Trakų rajono Kalvių ir Lieponių apylinkių tradicinė muzika. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į pietvakarius 10 km, nuo Valkininkų į šiaurės vakarus – 11 km, prie Vilniaus–Gardino geležinkelio, senojo Vilniaus–Merkinės vieškelio, Spenglos upės ir Greiželio ežero [15, 16].

Gyvena 49 gyventojai: 23 vyrai ir 26 moterys (2011) [27].

Priklauso Tiltų seniūnaitijai, Valkininkų parapijai. Yra parduotuvė, veikiančios kapinės, Atgimimo metais pastatyti kryžius ir koplytstulpis. 2012 m. įregistruota Lieponių kaimo bendruomenė „Karaliaus salos“, švenčiamos Joninės [31].

Lieponių kaime gimė tautodailininkas Jonas Adlys (g. 1945), medžio drožėjas, skulptorius, kaimo kryžiaus, koplytstulpio, stogastulpių, medžio skulptūrų autorius, 1973–2012 m. Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos technikos darbų mokytojas ekspertas, Lietuvos nusipelnęs mokytojas, metodinių straipsnių pedagoginiuose žurnaluose autorius, mokymo programų, vadovėlių recenzentas [1, 31].

Lieponių kaimo istorija plačiai aprašyta bibliotekininkės Elenos Žilinskienės knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ [31], čia yra literatūros ir šaltinių sąrašas. Apie juos rašoma ir kitoje jos knygoje „Gimtieji Tiltai ir jų žmonės“ [30]. Apie Lieponis rašė žinomas kraštotyrininkas Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ [15], Pranas Bieliauskas – „Dienoraštyje. 1920–1957“ [3], Eugenijus Danilevičius knygoje „Maršrutai iš Vilniaus“ [5], žinių yra leidinyje „Kraštas ir žmonės“ [13], lietuviškose enciklopedijose, Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota“ [4]. Apie Lieponių dvarą rašoma knygoje „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“ [17], Gediminas Isoko ir Antanas Tervydžio leidinyje „Trakų urėdijos miškų istorija“ [10], apie 1700 m. mūšį prie Lieponių rašoma „Lietuvos istorijos šaltiniuose“ [28], „Lietuvos istorijoje“ [29], 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žodyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [32], taip pat informacijos galima rasti ir kituose leidiniuose.

Kaimą garsino Lieponių moterų etnografinis ansamblis. Jungtinis Kalvių–Lieponių etnografinis ansamblis pripažintas geriausiu 2000 m. kaimo folkloro ansambliu, pelniusiu „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Apie ansamblio dalyvius rašoma ir dainos sudėtos etnomuzikologiniame leidinyje „Trakų rajono Kalvių ir Lieponių apylinkių tradicinė muzika“ [26]. Daugelis dainų sudaro pietų dzūkų dainuojamosios tradicijos „aukso fondą“. Prie knygos pridėta kompaktinė plokštelė „Trakų rajono Kalvių ir Lieponių apylinkių tradicinė muzika“, kurioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos folkloro ekspedicijų garso įrašai.

Manoma, kad vietovės pavadinimas kilo nuo šalia kaimo augusių liepynų [15]. Senesniuose istorijos šaltiniuose dar vadinamas Liepūnais ir Leipūnais [31].

Kaimas žinomas nuo XIV a., kai čia buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras ir valsčius [15]. 1387 m. Jogaila dovanojimo raštu Trakų kunigaikštystę su Lieponimis ir kitais valsčiais perdavė broliui Skirgailai [21]. Šalia Lieponių buvusį karaliaus dvarą savo pranešimuose mini kryžiuočių žvalgai ir vedliai [13]. 1516 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis Lieponis ir kitus kaimus už 400 kapų grašių perdavė valdyti Jokūbui Kuncevičiui [10]. 1524 m. valdė Morkus Kancevičius. 1536 m. dvarą laikė karaliaus dvariškis Andrius Mackevičius. Tačiau jis valdydamas nesilaikė valdovo duotų valstiečių valdymo nuostatų, todėl pateko į valdovo nemalonę. 1541 m. Žygimantas Senasis atėmė iš Andriaus Mackevičiaus Lieponis už valstiečių engimą ir pasipriešinimą karalienei Bonai. Tuomet žemių valdytoju paskirtas valdovo dvariškis Vaitiekus Jundilas [17]. 1565 m. Lieponys buvo išnuomoti garsiam vario liejikui, Vilniaus pilininkui Simonui Buchvicui [6]. 1581 m. Lieponių palivarkas įkeistas  Užgorodo kaštelionui Kasparui Klodzinskiui. 1611 m. Lieponis laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklininkas, Lieponių seniūnas ir girininkas Mikalojus Kristupas Chaleckis [10].

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Lieponys kartu su Valkininkais sudarė vieną apskritį, kuri 1566 m. buvo panaikinta ir įjungta į Trakų apskritį, kuri tokiu pavidalu išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. Lieponių apylinkėse buvo kasama geležies rūda, veikė geležies lydymo krosnys. XVII a. Lieponys buvo vadinami miesteliu [24]. Lieponių miestelis su ženklais pažymėtas 1613 m., 1665 m., 1749 m. LDK žemėlapiuose [20].

