„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Rasų seniūnija / Rasos Markučiai

Markučiai – Vilniaus miesto dalis, esanti kairiajame Vilnios krante, priešais Belmontą, į šiaurę nuo Vilniaus–Minsko geležinkelio. Vietovė ribojasi su Belmontu, Leoniškėmis, Paupiu, Rasomis, Ribiškėmis, Tuputiškėmis, Užupiu, Senamiesčiu ir juos jungiančia Subačiaus gatve.

Kalbininkų Jono Jurkšto ir Aleksandro Vanago nuomone, vietovardis Markučiai kilęs asmenvardžio Morkutis (Markutis) ar Morkūnas (Markūnas), Morkus (Markus) daugiskaitos [18, 23].
Iki XVII a. Markučių vietovardžio archyviniuose dokumentuose neaptikta. Dabartinė Markučių vietovė nuo seno priklausė Gurių dvarui ir buvo vadinama Sakalaičiais (Sokoloycie), minimais jau nuo XVI a., arba Svistapole, atsiradusia XIX a. Markučiai kartu su Sakalaičiais pirmą kartą paminėti 1712 m. istoriniuose šaltiniuose [1, 18].

Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai: Vilnios slėnis. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai: Vilnios slėnis. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Apie Markučius paskelbta nemažai publikacijų. Muziejininko Rimgaudo Ryliškio parengtame leidinyje „Markučiai: Vilnios slėnis“ [18] aptariama Markučių ir aplinkinių vietovių (Pūčkorių, Ribiškių, Leoniškių) istorinė raida, ryškesni urbanizacijos procesai. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis iš Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinių, Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių, Literatūrinio A. Puškino muziejaus rinkinių, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos archyvo, fotografo Vlado Polikšos asmeninio archyvo.
Apie Markučių dvaro istoriją rašoma žymaus XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo bei istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [8], kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [9], žurnalistės Ingridos Semaškaitės knygose „Atgimę dvarai“ [20], „Dvarai: spindesys ir skurdas“ (Vilnius, 2008), kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ [1], leidiniuose „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ [5], „Lietuvos dvarai“ [14], „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ [11], enciklopedijose [19].
Apie Literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų rašoma gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko leidinyje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja vilioja, dabina“ [2], rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ (Vilnius, 1986), muziejininkų Juozo Maceikos ir Prano Gudyno leidinyje „Vadovas po Vilnių“ (Vilnius, 1960). Fotomenininko Andriaus Surgailio albume „Medinis Vilnius = Wooden Vilnius“ yra informacijos ir nuotraukų apie Markučius [21].
Dendrologo Laimučio Januškevičiaus leidinyje „Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus“ [7], gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [6], vaizdingai aprašomas Markučių parkas. Leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ minimas Markučių valstybinis kraštovaizdžio draustinis [16].
Yra Markučių architektūrai ir urbanistikai skirtų publikacijų. Dailininkė architektė Giedrė Miknevičienė tyrinėja Markučių urbanistinę raidą [17]. Apie Markučių urbanistiką galima paskaityti ir knygoje „Vilniaus architektūra’07/08“ (Vilnius, 2009). Apie medinius Markučių namus rašoma dailėtyrininko Vlado Drėmos leidinyje „Vilniaus namai archyvų fonduose“ [3], knygelėje „Vilniaus miesto statinių tvarkymas“ [15].

