„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Naujamiesčio seniūnija / Naujamiestis

Naujamiestis − Vilniaus miesto dalis, esanti miesto centre, kairiajame Neries krante, į vakarus nuo Vilniaus geležinkelio stoties. Naujamiesčio seniūnija ribojasi su Vilkpėde, Senamiesčiu, Naujininkais, šiaurinėje dalyje − su Nerimi.

Seniūnija užima 4,9 km2 plotą. Naujamiestyje gyvena 23232 gyventojai [1].

Vietovėje yra Autobusų ir geležinkelio stotys, čia įsikūrę apie 22 % visų Vilniaus pramonės, prekybos komunikacijų, statybos, transporto bendrovių, Lietuvos komercinių bankų padaliniai, yra daug ambasadų, švietimo, medicinos įstaigų, turizmo ir paslaugų bendrovių, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas [4]. Naujamiestis susideda iš dviejų dalių: žemutinė dalis yra miesto centras – istoriškai Lukiškės (Gedimino prospektas nuo buvusio „Vaikų pasaulio“ iki Seimo ir Neries) – ir viršutinė – nuo M. K. Čiurlionio gatvės iki geležinkelio [5]. 

Vietovardis Naujamiestis žymi naująją miesto dalį. Pavadinimas atsirado XIX a., kai tuometinė carinės Rusijos valdžia pradėjo Vilniaus plėtrą. Buvo pradėtas naujų statybų projektavimas ir statyba už Senamiesčio ribų. Naujai projektuojama miesto dalis pavadinta Naujuoju miestu (Novyj gorod – rus.) – Naujamiesčiu [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2016-08-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Gučas, Augis. Sostinės Naujamiestis: [pokalbis su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistu, architektu Augiu Guču / kalbėjosi ] Ivona Jaroslavcevienė // Savaitė . – 2012, Nr. 27.
3. Maciejauskienė, Vitalija. Vilniaus miesto vietovardžiai // Mūsų kalba. – 1973, Nr. 6, p. 4-5.
4. Naujamiestis. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 106.
5. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 62-79.

Parengė: Elvyra Raižienė (Vilniaus m. SCB Naujamiesčio biblioteka), 2012, Zita Tiukšienė (VAVB);  Agnė Ališauskienė (Vilniaus m. SCB), 2017.

Naujamiesčio pradžią reikėtų sieti su buvusiais Vilniaus priemiesčiais – Lukiškėmis ir Pogulianka (Pohulianka). Dabartinis Vilniaus Naujamiestis driekiasi nuo Geležinkelio stoties iki Neries upės ir nuo Neries (ties Žvėrynu) iki Jogailos, K. Kalinausko ir Mindaugo gatvių. Naujamiestis susideda iš dviejų dalių: žemutinė dalis yra miesto centras – istoriškai Lukiškės (Gedimino prospektas nuo buvusio „Vaikų pasaulio“ iki Seimo ir Neries) – ir viršutinė – nuo M. K. Čiurlionio gatvės iki geležinkelio. Ir viena, ir kita dalis dabar vadinamos Naujamiesčiu, nes buvo suplanuotos maždaug vienu metu – XIX a.
Žemutinė dalis pradėta planuoti dar XIX a. pradžioje. Viršutinė dalis tuo metu buvo dar beveik visiškai tuščia. Postūmiu kurtis viršutinei daliai tapo geležinkelis. 1860 m. nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, Naujamiesčio vystymasis tapo itin spartus. 1875 m. sudaromas naujas miesto plėtros planas, kuriame jau buvo visas gatvių tinklas su Mindaugo, Švitrigailos, T. Ševčenkos, Kauno ir kitomis gatvėmis. Daugelis Naujamiesčio gatvių vedė link geležinkelio. Buvęs senasis pašto kelias tapo gatve, ji rusiškai buvo pavadinta Novogorodskaja – Naujojo miesto arba Naujamiesčio gatve. Caro laikais Naujamiestis augo ir plėtėsi itin sparčiai. Prie geležinkelio išdygo pramoninės paskirties pastatų, truputį toliau atsirado pirmi stambūs daugiaaukščiai namai. Sparti vietovės plėtra vyko iki pat Pirmojo pasaulinio karo [5, 17].

Jogėla, Vytautas, Meilus, Elmantas, Virgilijus, Pugačiauskas. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia). – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Jogėla, Vytautas, Meilus, Elmantas, Virgilijus, Pugačiauskas. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia). – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Atskiro leidinio, skirto vien Naujamiesčio istorijai, parašyta nėra. Nemažai apie šios vietovės istoriją galima paskaityti kraštotyros leidinyje  „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [13]. Apie archeologų kasinėjimus ir radinius yra informacijos leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ [14, 20, 21]. Apie Lukiškes, čia stovėjusias mečetę, kalėjimo tvirtovę, Pogulianką rašoma istoriko, etnografo Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [12]. 2008 m. išleista istorikų Vytauto Jogėlos, Elmanto Meilaus ir Virgilijaus Pugačiausko monografija „Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro: (XV–XX a. pradžia)“ [8]. Autoriai rėmėsi jau esamais literatūros šaltiniais, taip pat dar netyrinėtais archyviniais dokumentais. Nagrinėjama vietovės topografija, istorija, gyventojai, jų luominė sudėtis ir veikla, atskirų pastatų istorija. Leidinyje pateikiama daug įvairių laikotarpių vietovės žemėlapių, planų. Apie Lukiškių istorinį priemiestį yra informacijos architektės Dalios Dijokienės leidinyje „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs“ [3]. Sonatos Žalneravičiūtės knygoje „Vilniaus iliuzionai“ (Vilnius, 2015), galite paskaityti apie kino teatrą „Vingis“.

Tamošiūnienė, Ingrida. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Tamošiūnienė, Ingrida. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Dailėtyrininkės Ingridos Tamošiūnienės monografijoje „Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės“ rašoma apie dabartinį Gedimino prospektą [15]. Tai pirmoji studijos dalis, apimanti 1817–1875 m. laikotarpį. Nagrinėjamas prospekto formavimo etapas, glaudžiai susijęs su miesto planavimu. Informacijos apie senuosius priemiesčius, kurių teritorijoje išsidėstęs dabartinis Naujamiestis, šios vietovės senosios ikonografijos yra menotyrininko Vlado Drėmos knygoje-albume „Dingęs Vilnius“ [4]. Apie Naujamiestį rašoma dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės turistiniame vadove „Lietuva“ [7]. Apie vieną seniausių sostinėje, pirmąją pasaulietinę miesto gydymo įstaigą išleistas bukletas „Šv. Jokūbo ligoninė Vilniuje“ (Vilnius, 1993). Dar apie Lukiškes galime paskaityti 2018 metais išleistoje knygoje „Więziene na Łukiszkach w Wilnie 1939 – 1953“ (Warszawa, 2018)

Vietovės, kuriose atsirado Naujamiestis, nuo seno buvo gyvenamos. Tą patvirtina archeologiniai radiniai dabartiniame Naujamiestyje. Archeologinių žvalgymų metu buvusios staklių gamyklos ,,Komunaras“ teritorijoje (Aguonų g. 10) buvo aptiktas senkapis. Deja, jis buvo smarkiai suardytas statant gamyklą [20]. Kaip rodo 2003 m. Gedimino prospekto archeologiniai tyrimai, rytinėje Lukiškių dalyje XIV a. viduryje – XV a. jau būta gyvenvietės [16]. 2006 m. vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Aguonų g. 17 [21]. 2009 m. Naugarduko g. 18 buvo rasti 304 archeologiniai radiniai, datuojami XVIII–XX a. [14].

Kiekviena dabartinio Naujamiesčio teritorija turi savo istoriją. Žemutinėje šio rajono dalyje yra Lukiškės, dabar atsidūrusios Naujamiesčio teritorijoje. Tai istorinis Vilniaus priemiestis, tik po kelių šimtmečių tapęs miesto dalimi. Iki XVI a. pab. Lukiškės buvo plačiai nusidriekusios ir apėmė dabartinę teritoriją nuo Karaliaus Mindaugo tilto, Tado Vrublevskio, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Benediktinių gatvių. Tai buvo atskira nuo miesto feodalinė didikų (Radvilų, Astikų) valda. Stanislovas Radvila savo valdomą Lukiškių dalį padovanojo Jėzuitų kolegijai. Pirmas neabejotinas Lukiškių paminėjimas šaltiniuose – tai 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija Vilniaus miestui. Čia rašoma: „…amžiniems laikams duodame mūsų lauką: iš vienos pusės nuo pačio miesto iki Neries (Vilia) upės, o iš kitos pusės nuo Pamėnkalnio iki Lukiškių…“. Manoma, kad nuo XV a. antrosios pusės Lukiškės pradėjo augti kaip Vilniaus priemiestis su jame esančiu uostu. Tuo metu čia buvo įkurdinti totoriai. XVI a. Lukiškės tapo svarbiu prekybos uostu, per kurį buvo susisiekiama su Kaunu ir Karaliaučiumi [3, 17]. Lukiškėse formavosi totorių gyvenvietė, veikė jų kapinės, buvo pastatyta medinė mečetė. Su totoriais susijęs XVII a. pirmoje pusėje buvęs populiarus pasakojimas apie tai, kaip kunigaikštis Vytautas leidęs totoriams užimti tokią teritoriją už miesto prie Neries, kiek sieks jų lanko (lenk. łuk) skersai ir išilgai iššautos strėlės [4, 8, 12]. Kalbininkas Jonas Jurkštas, remdamasis šaltiniais, iškėlė versiją, kad Lukiškių vietovardis galėtų reikšti vietą prie upės, t. y. žvejybos vietą ar pievas (lankas) prie upės [8, 9, 10]. XVII a. viduryje vietovę niokojo okupacijos, epidemijos ir gaisrai, bet uostas veikė. Iki XVII a. vidurio buvo apgyvendinti tik Lukiškių pakraščiai palei Nerį. Čia buvo pirklių sandėliai ir kitų pastatai. XVII a. pirmoje pusėje jėzuitai buvo pastatę čia didelę vilą su koplyčia ir refektoriumi universiteto profesūros ir studentų poilsiui. XVIII a. viduryje šios vietos akcentu tapo Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su greta pastatytu Dominikonų vienuolynu. Prie vienuolyno buvo įsteigta viena seniausių Vilniaus ligoninių, vėliau pavadinta Šv. Jokūbo vardu. 1808 m. ji tapo pirmąja pasaulietine miesto gydymo įstaiga [1, 8, 17]. Apie 1860 m. Lukiškių aikštėje buvo įrengtas turgus, vykdavo Jurgio ir Kaziuko mugės, buvo rengiamos žemės ūkio parodos. Po 1863 m. sukilimo Lukiškių aikštė tapo viešų egzekucijų vieta. Dabartinės Aukų g. teritorijoje buvo pastatytos kartuvės – čia, Muravjovo koriko potvarkiu, buvo vykdomos mirties bausmės sukilimo dalyviams [7]. 1897 m. aikštėje iškilo cirko pastatas, kuriame šiltuoju metų laiku vykdavo pasirodymai. Nuo 1911 m. cirko pastate buvo įsikūręs teatras, kurį labai gausiai lankė ne tik Vilniaus aukštuomenė, bet ir žemieji visuomenės sluoksniai. XX a. pradžioje, 1901–1904 m., Lukiškėse buvo pastatytas modernus kalėjimo kompleksas, suprojektuotas pagal Peterburgo 1 kalėjimo Vyborgo pusėje pavyzdį. Jo įrengimu rūpinosi pats caras Nikolajus II. Projekto eskizą padarė akademikas G. Trambickis, brėžinius parengė ir statybos priežiūrą vykdė Vilniaus inžinierių distancijos viršininkas, karo inžinierius K. Kelčevskis. Kalėjimo pastatą sudarė dviejų sparnų tipo statiniai, skirti įrengti vienvietėms kameroms, bendrų kamerų korpusas, kontora ir raštinė [8, 12]. Pagal carinės Rusijos tradiciją 1904 m. prie kalėjimo buvo pastatyti maldos namai – Šv. Nikalojaus (Mikalojaus) Stebukladario cerkvė. Ji yra neobizantinio stiliaus, su penkiais kupolais. Fasadas išpuoštas plytų mūro ornamentais, o vidus – freskomis, kurias tapė žymūs rusų dailininkai (Ivanas Trutnevas, Ivanas Rybakovas ir kt.). Kalėjimo pastato viduje buvo įrengta katalikiška koplyčia, vėliau – ir sinagoga. Cerkvė kaip kulto statinys nustojo veikti sovietmečiu [8, 18]. Lukiškėse kalėjo ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai veikėjai, daugelis Lietuvos laisvės kovotojų, kunigų ir kt. 2003 m. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąrašą. Įstaiga tapo valstybės saugomu istoriniu architektūros paminklu. Priešais Lukiškių aikštę stovi liūdną Lietuvos praeitį menantis pastatas (Gedimino pr. 40). Pastatui – daugiau nei 100 metų. Jo istorijoje atsispindi sudėtingi XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos istorijos įvykiai. 1899 m. pabaigtas statyti ir iškilmingai pašventintas pastatas buvo skirtas Vilniaus gubernijos teismams. Pastatą projektavo architektas Michailas Prozorovas ir inžinierius Leonidas Vineris. Tačiau naujieji rūmai lietuvių tautai netapo teisingumo simboliu. Iki pat 1991 m. jame veikė vienos ar kitos okupacinės valstybės įstaigos. 1899–1915 m. čia buvo Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. 1915–1918 m. pastate veikė vokiečių okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. lapkritį-gruodį – Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas ir kt. 1919 m. – bolševikinės Vinco Kapsuko vyriausybės komisariatai, revoliucinis tribunolas. 1920–1939 m. pastate buvo lenkų okupacinės valdžios Vilniaus vaivadijos teismai. 1940 m. rudenį – 1941 m. birželį čia veikė NKVD Vilniaus valdyba, jos tardymo kalėjimas. 1940 m. rudenį pastate įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas. 1941–1944 m. – vokiečių slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinė, jos kalėjimas, Vilniaus ypatingojo būrio, vykdžiusio akcijas prieš žydus ir kitus Lietuvos gyventojus, kareivinės. 1944–1991 m. veikė NKGB (MGB, KGB) Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas. Dabar pastate įsikūręs Genocido muziejus, archyvas, teismai ir dar kelios įstaigos [7]. 

