilies kalnas. Kernavės piliakalniai įrašyti į Kultūros vertybių  registrą [3, 5, 11]. 

Kernavės klebono, monsinjoro Česlovo Krivaičio iniciatyva parapijos administraciniame pastate buvo įkurtas Bažnytinių reliktų muziejus [1].

Privatus Jono Pivoro muziejus „Armonika“. Muziejus atidarytas 2002 m. kovo 9 d. Kernavėje gyvenantis Jonas Pivoras turi sukaupęs per 50 armonikų. Jis ne kolekcionuoja, bet renka Širvintų rajone grojusių muzikantų instrumentus. Taip galvoja įamžinti armonikierius. Jo įsteigtas armonikų muziejus kol kas vienintelis Lietuvoje [7].
 
Priešais Kernavės bažnyčią – granitinė Mozės skulptūra (skulpt. Antanas Kmieliauskas).
 
2003 m. klebonijos sode pastatytas dar vienas to paties autoriaus meno kūrinys – paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [4].

Gražiai sutvarkyta klebonijos aplinka, įrengtas Lietuvos žemėlapio formos baseinas.
 
Kernavės panoramą galima apžvelgti iš apžvalgos aikštelės, įrengtos už bažnyčios, ant stataus šlaito [9].
 
Kernavės kapinėse palaidotas kunigas Zenonas Baužys (1908–1947), knygnešys Karolis Baužys (Mirė 1935 M- XI – 19D. / 75 m. amžiaus), archeologas Vytautas Ušinskas (1954–1991), mokytojas Zenonas Palevičius (1934–1980), mokytojas veteranas Jonas Žulys (1905–1978), mokytoja Liuda Žulienė (1903–1992) [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bažnytinių reliktų muziejus: Kernavė [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.info/Articles/View/49.html>.
2. Krupickas, Rimantas. Širvintijos paneriais: [apie Kernavės lankytinas vietas, p. 35-36]. – Iliustr. // Krupickas, Rimantas. Paskui rasos lašą. – Kaunas, 2007. – P. 35-40.
3. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus] 2006-2008. [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://195.182.68.155/heritage/>.
4. Kurgonienė, Birutė. Kernavėje pašventintas paminklas Vytautui Didžiajam. – Iliustr. // Širvinta. – 2003, lapkr. 5, p. 2.
5. Luchtanas, Aleksejus. Kernavės piliakalniai, piliavietė ir gyvenvietės. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 1: Rytų Lietuva, p. 277-281.
6. Milius, Vacys. Musninkų, Kernavės ir Čiobiškio kapinės. – Iliustr. // Milius, Vacys. Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. – Vilnius, 2005. – P. 882-891.
7. Muziejai: Bažnytinių reliktų muziejus: Privatus Jono Pijoro muziejus „Armonika“:Širvintų rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2006 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://www.sirvintos.lt/index.php?id=997>.
8. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008], p. 492-494.
9. Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002], p. 534-537.
10. Svarbiausios saugomos teritorijos: [Kernavės valstybinis kultūrinis rezervatas, p. 50-53]. – Iliustr. // Lietuvos saugomos teritorijos: informacinis leidinys – žinynas. – Kaunas, 2006. – P. 33-56.
11. Širvintų rajono piliakalniai: [Kernavė, Kernavės seniūnija, p. 38-45]. – Iliustr., žml. // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 34-55.
12. Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/Sirvintos/kernaves_archist_muziejus.htm>.
13. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas: UNESCO saugomas pasaulio paveldo objektas. – Kaunas, 2005. – [20] p., įsk. virš. :iliustr., žml.
14. Vercinkevičius, Juozas. Kernavė: svarbiausios žinios. – Vilnius, 1988. – 23 [1] p.: iliustr.
15. Vitkūnas, Jonas. Kernavė: vadovas po Kernavę ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų rezervatą. – Vilnius, 1999. – 72 p.: iliustr. – Virš. aut. Nenurodytas. – Gretut. tekstas liet., angl. – Bibliogr.: p. 65-70.
16. State Cultular Rezerve of Kernavė: archaeoological site protected by UNESCO. – [Kaunas], 2005. – [20] p., įsk. virš. : iliustr., žml.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

Kernavė apipinta legendomis ir padavimais. Viename iš padavimų pasakojama, kad tuos kalnus (piliakalnius) supylė žmonės labai seniai, galbūt dar buvo vergija. Kas kepurėmis, kas saujomis nešiojo. Ir dabar ten yra požeminis tunelis, kuris tęsiasi, kaip pasakojama, iki Trakų ežero. Ir kaip numatyta senų žmonių, sako, kad kada sukaks du tūkstančiai metų, tada iš to tunelio išeis kariuomenė ir kad tada jau bus pabaiga pasaulio. Kariuomenė jau atsistos – nauja valdžia iš tų kalnų, iš to požemio…Pasakoja, kad Kernavė buvo labai didelis miestas. Čia buvusi sostinė. Ant pirmojo kalno stovėjo pilis. Sako, pilies grindys buvo aukso smiltimis išbarstytos [5]. Knygoje „Ežeras ant milžino delno“ (Vilnius, 1995) spausdinamas padavimas „Kernavės ir Natokų milžinai“.

