Gyventojų skaičius – 55 (2013 m.) [1].

Liubavo dvaro istorijai skirti 2010 metais išleisti, Gintaro Karoso parengti leidiniai „Liubavas“ ir „Liubavas: Liubavo dvaro istorija“ [2, 4]. Šių leidinių tekstai parengti pagal Birutės Rūtos Vitkauskienės istorinio tyrimo medžiagą. 2016 metais išleistas dar vienas G. Karoso leidinys „Liubavas: Liubavo dvaro baroko architektūros ansamblio restauravimas“ [3]. Apie dvarą rašoma ir 1871 m. išleistoje grafo Konstantino Tiškevičiaus (Konstanty Hr. Tyszkiewicz) knygoje „Neris ir jos krantai“ („Wilija i jej brzegi“) [8, 12] bei Miroslovo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Historie z okolic Wilna“ [10]. Įdomios istorinės informacijos apie Liubavą yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [11]. 2017 metais išleista knyga „Liubavas: Rapolas Slizienis“ [5]. Knygoje panaudota 2016 m. rugsėjo 8 d. Europos parko muziejuje ir Liubavo dvaro sodyboje vykusios mokslinės konferencijos „Rapolas Slizienis – tiltas tarp paribio tautų“, skirtos Liubavo dvare gyvenusiam ir kūrusiam garsiam XIX a. lietuvių skulptoriui Rapolui Slizieniui (1804–881), medžiaga. Pateikiama daug faktų iš Liubavo dvaro istorijos. Daug vertingos informacijos apie dvarą, jo istoriją, architektūrą, valdytojus, liubaviečius, čia buvusius meno kūrinius, dabar įsteigtą Liubavo dvaro malūną-muziejų ir kt. yra svetainėje „Liubavas“ (žr. adresu). Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvoje. Dvaras žinomas nuo XVI a., kaip karališkasis dvaras. Jau pirmosiose Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto iždo knygose 1546 m. minimi Liubavo dvare vykdomi tvenkinių remonto darbai. Tuo metu dvaras tiekė ypač vertinamą žuvį valdovo stalui, o dvaro valdos siekė net Siesarčio, Kirneilio ir kt. ežerus netoli Molėtų. Istorikės Laimos Vileikienės tyrimuose pateikta informacija, kad iš XVIII a. antrosios pusės yra išlikę duomenų apie dvaro sodyboje esančią katalikišką medinę bažnyčią (koplyčią) su varpine. 1741 m. ją pašventino Nemenčinės bažnyčios kunigas. Iki XIX a. šešto dešimtmečio bažnyčioje buvo atliekamos religinės apeigos. XIX a. pabaigoje koplytėlė buvo perstatyta [9].Muziejininkės ir kultūros tyrinėtojos, dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės nuomone, XIX a. perstatytą koplyčią galėjo suprojektuoti tuometinis dvaro savininkas, garsus XIX amžiaus Lietuvos dailininkas, skulptorius Rapolas Slizienis (Rafał Ślizień) (1804–1881). R. Slizienis kartu su žmona Kamile Tiškevičiūte yra palaidotas Liubavo dvaro koplyčios mauzoliejaus požemiuose [2]. Yra žinoma, kad 1866 m. Liubavo dvare gyveno 43 žmonės Iš jų – 23 katalikai, 14 žydų ir 5 pravoslavai [11].1992 m. Liubavo dvaro sodybos kompleksas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą, kaip regioninės reikšmės architektūrinis, kraštovaizdžio ir istorinis paminklas [7].
