Kaimas Deltuvos seniūnijoje, apie 5 km į pietvakarius nuo Ukmergės, Šventosios dešiniajame krante. Kaimas priklauso Deltuvos parapijai.
Leonpolyje gyvena 126 gyventojai, iš jų: 57 vyrai ir 69 moterys (2011 m.) [11].
Aničas, Jonas. Alena ir Mykolas Deveniai.- Vilnius, 1997. Knygos viršelis
Leonpolio kaimo pavadinime slypi krikštavardis Leonas, kuris padarytas iš lotyniško vardo Leo, t. y. „liūtas“. Antrasis gyvenvietės pavadinimo komponentas yra graikų kalbos žodis „polis“ t. y. „miestas, valstybė“ [15].
Leonpolio kaimas aprašomas „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje” [7], vietovardis minimas Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [15]. Duomenų apie Leonpolio dvarą, apie jo savininkus Devenius galima rasti Keistučio Devenio knygoje „Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija“ [5], istoriko, profesoriaus Jono Aničo knygoje „Alena ir Mykolas Deveniai“ [2]. Taip pat Leonpolio dvaro istorinių tyrimų klausimais rašė istorikė Arimeta Vojevodskaitė, lenkų kultūros istorikas, dvarų tyrinėtojas Roman Aftanazy (1914–2004), kurių straipsniai publikuoti Ukmergės krašto kultūros almanache „Eskizai“ [1, 14]. Nemažai informacijos apie Leonpolio dvarą, kaip kultūros paveldo objektą, jo buvusius ir esamus savininkus galima rasti „Lietuvių enciklopedijoje” [4], Algimanto Semaškos Lietuvos turistams skirtame leidinyje „Lietuvos keliais” [8], Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai” [9], Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva” [6], respublikinėje bei rajono spaudoje.
Leonpolio dvaro teritorija, buvusi abipus Šventosios tarp Armonos ir Storės, susiformavo greičiausiai XVI a. viduryje. Istoriografijoje Leonpolio rūmų statyba priskiriama Radviloms. Manoma, kad Leonpolio dvarą po 1721 m. pastatė Marcijona Radvilienė savo sūnui kunigaikščiui Leonui Mykolui Radvilai. 1799 m. dvaras buvo įkeistas Mykolui Juozo s. Tiškevičiui. 1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras parduotas Taidai Radvilaitei iš Taujėnų. Po 1922-ųjų žemės ūkio reformos Radvilos nesugebėjo išlaikyti dvaro ir pardavė jį medicinos daktarui Mykolui Deveniui [4]. Alenos ir Mykolo Devenių ūkis buvo aukštos žemdirbystės kultūros pavyzdys visai Lietuvai. Tuo metu dvare buvo sukurtas pavyzdinis ūkis, parodose laimėdavęs daug aukščiausių premijų. Veikė moderni spirito varykla, kooperatinė garinė pieninė. Leonpolis – vienas iš pirmųjų Lietuvos ūkių, pradėjusių auginti cukrinius runkelius. Dvare buvo turtinga biblioteka, paveikslų galerija, buvo kaupiami etnografiniai rinkiniai. Dvare dirbo ir gyveno apie 26 darbininkų šeimos. 1940 m. Leonpolio dvaras buvo nacionalizuotas. Sovietmečiu buvo sujungtos Leonpolio, Mikailiškių ir Laibiškių dvarų žemės ir įkurtas tarybinis ūkis [2]. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nuosavybes teises atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, kuri 2005 m. dvarą pardavė. Šiuo metu rūmai ir jo statiniai priklauso medienos eksporto įmonei UAB „Timber Pack“ [10].
Vileišytė-Bagdonienė, Rita A. Tolimi vaizdai. – Vilnius, [2008]. Knygos viršelis
Leonpolio
dvaro rūmai buvo vienaaukščiai, kvadratinės formos, su aukštais pusrūsiais. 1849 metais dvaro rūmai buvo perstatyti – senas pastatas naujai išmūrytas, pastatyti kaminai, gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, pastogėje įrengti gotikiniai langai [1]. Ši planinė rūmų struktūra išliko iki šiol. Kiek vėliau perstatyti ir ūkio pastatai. Dabartiniai vienaukščiai dvaro rūmai su kolonų portiku susiformavo XIX a. viduryje, klasicizmo laikotarpyje.
