„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Lazdynų seniūnija / Lazdynai

Lazdynai yra Vilniaus dalis miesto pietvakariuose, Neries dešiniajame krante į pietus nuo Karoliniškių. Lazdynai turi seniūnijos statusą. Pagrindinės rajono gatvės: Architektų, Erfurto, Žėručio, Oslo, Laisvės prospektas [2]. Lazdynų seniūnijai dar priklauso dvi vietovės: Bukčiai ir Lazdynėliai.

Seniūnija užima 9,9 km2 plotą. Čia gyvena 31097 gyventojai (2011) [5].

Lazdynuose aktyviai veikia vietos bendruomenė, yra VšĮ Lazdynų bendruomenės savivaldija, klubas „Lazdynų senjorai“, įkurti visuomeninių organizacijų Lazdynų skyriai. 1996–2007 VšĮ „Lazdynų bendruomenės savivaldija“ leido informacinį-kultūrinį laikraštį „Lazdynų žiedas“ (redaktorius Alfredas Guščius). Jo numerius galima rasti Lazdynų bibliotekoje [9].
Vietovė turi savo vėliavą, kurią sukūrė Vilniaus dailės akademijos studentai. Tačiau ji vis dar nenaudojama, nes nėra oficialiai patvirtinta Heraldikos komisijos [9, 13].

Vietovė tokį vardą gavo dėl čia gausiai augusių lazdynų. Lietuviški vietovardžiai Vilniaus krašte keletą šimtmečių buvo lenkinami, aiškesni verčiami į lenkų kalbą, o vėliau – atgal į lietuvių. Lazdynų vietovardis yra vertinys iš lenkų kalbos žodžio leszczyna (lazdynas). XIX a. pradžioje dabartinio Lazdynų mikrorajono pietinėje pusėje buvo kaimelis, kuris 1811 m. lenkiškai pavadintas Leszczynnik, vėliau – 1830 m. – Leszczynka, 1938 m. – Leszczyniaki. Pagal bendrą taisyklę, kad lietuviški fiziografinės kilmės vietovardžiai buvo verčiami į lenkų kalbą, iš ankstesnių lenkiškų formų ir pasidarė Lazdynai [6].

Balčiūnas, Vytautas, Vanagas, Jurgis. Lazdynai. – Vilnius, 1983. Knygos viršelis

Balčiūnas, Vytautas, Vanagas, Jurgis. Lazdynai. – Vilnius, 1983. Knygos viršelis

Apie Lazdynus 2010 m. išleista knyga, skirta mikrorajono 40-mečiui – „Lazdynai – mūsų namai“ (sudarytojai Petras Žiupsnys, Alfredas Guščius) [9]. Knygoje daug tekstų iš 1996–2007 m. leisto mikrorajono laikraščio „Lazdynų žiedas“. Čia rašoma apie Lazdynų istoriją, kultūrinį gyvenimą. Spausdinamos apybraižos ir straipsniai apie daugelį lazdyniečių. Kai kurie iš jų – žinomi Lietuvos žmonės. Tai biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Eugenijus Petrovas, prieškario Lietuvos lakūnas ir parašiutininkas Viktoras Ašmenskas, medžio drožėjas Ipolitas Užkurnys, menininkas Kęstutis Šveikauskas, estrados dainininkė Nijolė Ščiukaitė, mokytojas Benjaminas Kondratas ir kiti. Knygoje nemažai nuotraukų. 2011 m. išleistame leidinyje „Vilniaus Lazdynų ilgaamžiai“ rašoma apie lazdyniečius, kurie turi nuo 90 iki 100 metų [20]. Vilniaus Lazdynų bendruomenės klubas „Lazdynų senjorai“ išleido knygą „Vilniaus Lazdynų mamos, močiutės: pirmasis leidinys, skirtas Motinos dienai paminėti, 2013–2014 metai“ (Vilnius, 2014). Sudarytojas – Petras Žiupsnys. Apie mikrorajono urbanistiką, statybą rašoma kultūrologo Vytauto Balčiūno ir architekto Jurgio Vanago knygoje „Lazdynai“ [1]. „Lietuvos TSR istorijos ir paminklų sąvade“ [10], leidiniuose „Vilniaus architektūra“ [12], „Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ [21] aprašyta mikrorajono specifika bei garsiausi sovietmečiu Lazdynuose pastatyti pastatai. Lazdynų rajonui yra skirtas fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukų rinkinys „Lazdynai“ [17], fotografo Liudo Verbliugevičiaus fotoalbumas „Lazdynai“ [19]. Sonatos Žalneravičiūtės knygoje „Vilniaus iliuzionai“ (Vilnius, 2015), galite paskaityti apie kino teatrą „Lazdynai“. Architektūrinis-urbanistinis Lazdynų mikrorajono sluoksnis nagrinėjamas miesto kartografavimui skirtoje knygoje anglų kalba „Mapping Vilnius. Transitions of post-socialist urban spaces“ (Vilnius, 2016). Lazdynai minimi ir daugelyje Vilniaus miestui skirtų turistinių, bendrojo pobūdžio, pažintinių leidinių.

