Lyduokių seniūnija yra į šiaurės rytus nuo Ukmergės miesto. Ribojasi su Žemaitkiemio, Šešuolių, Vidiškių, Pivonijos seniūnijomis. Lyduokių seniūnija dažnai dar vadinama priemiestine, kadangi su Ukmerge ją jungia asfaltuotas kelias, geras susisiekimas visuomeniniu transportu. Seniūnijos teritorijai priklauso 29 gyvenamosios vietovės, iš jų – 1 miestelis, 1 viensėdis ir 27 kaimai [26]. Didesnės bei minėtinos dėl juose esančių žymių objektų yra šios vietovės: seniūnijos bei parapijos centras – Lyduokių miestelis (169 gyv.), nuo Ukmergės nutolęs 12 km., Griežionys, Jogvilai, Juknonys, Juodausiai, Kurėjai, Lentvorai, Nuotekai, Virkščiai ir kiti kaimai. Seniūnijos teritorija prateka Šventoji, jos kairysis intakas Siesartis – įdomus vandens turizmo objektas, Šašuolos upelis, yra keletas nedidelių ežerėlių bei Virkščių tvenkinys. Yra Medinių, Lentvorų, Felinkos, Nuotekų, Vaisgėliškio ir kt. miškai. Seniūnijos teritorijoje yra valstybinis Siesarties kraštovaizdžio draustinis (1992 m., 746 ha). Taip pat dalis Šventosios ichtiologinio draustinio bei vietinės reikšmės Vaisgėliškio botaninis vaistažolių draustinis, įsteigtas 1979 m. ir užimantis 7 ha plotą [14].

Seniūnijos plotas – 7413 ha, iš jų 64,1% užima žemės ūkio naudmenos, 25,4% – miškai, 1,9% – vandenys, 8,6% – kitos paskirties plotai [14]. Seniūnijos teritorijoje gyvena 1004 žmonės, iš jų 491 vyras ir 513 moterų (2011) [26].

Šerelis, Albinas. Lyduokiai prisiminimų rūke. – Jonava, 2009. Knygos viršelis

Pavadinimą Lyduokiai sudaro šaknis Lyd- , kuri gali būti siejama su žodžiais „lyda“, „lydimas“, „lydas“ (skynimas, iškirsta vieta miške, tuščias plotas). Priesaga -uokiai orientuoja į veikėjo reikšmę, todėl Lyduokiai gali būti aiškinama kaip „iškirstame miško plote apsigyvenę žmonės“ [27].

Katinaitė-Navickienė, Albina, Katinaitė, Palmira. Lyduokiai, 1499-1999. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Apie Lyduokius yra išleisti keli kraštotyros pobūdžio leidiniai. Viena žymiausių Ukmergės rajono kraštotyrininkių, Tėviškės pažinimo draugijos narė, Garbės kraštotyrininkė Albina Katinaitė-Navickienė kartu su humanitarinių mokslų daktare Palmira Katinaite yra parengusi leidinius „Lyduokiai 1499–1999“,skirtą miestelio 500 metų jubiliejui [6] ir  „Lyduokių dvaras: istorijos fragmentai ir prisiminimai”(Ukmergė, 2013). Ši kraštotyrininkė daug straipsnių apie Lyduokių krašto praeitį publikuoja rajono bei respublikinėje spaudoje, kurie susisteminti išleistoje jos darbų bibliografijoje „Kraštotyrininkė Albina Katinaitė-Navickienė“ [8].
2009 m. išleista Albino Šerelio knygelė „Lyduokiai prisiminimų rūke”, kurioje autorius sutalpino savo gimtųjų Lyduokių krašto maždaug šimtmečio istoriją, iliustruotą planais, schemomis, nuotraukomis. Leidinyje taip pat pateikta daug pasakojimų apie Lyduokių krašto žmones ir jų likimus [21].
Istoriniuose šaltiniuose Lyduokiai (dvaras) pirmą kartą paminėti 1499 m. 1623 m. Lyduokiuose pastatyta mūrinė bažnyčia, prie kurios jau nuo XVIII a. buvo įkurta parapijinė mokykla, įsteigta senelių prieglauda.