Nuo XVI a. Markučiai su šalia esančiais miškais buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių priemiestinė valda. XV a. pabaigoje Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis Markučių žemių valdą padovanojo savo žmonai Elenai, Maskvos Didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrai. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Elena Markučiuose pastatė karališkus vasaros rūmus [9, 19]. Tuo metu Markučių dvaro žemės buvo abipus Vilnios, tarp dviejų pagrindinių magistralių – Polocko kelio ir Juodojo trakto. 1506 m., po Aleksandro Jogailaičio mirties, kunigaikštienė Elena Markučių dvaro žemes padovanojo savo favoritui bajorui Unkovskiui. Apie 1540 m. dvaras buvo parduotas Vilniaus vaivados Stanislovo Kiškos našlei Onai Radvilaitei-Kiškienei. XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje Ona Kiškienė per karus ir kitus istorinius įvykius nuniokotus rūmus perstatė. XVII–XVIII a. Markučius valdė grafai Chodkevičiai. 1654–1667 m. Lietuvos-Lenkijos ir Rusijos karo metu Chodkevičių rūmai buvo nuniokoti. Liko tik dvaro gyvenamasis ir ūkiniai pastatai. Markučių dvaro paskirtis buvo auginti ir naudoti žemės ūkio produkciją. 1810 m. Lenkijos senatorius, generolas grafas Aleksandras Chodkevičius pardavė dvarą Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui. Markučiai buvo pervadinti Svistapole. Nuo XIX a. pradžios iki 1933 m. visuose išlikusiuose planuose Markučių dvaro valda žymima kaip Markučių-Svistapolės palivarkas. 1838–1867 m. palivarką valdė gydytojas grafas Ignatijus Godlevskis. 1867 m. Markučiai parduoti geležinkelių tiesimo inžinieriui Aleksejui Melnikovui [1, 18]. 1853 m. buvusių Markučių rūmų liekanas tyrinėjo grafas Eustachijus Tiškevičius ir istorikas, kultūros veikėjas Adomas Honoris Kirkoras. Tyrimo metu atkasti Markučių senųjų rūmų pamatai, išaiškintas jų planas, rasta išlikusių šukių, monetų, koklių [6, 8, 13]. Nustatyta, kad Chodkevičių rūmai stovėjo toje vietoje, kur Aleksejus Melnikovas 1867 m. pagal architekto A. Lostovskio projektą pasistatė medinį vasarnamį (dabar Literatūrinio A. Puškino muziejaus pastatas). Tuo pačiu metu dvare pastatyta oficina, arklidės, vežiminė. Šalia vasarnamio įkurtas angliškojo stiliaus parkas su tvenkiniais, pasivaikščiojimų takais ir apžvalgos aikštelėmis. Paskutinė Markučių dvaro savininkė – Aleksejaus Melnikovo duktė Varvara Melnikova, gyvenusi čia 1899–1935 m., ir jos vyras Grigorijus Puškinas, jaunesnysis rusų poeto Aleksandro Puškino sūnus [24]. 1914 m. Markučių žemės prijungtos prie Vilniaus miesto. 1935 m. priešmirtiniu Varvaros Puškinos testamentu dvaro pastatai su visu inventoriumi palikti Vilniaus rusų draugijai. 1939 m. SSRS okupavus Vilnių, Markučių dvarvietė buvo nacionalizuota.

Įdomios istorinės ir literatūrinės Markučių dvaro tradicijos. Čia yra grojusi karališkoji kapela. Markučiuose įkvėpimo sėmėsi poetas Kristupas Chodkevičius. Vėliau lankydavosi filomatai ir filaretai. Apylinkėmis grožėjosi, skaitė eiles, aptarinėjo draugijų veiklą, iš čia į geležinkelio stotį Rusijos gilumon ištremiamus draugus lydėjo poetas Adomas Mickevičius. Markučiuose buvo švenčiama Rasų šventė. Revoliucijų metais „Geležinės trobelės“ užeigoje rinkdavosi caro priespauda nepatenkinti vyrai. 1863 m. čia sužeistus sukilėlius gydė grafas Ignatijus Godlevskis [2, 6, 11]. XX a. pirmoje pusėje, pagerbdami poeto Aleksandro Puškino atminimą Markučių dvare lankėsi garsūs rusų vokalistai Fiodoras Šaliapinas, Leonidas Sobinovas, balerina Ana Pavlova, rašytojas Aleksandras Kuprinas.

Markučių apylinkėse, netoli dvaro, XIX a. pirmoje pusėje buvo statomos vilos, nuomojamos turtingesniems miestiečiams. Šalia kūrėsi populiariausios Vilniuje užeigos „Betliejus“, „Geležinė trobelė“, „Karlsbadas“, degtinės varyklos, alaus daryklos, kavinės, biliardinės. 1860 m. pro Markučių pietinę dalį nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio Vilniaus-Naujosios Vilnios ruožą, priemiestis prarado poilsiavietės funkciją. XX a. pradžioje Markučių dvaro žemės buvo nuomojamos. Čia kūrėsi neturtingi vilniečiai. Jie statė prie keliukų, anksčiau vedusių į užeigas, nedidelius vienaaukščius medinius namus. 1920 m. nuo Markučių dvaro atskilo Veiverių-Kuprioniškių g. buvusi dvaro sodyba, vadinta „gubernatoriaus vila“. Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais viloje veikė našlaičių prieglauda, įkurta Lietuvių labdaros draugijos. Vėliau čia buvo moksleivių amatininkų bendrabutis. Po Antrojo pasaulinio karo vakarinėje Markučių dalyje pastatyta pramonės įmonių [9, 19].