Dabartinių Lazdynų teritorijoje žmonių gyventa jau senovėje. Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinių ekspedicijų ataskaitose užfiksuoti atlikti tyrimai. 1979 m. archeologas Algirdas Girininkas tose vietose aptiko akmens amžiaus radimvietę. Čia rasta pavienių titnaginių dirbinių, datuojamų 1 laikotarpiu, mezolitinės gyvenvietės liekanos. Archeologo Jono Balčiūno vadovaujama ekspedicija 1987 m. Lazdynų apylinkėse surado 83 pilkapius. Manoma, kad nemažai pilkapių buvo sunaikinta 1986–1988 m., kai buvo tiesiamos aukštos įtampos elektros perdavimo linijos [9].

Verbliugevičius, Liudas. Lazdynai. – Vilnius, 1978. Knygos viršelis

Verbliugevičius, Liudas. Lazdynai. – Vilnius, 1978. Knygos viršelis

Lazdynai – mūsų namai. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Lazdynai – mūsų namai. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Lazdynai – vienas didžiausių Vilniaus mikrorajonų. Jis pastatytas Lazdynų kaimo vietoje. 1963 m. pirmąjį jo projektą parengė architektų ir statybininkų grupė, kuriai vadovavo Vytautas Edmundas Čekanauskas [1]. Projektas nebuvo realizuotas. 1964–1967 m. buvo padarytas mikrorajono išplanavimo ir užstatymo projektas, kurio autoriai architektai Vytautas Balčiūnas, Vytautas Brėdikis, Vytautas Čekanauskas, Gediminas Valiuškis, inžinieriai Algimantas Kleinotas ir Vincentas Šileika [1, 12]. 1966 m., tuoj po Žirmūnų statybų, šio projekto pagrindu buvo parengti nauji, detalizuoti mikrorajono planai (iš viso jie buvo keisti 4 kartus). 1969 m. pavasarį čia atsikėlė pirmieji gyventojai. Šiuo mikrorajonu iš esmės prasidėjo naujas Vilniaus raidos etapas. Pagal pirminį sumanymą, Lazdynai turėjo būti kaip šiaurės vakarų gyvenamasis masyvas, didelė teritorija, kurioje dabar išsitenka Lazdynai, Viršuliškės ir Karoliniškės. Architektas V. Čekanauskas šios idėjos atsisakė ir pasiūlė palikti žaliuosius plotus taip, kad Lazdynai būtų suskaidyti į tam tikras zonas [3, 4]. 1974 m. Lazdynų architektams buvo paskirta valstybinė Lenino premija. Tai buvo pirmasis atvejis, kai ši premija skirta už gyvenamojo rajono sukūrimą [10, 12, 21].
Lazdynai – vienas pirmųjų modernių Vilniaus rajonų, jame juntama pavyzdinių Suomijos naujojo miesto Tapiolos, švedų Vėlingbio bei prancūzų Tulūzos miesto Mirelo kvartalo įtaka. Žiedinio plano rajonas sudarytas iš keturių mikrorajonų su surenkamaisiais daugiaaukščiais namais, vietiniais prekybos ir buitinių paslaugų centrais, mokyklomis, vaikų darželiais, poliklinika ir kt. Lazdynuose vyrauja daugiabučiai – 5, 9, 12, 16 aukštų gyvenamieji namai. Jie sugrupuoti aplink pusiau atvirus kiemus, sublokuoti terasomis. Aplinkoje daug želdinių, miškelių, pėsčiųjų takų. Rajono planinės erdvinės kompozicijos pagrindą sudaro žiedinė gatvių sistema ir laisvai išdėstytų įvairaus dydžio pastatų deriniai. Gatvių tinklas ir pastatų išdėstymas priderintas prie kalvoto reljefo. Tai suteikia rajonui savitumo [1, 10, 12].
Lazdynuose yra ir naujų gyvenamųjų namų, pastatytų pastaraisiais metais. 2005 m. mikrorajono pakraštyje pradėtas statyti „Pavasario“ gyvenamasis kvartalas (archit. Algimantas Vyšniauskas, Vytenis Gerliakas, Saulius Pamerneckis). Kiemuose pasodinta dekoratyvinių medžių, įrengtos šiuolaikiškos vaikų žaidimo aikštelės, suoliukai. Prie pirmo aukšto butų įrengti vidiniai kiemeliai. Kvartalas stilistiškai vientisas, tačiau kiekvienas pastatas savitas ir nuo kitų skiriasi individualiomis detalėmis – skirtingų formų erkeriais, balkonais, langų linijų ritmu [9, 15].