1700 m. ties Lieponimis įvyko lemiamas mūšis tarp dviejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenių pulkų. Bajorų konfederatų kariuomenė, kurioje buvo Višnioveckių, Radvilų, Oginskių daliniai sumušė perpus mažesnę didikų Sapiegų kariuomenę. Įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingas kariuomenių dydis. Senesniuose šaltiniuose – Lietuvos bajorų konfederatų kariuomenę sudarė 20 tūkst. karių, Lietuvos etmono Kazimiero Sapiegos kariuomenę – 9 tūkst., žuvo apie tūkstantis karių [5, 24, 32]. Kituose šaltiniuose nurodoma 12 tūkst. ir 5 tūkst. [17, 28]. Naujausiais Lietuvos istorijos instituto tyrėjų duomenimis Lietuvos bajorų konfederatų kariuomenės pusėje kovėsi 4 tūkst. karių, Sapiegų – apie 2 tūkst., žuvusiųjų – keli šimtai.

XVIII a. pradžioje, per karą su švedais, kaimas buvo sudegintas, liko tik du namai, sudegė ir medinė koplyčia. Jos stovėjimo vietoje įrengtos kapinės [31].

1800 m. prie dvaro stovėjo karčiama, buvo pašto stotelė. 1848 m. Valkininkų dvaro inventoriuose įrašytas Lieponių palivarkas [31].

1866 m. Lieponyse buvo 28 kiemai, įskaitant ir Lieponių žemdirbių žydų gyvenvietės gyventojus, gyveno 448 gyventojai [32]. 1908 m. buvo 58 kiemai, gyveno 353 gyventojai. Pirmojo pasaulinio karo metu daugiau kaip pusė kaimo buvo sudeginta [31].

1923 m. prie Lieponių vyko mūšiai dėl Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo [2]. 1923–1939 m. kaimas buvo okupuotas lenkų, priklausė Valkininkų valsčiui. Už kaimo ėjo demarkacinė linija, buvo Lietuvos–Lenkijos sienų pereinamasis postas [31].

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941 m. birželio mėnesio pirmosiomis karo dienomis, prie Lieponių vyko mūšis, žuvo 14 sovietinės armijos karių [5].

Sovietmečiu įkurtas „Pergalės“ kolūkis, vėliau sujungtas su Tiltų kolūkiu. Lieponyse buvo vystoma šiltnamių daržininkystė.

1906 m. buvo įsteigta rusų pradžios mokykla [16]. 1919–1927 m. veikė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokykla, 1939 m. įsteigta pradinė, 1946 m. – septynmetė, 1961–1977 m. veikė aštuonmetė mokykla. [31].

1940–1975 m. buvo Lieponių apylinkės centras. Lieponių apylinkė perkelta į Tiltus veikė iki 1988 m. 1949–1976 m. veikė ryšių skyrius, 1956–1964 m. – biblioteka, 1953–2009 m. – medicinos punktas [31].

Lieponių gatvinio kaimo sodybose yra išlikusių etnografinių architektūros elementų. Pirkių ir kitų pastatų puošybos ir dekoravimo vaizdų galima rasti leidinyje „Lietuvių liaudies menas: Architektūra“ [19], „Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra“ [7], Elenos Žilinskienės knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ [31], „Kaimo statyba: Dzūkija“ [11]. Lieponių kapinių senieji kryžiai – leidinyje „Lietuvių liaudies menas“ [18].

Kaimo kapinėse 2012 m. pastatytas Visagalio, 2013 m. – Knygnešio stogastulpiai (aut. Jonas Adlys), pastarasis skirtas čia palaidotam kaimo knygnešiui, siuvėjui Jonui Stakučiui (?–1907) [12, 25].

Į Kultūros vertybių registrą 2016 m. įrašyta regioninio reikšmingumo archeologinės svarbos objektas Lieponių dvarvietė (u. k. 40383) [14], esanti prie Mažųjų Lieponių kaimo, kurios teritorijoje žvalgomosios ekspedicijos metu surasta XVII–XVIII a. archeologinių radinių. Šalia esantis Bradelio kalnas gyventojų prisiminimuose yra Milžinų kapai, senosios kapinės, kuriose palaidoti milžinai, 1700 m. mūšyje žuvę kariai, švedai, iki šių dienų netyrinėti, be atminimo ženklo  [9].

Lieponys yra minimi poetų ir rašytojų kūryboje. Lotyniškai rašęs ir Lietuvoje gyvenęs vienas žymiausių XVII a. Vakarų Europos poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640), aprašė karaliaus Jono Kazimiero medžioklę prie Lieponių [15, 17]. Poetas Sigitas Geda Leipūnus (Lieponis) mini odėje „Odė Sarbievijui“ [8]. 1700 m. kautynes savo poemoje „Valkininkų kova“ apdainavo Anupras Koritinskis [22], Balys Sruoga sukūrė istorinę dramą „Kazimieras Sapiega“ [23].

