Leoniškės – rytinė Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo Belmonto, dešiniajame Vilnios upės krante. Vietovė priklauso Rasų seniūnijai.

Vietovardis Leoniškės kildinamas iš šioje vietoje XVI a. turėjusio dvarelį didiko Leono Krylavičiaus (Leonis Kryłowicz Praconsulis Vilnensis) asmenvardžio [3].

Apie Leoniškes rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (Vilnius, 1991), gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [2], kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], muziejininko Rimgaudo Ryliškio parengtame leidinyje „Markučiai: Vilnios slėnis“ [5], žurnalistės Ingridos Semaškaitės knygoje „Atgimę dvarai“ [6], taip pat „Lietuvių enciklopedijoje“ [4]. Apie Leoniškių vietovardžio kilmę rašoma kalbininko Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [3]. Leoniškės, jose buvusi vaikų stovykla, minima ir teatrologės, dramaturgės Gražinos Mareckaitės atsiminimų knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai“ (Vilnius, 2013). Apie Leoniškes paskaitysime Pavilnių regioninio parko svetainėje (žr. adresu).

Ankstyviausi archyvinių šaltinių duomenys apie Leoniškių dvarą siekia XVI a. pirmą pusę, kai 1533 m. dvarininko Leono Krylovičiaus našlė Marina Krylovič Leoniškių valdą pardavė Vilniaus miesto magistratui. 1536 m. rugsėjo 16 d. Žygimanto Senojo privilegija buvo patvirtintos Leoniškių dvaro ribos ir suteiktas leidimas ant Vilnios upės miesto poreikiams statyti malūną. Leoniškių dvaro palivarką magistratas nuomodavo Vilniaus burmistrams ir tarėjams. XVII–XVIII a. archyviniuose dokumentuose Leoniškės vadintos palivarku [1, 5, 6]. XVII a. dvaro sodyboje stovėjo du malūnai. Tiksli malūnų vieta nežinoma. 1795 m. Leoniškių inventorinėje knygoje rašoma, kad palivarke stovėjo smuklė, gyvenamasis namas, kluonas, svirnas, tvartas ir alaus darykla [1, 2, 5]. XIX a. pabaigoje Leoniškių žemes išsinuomojo Jonas Borutis. 1812 m. čia jis pastatė plytinę ir čerpių gamyklą [1, 5]. Tais pačiais metais Leoniškių dvaro palivarkas per karą su Napoleono kariuomene buvo labai nuniokotas, sugriauti visi pastatai. Daug žalos padaryta ir kaimyniniam Tuputiškių palivarkui. Po karo nualintos Tuputiškių ir Leoniškių žemės buvo sujungtos [5]. Leoniškių dvare prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė sodininkystės ir daržininkystės mokykla. Iki Antrojo pasaulinio karo palivarkui priklausė ir „prancūziškojo“ malūno, pastatyto 1836–1838 m prancūzo Karolio de Vimo, teritorija. Leoniškių dvare buvo ir vaikų namų auklėtinių, neįgalių Vilniaus vaikų vasaros stovyklos. Literatūroje Leoniškės minimos ir kaip buvusi tarpukario Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojų kolonija [4].

Šiuo metu buvusio dvaro teritorijoje įsikūręs Belmonto žirgynas. 1951 m. šioje vietoje pastatytas pirmasis medinis pastatas, kuriame jau buvo laikomi arkliai. XX a. viduryje Belmonto žirgyne pirmą kartą apgyvendinti sportiniai arkliai. Dabar čia veikia viešoji įstaiga „Belmonto žirgai“, Jojimo ir šiuolaikinės penkiakovės sporto mokykla, Patrulinės tarnybos rinktinės Raitasis policijos padalinys, saugantis viešąją tvarką Vilniaus mieste [1, 2].

Leoniškės yra Vilnios slėnyje, kuris pripažįstamas kaip Europos mastu neįkainojama gamtos vertybė – su unikaliais eroziniais kalvynais ir atodangomis. Vilnios dugnas beveik ištisai grįstas rieduliais. Dėl nevienodo Neries ir Vilnios įrėžio gylio susiformavo labai didelis Vilnios vagos nuolydis. Netoli Leoniškių upė yra labai vingiuota, primena kalnų upelį [1, 6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Leoniškės, Vilnios slėnis. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 55-57.
2. Baškytė, Rūta. Leoniškės. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002. – P. 36.
3. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 14.
4. Leoniškės // Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1958. – T. 14, p. 464.
5. Ryliškis, Rimgaudas. Leoniškės. – Iliustr. // Markučiai: Vilnios slėnis. – Vilnius, 2010. – P. 13-16.
6. Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai. – Vilnius, 2012, p. 231-234.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016