Lazdynuose yra Šv. Jono Bosko Romos katalikų bažnyčia (2001 m.), koplyčia (1993 m.), vienuolynas ir parapijos namai (1996 m.). Projekto autorius – architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas. Šv. Jono Bosko Romos katalikų bažnyčioje vienu metu gali melstis iki 900 tikinčiųjų [7, 14, 18].

Vilniaus Lazdynų ilgaamžiai. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Vilniaus Lazdynų ilgaamžiai. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Lazdynuose veikia Lietuvos parodų ir konferencijų centras „Litexpo“ (archit. Edmundas Stasiulis, 1980 m.). Tai didžiausias parodų centras Baltijos šalyse, kuriame organizuojamos parodos, konferencijos, seminarai ir kiti renginiai. „Litexpo“ koordinuoja Lietuvos prisistatymą pasaulinėse parodose, įrengia stendus, teikia salių nuomos, transportavimo ir muitinės paslaugas. Kasmet beveik 33 tūkst. kvadratinių metrų ploto užimančiame pastate suorganizuojama per 20 tarptautinių parodų, kurios pritraukia apie 0,5 mln. lankytojų iš įvairių šalių [9, 11, 21]. Šalia „Litexpo“ įsikūręs 10 aukštų stiklinis biurų pastatas L3 (archit. Artūras Asauskas, Eglė Kirdulienė, 2005 m.) [16]. Prie Laisvės pr. ir Erfurto g. sankryžos stovi prekybos centras (anksčiau šiame pastate veikė kino teatras „Lazdynai“; archit. Česlovas Mazūras). Šalia yra Lazdynų baseinas (buvę „Vandens sporto rūmai“; archit. Edmundas Stasiulis). Jame yra ilgiausias baseinas Vilniuje. Šis baseinas svarbus tuo, kad jame ugdomi ir treniruojami garsūs sportininkai, ginantys Lietuvos garbę. Lazdynų pakraštyje 1991 m. spalio 11 d. savo veiklą pradėjo Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė. Tai viena didžiausių ligoninių, veikiančių Lietuvoje [9].
Svarbus mikrorajonui yra 1969 m. per Nerį nutiestas Lazdynų tiltas [14].