1826 m. Varšuvoje lenkų kalba buvo išleistas  4 tomų istorinis rašytojo Felikso Bernatovičiaus (Feliks Bernatowicz) romanas „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai XIV amžiuje“. 1886 m. jis buvo išverstas į lietuvių kalbą. Atskiri leidimai lietuvių kalba pasirodė 1898, 1911, 1922 metais [13]. Prieš jį rašydamas, Kaune gimęs autorius buvo atvažiavęs į Kernavę, žymėjosi vaizdus, žmonių teiravosi praeities atsiminimų. Romanas susilaukė didžiulio pasisekimo. Buvo išverstas į anglų ir prancūzų  kalbas.
 
viena-diena-Kernav

Vėliūtė, Rūta Gabrielė. Viena diena Kernavėje. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis


Vaikams ir jaunimui skirtoje Rūtos Gabrielės Vėliūtės knygoje „Viena diena Kernavėje“ žaismingai pasakojama Lietuvos viduramžių miesto Kernavės istorija, atskleidžiamas miestelėnų gyvenimas – amatai, karybos menas, pasaulėžiūra [12].
 
Jaunimui, besidominčiam Lietuvos, Kernavės praeitimi, labai patrauklūs JAV lietuvių prozininko Juozo Kralikausko istoriniai romanai [6].

Jankunas. laumgunda

Jankūnas, Edmundas. Laumgunda. – Panevėžys, 1998. Knygos viršelis


Bene daugiausiai dėmesio Lietuvos praeičiai, Kernavei skiria  prozininkai: Vytautas Alantas dviejų dalių istoriniame romane „Šventaragis“ [1, 2], Jonas Laucė istoriniame  romane apie Vytautą Didįjį, valstybininką ir karvedį, XV-XVI  a. sandūroje kūrusį ir stiprinusį LDK galybę. Knyga skirta  tūkstantmečio galingiausiam ir iškiliausiam Lietuvos valdovui  didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti [7].

Apie Lietuvos valdovus Gediminą ir Mindaugą istoriniuose romanuose rašo rašytojas Jonas Užurka [9, 10]. Visų paminėtų istorinių romanų  puslapiuose yra to meto Kernavės aprašymų.

Daug kas rašė apie Kernavės istorinę praeitį, apie jos gamtą, tapė tos gamtos paveikslus, tačiau tie žmonės buvo ne kernaviškiai. Edmundas Jankūnas – pirmasis kernaviškis, išleidęs legendų ir istorinių novelių apie Kernavę rinkinį „Laumgunda“ [3].

Poetai yra sukūrę Kernavei skirtų eilėraščių [4, 8, 11]. Istorinės tematikos eilėraščių apie Kernavę galima rasti Jono Čečioto knygoje „Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų“ [14]. 
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Alantas, Vytautas. Šventaragis: istorinis romanas. – Vilnius, 1998. – T. 1. – 298, [3] p.
2. Alantas, Vytautas. Šventaragis: istorinis romanas. – Vilnius, 1998. – T. 2. – 452, [3] p.
3. Jankūnas, Edmundas. Laumgunda: istorinės legendos ir novelės apie Kernavę. – Panevėžys, 1998. – 84 p.: iliustr.
4. Karčiauskas, Mykolas. Kernavė: [eilėraštis] // Karčiauskas, Mykolas. Galūksnė. – Vilnius, 1991. – P. 12-13.           
5. Kernavė: [padavimai] . – Iliustr. // Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius, 1999. – P. 48-51.
6. Kralikauskas, Juozas. Titnago ugnis: istoriniai romanai. –  2-asis leid. – Vilnius,1993. – 493, [1] p.            
7. Laucė, Jonas. Mirštančių dievų kerštas: istorinis romanas. – Vilnius, [2002]. – 630, [2] p.
8. Lygutaitė-Bucevičienė, Stasė. Vėjas Kernavėje: [eilėraštis] // Lygutaitė-Bucevičienė, Stasė. Rožė viduržiemio naktį. – Vilnius, 1991. – P. 47.
9. Užurka, Jonas. Gediminas – nevainikuotas karalius: trijų dalių istorinis romanas. – Vilnius, 2004. – 422, [2] p. – (Lietuvos tūkstantmečio programos leidinys).
10. Užurka, Jonas. Mindaugas – karališkasis kraujas: dviejų dalių istorinis romanas. – Vilnius, 2007. – 455, [1] p.
11. Vaičiūnaitė, Judita. Kernavė: [eilėraštis] // Vaičiūnaitė, Judita. Šešėlių laikrodis. – Vilnius, 1990. – P. 16-18.
12. Vėliūtė, Rūta Gabrielė. Viena diena Kernavėje. – Vilnius, 2007. – 31, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 31.
13. Bernatowicz, Feliks Aleksander Geisztowt. Pajauta Lizdeiko duktė, arba Lietuva XIV metašimtyj: istoriškas romanas sulietuvino Jonas Montvila. – Chicago, III., 1911. – 468 p. – Orig. antr.: Pojata corka Lezdejki, albo Litwini w XIV wieku.
14. Czeczot, Jan (1796-1847) (Čečiotas, Janas). Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų = Spiewki o dawnych Litwinach do roku 1434 / Jonas Čečiotas; iš lenkų kalbos vertė Regina Koženiauskienė. – Vilnius, 1994. – 281, [2] p. :iliustr., faks.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

1940 m. Kernavėje įsteigtas klubas – skaitykla. Kernavės biblioteka įsteigta 1951 m. Pirmoji bibliotekininkė buvo Honorata Astanauskienė. Daug metų (nuo 1952 m. iki 1998 m. )  bibliotekininke dirbo Regina Jurkevičiūtė-Jurkevičienė. Kernavės biblioteka aptarnauja 25 kaimus. Bibliotekos skaitykloje vartotojams skirtos 6 darbo vietos [1].

Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, ruošia teminius, personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra virš 1000.
 
Literatūra ir šaltiniai

1. Kernavės biblioteka. Širvintų r. savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-11-21]. Prieiga per internetą: <http://sirvintuvb.lt/>.

Parengė: Vyta Matukaitienė (Širvintų SVB), 2009; 2016

Objektai
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/kernave/"]