2023 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė Liubavo dvaro sodybą (u. k. 899), susidedančią iš oficinos (u. k. 33085; Liubavo k. Malūno g. 50); oranžerijos (u. k. 33089; Liubavo k. Malūno g. 50); vandens malūno (u. k. 33084; pastato unikalus numeris 4190-2000-5015; adresas Liubavo k. Malūno g. 25); svirno (u. k. 33091; Liubavo k. Liubavo g. 42); tvarto (u.k. 33092; Liubavo k. Liubavo g. 41); kluono (u. k. 33093; Liubavo k. Liubavo g. 31); ledainės (u. k. 33090; Liubavo k. Malūno g. 17A); arklidės (u. k. 33094; Liubavo k. Malūno g. 46); antrojo ūkinio pastato (u. k. 33095; Liubavo k. Malūno g. 52); namo (u. k. 37594; Liubavo k. Liubavo g. 38) valstybės saugomu, nacionalinio reikšmingumo lygmens kompleksinį kultūros paveldo objektu (žr. čia) 2011 m. Gintaro Karoso iniciatyva buvo restauruotas Liubavo dvaro sodybos vandens malūnas. 1902 m. statytas skelto akmens mūro vandens malūnas tapo muziejumi. „Restauruodami Liubavo dvaro malūną siekėme kuo mažiau pakeisti paveldo objektą, išsaugoti kuo daugiau jo autentiškų detalių ir, jei įmanoma, naudoti statybos laikotarpio medžiagas. Norėjome, kad malūne jaustųsi pirmapradė jo atmosfera, pritaikymo elementai darniai įsilietų į bendrą visumą“, – pasakoja Liubavo dvaro muziejaus kūrėjas, viešosios įstaigos Europos parkas vadovas skulptorius Gintaras Karosas [6]. Liubavo dvaro malūnas-muziejus pradėjo veikti nuo 2011 m. balandžio. Muziejaus lankymo sezonas numatomas nuo balandžio 15 d. iki spalio 15 d. 2011 m. įtakingiausia Europos paveldo organizacija „Europa Nostra“ pripažino Liubavo dvaro malūną-muziejų vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už nuosaikų, kokybiškai atliktą restauravimą jam bus suteiktas Europos Sąjungos ir „Europa Nostra“ kultūros paveldo apdovanojimas. Projektą rėmė Europos ekonos erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų paramos fondai.

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Karosas, Gintaras. Liubavas: dvaro istorijos tekstas parengtas pagal Birutės Rūtos Vitkauskienės istorinio tyrimo medžiagą. – Joneikiškės (Vilniaus r.), 2010. – 264 p.: iliustr. „Manėme, kad turime grąžinti Liubavui angelą…“: [recenzija] / Reda Griškaitė. – Iliustr. – Rec. leid.: Liubavas / Gintaras Karosas. Vilnius [i.e. Joneikiškės (Vilniaus r.): Europos parkas], 2010 // Metai. – 2011, Nr. 7, p. 144-149; Prieiga per internetą: <http://www.europosparkas.lt/Straipsniai/Metai.htm>.
3. Liubavas: Liubavo dvaro baroko architektūros ansamblio restauravimas: [ataskaita] / [teksto autorius Gintaras Karosas]. – [Joneikiškės, Vilniaus r.], [2016]. – 23, [1] p.: iliustr. – Antr. iš virš. – Gretut. tekstas liet., angl., baltar., lenk., rus.; dalis teksto gretut. liet., angl.
4. Liubavas: Liubavo dvaro istorija: [parengta pagal dr. Birutės Rūtos Vitkauskienės istorinio tyrimo medžiagą]. – Joneikiškės (Vilniaus r.), [2010]. – 12, [2] p., įsk. virš.: iliustr. – Antr. iš virš. – Turinyje aut.: Gintaras Karosas. – Gretut. tekstas liet., angl.
5. Liubavas: Rapolas Slizienis. – [Joneikiškės, Vilniaus r.], 2017. – 150, [1] p.: iliustr.- Dalis gretut. teksto liet., angl., baltar., lenk., rus.; santr. angl. – Aut.: Tamara Bairašauskaitė, Reda Griškaitė, Valerijus Kaliasinskis, Gintaras Karosas, Lilija Kovkiel, Basia Nikiforova, Sebastianas Piotras Slizienis, Jolanta Širkaitė, Birutė Rūta Vitkauskienė. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 145-150.
6. Liubavo dvaro malūnas pelnė kultūros paveldo „Oskarą“ [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-09-19]. Prieiga per internetą: <https://www.spec.lt/straipsniai/liubavo-dvaro-malunas-pelne-kulturos-paveldo-oskara>.
7. Liubavo dvaro sodyba [Vilniaus rajono sav., Riešės sen., Liubavo k., u. k. 899]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2017-07-18]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
8. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis. – Vilnius, 1992, p. 194-195.
9. Vileikienė, Laima. Buv. Liubavo dvaro Vilniaus rajone istorinė pažyma [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2010-12-30]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/DownloadFile.aspxitem=37545&type=DOC&name=istorine%20pazyma.doc>.
10. Gajewski, Mirosław. Krajoznawcza wędrówka do Lubowa. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Historie z okolic Wilna. – Wilno, 2007. – P. 74-82.
11. Lubovo // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1884. – T. 5. (Kutowa Wola-Malczyce). – p. 260; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_V/454>.
12. Tyszkiewicz, Konstanty. Wilija i jej brzegi = Neris ir jos krantai. – Pakart. 1871 m. knygos orig. laida. – Vilnius, 2008. – XVI, 362, [1] p.: iliustr.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2011, 2023