Więzienie na Łukiszkach w Wilnie 1939-1953. – Warszawa, 2018. Knygos viršelis

Žemutinėje dabartinio Naujamiesčio dalyje yra svarbi miesto arterija – Gedimino prospektas [14]. Tai svarbiausia reprezentacinė Lietuvos sostinės gatvė, kurios pradžia siekia XIX a. Kelis kartus buvo keičiamas jo pavadinimas. Iš pradžių tai buvo Šv. Jurgio prospektas [1, 7, 17]. Nuo 1920 m. – Adomo Mickevičiaus prospektas. 1939 m. gavo Gedimino, sovietmečiu – Stalino, vėliau – Lenino vardą. 1989 m. prospektui buvo grąžintas senasis Gedimino vardas. Sovietmečiu, XX a. 7–8 dešimtmetyje, šio prospekto atkarpa nuo Katedros iki Žvėryno tilto neoficialiai, sutrumpinus Niujorko Brodvėjaus pavadinimą, jaunimo buvo vadinama Brodu. Ši vieta buvo populiari tarp jaunuolių, kuriems gatvės suoliukai ir atbrailos tapo pirmąja jų saviraiškos vieta. Brodo jaunimas išsiskyrė apranga, išvaizda ir elgsena, nukreipta prieš sovietmečio realijas. Aplink Brodą būrėsi daug šiandien žymių žmonių. Daugiausia tai buvo aplinkinių mokyklų (Vilniaus 23-osios, 15-osios, Salomėjos Nėries, Antano Vienuolio ir M. K. Čiurlionio) mokiniai. Brodo bendruomenės siela buvo būsimasis dainininkas ir aktorius Vytautas Kernagis. Nuo 2010 m., pavasarį, minint dainininko gimimo dieną, rengiama šventė „Brodas gyvas!“. Jos metu atgaivinama to laiko dvasia. Prie 2011 m. atidengtos bronzinės skulptūros, V. Kernagio suolelio, rengiami koncertai [13].
Naujamiestyje yra kelios su Atgimimo įvykiais susijusios vietos. Gedimino prospekto gale yra Nepriklausomybės aikštė – vienas iš nepriklausomos Lietuvos simbolių, menantis tragiškus 1991 m. sausio 13-osios įvykius prie Seimo rūmų. Tuomet, kai po Vilnių grėsmingai važinėjo sovietinės Rusijos karinis transportas, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų ir dar keliose kitose strateginėse vietose telkėsi Lietuvos žmonės. Čia kasmet ne tik organizuojami įvairūs valstybinių švenčių minėjimai, bet ir vyksta mitingai, protesto akcijos, kurių metu LR piliečiai reiškia savo laisvą valią. Su Atgimimo įvykiais susijęs buvusios Šv. Jokūbo ligoninės, į kurią buvo vežami Sausio 13-osios naktį sovietų kariuomenės sužeisti žmonės, ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatas (S. Konarskio g. 49), kurį tą naktį saugoję beginkliai žmonės buvo užpulti ginkluotų sovietų okupantų [13].

Aukščiausia Naujamiesčio kalva – dabartinis Tauro kalnas (Pamėnkalnis) – irgi užima svarbią vietą šios miesto dalies istorijoje. Kalnas įvairiai vadintas: Pamėnkalnis, Taurakalnis, Velnio arba Vaiduoklių kalnas, Baufalas. Istoriko Adomo Honorio Kirkoro nuomone, šis pavadinimas kilęs nuo čia turėjusio nedidelį namą su triukšminga užeiga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės matininko, Stakliškių seniūno Juozapo Teodoro Daraškevičiaus Boufalo pavardės [12]. Pasak archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, seniausiuose šaltiniuose Tauro kalnas buvo vadinamas Velnio kalnu [16]. 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams kalnas buvo minimas kaip orientyras. Kalbininkas Jonas Jurkštas, tyrinėdamas Vilniaus vietovardžius, senųjų aktų rinkiniuose surado 1602 m. aktą, kuriame gatvė, einanti nuo Neries vartų į Lukiškes, vadinama Pamėnkalniu (pamėnas „šmėkla, pamėklė“). Tai esantis tikrasis, lietuviškos kilmės kalno vardas. Tačiau vartojamas Tauro kalno pavadinimas [9, 10].
1860 m. pirmos gildijos Vilniaus pirklys Vilhelmas Šopenas miesto pakraštyje prie Tauro kalno pastatė alaus daryklą (ilgai veikusi „Vilniaus tauro“ gamykla) [13]. Žymūs šalies veikėjai, (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Basanavičius ir kt.) ketino ant Pamėnkalnio pastatyti Tautos namus – visos Lietuvos kultūros centrą. Apie tai buvo paskelbta 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos steigiamajame susirinkime. Šiuo tikslu buvo nupirktas sklypas ir surinkta pinigų, bet įgyvendinti idėją sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po 100 m., 2007 m., ant kalno buvo atidengtas paminklinis akmuo, ant kurio užrašyta, kad šioje vietoje turi stovėti Tautos namai [11]. Tarpukariu ant Tauro kalno stovėjo Lietuvių Labdarybės draugijos Šventojo Mikalojaus berniukų bendrabutis, netoliese buvo įrengti teniso kortai. Apie 1935 m. tarp Kaštonų ir A. Jakšto gatvių buvusiame teniso aikštyne vykdavo tarptautinės varžybos. Maždaug 1960 m. buvo nugriautas čia stovėjęs berniukų bendrabutis, vėliau – sunaikintos netoliese buvusios Evangelikų kapinės [13].

1965 m.  ant Tauro kalno buvusiuose Vilniaus Respublikinių profsąjungų kultūros rūmuose buvo įsteigtas  moksleivių dramos būrelis, kuriam daugiau nei 30 metų vadovavo Jaunimo teatro aktorė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė (1926−2010), pelniusi ne vieną savo veiklos įvertinimą. Vėliau dramos būrelis buvo pavadintas teatro studija „Elementorius“. Tai yra seniausia nuolat veikianti mėgėjų teatro studija Lietuvoje. Skirtingais laikotarpiais studiją lankė šiandien garsūs ir žinomi žmonės: aktoriai (Nelė Savičenko, Gediminas Storpirštis, Saulius Balandis, Vytautas Rašimas, Ingeborga Dapkūnaitė ir kt.), režisieriai (Cezaris Graužinis, Vytautas V. Landsbergis, Giedrė Beinoriūtė ir kt.), teatro kritikai, poetai ir rašytojai, fotografai ir muzikantai bei daugybė kitų meno srities atstovų. Šiuo metu teatro studijos „Elementorius“ vadovai ir jaunosios kartos ugdytojai – Eglė ir Gediminas Storpirščiai bei aktoriai Vytautas Rašimas ir Ainis Storpirštis. Minint  šios teatro studijos 50-metį buvo išleista knyga „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“ (Vilnius, 2015). Knygos autoriai Dalia Cidzikaitė, buvęs teatro studijos lankytojas aktorius Gediminas Storpirštis bei kiti studijos esami ir buvę auklėtiniai.

Viršutinė dabartinio Naujamiesčio dalis taip pat turi savo istoriją. Naujamiestis plėtėsi į pietvakarius nuo Senamiesčio. Jo ribos ėjo dabartinėmis Pylimo, J. Basanavičiaus ir Smolensko gatvėmis ir pietine geležinkelo dalimi. J. Basanavičiaus gatvė ir jos apylinkės (K. Čiurlionio, S. Konarskio, Švitrigailos gatvių rajonas) anksčiau buvo vadinamos Poguliankos (Pohuliankos) priemiesčiu. Šis kelias vedė į Trakus, Kauną, juo dažnai vykdavo ir didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pavadinimas yra slaviškos kilmės, kilęs, greičiausiai, nuo rusų kalbos žodžio гулять – vaikščioti, lėbauti, puotauti, гулянка – vaikštynės, puota. Buvo Didžioji Pogulianka (dabar J. Basanavičiaus g.) ir Mažoji Pogulianka (dabar K. Kalinausko g.). Kadaise čia buvo feodalinė didikų valda. 1655 m. Didžiosios Poguliankos gale Jonušo Radvilos vadovaujama Lietuvos kariuomenės artilerija gynė miestą nuo besiveržiančios caro kariuomenės. Didžioji Pogulianka jungė Senamiestį su Trakų-Kauno traktu, buvo mėgstama dėl vaizdingo kraštovaizdžio, bet ir kadaise ten įsikūrusios smuklės. Manoma, kad restorano pastatas išlikęs iki šių dienų (J. Basanavičiaus g. 53). XVIII a. pab. šioje vietoje buvo pastatyti keli namai ir Šv. Jackaus koplytėlė [4, 12, 17]. Nuo XVIII a. antrosios pusės kiekvieną atvykėlį į Vilnių pasitikdavo savotiški miesto vartai, ties dabartinių J. Basanavičiaus, S. Konarskio g. ir Savanorių prospekto sankirta stovėję Baltieji stulpai. Tai buvo keturkampiai, šešių metrų aukščio aptinkuoti ir išmūryti riboženkliai su bronziniais Vyčiais. Nuo 1840 m. juos pakeitė carinės Rusijos dvigalviai ereliai. Ties Baltaisiais stulpais budėdavo Vilniaus sargybiniai. Jie saugojo Vilnių ir ėmė rinkliavą iš miestan įvažiuojančių žmonių. Tai buvo miesto užkarda. Apie tai liudija netoliese stovintis buvęs muitinės ir sargybos būstinės statinys su kolonomis (J. Basanavičiaus g. 44/43). 1812 m. Napoleonas su savo kariuomene pro Baltuosius stulpus įžengė į Vilnių. Šis istorijos paminklas stovėjo dar po Antrojo pasaulinio karo, o buvo nugriautas platinant dabartinį Savanorių prospektą [1, 4, 19]. Dabar yra planų atstatyti šį istorijos ženklą. Viename iš pastatų M. K. Čiurlionio g. 21 (dabar Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas) kelis dešimtmečius veikė Vilniaus pėstininkų junkerių karo mokykla, įsteigta 1864 m. rugsėjo 29 dieną. Po bolševikinio perversmo Rusijoje, 1918 m. sausio 2 d., mokykla buvo uždaryta. Čia mokėsi įvairių tautų kariūnai. Daugelis šios mokyklos auklėtinių tapo generolais: Lietuvis Silvestras Žukauskas – pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas, Estijos kariuomenės ir valstybės veikėjas, generolas Johanas Laidoneris, latviai Janis Balomis ir Pėteris Radzinis, ir kt [6]. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje name J. Basanavičiaus g. 18 buvo įsikūrusi Lietuvių gimnazija. O namas J. Basanavičiaus g. 19 priklausė lietuvių visuomenininkui Andriui Bulotai. Pas Bulotas yra gyvenusi rašytoja Žemaitė. 1925–1940 m. Vivulskio g. 18, broliams Pimonovams priklausiusiame name (pastatas neišlikęs), veikė Žydų mokslo institutas (YIVO) – garsi pasaulyje judaikos mokslinių tyrimų įstaiga. 1940 m. dėl nacių grėsmės institutas buvo perkeltas į Niujorką [13].