Literatūra ir šaltiniai:

1. Adlys Jonas // Kas yra kas Lietuvoje Švietimas ir studijos. Iškiliausi pedagogai. – Vilnius, 2007. – P. 158.
2. Ališauskas, Kazys. Kautynės prie Valkininkų ir Rūdiškių geležinkelio ruožo, 1923 m. vasario 15-23 d. // Karys. – 1972, Nr. 9, p. 296–299.
3. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920–1957 [apie Lieponis]. – Vilnius, 2012, p. 211–2012, 214–215.
4. Biržiška, Mykolas. Vilniaus Golgota [Lieponys]. – Vilnius, 1992, p. 96, 260, 288, 312, 322, 350, 368, 430, 431, 441, 450, 494, 498.
5. Danilevičius, Eugenijus. XII maršrutas: Gyvenvietės tarp miškų: [Lieponys] // Danilevičius, Eugenijus. Maršrutai iš Vilniaus. – Vilnius, 1975. – P. 70–72.
6. Drėma, Vladas. Vilniaus amatininkai XVI–XIX a.: iš Vlado Drėmos archyvų. – Vilnius, 2016, p. 461.
7. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra [Lieponių kaimo architektūra]. – Iliustr. – Vilnius, 2008, p. 7, 19, 28, 34, 41, 60.
8. Geda, Sigitas. Odė Sarbievijui // Kultūros barai. – 1979, Nr. 10, p. 39.
9. Gliebutė-Valatkevičienė, Rasa. Lieponių karčiama ir dvarvietė. – Iliustr. // Trakų žemė. – 2016, liep. 29, p. 8.
10. Isokas, Gediminas. Trakų urėdijos miškų istorija: [Lieponių dvaras ir miškai, p. 45–46] / Gediminas Isokas, Antanas Tervydis.  – Vilnius, 2008. –  240 p.: iliustr.
11. Kaimo statyba: Dzūkija. – Iliustr. – Vilnius, 2012, p. 12.
12. Kaluškevičius, Benjaminas. Jonas Stakutis / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai: 1864–1904. – Vilnius, 2004, p. 433.
13. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.) [Lieponių dvaras]. – Vilnius, 1983, p. 32, 33, 38.
14. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. [žiūrėta 2021-06-23]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
15. Kviklys, Bronius. Lieponys // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 469.
16. Lieponys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. – T. 2, p. 353.
17. Lieponys // Trakų krašto dvarai ir palivarkai. – Trakai, 2000. – P. 50–51.
18. Lietuvių liaudies menas: [Lieponių kaimo kryžiai]. – Iliustr. – Vilnius, 1990. – Kn. 2: Mažoji architektūra, [iliustr.] 327.
19. Lietuvių liaudies menas: Architektūra: [Lieponių kaimo namai]. – Iliustr. – Vilnius, 1965. – [iliustr.] 369–371.
20. Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės [Lieponys]. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai: 1 kn., 12, 14, 15, 244, 245.
21. Pašuta, Vladimiras. Lietuvos valstybės susidarymas [Lieponys]. – Vilnius, 1971, p. 228.
22. Račkaitis, Vygandas. Ten, kur Merkys [Lieponys]. – Vilnius, 1980, p. 45.
23. Sruoga, Balys. Kazimieras Sapiega: 4 v., 9 pav. istoriška kronika. – Vilnius, 1947. – 258 p.
24. Šaduikis, Česlovas. Senovės mūšis Lieponyse // Spartuolis. – 1973, saus. 20, p. 3.
25. Tai buvo mūsų kelias: Trakų krašto knygnešiai ir daraktoriai: [Jonas Stakutis] – Vilnius, 2004, p. 28.
26. Trakų rajono Kalvių ir Lieponių apylinkių tradicinė muzika. – Vilnius, 2008. – 220 p.: iliustr.
27. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus].  2013. [žiūrėta 2020-11-27]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
28. 1700 m. spalio mėn. Lietuvos feodalų vidaus karas: Mūšis prie Valkininkų [Lieponių] / Iš Kristupo Zavišos dienoraščio. // Lietuvos istorijos šaltiniai. – Vilnius, 1955. – T. 1, p. 314–315.
29. Valkininkų konfederacija ir Sapiegų pralaimėjimas (1700 m.) mūšyje prie Lieponių. // Lietuvos istorija. / Red. A. Šapoka. – Vilnius, 1989. – P. 377.
30. Žilinskienė, Elena. Lieponys // Žilinskienė, Elena. Gimtieji Tiltai ir jų žmonės. – Vilnius, 2004. – P. 12–13.
31. Žilinskienė, Elena. Lieponys. – Iliustr. // Žilinskienė, Elena. Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje. – Trakai, 2015. – P. 11–54, 257–267.
32. Leipuny // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1886. – T. 5 (Kutowa Wola – Łża), p. 126–128; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_V/126-128>.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų f.), 2010, 2021