Šerelis, Albinas. Uždaromų durų girgždėjimas. Ukmergė, 2010. Knygos viršelis

1911 m. grafas Kosakovskis Lyduokiuose įkūrė pradinę mokyklą. 1936 m. buvo pastatytas naujas mūrinis mokyklos pastatas. 1944 m. šalia pradinės mokyklos įsisteigė progimnazija. 1952 m. mokykla tapo vidurine, tačiau dėl nedidelio vaikų skaičiaus perorganizuota į aštuonmetę. 1981 m. pastatytas naujas mokyklos priestatas. 1986 m. mokykla pavadinta nepilnąja vidurine, 1989 m. – devynmete, 1994 m. – pagrindine. 2010 m. Lyduokių pagrindinė mokykla buvo uždaryta. Lyduokietis poetas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Albinas Šerelis išleido knygą „Uždaromų durų girgždėjimas” (Ukmergė, 2010), kurioje – 1916–1963 m. laikotarpį apimanti mokyklos istorija. Knygoje publikuojamos Lyduokių mokykloje besimokiusių moksleivių, dirbusių vadovų, pedagogų nuotraukos, jų biografijos faktai. Taip pat galima susipažinti su įvairių metų klasių žurnalais, įvairiais mokyklos dokumentais bei kita archyvine medžiaga.

1922 m. Lyduokių dvaro žemės, vykdant žemės reformą, buvo išdalintos naujakuriams.

Tarpukario metais Lyduokiai priklausė Žemaitkiemio valsčiui. Tuo metu daugumą miestelio įmonių valdė žydai, kurie sudarė nemažą dalį miestelio gyventojų, Lyduokiuose turėjo savo maldos namus. Miestelyje veikė pavasarininkų, tautininkių, šaulių, jaunalietuvių ir kt. organizacijos. Sovietmečiu miestelis buvo Lyduokių apylinkės ir kolūkio centras, dabar – seniūnijos ir parapijos centras. Anksčiau Lyduokių parapija priklausė Pabaisko, nuo 1849 metų – Ukmergės dekanatui [1, 9, 12].

Lyduokių miestelis susideda iš kelių savitų dalių. Centre – senoji dalis su bažnyčia, aikšte, įstaigų pastatais. Į rytus nusitęsia senasis gatvinis Slabados kaimas. Kaimas suaugęs su Lyduokių miesteliu ir vadinamas Slabados gatve. Į priešingą pusę, kelyje link Vidiškių yra senoji dvarvietė, įaugusi į išsiplėtusį miestelį [6].

Žymiausi Lyduokių miestelio architektūros paminklai yra šie: istorizmo laikotarpio, turinti neobaroko bruožų Lyduokių šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčia. Mūrinę bažnyčią 1623 m. pastatė dvarininkas Henrikas Padlevskis. Po 1782 m. pristatytas priebažnytis. 1884 m. Lyduokių dvaro savininko, karo inžinieriaus Henriko Voinickio ir parapijos lėšomis bažnyčia buvo padidinta. 1914 m. – perdažytas, o 1988 m. dekoruotas bažnyčios vidus. Bažnyčioje yra 4 dailės paminklai, įrašyti į kultūros vertybių registrą. Du iš jų yra molbertinės tapybos ir du – taikomosios dailės kūriniai. Vienas reikšmingiausių – molbertinės tapybos XVIII a. nežinomo dailininko paveikslas „Puota Emause“ (drobė, aliejus; 205,0 x 201,5 cm), XVIII a. antrosios pusės paveikslas „Marijos ėmimas į dangų“(drobė, aliejus). Taikomosios dailės kūriniai: XIX a. pirmos pusės arnotas (šilkas, medvilnė, metalo siūlai; 106 x 62 cm) bei XVIII–XIX a. dalmatika (šilkas, medvilnė, metalo siūlai, siuvinėjimas; 108 x 106 cm) [10, 16, 18].

Bažnyčioje be įvairių dailės kūrinių yra ir įdomi relikvija – Dievo kančios simboliai (erškėčių vainikas, rykštė, nendrės, vinys), kuriuos 1893 m. pėsčiomis iš Jeruzalės parnešė Slabados kaimo gyventojas Antanas Juras [6].

1999 m. bažnyčioje atidengtas ir pašventintas bareljefas šios parapijos klebonu dirbusiam Jonui Burneikai (1901–1956).

2000 m. bažnyčios šventoriuje pastatytas ąžuolinis kryžius (tautodailininkas Remigijus Rudokas) jubiliejiniams 2000-iesiems metams.