Istorinis Naujamiestis – tai teritorija aplink dabartinę Naugarduko gatvę. Vakaruose nuo Senamiesčio esančios žemės nuo seno priklausė miestui pagal 1536 m. kunigaikščio Žygimanto Senojo suteiktą privilegiją. XVIII a. žemės sklypai čia buvo dalijami savininkams. Kai kurie jų stovėjo tušti ar naudoti kaip dirbama žemė, apsodinti sodais. Pastatai kilo stichiškai, be aiškesnio plano. Ilgą laiką svarbiausia Naujamiesčio arterija buvo dabartinė Naugarduko gatvė, egzistavusi jau XIX a. pradžioje kaip pašto kelias iš Trakų. Nuo 1860 m. iki 1921 m. rusų kalba rašytuose archyviniuose dokumentuose ji buvo vadinama Novogorodskaja (rus. Naujamiesčio) gatve. Tyrėjų nuomone, taip ją reikėtų vadinti ir šiandien. Tačiau dėl tarpukariu įsivėlusios klaidos, pavadinimą verčiant į lenkų kalbą, Naujamiesčio gatvė buvo pavadinta Nowogródska, t. y. „Naugarduko“ gatve [5, 17]. XX a. pr. palei Panerių gatvę stovėjo Rakovickių geležies ir mechanikos gamykla, skerdykla ir kt. Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankryžoje stovėjo garsusis saldainių ir šokolado fabrikas „Viktorija“. Buvo įsteigta daug parduotuvių, vaistinių, kelios turgavietės. Ypač garsi buvo 1903 m. prie Kauno g. atidaryta grafo Antano Tiškevičiaus (1866–1920) turgavietė. 1896 m. grafas A. Tiškevičius nusipirko Šv. Stepono gatvėje stovėjusį garo malūną, prie kurio pastatė kepyklą. Kokybiškais ir pigiais duonos gaminiais A. Tiškevičiaus kepykla aprūpino prekybos tinklą, kurį 1902 m. sudarė 68 duonos gaminių parduotuvės, įvairias globos įstaigas, Savičiaus ligoninę. Savo sukurtą kapitalą grafas panaudojo miesto gerovei. Siūlė pagrindines miesto gatves apšviesti naudojant jo garo malūnų energiją, ne kartą miesto reikmėms be atlygio perleido savo turimus sklypus. A. Tiškevičiaus įsteigta kepykla lėmė spartesnę pramoninio kvartalo, įsikūrusio netoli geležinkelio, plėtrą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vilnių užėmus vokiečiams, grafas iš savo paties lėšų bandė gelbėti badaujančius miestiečius. Grafas A. Tiškevičius yra gyvenęs Šv. Stepono gatvėje, greta savo išpuoselėto industrinio kvartalo [2, 17].
Tarpukariu Naujamiesčio plėtra sulėtėjo, o daugelį planų visai nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Pokario metais čia buvo pastatyta daug naujų pramonės įmonių. Statant jas buvo nugriauti ištisi arba dalis čia buvusių gyvenamųjų kvartalų [17].

Literatūra ir šaltiniai

1. Aleknienė, Henrieta. Naujamiestis: priemiestis, tapęs centru. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1998, rugpj. 11, p. 6-7.
2. Bimbirytė-Mackevičienė, Aistė. „Jo ypatingas bruožas tas, kad myli savo Vilnių…“: trumpai apie grafą Antaną Tiškevičių [jo rūmus, prekybinę veiklą]. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 19 pavad. // Krantai. – 2013, Nr. 1, p. 14-21.
3. Dijokienė, Dalia. Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs. − Vilnius, 2009, p. 76-78.
4. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – 2-oji patais. laida. – Vilnius, [2013]. – P. 402-407.
5. Gučas, Augis. Sostinės Naujamiestis: [pokalbis su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistu, architektu Augiu Guču / kalbėjosi ] Ivona Jaroslavcevienė // Savaitė . – 2012, Nr. 27.
6. Jakštys, Gintautas. Vilniaus karo mokykla [M. K. Čiurlionio g. 21]. – Iliustr. // Kardas. – 2010, Nr. 5, p. 12-15.
7. Jankevičiūtė, Giedrė. Naujamiestis. – Iliustr. // Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva: vadovas. – Vilnius, 2006. – P. 51-54.
8. Jogėla, Vytautas. Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro: (XV–XX a. pradžia ) / Vytautas Jogėla, Elmantas Meilus, Virgilijus Pugačiauskas. – Vilnius, 2008. – 291, [1] p.: iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 269-276. – Asmenvardžių r-klė: p. 282-291.
9. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 31-32, 43-44, 91.
10. Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – Vilnius, 2005. − [D.] 2: Kiek mynė − neišmynė, p. 167.
11. Kas yra Tautos namų projektas ? : TN projekto pristatymo programa (I) / Tautos namų santara. – Vilnius, 2006. – 143, [1 ] p.: iliustr.
12. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 111-115, 136-137.
13. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 62-79.
14. Ramanauskienė, Justina. Žvalgymai Naugarduko gatvėje 18. − Iliustr. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. − 2009, p. 409-411.
15. Tamošiūnienė, Ingrida. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. – Vilnius, 2012. – Kn. 1: 1817–1875. – 111, [1] p.: iliustr.
16. Vaitkevičius, Vykintas. Lukiškės. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės. – Vilnius, 2006. – P. 34-36.
17. Valužytė, Jūratė. Iš Naujamiesčio istorijos. – Iliustr. // Diena, 1995, geg. 5 (Nr. 95), p. 13.
18. Viliūnienė, Gina. Šv. Nikolajaus Stebukladario (Lukiškių kalėjimo) cerkvė. – Iliustr. // Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis. – Vilnius, 2012. – P. 302-306.
19. Zemlickas, Gediminas. Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas: [apie simbolinius miesto vartus, kurie stovėjo J. Basanavičiaus, S. Konarskio gatvių ir Savanorių prospekto sankirtoje]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2009, kovo 12, p. 2-3, 12-13; kovo 26, p. 12, 16.
20. Žukovskis, Robertas. Tyrinėjimai Aguonų g. 10, Vilniuje. – Iliustr. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2006, p. 178-179.
21. Žukovskis, Robertas. Žvalgomieji tyrinėjimai Aguonų g. 17. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2006, p. 393-395.
22. Pasierbska, Helena. Wileńskie Łukiszki: na tle wydrarzeń lat wojny 1939-1944. – Wyd. 2 poszerzone. – Gdańsk, 2003. – 256 p.: iliustr.

Parengė: Elvyra Raižienė (Vilniaus m. SCB Naujamiesčio biblioteka), 2012;  Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2016; Laura Kavaliauskaitė ( Vilniaus m. SCB), 2019

Urbanistiškai Naujamiestis, pasak architektų, nėra labai įdomus. Dabartinio Naujamiesčio teritorijos plėtra ir intensyvus užstatymas prasidėjo Lietuvai atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, o Vilniui tapus gubernijos centru. Rusijos imperijos laikais architektūroje pradėtos taikyti prancūzų klasicistų suformuotos ir Rusijoje paplitusios geometrinio planavimo taisyklės ir miesto erdvės formavimo principai [7, 9].

Tamošiūnienė, Ingrida. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Tamošiūnienė, Ingrida. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Knygos, išleistos tik apie Naujamiesčio urbanistiką ir architektūrą, kol kas nėra. Istoriko, etnografo Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [10] rašoma apie tuometines Lukiškes, Pogulianką, architektūros objektus – Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, buvusią mečetę, kalėjimo tvirtovę. Informacijos apie senuosius priemiesčius, kurių teritorijoje išsidėstęs dabartinis Naujamiestis, šios vietovės senosios ikonografijos yra menotyrininko Vlado Drėmos knygoje-albume „Dingęs Vilnius“ [5], archyvinių šaltinių rinkiniuose „Vilniaus namai archyvų fonduose“ (Vilnius, 1998- ). Apie Lukiškių istorinio priemiesčio urbanistinę raidą rašoma architektės Dalios Dijokienės leidinyje „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs“ [4].  Informacijos apie Naujamiesčio gatves, jų pavadinimų kaitą įvairiais istorijos laikotarpiais yra Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai“ (Vilnius, 2000). Apie XIX a. perspektyvinius miesto planus, pagal kuriuos buvo numatyta Naujamiesčio plėtra, rašė Jonas Jurkštas [9]. Išsamiai šios miesto dalies urbanistiką ir architektūrą ištyrė architektas Eugenijus Gučas, 1978 m. parengęs Naujamiesčio rekonstrukcijos detalųjį planą [7]. Nemažai Naujamiesčio architektūrą, atskirus pastatus tyrinėjo ir rašė šia tema architektūros istorikė Morta Baužienė knygose „Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“ [2] ir  „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“ [3]. Tai vertingos knygos, jose daug ikonografijos. Dailėtyrininkė Ingrida Tamošiūnienė išleido monografiją „Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės“ apie dabartinį Gedimino prospektą [20]. Tai pirmoji studijos dalis, apimanti 1817–1875 m. laikotarpį. Nagrinėjamas prospekto formavimo etapas, glaudžiai susijęs su miesto planavimu. Leidinyje „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1: Vilnius“ rašoma apie kelių objektų –  J. Basanavičiaus gatvės namų Nr. 5, 13, 15, 16, 44 architektūrą ir istoriją, taip pat apie Šv. Jackaus koplytėlę [14]. Apie Naujamiestį rašoma ir knygoje „Vilniaus architektūra“ [22], ir kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Lietuvos bažnyčios“ [11], menotyrininkės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės studijoje „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ [15], Ginos Viliūnienės „Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis“ [21] ir kt. Leidinyje „Vilnius 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ paminėti žymesni, įvairių laikų šio mikrorajono pastatai [23].  Apie Naujamiesčio urbanistiką rašoma menotyros mokslų daktaro Almanto Samalavičiaus knygoje „Nuo nekropolio iki akropolio: Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės“ (Vilnius, 2017).
Eseistas, menotyrininkas Tomas Sakalauskas knygoje „Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais“ [17] nekasdieniškai „pakalbina“ žymųjį XIX a. architektą Antaną Vivulskį, sukūrusį Naujamiestyje stovėjusią, neišlikusią Švč. Jėzaus Širdies šventyklą. Apie sunaikintą šventovę plačiai rašoma menotyrininkės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės monografijoje „Antanas Vivulskis (1877–1919): tradicijų ir modernumo dermė“ [16]. Gedimino prospekte ir J. Basanavičiaus gatvėje esančių pastatų architektūra apžvelgta menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės knygoje „Lietuva“ [8]. Naujamiestyje buvusių Evangelikų ir liuteronų kapinių, Šv. Stepono bažnyčios kapinių, Šv. Jokūbo ir Pilypo kapinių istorija aprašyta ir iliustruota Vidos Girininkienės knygoje „Vilniaus kapinės“ [6]. Apie Šv. Jackaus koplytėlę rašoma pažintiniame leidinyje „Nukentėję paminklai“ [1]. Apie Naujamiestyje stovėjusią mečetę rašoma Leono Kryczyński knygelėje „Historia meczetu w Wilnie: (Próba monografii)“ [26], taip pat Vaidotų bibliotekos (Vilniaus r.) darbuotojos Fatimos Buinovskos parengtame leidinyje „Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės“ (Kaunas, 2010). Šv. Konstantino ir Šv. Michailo cerkvės istorinė apžvalga pateikiama Vilniuje išleistoje nedidelės apimties knygelėje „Церковь во имя святого равноапостольного царя Константина и преподобного Михаила Малеина (Романовская)“ [27]. Išleistas fotografo Algirdo Šeškaus 1975–1983 m. fotografijų albumas „Archyvas (Pohulianka)“ (Vilnius, 2010). Menininkas keletą metų gyveno ir dirbo buvusioje Poguliankoje (dabar J. Basanavičiaus g.), yra sukaupęs fotografijų ir grafikos šia tema archyvą.