Markučių gyvenvietė pradėta kurti 1920–1935 m., kai sklypais išparduotos dvarui priklausiusios žemės. Vakarinėje Markučių dalyje yra gyvenamieji kvartalai, rytinėje – Pavilnio regioninis parkas. Gyvenamaisiais namais apstatyta apie dvidešimt gatvių. Taikantis prie kalvoto reljefo, susiformavo siaurų stataus nuolydžio gatvelių tinklas. Ypač stačiose vietose atsirado unikalus Lietuvoje gatvelių (takų) tipas: gatvelė-laiptai. Markučiuose dominuoja liaudiškojo tipo namai, suręsti pagal klasikinio lietuviško kaimo gyvenamojo namo modelį. „Gubernatoriaus vila“, antrojo dvaro centro pagrindinis pastatas, yra vienintelis išlikęs vilos tipo statinys iš senųjų Markučių. Tapybiškas Markučių išplanavimas ir užstatymas, besikeičiantys vaizdai ir netikėtai atsiveriančios perspektyvos, skęstantys želdiniuose tankūs ir smulkūs nameliai sudaro netikėto Lietuvoje kalnų miestelio įspūdį [3, 15, 17].

Markučių dvaro sodybos fragmentai įtraukti į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 15915). 1948 m. buvusiame dvaro gyvenamajame name įkurtas Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus (Subačiaus g. 124) [12, 19, 22]. Muziejaus ansamblį sudaro 1868 m. pastatytas gyvenamasis namas, parkas su tvenkiniais, šeimyninės Grigorijaus ir Varvaros Puškinų kapinaitės, 1906 m. pastatyta Šv. Varvaros koplyčia. Muziejuje galima pamatyti poetui Aleksandrui Puškinui skirtas ekspozicijas.

1992 m. prie muziejaus pastatytas poeto Aleksandro Puškino skulptūrinis biustas (skulpt. Bronius Vyšniauskas, archit. Vytautas Nasvytis), anksčiau stovėjęs Senamiestyje, Sereikiškių parke [5,  14, 20].

Šalia Literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus yra Markučių parkas [2, 6, 7], užimantis 18 ha plotą, žinomas jau nuo XVI a. Jis buvo kuriamas su terasomis, tvenkiniais, kanalais, apžvalgos aikštelėmis ir pavėsinėmis. Savitumo parkui teikia miškingos kalvos, gyvumo – du tvenkiniai. Čia auga vietinės medžių rūšys: ąžuolai, liepos, klevai. Kai kurių skersmuo didesnis kaip 1 m. Parke esančiose šeimos kapinaitėse palaidoti Varvara ir Grigorijus Puškinai. Netoli Šv. Varvaros koplyčios yra šeimos gyvūnėlių kapinės su paminklais ponios Varvaros Puškinos šunims. 1958 m. Markučių parkas paskelbtas valstybės saugoma teritorija, 1986 m. priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų, 2007 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas – 31428).
Parkas priklauso Markučių valstybiniam kraštovaizdžio draustiniui. Draustinyje yra gražus Vilnios slėnio šlaitas, išgraužtas vandens erozijos. Tarp gilių ilgų raguvų, erozinių latakų, iškyla ilgi liekaniniai gūbriai su ryškiomis keteromis, apaugę miškais. Šioje vietoje gausu šaltinių, auga daugybė ąžuolų [2, 16, 17].

Markučiuose, ant kalvos netoli Belvederio gatvės, stovi šioje vietovėje gyvenančio skulptoriaus Antano Kmieliausko sukurta skulptūra [4].

1995 m. Markučių apylinkėje, netoli geležinkelio, poeto, filosofo, kovotojo už Lietuvos laisvę Mindaugo Tomonio (slap. Tomas Kuršis, 1940–1975) žūties vietoje pastatytas medinis 6 metrų ąžuolinis kryžius (skulpt. Gediminas Radzevičius) [2]. 2000 m., minint M. Tomonio žūties 25 metų sukaktį, prie kelio, vedančio į įvykio vietą, buvo pastatytas Gedimino Radzevičiaus ir Tautvilo Radzevičiaus koplytstulpis ir rodyklė, rodanti kryptį į žūties vietą. 

