Kaime gyvena 56 žmonės, iš jų: 29 vyrai ir 27 moterys (2011) [6].

Kaime, automagistralės Vilnius-Panevėžys 79-ajame kilometre yra įsikūrusi UAB „Gindraja“ Kurėnų užeiga – Aukštaitijos regiono kulinarinio paveldo narė.

Kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Jo pavadinime slypi buvęs tėvavardinis asmenvardis Kurėnas (priklausantis Kuro ar Kurio šeimynai asmuo), padarytas iš labai senos kilmės dėmens Kur-, kurį turi dvikamieniai asmenvardžiai Kur-butas, Kur-milas, Kur-minas, Kur-žinas ir pan. Siejamas su žodžiu „kur-ti“ [9].

Apie Kurėnus rašoma „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje” [5], apie kaime esantį dvarą informacijos yra knygose „Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai” [3] bei „Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas: 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis” [4]. Kaime esančios senosios šventvietės aprašomos Vykinto Vaitkevičiaus leidinyje „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija” [7]. Vietovardis minimas ir Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [9]. Informacijos yra periodikoje, internete.

1596 m. istoriniuose šaltiniuose minimas Kurėnų kaimas ir dvaras [5].
Veikė pradinė mokykla, biblioteka.

Kaime yra vietinio reikšmingumo memorialinis, istorinis kultūros paveldo objektas, įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą – Kurėnų dvaro sodybos kompleksas, kurį sudaro rūmų, klėties, tvarto, jaujos, parko su įspūdinga liepų alėja fragmentai. Teritorijos plotas užima 12,6 ha. Objekto architektūrinė, statybinė, eksploatacinė visuma formavosi XIX a. I p. – XX a. I p., nors dvaras žinomas jau nuo seniau.
1783 m. Trakų vaivadijos taurininkas Andrius Gintautas Kurėnų dvarą už skolas pardavė Jonui Kozakovskiui, Lydos stalininkui ir jo žmonai Pranciškai (mergautine pavarde Merfel). XIX a. viduryje Kurėnų dvarą valdė Karolis Kozakovskis, veikiausiai ir statęs iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus.
Kurėnų dvare gimė Ona Kazakauskaitė (1879–1954), Petro Kazakausko duktė, vėliau ištekėjusi už vieno iškiliausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos atgimimo istorinių asmenybių, tautinio atgimimo žadintojų, lietuviškos spaudos leidėjų – Petro Vileišio.
Antrojo pasaulinio karo metais dvaro statiniai smarkiai nukentėjo. Po karo dvare veikė žemės ūkio mechanizacijos mokykla.
2006 m. dvaras privatizuotas. Šiuo metu apleistas. 
Apie Kurėnų dvarą informacijos galima rasti kelionių po Lietuvą vadovuose, enciklopediniuose žinynuose, leidiniuose, skirtuose Lietuvos dvarų bei dvarviečių aprašymui [3-4].

Kaime yra kelios senosios šventvietės. Kurėnų ežero pietinės pakrantės pusiasalis, šalia jo esanti įlanka vadinama Alkas (Alka). Kurėnų ežere, 50 m į pietus nuo ežero šiaurinės pakrantės ties Kurėnų dvarviete yra sala, vadinama Bažnyčia (50 m ilgio, 30 m pločio, iki 1,6 m aukščio). Šalia saloje esančio rausvos spalvos granito akmens (1,2×1,6 m dydis, apie 0,5 m aukštis) 1984 m. buvo atlikti žvalgomieji kasinėjimai ir rasta geležinio kriauninio peilio rankenos dalis ir dvi žiestų puodų šukės, būdingos XVI-XVIII a.
Pievos  Gojus nurodomos 0,75 km į šiaurę nuo kaimo ir užima 49 ha ploto. Pasakojama, kad seniau čia buvęs miškas [7].

Yra veikiančios kapinės.

Kurėnai minimi grožiniuose kūriniuose, atsiminimuose bei įvairiuose leidiniuose, skirtuose iš šio kaimo kilusiems ar jame gyvenusiems visai Lietuvai žinomiems ir jai nusipelniusiems žmonėms. Trumpai apie Kurėnų dvarą, jo savininką Petrą Kazakauską ir čia gimusią Oną Kazakauskaitę-Vileišienę aprašoma teisininko, visuomenės veikėjo, ilgamečio JAV lietuvių tautinės krypties žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Antano Kučio knygoje „Vileišiai: trijų brolių darbai tautai“ (Chicago, 1993, p. 598-610). Apie mamą Oną Kazakauskaitę-Vileišienę, jos tėviškę ir gimines aprašoma dviejuose Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės knygos „Tolimi vaizdai: signataro dukters atsiminimai“ skyriuose (Vilnius, 2008, p. 68-75).
Yra publikuoti garsios Kozakovskių giminės, valdžiusios Kurėnų ir Šalkavos dvarus, atstovo Marijano Kozakovskio atsiminimai [2].
Atsiminimus apie Kurėnų ežerą ir kaimo jaunimo laisvalaikį 1928 m.  yra parašiusi Ukmergės rajono Šaukuvos kaimo gyventoja Monika Bundonienė [1].
Onos Voverienės knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ viena iš apybraižų skirta  Kurėnų kaime gimusiai Lietuvos partizanų ryšininkei Apolonijai Mackelaitytei-Rugiagėlei [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bundonienė, Monika. Kurėnų ežeras: [atsiminimai]. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 12(2002), p. 36.
2. Kozakovskis, Marijanas. Prisiminimai apie garsią Kozakovskių giminę // Ukmergės žinios. – 2013, bal. 19, p. 5; geg. 3, p. 6; geg. 10, p. 7; geg. 24, p. 7; birž. 7, p. 8.
3. Kurėnai. – Iliustr. // Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, 2008. – P. 353.
4. Kurėnai. – Iliustr. // Lietuvos dvarai: enciklopedinis žinynas: 608 dvarų ir dvarviečių aprašymai, iliustruoti nuotraukomis. – Vilnius, 2010. – P. 188-189.
5. Kurėnai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 257.
6. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-15]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
7. Vaitkevičius, Vykintas. Kurėnai: Alkas (Alka); Sala Bažnyčia; Pievos Gojus. – Iliustr. // Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 164-165.
8. Voverienė, Ona. Ryšininkė Rugiagėlė:  apie Lietuvos partizanų ryšininkę Apoloniją Mackelaitytę. – Portr. // Ona Voverienė. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. – Kaunas, 2005. – P. 173-178.
9. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 55.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2014; 2016