Vilniaus plėtra numatyta XIX a. perspektyviniuose planuose. Pirmasis, caro patvirtintas, miesto perspektyvinis planas sudarytas 1817 m. Jį parengė škotų kilmės inžinierius architektas Viljamas Hastie kartu su kitais. Čia buvo numatyti nauji Lukiškių, Naujamiesčio kvartalai ir nauja gatvė nuo Katedros link Lukiškių, t. y. dabartinis Gedimino prospektas su prie jo prišlietomis aikštėmis. Jis turėjo būti centrinė ašis, jungianti naująjį rajoną su Senamiesčiu [20]. Antrasis planas sudarytas 1837 m. Jame dėmesys sutelktas į Lukiškių, Poguliankos ir kt. priemiesčius. Numatyta, nugriovus senus, daugiausia medinius namus, tiesti gatves [9]. 1875 m. buvo parengtas trečiasis miesto raidos planas. Šis planas (su nedideliais pakeitimais) buvo įgyvendintas. Pagal trečiąjį perspektyvinį planą buvo suformuotas taisyklingas stačiakampis Naujamiesčio gatvių tinklas ir perimetriniai kvartalai, kuriuose plėtota ir pramonė. Kol nebuvo naujų gatvių, svarbiausia Naujamiesčio arterija buvo dabartinė Naugarduko gatvė [7]. XIX a. pab. augant pramonei ir 1860 m. nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, sparčiai plėtėsi pietinė Naujamiesčio dalis. Susisiekti su geležinkeliu buvo tiesiamos naujos Aleksandro (dab. Algirdo), Orenburgo (dab. Vytenio), Tambovo (dab. Antano Vivulskio) gatvės. Atsirado Mindaugo, Švitrigailos, Vytenio, T. Ševčenkos, Kauno, Panerių, Šaltinių, Aguonų gatvės. Dabartinė Naujamiesčio gatvių sistema suformuota laikantis 1875 m. plano. Teritorijas bandyta suskirstyti zonomis: palei geležinkelį, besitęsiantį pietiniu miesto pakraščiu, išsidėstė pramonės įmonės, sandėliai, gyvulių skerdykla. Nedidelių pramonės įmonių buvo įsteigta Lukiškių pakraščiuose prie Neries, Poguliankoje pradėti statyti daugiaaukščiai mūriniai pastatai. Daugelį statomų namų suprojektavo architektai Vincentas Gorskis, Aleksejus Polozovas, Apolinaras Mikulskis, Kiprijonas Maciulevičius, Michailas Prozorovas. Didysis gatvių tinklas Lukiškių priemiestyje susiformavo tik iki Pirmojo pasaulinio karo. Labiausiai apstatyta buvo Vasario 16-osios (Kazanskaja) gatvė. Lukiškių aikštės aplinka galutinai susiformavo XX a. pr. Šalia aikštės buvo pastatyti Teismo rūmai ir mergaičių gimnazija [3, 4]. Iki XIX a. vidurio Didžiosios Poguliankos gatvėje tankiau tebuvo užstatyta įkalnė, toliau driekėsi sodai, daržai, Vingio link buvo įsikūrę keli dvareliai. Iškilūs pastatai čia radosi vėliau, plėtojant Naujamiestį. Vaizdingoje vietoje, atveriančioje erdves, rūmus ėmė statydintis bankininkai, gydytojai, architektai. Vėliau čia kūrėsi ir svarbios įstaigos, mokyklos. XIX a. prasidėjusi Lukiškių ir Poguliankos plėtra įliejo šias vietoves į Vilniaus visumą.

Iš Naujamiestyje yra sakralinių pastatų. Vienas iš jų – Šv. Stepono bažnyčia ir rokitų vienuolyno ansamblis (Geležinkelio g. 39). Bažnyčia yra vėlyvojo renesanso stiliaus. Ją statė 1600–1612 m. jėzuitas kunigas Simonas Visockis. Prie bažnyčios įkūrė Šv. Lozoriaus ligoninę. Per 1794 m. sukilimą apšaudant miestą, bažnyčia stipriai nukentėjo. Vėliau buvo remontuota. 1821 m. neteko parapijos teisių ir tapo filija. Čia apsigyveno modernieji vienuoliai, kunigai saleziečiai. Buvo įsteigti bendrabučiai, prieglaudos, amatų mokyklos, vyko kursai, darbo studijos. 1864 m. pašalinus vienuolius buvo įrengtas kalėjimas. Šiuo metu bažnyčios fasadai restauruojami, atkuriami sgrafito fragmentai [5, 11, 21].
Šv. Stepono bažnyčia ir prie jos buvusi Šv. Lozoriaus ligoninė pastatytos toje vietoje, kur seniau buvo laidojamos badmečių ir maro aukos. Šv. Stepono bažnyčios šventoriuje buvo steigiamos ir kapinės. 1715–1798 m. šalia šių kapinių buvo vienuolių rokitų kapinės. XVIII a. pabaigoje abejos kapinės buvo sujungtos ir išplėstos, kapinėse pastatytas kolumbariumas. Šv. Stepono bažnyčios kapinėse buvo palaidota daug garbių ir žymių žmonių, taip pat senojo Vilniaus universiteto profesorių: literatūros ir retorikos katedros profesorius Dovydas Pilchovskis (1735–1803), filosofijos profesorius Angelas Daugirdas (1776–1835), medicinos profesoriai Andrius Matusevičius (1760–1816), Mykolas Renjė (1723–1800), astronomijos profesorius Ignotas Reška (1758–1830), matematikos profesorius Grigalius Kniaževičius (1734–1804), astronomas, Vilniaus observatorijos direktorius Mykolas Hlušnevičius (1797–1862). Prie pietinės jos sienos yra palaidotas architektas Laurynas Gucevičius (1753–1798). Bažnyčios sienoje buvo įmūryta antkapinė lenta, kuri po Antrojo pasaulinio karo dingo. 1866–1868 m. kapinės uždarytos, ilgą laiką buvo apleistos. 1944 m. Šv. Stepono bažnyčios kapinės buvo sunaikintos, jų vietoje iškilo Asfalto-betono gamykla ir Pirmoji kelių statybos ir eksploatacijos valdyba [4, 6, 11].

Prie Lukiškių aikštės stovinti vėlyvojo baroko Apaštalų Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia (1624), dabartinį pavidalą įgijusi XVIII a., yra viena iš ankstyvųjų stačiakampių dvibokščių bažnyčių. Seniau bažnyčios vietoje buvo laidojami beturčiai. 1624 m. šioje vietoje Smolensko kaštelionas Jurgis Chreptavičius pastatė medinę bažnyčią, o prie jos – dominikonų vienuolyną. 1655 m. bažnyčia sudegė. 1690–1737 m. dominikonai pastatė mūrinę bažnyčią, kuri 1794 m. buvo apgriauta. 1799 m. buvusiame dominikonų vienuolyne buvo įsteigta generalinė Šv. Jokūbo ligoninė, kuri veikė iki 2004 m. Šiandien ši bažnyčia – vienanavė, su žemesne presbiterija. Kadangi navos aukštis lygus jos ilgiui, šventovė laikoma aukščiausia ir didžiausia Lietuvoje vienanave bažnyčia. Ji buvo praradusi dalį savo stilingumo, kai buvo nudažyta šviesiais kreminiais atspalviais. Šiuo metu bažnyčia įgyja pirmykštį pavidalą, nusprendus ją nudažyti vadinamuoju „Pompėjos auksu“ – šviesia, gelsvai rusva spalva [11, 21, 22].
Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios šventoriuje buvo kapinės. Kapinėse buvo palaidota žymių Lietuvos žmonių: Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas (1769–1812), muzikos dėstytojas Jonas Reneris (1790–1832), Vilniaus universiteto ir Medicinos-chirurgijos akademijos sekretorius Antanas Potockis (m. 1861 m.), teologijos daktaras Bonaventūras Nosevičius (gim. 1769 m.). 1812 m. vienuolyno patalpose buvo karo ligoninė, mirusius laidodavo šalia esančiose kapinėse. Čia buvo palaidota daug Napoleono I armijos karių. 1866–1868 m. kapinės buvo uždarytos. 1885 m. šių kapinių antkapių bei bažnyčios viduje ir išorinėje sienoje įmūrytų paminklinių lentų įrašus nurašė kraštotyrininkas Liudvikas Albertas Zaštautas. Nuorašai saugomi Mokslų akademijos bibliotekoje. Ten pat saugomi ir kraštotyrininko L. Uzemblos dar papildomai nurašyti antkapių įrašai. Po 1945 m. išlikę Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios kapinių antkapiniai paminklai perkelti į Saltoniškių kapines. Dalis jų ten tebestovi iki šių dienų [3, 6].

Naujamiestyje esanti Šv. Jackaus koplytėlė (skulpt. Boleslovas Balzukevičius, J. Basanavičiaus g. 53/1 ir S. Konarskio g. 1/2) yra trikampio plano, 3-jų aukštų statinys su viršuje esančia Šv. Jackaus skulptūra. Vienoje rankoje šventasis laiko monstranciją, kitoje – Dievo Motinos figūrėlę. 1501 m., kai Vilnius dar neturėjo gynybinės sienos, Šv. Jackaus garbei šioje vietoje buvo pastatyta medinė koplytėlė su šventojo skulptūra. Baroko laikotarpiu medinė koplytėlė pakeista į mūrinę. 1843 m. sunykęs statinys buvo atstatytas Jono Kazimiero Vilčinskio ir kitų vilniečių iniciatyva. 1901 m. restauruotas, viršuje, vietoje medinės, buvo pastatyta varinė, 2 m aukščio, 130 kg svorio, Šv. Jackaus skulptūra. Tokia trikampė, tritarpsnė ažūrinė koplytėlė yra vienintelė Lietuvoje [1, 5, 14].