Katinaitė-Navickienė, Albina. Lyduokių dvaras. – Ukmergė, 2013. Knygos viršelis

Lyduokių (Kurėjų) buvusio dvaro sodybos fragmentai – kultūros paveldo objektas, įrašytas į registrą. Nuo XVII a. dvarą valdė Dambrauskai, Marikoniai, Pliateriai, Lopačinskiai, Bistramai. Apie 1870 m. dvaras atiteko Voinickių šeimai. 1907 m. jį nupirko grafas Mykolas Stanislovas Kosakovskis. Tarpukariu – tai architekto K. Reisono nuosavybė. Dvaro rūmus projektavo prancūzų kilmės architektas Leontijus Benua (1856–1928).  XIX a. pab. dvaro rūmuose buvo observatorija, veikė biblioteka, kurios dalis 1920 m. perduota Vilniaus universitetui. Šiandien dvaras privatizuotas [3-4].Pagal esamus istorinius duomenis sąlyginai seniausiu Ukmergės rajono teritorijo­je esančiu dvaru galima laikyti Lyduokių dvarą, kuris žinomas jau Didžiosios Lietuvos Kunigaikš­tijos laikais. Istoriniuose šaltiniuose šis dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 metais.

Dvaro arklidės (1882 m.) – unikalus architektūros statinys, su vidiniu kiemu ir savita puošyba. Analogiškas statinys yra tik Žagarės žirgyne.

Dvaro rūmus supo nedidelis anglų sti­liaus parkas, kuriame augo retų rūšių medžiai ir krūmai, buvo tvenkinys, lie­pų ir kaštonų alėjos, didžiulis sodas su beveik 4 tūkstančiais įvairių rūšių vaismedžių [5, 24].  Miestelyje taip pat yra įvairios paskirties visuomeninių pastatų. Lyduokiuose 1903 m. buvo įsteigtas paštas. 1965 m. pastatytas naujas pašto pastatas. Veikia Ukmergės kultūros centro filialas. Seniūnijos pastate (1976 m.) įsikūrusios Lyduokių seniūnija, Ukmergės PSPC Lyduokių bendruomenės sveikatos punktas, žemėtvarkos skyrius, biblioteka. Veikia Ukmergės rajono Vartotojų kooperatyvo parduotuvė (1983 m. naujas pastatas), UAB „Mažoji liepa“ parduotuvė, V. Ibensko individuali medienos apdirbimo įmonė [14]. 2008 m., laimėjus projektą ir gavus finansavimą, buvo renovuotas Lyduokių vaikų darželio pastatas ir jame atidaryti Lyduokių kaimo bendruomenės namai [2].

Lyduokių seniūnija. – Ukmergė, 2006. Lankstinio viršelis

Informacijos apie žymiausius lankytinus Lyduokių miestelio objektus, tarp jų ir jau anksčiau minėtus architektūros paminklus, galima rasti Lietuvos turistams skirtuose naujausiuose leidiniuose [19–20], Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus parengtame lankstinyje „Lyduokių seniūnija“ (Ukmergė, 2006).

Miestelio centre, apie 10 metrų vienas nuo kito, 1928 metais buvo pastatyti Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas ir stogastulpis. Plytų mūro paminklas – Gedimino pilies maketas simbolizavo Vilniaus atgavimo idėją.  Koplytstulpis – medinis, trijų aukštų, su šventųjų skulptūrėlėmis. 1949 m. abu statiniai vietos valdžios nurodymu buvo nugriauti ir sunaikinti. 1989 m. pagal skulptoriaus Viktoro Žentelio projektą Gedimino pilaitė buvo atstatyta. Stogastulpį išdrožė stalius Vaclovas Ružinskas [17].  1999 m. Taikos g. pastatytas  paminklinis kryžius partizanams Antanui Šalčiūnui-Fricui ir Valerijui Butkui-Tigrui atminti.
Senosios Lyduokių kapinės pažymėtos 1878 m. Viduryje stovėjo medinė koplytėlė. Pagrindinio tako kairėje pusėje yra grafo Karolio Bistramo, vieno iš Lyduokių dvaro savininkų, kapas–rūsys. Kapinėse stovėjo XIX a. pab. architektūros paveldo objektas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą – triaukštis stogastulpis su Marijos, Šv. Barboros ir kitų šventųjų skulptūromis (autorius Kazimieras Katinas), kuris dabar saugomas Ukmergės Kraštotyros muziejuje [11, 15]. Kapinėse yra Nežinomo Lietuvos kario, žuvusio 1920 m. kovose su lenkais, kapas ir paminklas su Gedimino stulpais, taip pat yra Nežinomo Lietuvos partizano kapas ir paminklas, taip pat yra ir paminklas žuvusiems 1941 m. sukilėliams, 1944-1953 m. Lietuvos partizanams, politiniams kaliniams ir tremtiniams. Naujosios Lyduokių kapinės atidarytos 1984 m. [25].