Markučiai paminėti ir grožiniuose kūriniuose. Buvęs Literatūrinio A. Puškino muziejaus direktorius Juozas Vaitkus knygoje „Likimo juodraščiai“ yra parašęs atsiminimų apie darbą šiame muziejuje 1958–1961 m. [22]. Markučiams skirtų eilėraščių sukūrė poetai Judita Vaičiūnaitė,  Sigitas Parulskis (rink. „Marmurinis šuo“), Aidas Marčėnas (rink. „Ištrupėjusios erdvės“), Vytautas Šavelis (rink. „Čiobrelių kiemas“).

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Nijolė. Markučiai. – Iliustr. // Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries. – Vilnius, 2008. – P. 58-60.
2. Baškytė, Rūta. Markučiai / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002. – P. 37-39.
3. Drėma, Vladas. Markučiai // Drėma, Vladas. Vilniaus namai archyvų fonduose. – Vilnius, 2005. – Kn. 10, p. 33-35.
4. Dumalakas, Arūnas. Nuo Markučių kalvų atsiveria kitoks Vilnius. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2014, birž. 7, priedas „Sostinė“, p. 9.
5. Gustaitis, Rolandas. Markučių dvaras. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 174-175.
6. Isokas, Gediminas. Markučių parkas // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 377-379.
7. Januškevičius, Laimutis. Markučių dvaro parkas. – Iliustr. // Januškevičius, Laimutis. Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus. – Kaunas, 2010. – P. 280-283.
8. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 170.
9. Kviklys, Bronius. Markučiai // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 144.
10. Laisonaitė, Aistė. Vilniaus Markučių istorija: [apie dabartinius Markučių gyventojus]. – Iliustr. // Foto. – 2009, Nr. 5, p. 24-27.
11. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1: Vilnius, p. 464-465.
12. Literatūrinis A. Puškino muziejus: informacinis leidinys. – Vilnius, 1988. – 1 lankstinys (8 p.).
13. Mačiulis, Mindaugas. Markučių dvarvietė: [apie vietovės istoriją ir 2009 m. archeologinius tyrinėjimus]. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, 2009. – Vilnius, 2010. – P. 247-250.
14. Markučiai: [apie Vilniaus miesto Markučių rajono medinės architektūros paveldą]. – Iliustr. // Vilniaus miesto medinių statinių tvarkymas. – Vilnius, 2006. – P. 7-8.
15. Markučių dvaras. – Iliustr. // Lietuvos dvarai. – Vilnius, 2015. – P. 144-145.
16. Markučių valstybinis kraštovaizdžio draustinis (Pavilnių RP) // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 15.
17. Miknevičienė, Giedrė. Markučių rajono Vilniuje detaliojo plano paminklotvarkinis aspektas. – Iliustr. – Bibliogr.: 8 pavad. – Santr. angl. // Kultūros paminklai. – Nr. 7 (2000), p. 73-83.
18. Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai: Vilnios slėnis. – Vilnius, 2010. – 47, [3] p.: iliustr., portr., žml. – Bibliogr.: p. 48.
19. Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 14, p. 314-315.
20. Semaškaitė, Ingrida. Markučiai. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai. – Vilnius, 2012. – P. 238-240.
21. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006, p. 7, 147-149.
22. Vaitkus, Juozas. Markučiuose (1958-1961): [buvusio Literatūrinio A. Puškino muziejaus direktoriaus J. Vaitkaus atsiminimai]. – Iliustr. // Vaitkus, Juozas. Likimo juodraščiai. – Vilnius, 2008. – P. 161-171.
23. Vanagas, Aleksandras. Iš ko kilę Markučiai? // Gimtoji kalba. – 1990, Nr. 2, p. 13-14.
24. Русские в истории и культуре Литвы = Rusai Lietuvos istorijoje ir kultūroje = Russians in history and culture of Lithuania: русское культурно историческоe еаследие Литвы: историко-биографические очерки. – Вильнюс, 2008, p. 254-257, 271-272.

Parengė: Grita Miliauskaitė (Vilniaus m.SCB Antakalnio biblioteka), Zita Bielinienė (Vilniaus m. SCB) 2008; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Objektai
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/markuciai/"]