Церковь во имя святого равноапостольного царя Константина и преподобного Михаила Малеина (Романовская). – Вильнюс, 2003. Knygos viršel

Aukščiausioje J. Basanavičiaus gatvės vietoje (J. Basanavičiaus g. 27) stovinti Šv. Konstantino ir Šv. Michailo cerkvė dažniausiai vadinama Romanovų cerkve. Ji buvo pastatyta 1913 m. Rusijos carų Romanovų dinastijos 300 metų viešpatavimui paminėti. Pastatą projektavo architektai Vladimiras Adamovičius ir Aleksandras Špakovskis. Cerkvės vidų ir išorę puošia paauksuoti ornamentai. Ji yra viena gražiausių cerkvių Lietuvoje [2, 19, 21].

Reikėtų paminėti ir kelis iki šių dienų neišlikusius Naujamiesčio teritorijoje maldos namus. Dabartinių J. Basanavičiaus, Vivulskio ir Vytenio gatvių sankryžoje stovėjo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (archit. Antanas Vivulskis). Ji buvo sumanyta kaip didingas paminklas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. A. Vivulskis ieškojo tinkamos meninės formos, panaudojo novatoriškas konstrukcijas. Dėl šventovės projekto didingumo kartais A. Vivulskis lyginamas su garsiuoju Antonio Gaudi. Bažnyčia pradėta statyti 1913 m., bet nebaigta. 1919 m. mirė šio pastato sumanytojas ir projektuotojas. A.Vivulskis buvo palaidotas šioje bažnyčioje, o 1962 m. palaikai perlaidoti Rasų kapinėse. Tarpukario metais bažnyčios statyba buvo atnaujinta, bet Antrasis pasaulinis karas sustabdė darbus. Nors šventovė nebuvo užbaigta, pamaldos joje vyko. Bažnyčia veikė iki 1962 m. 1965 m. bažnyčia buvo „palaidota“ betoniniame sarkofage, perstatyta į Statybininkų rūmus. Išlikusi tik šventovės maketo nuotrauka [2, 16, 17].

Kadaise Lukiškėse stovėjo dabar jau neišlikusi mečetė. Yra duomenų, kaip ji atrodė XIX a. viduryje. Archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro (Adam Honory Kirkor) knygoje „Przechadzki po Wilnie i jego okolicach“ („Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“) [10] rašoma, kad tai buvusi mažytė, vargana medinė mečetė su ją supančia drožinėta galerija viršuje ir smailiu minaretėliu su pusmėnuliu viršuje. 1866–1867 m. ji buvo perstatyta. Tai buvo kūginės formos medinis pastatas, panašus į gyvenamąjį namą. Nors kartais paremontuojama, mečetė vis labiau nyko. XX a. pradžioje būta pastangų statyti mūrinę mečetę, parengtas projektas ir sukaupta pinigų, tačiau prasidėjęs karas nutraukė visus planus. Prie mečetės buvo totorių kapinės. Jose buvo palaidoti Achmatovičių, Asanovičių, Baranovskių, Čainskių, Kričinskių, Sobolevskių ir kt. totorių giminės. Įrašai antkapiuose buvo totorių, rusų ir lenkų kalbomis. Kapinės šioje vietoje egzistavo maždaug iki 1968 m. Apie 1969 m. pradėjus statybas mečetės vietoje buvo pastatytas Puslaidininkių fizikos institutas, o kartu buvo sunaikintos ir totorių kapinės [5, 26].

Sunaikintos buvo ir ant Tauro kalno nuo XIX a. pradžios buvusios Evangelikų kapinės. Čia buvo palaidota daug žymių žmonių: mokslininkų, menininkų, dvasininkų. Šiose kapinėse buvo palaidotas Adomo Mickevičiaus mylimosios Marilės Vereščekaitės vyras, visuomenės veikėjas, grafas Laurynas Putkameris, poeto bičiulė Karolina Kovalska, rašytojos Ievos Simonaitytės motina ir kt. 1962 m. valdžios sprendimu kapinės buvo uždarytos. Kai kurie palaikai perkelti į kitas kapines. 1972 m. jų teritorijoje pradėti statyti Santuokų rūmai. Iki šiol išlikusi tik Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Johano Frydricho Niškovskio šeimos klasicizmo stiliaus koplytėlė (archit. Karolis Šildhauzas, Kalinausko g.), kvadratinis pastatas, kurio trijose sienose buvo nišos karstams. Ji buvo pastatyta 1816–1819 m. [2, 6, 8].

Naujamiesčio pastatai, esantys arčiau Senamiesčio ir centro, yra palyginti seni, siekia XIX–XX a. pr. arba perstatyti. Vienas žymiausių ankstyvojo istorizmo laikotarpio statinys – geležinkelio stoties rūmai (apie 1861–1862 m.) – išsitęsę palei kelio juostą, griežtai simetriški. Išlikęs senas, maždaug 1860 m. pastatytas, garvežių depas. Antrojo pasaulinio karo metais geležinkelio stoties pastatas buvo gerokai apgadintas. Bet ypač smarkiai stotis nukentėjo per 1945 m. sausio 12 d. Vilniaus geležinkelio stotyje įvykusią katastrofą. Tądien sprogmenų prikrautas traukinio sąstatas su sugadintais stabdžiais, atlėkęs nuo Kirtimų pusės į Vilniaus stotį, rėžėsi į čia važiuojantį manevrinį garvežį – kilo gaisras, sprogimai, žuvo daug žmonių. Buvo kalbama, kad ši avarija padarė ne mažiau nuostolių nei karas [23, 24, 25]. Stoties atstatymo ir sutvarkymo darbai buvo pradėti 1950 m. Darbams vadovavo architektas Piotras Ašastin. Tada buvo nugriauti aplinkiniai kvartalai, vietoje kurių suformuota aikštė su skveru ir Josifo Stalino paminklu. 2000–2003 m. atlikta stoties rekonstrukcija (archit. Vytautas Čekanauskas ir P. Klijauskas), pakeistos atskiros detalės, panaudotos kitos medžiagos ir spalvos [23].

Abipus J. Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio gatvių stovi daugiausia istorizmo stiliaus daugiabučių. V. Mykolaičio-Putino gatvėje yra keli XX a. pradžios art nouveau bei istorizmo namai. Ryškiausias augalinės krypties secesijos pavyzdys – Antono Filipovičiaus-Duboviko vila (1903) M. Valančiaus gatvėje 3 [2, 8, 14].

Vienas reikšmingiausių XX a. kultūrinės paskirties pastatų – Teatro rūmai (archit. Vaclovas Michnevičius ir Aleksandras Parčevskis, J. Basanavičiaus g. 13). Jie pastatyti 1913 m. Pastato stilius siejasi su baroko ir romaniškąja architektūra. Tarpukariu čia veikė lenkų teatras, sovietmečiu – operos ir baleto, dabar – Rusų dramos teatras [2, 14, 23].

Amžių sandūroje, 1896–1900 m., filantropo, bankininko Juzefo Montvilos iniciatyva Naujamiestyje buvo pastatytos kelios jo vardu vadinamos kolonijos, skirtos gyventi bankininkams ir kitiems tarnautojams. Pagal vilniečio architekto Vladislovo Stipulkovskio projektą pirmiausia buvo statomi namai prie dabartinių Aguonų, Šaltinių ir Mindaugo gatvių. Antroji kolonija buvo prie M. K. Čiurlionio, Jovaro ir J. Basanavičiaus gatvių. Beje, pats J. Montvila gyveno name su mansarda J. Basanavičiaus g. 45. Paskutinė Montvilos kolonija pastatyta 1911–1913 m. Lukiškėse (archit. Augustas Kleinas, Vaclovas Michnevičius, J. Savickio, Kražių, J. Tumo-Vaižganto g.). Meniniu požiūriu ši kolonija išraiškingesnė už kitas. Ją inspiravo angliški kotedžai ir modernas. Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas Jovaro, Poguliankos kolonijos pastatų kompleksas (unikalus kodas 30980) ir namų kompleksas, vadinamas Kražių kolonija (unikalus kodas 1071) [3, 15, 23].

Netoli Neries upės stovi sovietmečio reliktas – Mokslo darbuotojų namas (J. Tumo-Vaižganto g. 9/1). Tai vienas žymiausių stalinistinės architektūros pavyzdžių, pastatytas 1951 m. Statinio architektas – Džiovanis Ripa (Jovani Rippa). Šio namo istorija liudija apie aukščiausios klasės egzistavimą komunistinėje visuomenėje. 50 erdvių butų gyveno žymiausi to meto mokslininkai, kultūros ir švietimo darbuotojai [22, 23].

Pietinėje ir pietvakarinėje Naujamiesčio dalyse matome sovietmečio ir naujosios statybų bangos palikimą. 1959 m. architektė Elena Bergaitė-Burneikienė suprojektavo pirmąjį stambiaplokščių namų kvartalą. Jis apima Naugarduko, Vytenio, T. Ševčenkos ir Birželio 23-osios gatves. Kvartale buvo pastatyti standartiniai 60 ir 80 butų namai. Juos stengtasi paįvairinti keičiant nekonstrukcinius elementus – balkonus, įėjimus ir spalvas [7, 23].

1963 m. ant Tauro kalno buvo pastatyti Respublikiniai profsąjungų kultūros rūmai (archit. Vladislovas Mikučianis) [23]. Gedimino prospekto gale yra dabartiniai Seimo rūmai. Jie pastatyti 1976–1980 m. kaip Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rūmai (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, konstr. Česlovas Gerliakas), nugriovus „Žalgirio“ jaunimo stadioną. Rūmų kompleksą supa Nepriklausomybės aikštė (archit. Algimantas Nasvytis), statyta 1981–1985 m. Seimo rūmuose yra Baltoji salė, kurioje priimamos svečių delegacijos, Lietuvos Tarybos ir Konstitucijos salės, parodų galerija. Seimo Pirmųjų rūmų fojė esantys laiptai veda į istorinę Kovo 11-osios salę. Holą puošia dailininko Kazimiero Morkūno vitražas „Šventė“. Antruosiuose Seimo rūmuose (archit. Andrius Gudaitis, konstr. Ivanas Semeniukas, Goštauto g.), statytuose 1975–1979 m., anksčiau veikė Finansų ministerija. Nuo 2007 m. rudens sesijos čia naujai įrengta posėdžių salė (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Juras Balkevičius, Artūras Burba). Šiuose rūmuose veikia Seimo kanceliarija, savo darbo vietas turi žiniasklaidos atstovai, yra Spaudos konferencijų salė. 2011 m. liepos 18 d. Antruosiuose Seimo rūmuose buvo iškilmingai atidengta vitražo „Žalgirio mūšis“ pirmoji dalis. Vitražo autorius – dailininkas Kazimieras Morkūnas. Tretieji rūmai (archit. Česlovas Mazūras, konstr. Jonas Šivis, Nepriklausomybės a.) statyti 1975–1980 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia įsikūrė Seimo komitetai, techninės tarnybos, įvairioms konferencijoms pritaikyta Konferencijų salė. Nuo 2002 m. šiuose rūmuose veikia Europos informacijos biuras. Į Kultūros vertybių registrą įtraukti: Seimo rūmai, dvi sarginės su tvoromis prie Antrųjų ir Trečiųjų rūmų, 1991 m. sausio 13 d. barikadų fragmentai, Nepriklausomybės aikštė (unikalus kodas16080) [13, 22, 23].

Šalia Seimo rūmų (Gedimino pr. 51) pastatyta Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Pastatas statytas dviem etapais – 1953 ir 1963 m. Tai lėmė lėtas statybų tempas. 1963 m. bibliotekoje buvo įrengtas dailininko Antano Garbausko vitražas „Į šviesią ateitį“. Tai yra didžiausia Lietuvos biblioteka. XX a. 10-ajame dešimtmetyje bibliotekos užnugaryje baigtas statyti didelis priestatas, o priešais biblioteką suformuota aikštė su skveru. 2008 m. buvo pradėta bibliotekos pastato rekonstrukcija [8, 22, 23].