Lazdynai yra kalvotoje vietovėje, viršutinėje Neries terasoje, erdviame plynlaukyje, iškilusiame virš Neries upės slėnio apie 150 metrų. Mikrorajone palikta nemažai natūraliai ten augusio miško. Vietovė apaugusi pušynais, lazdynais, kitais lapuočiais medžiais. Lazdynų miškingumas yra vienas didžiausių tarp Vilniaus miesto gyvenamųjų rajonų (apie 60 procentų viso Lazdynų ploto). Lazdynų pietuose Neris daro kilpą, yra Bukčių miškas. Tarp Lazdynų ir Karoliniškių mikrorajonų įsikūręs ,,Pasakų parkas“, įkurtas 1986 metais [8, 10]. Lazdynų mažalapė liepa – Vilniaus savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas [14].

Lazdynuose yra keletas lankytinų objektų. Gyvenamajame name atidarytas habilituotos gamtos mokslų daktarės, „vyriausios Lietuvos žiniuonės“ Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas-muziejus (Erfurto g. 4) [9].

Lazdynus puošia keturios dekoratyvinės skulptūros: „Vėtrungė“ (skulpt. Teodoras Kazimieras Valaitis, 1973 m.), „Rytas“, tapusi Lazdynų simboliu (skulpt. Gediminas Karalius, 1975 m.), „Kanklininkė“ (skulpt. Elena Palšytė-Kasperavičienė, 1982 m.), „Darbininkas“ (skulpt. Antanas Dimžlys, 1983 m.) [8, 9, 10].
Nuo 1994 m. prie Lietuvos parodų ir kongresų centro „LITEXPO“ (Laisvės pr. 5) veikia pastovi lauko granitinių skulptūrų ekspozicija (skulpt. Jonas Šimonėlis (1955-2011) [14].

2013 m. rugsėjo 13 d. Erfurto g. 1 skvere atidengtas paminklinis akmuo provizorei Eugenijai Šimkūnaitei [22].

Atidengtos memorialinės lentos Lietuvos laisvės gynėjams, žuvusiems 1991 m. Sausio 13-ąją:
Virginijui Druskiui (Architektų g. 109),
Rolandui Jankauskui (Architektų g. 178),
Vidui Maciulevičiui (Architektų g. 15),
Apolinarui Juozui Povilaičiui (Architektų g. 115),
Vytautui Vaitkui (Architektų g. 105).

Paminklinės lentos atidengtos 1998 m. kovo 10 d. pagal V. Zarankos projektavimo studijos parengtus projektus. Jas prie žuvusiųjų namų įrengė UAB „Grinda“ [14].

Buvusioje Vilniaus 34-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Sausio 13-osios vidurinė mokykla) Rolando Jankausko ir Vido Maciulevičiaus atminimui atidengtos memorialinės lentos. Pagerbiant Sausio 13-ąją žuvusiųjų didvyrių atminimą, šios mokyklos kieme pasodinti penki ąžuoliukai, įsteigtas Sausio 13-osios atminimo ir mokyklos istorijos muziejus.

Lazdynams eilėraščius paskyrė poetai – Antanas Venclova (rink. „Vilniaus mūrai“, 1973), Marija Katiliūtė-Lacrima (rink. „O Vilniau, Vilniau!..“, 1997), Petras Keidošius (rink. „Pirmasis ruduo“, 1984), Paulina Žemgulytė (rink. „Nubėgantys vieškeliais“, 2006) ir kt. Istoriniame romane „Įvykių horizontas“ šią vietovę mini prozininkas Juozas Šikšnelis.