Lyduokiams eilėraščių yra paskiręs poetas, Kaimo rašytojų sąjungos narys Albinas Šerelis [22–23], įvairių atsiminimų apie Lyduokių kraštą yra užrašiusi jau minėta kraštotyrininkė Albina Katinaitė-Navickienė [8].

Miestelyje veikia Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lyduokių kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1951 m. 1976 m. biblioteka iš privačių patalpų buvo perkelta į Lyduokių seniūnijos pastatą [13]. Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, pildo ir ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros fondą sudaro 133 fiz. vnt., 128 pavad. dokumentai. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra 1595 (2016 m.)

Literatūra ir šaltiniai

1. Bendorius, Antanas. Lyduokiai / Antanas Bendorius, Rapolas Krasauskas. – Parašas: A. B. ir R. Krs.  // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass.), 1958. – T. 14, p. 530.
2. Ežerskytė, Loreta. Dovana lyduokiečiams – bendruomenės namai. – Iliustr. // Gimtoji žemė.- 2008, geg. 13, p. 3.
3. Gasparavičienė, Sigita. Lyduokių dvaras. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Eskizai. – Nr. 10 (1999), p. 13-15.
4. Griškevičius, Kęstutis. Senieji rajono dvarai ir jų valdytojai: Lyduokių dvaro istorija. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2009, birž. 18, p. 6.
5. Isokas, Gediminas. Lyduokių parkas. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. -Vilnius, 1995. – P. 330-332.
6. Katinaitė-Navickienė, Albina. Lyduokiai, 1499-1999 / Albina Katinaitė-Navickienė, Palmira Katinaitė. – Vilnius, 1999. – 127, [1] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. [126].
7. Katinaitė-Navickienė, Albina. Lyduokių daraktoriai ir knygnešiai. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 14 (2004), p. 94 – 96.
8. Kraštotyrininkė Albina Katinaitė-Navickienė: bibliografijos rodyklė. – Ukmergė, 2007. – 45, [1] p.:  iliustr., portr.
9. Kviklys, Bronius. Lyduokiai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 504-505.
10. Kviklys, Bronius. Lyduokiai: Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1983. – T. 3: Kauno arkivyskupija, p. 285-286.
11. Latonas, Stasys. Lyduokių kapinių stogastulpis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 105-106.
12. Lyduokiai. –  Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. –  Vilnius, 2008. – T. 13, p. 125-126.
13. Lyduokių kaimo padalinys. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka  [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-07-11]. Prieiga per internetą:  <http://www.ukmergesvb.lt/lt/kontaktai/bibliotekos-padaliniai>.
14. Lyduokių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 313-314.
15. Lyduokių  seniūnijos mažoji architektūra // Ukmergės žinios. – 2010, geg. 21, p. 7.
16. Misius, Kazys. Ukmergės dekanatas: [apie Lyduokių šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, p. 202] / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 199-226.
17. Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas ir stogastulpis. – Bibliogr.: 2 pavad. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 191-192.
18. Rupeikienė, Marija. Lyduokių bažnyčia. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva. – Vilnius, 1998, p. 104-105.
19. Semaška,  Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas. – Vilnius, 2008, p. 544.
20. Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006, p. 356.
21 Šerelis, Albinas. Lyduokiai prisiminimų rūke. – Jonava, 2009. – 76 p.: iliustr.
22. Šerelis, Albinas. Lyduokių 500-mečiui; Lyduokiai: [eilėraščiai] // Šerelis, Albinas. Brydė. – Ukmergė, 2002. – P. 20-22, 36-37.
23. Šerelis, Albinas. Lyduokių 505-čiui: [eilėraštis] // Šerelis, Albinas. Likimai ir svajonės. – Utena, 2004. – P. 51.
24. Tauras, Antanas. Mūsų parkai. – Vilnius, 1989, p. 112-114.
25. Ukmergės rajono kapinės: [apie Lyduokių miestelio kapines]. – Iliustr., žml. // Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai. – [Vilnius, 2003]. – P. 158-163.
26. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-11]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
27. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 27. 

Parengė: Janina Baškauskienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lyduokių kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016