Netoli Žaliojo tilto yra Nacionalinis operos ir baleto teatras (A. Vienuolio g. 1, archit. Nijolė Bučiūtė, inž. Kiprijonas Strimaitis). Teatro rūmai pastatyti 1974 m. Upės link terasomis žemyn išdėstytos teatro skvero sienelės, apdailintos rausvu granitu. Naujamiesčio aukštumose, ant Tauro kalno, yra Santuokų rūmai (archit. Gediminas Baravykas, K. Kalinausko g. 21), pastatyti 1974 m. Pastato viduje – įspūdingas dailininko Kosto Šatūno vitražas [22, 23].

Dar minėtini keli žymesni Naujamiesčio namai: Pamėnkalnio g. 7/8 – buvęs kino teatras „Pergalė“, gausiai išdekoruotas neoklacistinėmis detalėmis. Šis pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą [23]. Paminėtini dar keli Naujamiesčio pastatai: Gynėjų g. 6 – Aukščiausiasis Teismas; A. Goštauto g. 8 – Miestų statybos projektavimo instituto rūmai; Pylimo g. 17 – buvęs kino teatras „Lietuva“ [23]; Vytenio g. 9/25 – verslo kompleksas „Centrum“ ir kt.

Nepriklausomybės laikais Naujamiesčio vaizdas keitėsi. Seni ir nebenaudojami gamyklų pastatai nugriauti arba perstatyti, suformuoti nauji kvartalai ir pastatyti prekybos centrai, kino teatras „Vingis“ ir kt. Kai kur, buvusių gamyklų pastatuose, pritaikius juos šiuolaikiniams žmonių poreikiams, įkurti vadinamieji loftai. Tai buvusiuose fabrikuose ar kituose pramoninio tipo pastatuose įrengti būstai. Daugiausia jų yra Švitrigailos ir Vytenio gatvėse. Juose apsigyveno naujakuriai, erdvės buvo pritaikytos įvairioms kultūrinėms veikloms [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Banionis, Juozas. Švč. Jackaus koplytėlė. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 211.
2. Baužienė, Morta. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. – Vilnius, 2015, p.247-338.
3. Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. – Vilnius, 2012, p.380-403.
4. Dijokienė, Dalia. Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas = Urban heritage of historical suburbs. − Vilnius, 2009, p. 75, 76-78.
5. Drėma, Vladas. Dingęs Vilnius = Lost Vilnius. – 2-oji patais. laida. – Vilnius, [2013], p. 400-407.
6. Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004, p. 59-60, 61-63, 142-150.
7. Gučas, Augis. Sostinės Naujamiestis: [pokalbis su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistu, architektu Augiu Guču / kalbėjosi ] Ivona Jaroslavcevienė // Savaitė . – 2012, Nr. 27.
8. Jankevičiūtė, Giedrė. Naujamiestis. – Iliustr. // Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva: vadovas. – Vilnius, 2006. – P. 51-54.
9. Jurkštas, Jonas. Vilniaus XIX amžiaus perspektyviniai planai ir jų įgyvendinimas: [taip pat apie antrąjį, 1837 m.patvirtintą perspektyvinį planą, pagal kurį buvo numatoma plėsti Naujamiesčio teritoriją – Poguliankos ir Lukiškių priemiesčius] // Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – Vilnius, 2006. – [D.] 3, p. 76-90.
10. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 111-115, 136-139.
11. Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Vilnius, 1985. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija, d. 1: Istoriniai bruožai, p. 313-315, 371-372, 384-385, 416.
12. Lietuvos Seimas: iliustruota parlamento istorija (XX a.). – Vilnius, 2001. – P. 81-84
13. Lietuvos Seimas = The Seimas of Lithuania]. − Vilnius, 1996. − 215 p.: iliustr.
14. Lietuvos TSRS istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T. 1, p. 105-110, 371, 550.
15. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Namų kolonijos ir gyvenamos aplinkos atnaujinimo idėjos: [taip pat rašoma apie namus Pohiliankos kolonijoje]. – Iliustr. // Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernizmas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000. – P. 115-127.
16. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Vilniuje. – Iliustr. // Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Antanas Vivulskis (1877-1919): tradicijų ir modernumo dermė. −Vilnius, 2002. – P. 97-117.
17. Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis : susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006. – P. 153-161.
18. Seimo rūmai. Lietuvos Respublikos Seimas [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-26]. Prieiga per internetą: <http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=15426&p_k=1>.
19. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 44, 78, 100, 120, 132.
20. Tamošiūnienė, Ingrida. Šv. Jurgio prospektas: nuo vizijos iki tikrovės. – Vilnius, 2012. – Kn. 1: 1817–1875. – 111, [1] p.: iliustr.
21. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis / fotografijos Raimondo Urbakavičiaus. – Vilnius, 2012, p. 64-67, 144-151, 302-307, 312-315.
22. Vilniaus architektūra: [albumas]. – Vilnius, 1985. – P. 54-55, 105-106, 190-191, 199-205, 216-218, 226-230, 361-362.
23. Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2011, p. 19, 36-37, 97, 99, 102, 104, 109, 135, 142, 157, 158, 173.
24. Czarniawski, Henryk. Katastrofa kolejowa w Wilnie: mało znana historia: [apie geležinkelio katastrofą 1945 m. Vilniuje]. – Iliustr. // Znad Wilii. – 2012, nr. 4, p. 123-125.
25. Жуков, Николай. Крушение поезда № 984. – Iliustr. // Литовский курьеръ. – 2008, 1-7 мая (№ 18), p. 16.
26. Kryczyński, Leon. Historia meczetu w Wilnie: (Próba monografii). – Warszawa, 1937. −33 p.
27. Церковь во имя святого равноапостольного царя Константина и преподобного Михаила Маленна (Романовская). – Вильнюс, 2003.- 16 p.: iliustr.

Parengė: Elvyra Raižienė (Vilniaus m. SCB Naujamiesčio biblioteka), 2012; Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2016

Naujamiestyje yra nemažai lankytinų objektų: muziejų, paminklų, memorialinių lentų, meno objektų.

Knygų, skirtų vien tik Naujamiesčio lankytiniems objektams, nėra. Genocido aukų muziejaus veikla pristatoma informaciniame leidinyje „Genocido aukų muziejus: ekspozicijų gidas“ [3]. Apie Lietuvos valstybinį žydų muziejų išleistas muziejininkės Rachilės Kostanian bukletas anglų kalba „The Jewish State Museum of Lithuania“ [17]. Šio muziejaus istorija plačiai nušviesta tos pačios autorės straipsnyje, išspausdintame muziejaus leidžiamame almanache „Žydų muziejus“ [1, 9]. Žydų pėdsakai Naujamiestyje aptariami muziejininkų Genricho Agranovskio (Генрих Аграновский) ir Irinos Guzenberg (Ирина Гузенберг) turistams skirtame vadove „Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры: путеводитель“ [18], taip pat almanache „Žydų muziejus“ [9]. Apie Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Beatričės Grincevičiūtės memorialinius muziejus rašoma mokytojos metodininkės Angelės Mičiūnienės parengtoje knygelėje „Ką pasakoja Vilniaus gatvės: kelionė po literatūrinį ir kultūrinį Vilnių“ [10]. Apie visus Naujamiestyje esančius muziejus galima paskaityti svetainėje „Vilniaus miesto savivaldybės muziejai“ [15]. Informacijos apie Naujamiečio skulptūras pateikiama menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės gide „Vilniaus skulptūrų kelias“ [6]. XIX a. spaustuvininko, leidėjo, publicisto, archeologo, etnografo, istoriko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [8], istoriko Adomo Juškevičiaus ir muziejininko, kultūros veikėjo, pirmojo profesionalaus gido po Vilnių Juozo Maceikos parengtoje knygoje „Vilnius ir jo apylinkės“ [7] ir kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Lietuvos bažnyčios“ [11] rašoma apie Šv. Jackaus paminklą. Leidinyje „300 kultūros paminklų“ yra informacijos apie operos solisto Kipro Petrausko ir rašytojo Petro Cvirkos paminklus [14]. Žurnalisto Algimanto Semaškos turistiniame vadove „Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių“ rašoma apie prancūzų rašytojo Romeno Gari ir JAV muzikanto Franko Vincento Zapos paminklus [13]. Apie Vilniaus (Lukiškių) Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje esantį Marijos atvaizdą galite skaityti „Lukiškių Dievo Motina: Atvaizdo istorijos studija, stebuklų knyga ir jos vertimas“ (Vilnius, 2017). 

Lukiškių Dievo motina: Atvaizdo istorijos studija, stebuklų knyga ir jos vertimas. – Vilnius, 2017. Knygos viršelis

Vietovėje veikia keli muziejai:

Gaono žydų muziejus (Naugarduko g. 10/2), įkurtas 1913 m. Tai žydų kultūrą ir tradicijas puoselėjanti institucija. Tuo pačiu adresu įsikūręs Tolerancijos centras, valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys, įkurtas 2001 m. Centras siekia skleisti tolerancijos vertybes visuomenėje [9, 16].

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvusiuose KGB (sovietinio valstybės saugumo komiteto) rūmuose, kur penkiasdešimt metų buvo planuojami ir vykdomi sovietų nusikaltimai, buvo įsteigtas Genocido aukų muziejus (Gedimino pr. 40). Lankytojai gali apžiūrėti: buvusį KGB vidaus kalėjimą; mirties nuosprendžių vykdymo patalpą; šiuolaikines ekspozicijas, supažindinančias su nepriklausomybės praradimu XX a. viduryje. Muziejuje išsaugotas ir visuomenei prieinamas NKVD-MGB-KGB vidaus kalėjimas, esantis pastato rūsyje: vadinamieji „boksai“ naujai suimtiems kaliniams, kratos kamera, fotografavimo ir daktiloskopijos, budėtojo, sargybos kambariai, minkštoji kamera, karceriai su vandeniu, kalinių pasivaikščiojimo kiemeliai, mirties nuosprendžių vykdymo patalpa. Pirmajame ir antrajame pastato aukštuose veikia nuolat atnaujinamos ir keičiamos parodos. 2000 m. Teismo rūmų pastato cokolyje dailininko Gitenio Umbraso iniciatyva iškaltos inskripcijos sovietinių represijų aukoms atminti [3, 4, 15].

Lietuvos geležinkelių muziejus (Geležinkelio g. 16) savo veiklos metus skaičiuoja nuo 1966 m. Tada jis veikė dabartiniame AB „Lietuvos geležinkeliai“ administracijos pastate Mindaugo g. 12/14. 1998 m. muziejus buvo perkeltas į naujas patalpas Mindaugo g. 15. 2011 m. gegužės 26 d. buvo iškilmingai atidaryta atnaujinta Geležinkelių muziejaus ekspozicija Vilniaus geležinkelio stoties patalpose  [15]. 
2016 m., minint Geležinkelių muziejaus 50-metį, buvo išleistas gausiai iliustruotas jubiliejinis leidinys „Geležinkelių muziejus, 1966–2016“ (Vilnius, 2016). Knygos tekstų autoriai – Vitalija Lapėnienė, Aušrinė Gudienė, Rūta Vaičiulionienė, Česlavas Uzialo. Tai pirma išsami šio muziejaus istorija. Pateikiama istorinė apžvalga, aprašomi įdomiausi čia saugomi eksponatai.

Mineralų muziejus (T. Ševčenkos g. 13) veikia nuo 1972 m. Muziejaus branduolį sudaro 2340 mineralų ir 350 juvelyrinių dirbinių kolekcija, kurią Lietuvai padovanojo Jekaterinburge gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977) [15].

Naujamiestyje atidaryti muziejai, skirti žymiems žmonėms:

Dainininkės Beatričės Grincevičiūtės butas-muziejus (A. Vienuolio g. 12). Įkurtas 1993 m. geg. 5 d. Jame dainininkė gyveno nuo 1970 m. iki mirties [10].