Erfurto g. 4-46, 4-48 veikia Lazdynų biblioteka. 1969 m. birželio 13 d. buvo įsteigta viešoji biblioteka Nr. 14, aptarnaujanti suaugusiuosius ir vaikus. 1999 m. lapkričio mėnesį jai suteiktas Lazdynų bibliotekos vardas. Bibliotekos Kraštotyros fondą sudaro apie 90 egz. leidinių. Kartotekoje apie Lazdynus yra per 1800 aprašų. Architektų g. 220 įsikūrusi Vilniaus m. savivaldybės centrinės bibliotekos vaikų biblioteka „Papartis“ [9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnas, Vytautas. Lazdynai / Vytautas Balčiūnas, Jurgis Vanagas. – Vilnius, 1983. – 48 p., [44] iliustr. lap.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. – Vilnius, 2000, p. 123-124.
3. Čekanauskas, Vytautas. „Architektūra – ne poezija, ją reikia matyti“… : [pokalbis su architektu V. Čekanausku / užrašė] Algis Kusta. – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1997, Nr. 4, p. 20-22.
4. Čerkauskas, Martynas. Lazdynai: gyvenimas miške prie arklio // Vakarinės naujienos. – 1998, liep. 31, p. 7.
5. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-07-07]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 29.
7. Kačerauskienė, Aldona. Lazdynų šv. Jono Bosko parapija – dvasinės traukos centras // Lietuvos aidas. – 2005, gruod. 19, p. 4.
8. Lazdynai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 640.
9. Lazdynai – mūsų namai: leidinys, skirtas Lazdynų mikrorajono 40-mečiui / [sudarytojai Petras Žiupsnys, Alfredas Guščius]. – Vilnius, 2010. – 303, [1] p.: iliustr., portr.
10. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 69-71, 98-99, 136.
11. „Litexpo“ // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 13, p. 466-467.
12. Minkevičius, Jonas. Lazdynų gyvenamasis rajonas // Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985. – P. 214-216.
13. Mustafinaitė, Lina. Seniūnijos atpažinimo ženklas – vėliava // Lietuvos rytas. – 2008, vas. 7, priedas „Sostinė“, p. 12.
14. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 52-57.
15. Pocienė, Aušra. Naujas daugiabučių kvartalas iškils Lazdynuose. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, vas. 13, priedas „Būstas“, p. 4.
16. Pocienė, Aušra. Naujojo biurų pastato nuomininkai mėgaujasi kaimo ramybe // Lietuvos rytas. – 2005, geg. 2, priedas „Būstas“, p. 2.
17. Sutkus, Antanas. Lazdynai: [nuotraukų rinkinys]. – Vilnius, 1975. – 16 p.
18. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 87.
19. Verbliugevičius, Liudas. Lazdynai: [fotoalbumas]. – Vilnius, 1978. – 64 p.: iliustr.
20. Vilniaus Lazdynų ilgaamžiai: leidinys, skirtas Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai ir pirmajai šventei „Lazdynų ilgaamžiai“. – Vilnius, 2011. – 95, [1] p.: iliustr., nat., portr.
21. Vilnius, 1900-2012: naujosios architektūros gidas. – 2-asis papild. ir patais. leid. – Vilnius, 2011, p. 146-147,149, 176.
22. Vyšniauskaitė, Birutė. Žiniuonę primins akmuo // Lietuvos rytas, priedas „Sostinė“. – 2013, rugs. 21, p. 3.

Parengė: Dalia Abromavičienė, Jolanta Šavelytė (Vilniaus m. SCB Lazdynų biblioteka), 2008; Zita Tiukšienė (VAVB), 2016; Agnė Ališauskienė (VMSCB), 2017.

Objektai
Paminklas provizorei, habilituotai gamtos mokslų daktarei Eugenijai Šimkūnaitei (Erfurto g. 1, Vilnius)
Provizorės, habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas-muziejus (Erfurto g. 4, Vilnius)
Skulptūra „Darbininkas“ (Architektų g. 109, Vilnius)
Skulptūra „Kanklininkė“ (Architektų g. / Žėručio g., Vilnius)
Skulptūra „Rytas“ (Architektų g. 152, Vilnius)
Skulptūra „Vėtrungė“ (Architektų g. 17 / Architektų g. 19, Vilnius)
Skulptūrų ekspozicija (Laisvės pr. 5, Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/lazdynu-seniunija/"]