Sovietmečiu dvaro sodyba buvo pritaikyta tarybinio ūkio reikmėms. Rūmuose veikė kolūkio kontora, įrengti butai. Vienu metu čia buvo kino teatras, paskui pastatas atiduotas pradinei mokyklai ir bibliotekai. Ūkiniai ir tarnų statiniai pritaikyti gyvenamiesiems butams.
1991 m. rugpjūčio 21 d. Leonpolio buvusio dvaro sodybai buvo nustatytos sodybos paminklinės teritorijos ribos, kurias 1991 m. gruodžio 23 d. patvirtino Lietuvos kultūros paveldo Mokslinis centras ir suteikė objektui išaiškinamojo architektūros paminklo numerį, o 2006 m. dvaro sodyba įtraukta į kultūros vertybių registrą (u. k. 796) (žr.:
adresu). Kompleksą sudaro 13 pastatų (rūmai, ligoninė, spirito varykla, spirito varyklos sandėlis, svirnas, du tvartai, siloso bokštas, kumetynas, daržinė bei kt.) ir užima 8,9 ha plotą.
Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro svetainėje yra pristatomas pažintinis maršrutas „Dvarų žiedas“, kurio metu aplankomi 6 rajone esantys dvarai, tarp jų ir Leonpolio dvaras [12].
Leonpoliui yra skirtas rajono literato Juliaus Baikščio eilėraštis „Leonpolio dvaro vizijos“ [3]. Ritos Vileišytės-Bagdonienės, Leonpolio dvaro šeimininkės Alenos Devenienės sesers, atsiminimų knygos „Tolimi vaizdai“ viename iš skyrių pasakojama apie Leonpolio dvarą [13].
Literatūra ir šaltiniai
1. Aftanazis, Romanas. Leonpolis ant Šventosios. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. – Santr. angl. // Eskizai. – Nr. 12 (2002), p. 26-27.
2. Aničas Jonas. Leonpolio dvaro šeimininkai. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Aničas, Jonas. Alena ir Mykolas Deveniai: visuomenės politinė veikla Tėvynėje ir išeivijoje. – Vilnius, 1997. – P. 91-120.
3. Baikštys, Julius. Leonpolio dvaro vizijos // Ukmergės diena. – 1998, spal. 31, p. 4.
4. Devenis, Mykolas. Leonpolis. – Iliustr. – Parašas: M. Dv. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1958. – T. 14, p. 464-465.
5. Devenis, Petras Keistutis. Leonpolis – Deltuvos piliavietė. – Iliustr., žml. // Devenis, Keistutis Petras. Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija. – Vilnius, [2000]. – P. 154-164.
6. Kviklys, Bronius. Deltuvos apylinkės: [apie Leonpolio dvarą, p. 477] // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 476-477.
7. Leonpolis // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 330.
8. Semaška, Algimantas. Leonpolis. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008]. – P. 543.
9. Semaškaitė, Ingrida. Leonpolis. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, 2007. – P. 354-355.
10. Tvirbutas, Saulius.Dvaras virto kaimeliu: Leonpolio rūmų statinių kompleksas privatizuotas, tačiau jame tebegyvena keliolika šeimų. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, spal. 24, p. 4.
11. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus] 2013. [žiūrėta 2016-07-08]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
12. Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-07-08]. Prieiga per internetą: <http://www.ukmergeinfo.lt/marsrutai/>.
13. Vileišytė-Bagdonienė, Rita A. Leonpolis // Vileišytė-Bagdonienė, Rita A. Tolimi vaizdai: signataro dukters prisiminimai. – Vilnius, [2008]. – P. 66-68.
14. Vojevodskaitė, Arimeta. Leonpolio dvaras: istoriniai tyrimai. – Iliustr., schem. // Eskizai. – Nr. 9 (1997), p. 53-59.
15. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 84.
Parengė: Lolita Gričinienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Dainavos kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016