Vytauto Kasiulio dailės muziejus (A. Goštauto g. 1) – Lietuvos dailės muziejaus padalinys, atidarytas 2013 m. birželio 27 d.

Rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus muziejus (Tauro g. 10–1) įrengtas name, kuriame nuo 1940 m. iki emigracijos gyveno rašytojas [10].

Rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino muziejus (Tauro g. 10). Muziejus atidarytas 1986 m. name, kuriame rašytojas gyveno du paskutinius dešimtmečius [10].

Kompozitoriaus Stasio Vainiūno namai-muziejus (A. Goštauto g. 2–41) – tai muzikinio švietimo, muzikos bei kitų meno šakų propagavimo centras. Jame kompozitorius gyveno 1959–1982 m. Muziejus atidarytas 1988 m.

Venclovų namai – muziejus [Antano ir Tomo Veclovos] (Pamėnkalnio g. 34). Muziejaus fondas pradėtas kaupti 1973 m., įkūrus Vilniaus rašytojų muziejų. 1990 m. muziejus buvo likviduotas, o poeto Antano Venclovos memorialinis muziejus tapo savarankiškas. 2004 m. pavadintas „Venclovų namais“.

Savotiškas muziejus yra žymaus prancūzų rašytojo Romeno Gari (Romain Gary) kavinė (J. Basanavičiaus g. 16/5). Jos sienas puošia dokumentinės nuotraukos. Šalia namo stovintis originalus paminklas (skulpt. Romas Kvintas), vaizduojantis berniuką su batu rankose yra R. Gari knygos „Aušros pažadas“ personažas.

Žymiausias Naujamiesčio gamtos paminklas – Tauro kalnas su jį juosiančiais želdynais. Nuo kalvos atsiveria įspūdinga Vilniaus panorama. Vaizdinga miesto panorama ir žvelgiant nuo buvusios Poguliankos – aukščiausios J. Basanavičiaus gatvės vietos.

Įvairiose Naujamiesčio vietose pastatyta nemažai žymių Lietuvos menininkų sukurtų skulptūrų [6].

„Atlantas“ (skulpt. Kęstutis Balčiūnas, ant Gedimino pr. pastato bokštelio), atidengta 2011 m.

„Dviaukštis“ (skulpt. Mindaugas Navakas, Neries krantinėje, prie namo A. Goštauto g. 8), sukurta įgyvendinant „Vilnius-Europos kultūros sostinė 2009“ viešųjų erdvių humanizavimo programą, skirtą šiuolaikiškai įprasminti atvirą miesto erdvę.

„Dvyniai“ (skulpt. Tadas Gutauskas), („Verslo trikampio“ biurų centre, prie įmonės „Eika“, A. Goštauto g. 40A), pastatyta 2005 m.

„Gražina“ (skulpt. Dalia Matulaitė, LR Seimo rūmų Didžiajame kieme, Gedimino pr. 53), 2007 m. sukurta kaip laisvės troškimo simbolis.

„Lakštingala“ (skulpt. Rimantas Daugintis, S. Konarskio g. skverelyje), pastatyta 1986 m. [5].

„Obelis“ (skulpt. Algirdas Kuzma, prie namo V. Mykolaičio-Putino g. 10), sukurta 2007 m.

„Puskalnis“ (skulpt. Robertas Antinis, Neries krantinėje), sukurta įgyvendinant „Vilnius-Europos kultūros sostinė 2009“ viešųjų erdvių humanizavimo programą, skirtą šiuolaikiškai įprasminti atvirą miesto erdvę.

„Ryšys“ (skulpt. Marijonas Šlektavičius, A. Jakšto ir Kaštonų gatvių sankirtoje). Dekoratyvinė raudono poliruoto granito, 3 m aukščio skulptūra pastatyta 2005 m. gruodį.

„Šeima“ (skulpt. Leonas Žuklys, prie Vilniaus Santuokų rūmų, K. Kalinausko g. 21/1). Skulptūrinė kompozicija pastatyta 1982 m. [2].

„Šuo“ (skulpt. Eimantas Ludavičius, prie namo Gedimino pr. 32A), atidengta 2007 m. Skulptūra 2016 m. spalį nukelta.

„Žinia“ (skulpt. Juozas Kęstutis Patamsis, priešais Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Gedimino pr. 51), pastatyta 2011 m.

Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo skulptūra (skulpt. Kazimieras Kisielis, archit. Arūnas Eduardas Paslaitis, specialiai suprojektuotoje Seimo viešbučio pastato nišoje, Gedimino pr. 62), įkomponuota 1996 m.

Bareljefai „Disputas“ ir „Kelias“ (skulpt. Steponas Šarapovas, LR Seimo rūmų Didžiajame kieme, Gedimino pr. 53), sukurti 1979–1981 m.

Dekoratyvinė moters skulptūra (skulpt. Gediminas Jokūbonis, ant Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pastato fasado, V. Kudirkos g. 18), iškalta 1980 m.

Operos ir baleto teatro fasado skulptūros (skulpt. Juozas Kalinauskas, Jonas Naruševičius, Antanas Žukauskas, A. Vienuolio g. 1), sukurtos 1990 m.

Paminklais Naujamiestyje įamžinti šie žymūs žmonės:

Jonas Basanavičius – visuomenės veikėjas (Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos kieme, S. Konarskio g. 27),
Petras Cvirka – rašytojas (P. Cvirkos aikštė) [14],
Jurga Ivanauskaitė – rašytoja, dailininkė (skveras Aguonų g.),
Šv. Jackus – šventasis (ant koplytėlės J. Basanavičiaus ir Jovaro g. sankryžoje) [7, 8, 11],
Šv. Jurgis – šventasis (ant pastato Gedimino pr. 20). Vienas iš senųjų sostinės simbolių – drakoną nugalinčio šventojo Jurgio skulptūra, pastatyta 2006 m.
Konstantinas Kalinauskas – 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vienas vadų, baltarusių publicistas (Lukiškių a.),
Alvydas Kanapinskas – Lietuvos laisvės gynėjas, Sausio 13-osios didvyris (prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, S. Konarskio g. 49),
Vytautas Kernagis – estrados artistas, dainų atlikėjas, šou programų vedėjas (paminklinis suoliukas Gedimino pr., prie Lukiškių aikštės),
Simonas Konarskis – 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo veikėjas (Muitinės g.). Paminklas (archit J. Klosas) pastatytas 1924 m. didvyrio nužudymo vietoje Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės lėšomis),
Džonas Lenonas – britų muzikantas, legendinės roko grupės „The Beatles“ lyderis, dainininkas (Oslo namų skveras, prie namo Mindaugo g. 27), 
Kipras Petrauskas – operos solistas (šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Vilniaus g.) [14],
Artūras Sakalauskas – 1991 m. Nepriklausomybės kovų savanoris, parlamento gynėjas (Geležinio Vilko g.),
Zigmantas Sierakauskas – 1863–1864 m. sukilimo vienas vadų (Lukiškių a.),
Čijunė Sugihara – Japonijos diplomatas (prie Vilniaus Gaono muziejaus, Pamėnkalnio g. 12) [12, 18],
Frankas Vincentas Zapa – JAV muzikantas (K. Kalinausko g. skveras) [12, 13, 14],
Janas Zvartendeikas – Nyderlandų verslininkas, diplomatas, laikinasis Nyderlandų konsulas Lietuvoje (prie Vilniaus Gaono muziejaus, Pamėnkalnio g. 12) [18],
Žemaitė – rašytoja (Gedimino pr. skveras).

2011 m. gegužės 25 d. skvere tarp Mindaugo ir A. Vivulskio g. atidengtas paminklas visiems labdariams (skulpt. Romas Kvintas) – granitinė obuolio skulptūra, kurioje surašytos žymiausių labdarių pavardės (apie paminklo atidengimą žr. adresu).

Memorialinėmis lentomis Naujamiestyje pagerbti šie žymūs žmonės:

Valentinas Adamkevičius – dainininkas (A. Vienuolio g. 14),
Danielius Alseika – Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, gydytojas (Jogailos g. 11),
Veronika Alseikienė – gydytoja, visuomenės veikėja (Jogailos g. 11),
Juozas Balčikonis – kalbininkas (J. Tumo-Vaižganto g. 9 / Lukiškių g. 1),
Janis Baluodis  – Latvijos kariuomenės generolas (M. K. Čiurlionio g. 21),
Juozas Banaitis – muzikos pedagogas, chorvedys, kultūros veikėjas (Beržyno g. 5),
Jonas Basanavičius – visuomenės veikėjas (A. Domaševičiaus g. 9; J. Basanavičiaus g. 16),
Menahemas Beginas – litvakas, Izraelio valstybės veikėjas (Lukiškių skg. 6),
Viktoras Bergas – gamtosaugininkas (K. Donelaičio g. 16),
Krišjanis Berkis  – Latvijos kariuomenės generolas (M. K. Čiurlionio g. 21),
Mykolas Biržiška – visuomenės veikėjas, literatūros istorikas, publicistas (J. Basanavičiaus g. 16),
Dzidas Budrys – ekonomistas (J. Tumo-Vaižganto g. 9),
Mečys Chadaravičius – teatro aktorius (M. K. Čiurlionio g. 11),
Jonas Čeponis – tapytojas (A. Goštauto g. 3),
Povilas Čibiras – gydytojas infekcionistas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas (Kaštonų g. 4),
Elena Čiudakova – operos dainininkė (A. Goštauto g. 4).
Borisas Dauguvietis – teatro režisierius (V. Mykolaičio-Putino g. 8),
Feliksas Daukantas – dailininkas dizaineris, Lietuvos dizaino edukacijos pradininkas (A. Jakšto 13),
Kazys Daukšas – chemikas (Tauro g. 10),
Andrius Domaševičius – visuomenės veikėjas, gydytojas (A. Domaševičiaus g. 9),
Balys Dvarionas – kompozitorius, dirigentas, pianistas (Gedimino pr. 33/17),
Jurgis Fledžinskas – altininkas (A. Goštauto g. 2),
Povilas Gaidelionis – pedagogas, kultūros darbuotojas (J. Basanavičiaus g. 16),
Romenas Gari (Romain Gary) – prancūzų rašytojas (J. Basanavičiaus g. 18) [17],
Marija Birutė Gimbutienė-Alseikaitė – archeologė (Jogailos g. 11),
Benjaminas Gorbulskis – kompozitorius (A. Vienuolio g. 12).
Augustinas Gricius – rašytojas (Kaštonų g. 1),
Beatričė Grincevičiūtė – dainininkė (A. Vienuolio g. 12),
Vytautas Grivickas – baletmeisteris (A. Vienuolio g. 12).
Laurynas Gucevičius – architektas (Geležinkelio g. 39),
Antanas Gudaitis – dailininkas (Kaštonų g. 5),
Kazys Gutauskas – operos solistas (A. Vienuolio g. 12),
Jurga Ivanauskaitė – rašytoja, dailininkė (Šaltinių g. 11 / Aguonų g. 15),
Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė – baleto artistė, pedagogė (V. Mykolaičio-Putino g. 8),
Stepas Jukna – teatro aktorius (A. Vienuolio g. 14),
Romualdas Juknevičius – teatro režisierius (A. Vienuolio g. 14),
Bronius Kelbauskas – baleto artistas ir baletmeisteris (A. Vienuolio g. 14),
Vytautas Kernagis – estrados artistas, dainų atlikėjas, šou programų vedėjas (Kaštonų g. 2),
Vincas Krėvė-Mickevičius – rašytojas (Tauro g. 10),
Česlovas Kudaba – geografas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras (M. K. Čiurlionio g. 21),
Johanas Laidoneris – Estijos kariuomenės ir valstybės veikėjas, generolas (M. K. Čiurlionio g. 21),
Abdonas Lietuvninkas – operos solistas (Vasario 16-osios g. 13),
Juozas Lingys – choreografas (A. Vienuolio g. 14),
Balys Lukošius – aktorius, režisierius, dailininkas (M. K. Čiurlionio g. 18),
Juozas Mažeika – operos dainininkas (V. Mykolaičio-Putino g. 8),
Vincas Mykolaitis-Putinas – rašytojas (Tauro g. 10),
Česlavas Milošas – lenkų poetas, Nobelio premijos laureatas (K. Kalinausko g. 7 / Tauro g. 20),
Stefanas Narembskis – architektas (J. Savickio g. 4),
Petras Oleka – dainininkas, režisierius, pedagogas (V. Mykolaičio-Putino g. 8),
Viktoras Petkus – Lietuvos disidentas (Akmenų g. 1),
Kipras Petrauskas – operos solistas (Raseinių g. 14/1),
Bronius Pundzius – skulptorius (Gedimino pr. 37),
Pėteris Radzinis – Latvijos kariuomenės generolas (M. K. Čiurlionio g. 21),
Zalmanas Reizenas – mokslininkas (J. Basanavičiaus g. 17),
Antanas Rimkus – valstybės veikėjas, ekonomistas (K. Donelaičio g. 20),
Juozas Rudzinskas – aktorius, režisierius (A. Jakšto g. 15/2),
Mykolas Sleževičius – visuomenės veikėjas, teisininkas (Gedimino pr. 13 / Vilniaus g. 11),
Antanas Sodeika – operos dainininkas (Kaštonų g. 1),
Balys Sruoga – rašytojas (Tauro g. 10),
Konstantinas Stašys – Vilniaus krašto politikos ir visuomenės veikėjas, pirmasis Vilniaus burmistras (A. Jakšto g. 7),
Abraomas Suckeveris – žydų poetas, rašytojas (J. Basanavičiaus g. 22),
Cemachas Šabadas – vaikų gydytojas, visuomenės veikėjas (Kauno g. 7/2, prie VšĮ Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės pastato),
Petras Vaičiūnas – poetas, dramaturgas (Kaštonų g. 4),
Stasys Vainiūnas – kompozitorius (A. Goštauto g. 2),
Maksas Vainraichas – žydų filologas (J. Basanavičiaus g. 16) [18],
Antanas Vienuolis-Žukauskas – rašytojas (A. Goštauto g. 3 / A. Jakšto 24),
Juozas Vitkus-Kazimieraitis – pulkininkas leitenantas, partizanų vadas (Pamėnkalnio g. 24),
Petras Vizbaras-Vapsva – partizanas (Aukų g. 2A),
Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė – aktorė (M. Mykolaičio-Putino g. 8),
Žemaitė – rašytoja (J. Basanavičiaus g. 19),
Zigmas Žemaitis – matematikos profesorius (M. K. Čiurlionio g. 29),
Kazimieras Žoromskis – dailininkas tapytojas (K. Kalinausko g. 12),
Vladas Žukas – bibliografas, knygotyrininkas, meno kolekcininkas (Lukiškių g. 1),
Silvestras Žukauskas – pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas (M. K. Čiurlionio 21, VU Gamtos mokslų fakultetas, buvusi Vilniaus karo mokykla).

ISTORIJOS IR KT. PAMINKLAI

Naujamiestyje yra technikos paminklas – artezinio gręžinio bokštas, pastatytas XIX a. pab. – XX a. pradžioje. 2007 m. jis buvo restauruotas (žr. nuotr. kn.: Stasiukaitienė, Ona. Technikos paveldas Lietuvoje. V., 2008, p. 108).

2007 m. vasario 16 d. ant Tauro kalno atidengtas paminklinis akmuo su užrašu „100 metų Tautos namų idėjai“.

1994 m. birželio 14-ąją Gedimino pr., tarp pastatų 40 ir 42, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos iniciatyva, buvusio politinio kalinio, Kovo 11-osios Akto signataro Balio Gajausko rūpesčiu, minint Gedulo ir vilties dieną, Gedimino pr. ir Aukų g. sankirtoje atidengtas lauko akmenų mūro „Tremtinių aukuras“, paminklas sovietinės okupacijos aukoms atminti. Rieduliai suvežti iš įvairių Lietuvos vietų. Šis atminimo ženklas neturi oficialaus paminklo statuso, tačiau prie dažnai vyksta įvairūs renginiai, reikšmingų Lietuvos įvykių minėjimas.

2006 m. skvere prie Genocido aukų muziejaus (Aukų g. 2A) atidengtas paminklas Lietuvos tremtiniams, žuvusiems 1942–1956 m. Jakutijoje (skulpt. Jonas Jagėla). Paminklas sukurtas Laptevų jūros tremtinių brolijos „Laptiečiai“ iniciatyva.

2007 m. prie Seimo rūmų buvo pastatytas memorialas Sausio 13-osios aukoms atminti (archit. Kęstutis Kisielius, Jurgis Dagelis, konstrukt. Alfonsas Vaškevičius, Ernestas Lukoševičius, Gintaras Matkevičius). Barikadų fragmentas, kaip istorinius įvykius liudijantis paminklas, ties vakariniu Seimo rūmų fasadu stovėjo 1991 m. 2002 m. dailininkas Vytautas Navickas, surinkęs fotografuotą medžiagą, tiksliai restauravo užrašus bei iliustracines detales, paliktas parlamento gynėjų, pastačiusių betono užtvaras ir budėjusių prie parlamento 1991-aisiais. Erdvinis stiklo statinys dengia barikadų fragmentą ir koplytstulpį. Švč. M.Marijos atvaizdas-skaidri šilkografija ant stiklo (dail. Violeta Gaidamavičiūtė-Kisielienė).

Prie prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato (S. Konarskio g. 49) buvo iškilęs Kryžių kalnelis, skirtas 1991 m. sausio 13–osios aukoms ir įvykiams atminti. 2017 m. sausį mediniai vardiniai kryžiai buvo nukelti. Jų vietoje atidengtas granitinis obeliskas (skulpt. Romualdas Kvintas). Obeliske iškalti Sausio 13-osios naktį žuvusių didvyrių vardai, poeto Marcelijaus Martinaičio eilės. Obelisko viršuje – varpas, simbolizuojantis pirmąją žiniasklaidos priemonę, kvietusią žmones susirinkti ir pranešusią apie naują žinią, nelaimę ar pergalę.

2010 m. Vašingtono aikštėje atidengtas paminklinis akmuo su užrašu lietuvių ir anglų kalbomis: „Istorinių Lietuvos ir Amerikos saitų atminimui 1999 03 30“.

MEMORIALINĖMIS LENTOMIS Naujamiestyje pažymėtos vietos ir pastatai:

2009 m. birželio 10 d. ant Puslaidininkų fizikos instituto pastato kampo (Goštauto g. 11) atidengta memorialinė lenta, žyminti vietą, kurioje nuo XVI a. buvo Vilniaus Lukiškių totorių kapinės ir iki 1968 m. stovėjo mečetė (žr. adresu).

Pastatas, kuriame 1915 m. spalio 15 d. pradėjo veikti pirmoji Vilniaus lietuvių gimnazija (J. Basanavičiaus g. 16, „Naujamiesčio seniūnija“). Lentoje įkomponuoti skulptūriniai portretai gimnazijos steigėjų – Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Povilo Gaidelionio (skulpt. Darius Bražiūnas). Atminimo lenta atidengta 2015 m. spalio 5 d.  (žr. adresu).

Pastatas, kuriame 1917 m. rugsėjo 18-22 d. vyko Vilniaus konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą Nepriklausomybei pasiekti (dabar čia įsikūręs Lietuvos rusų dramos teatras, Basanavičiaus g. 13).

Pastatas, kuriame 1931–1941 m. veikė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija (A. Jakšto g.).

Pastatas, kuriame 1940–1941 ir 1944–1951 m. buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę (Mindaugo g. 7/2).

Geležinkelio stoties pastatas, pagrindinis peronas (Geležinkelio g. 16). Atminimo lenta skirta 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš šios geležinkelio stoties masiškai tremtų Lietuvos gyventojų atminimui (skulpt. Jonas Jagėla). Atidengta 2011 m. birželio 14 dieną.

Pastatas, kuriame 1990–1991 metais dirbo pirmoji atkurtos Lietuvos Respublikos vyriausybė (J. Tumo-Vaižganto g. 2, dabar – LR užsienio reikalų ministerija).

Memorialinė lenta atidengta 2011 m. sausio 16 d., minint Lietuvos laisvės gynimo ir kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių 20-metį, prie Lietuvos Respublikos Seimo I rūmų pastato (Gedimino pr. 53).

Memorialine lenta pažymėtas su 1991 m. Sausio 13-osios įvykiais susijusios, buvusios Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės (Vasario 16-osios g. 2), kurios personalas ir medikai pasiaukojamai gelbėjo žmonių gyvybes ir gydė nukentėjusiuosius nuo Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Paminklinė lenta atidengta 2014 m. sausio 13 d.

Literatūra ir šaltiniai

1. Agranovskis, Henrikas. Trys Pohuliankos namai: [iš pastatų dabartinės J. Basanavičiaus g. Nr. 16, 18, 20-22 (anksčiau − D. Pohuliankos 14, 16, 18) istorijos] // Žydų muziejus. – 2001. − P. 95-99.
2. Dūda, Napoleonas. Skulptūrinė kompozicija „Šeima“: [apie skulptūrą prie Santuokų rūmų. Skulpt. Leonas Žuklys ]. – Iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 1980, Nr. 3, p. 38.
3. Genocido aukų muziejus : ekspozicijų gidas. – [Vilnius, 2006]. – 77, [3] p.: iliustr.
4. Genocido aukų muziejus [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-29]. Prieiga per internetą: <http://www.genocid.lt/muziejus>.
5. Ylekis, Darius. Atminties ir taikos lakštingala: [apie Rimanto Dauginčio skulptūros „Lakštingala“ (archit. V.Balčiūnas ) atidengimą Vilniaus skvere prie Savanorių pr. ir S.Konarskio g. sankryžos ]. – Iiliustr. // Literatūra ir menas. – 1986, lapkr. 15, p. 11.
6. Jurašienė, Jolanta. Vilniaus skulptūrų kelias / Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. – Vilnius, 2014, p. 92–99, 104-105, 260-279.
7. Juškevičius, Adomas, Maceika, Juozas. Vilnius ir jo apylinkės. – Vilnius, 1991, p. 91-92.
8. Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 137-138.
9. Kostanian, Rachelė. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus istorija. – Iliustr. – Bibliogr.: 11 pavad. // Žydų muziejus. – Vilnius, 2001. – P. 10-20.
10. Kviečiame į memorialinius muziejus: [taip pat apie Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Beatričės Grincevičiūtės memorialinius muziejus]. – Iliustr. // Ką pasakoja Vilniaus gatvės: kelionė po literatūrinį ir kultūrinį Vilnių. – Vilnius, 2001. – P. 31-40.
11. Kviklys, Bronius. Šv. Jackaus koplytėlė. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Vilnius, 1985. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija, d. 1: Istoriniai bruožai, p. 384-385.
12. Laurėnaitė, Jurgita. Pasaulio šviesuolių pėdsakus Lietuvoje saugo paminklai: [apie Romeno Gari, Čijunės Sugiharos, Franko Vincento Zapos paminklus] // Veidas. – 2007, spalio 25 [Nr.43 ], p. 78-79.
13. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008], p. 617.
14. 300 kultūros paminklų: vadovas. – Vilnius, 1980, p. 50, 57.
15. Vilniaus miesto savivaldybės muziejai [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-29]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausmuziejai.lt>.
16. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 12 : Lietuva, p. 452-454.
17. Kostanian, Rachilė. The Jewish State Museum of Lithuania. – Vilnius, 1996. − [52] p.: iliustr.
18. Аграновский, Генрих. Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима: памятные места еврейской истории и культуры : путеводитель / Генрих Аграновский, Ирина Гузенберг. – Вильнюс, [2011], p. 385-387, 432-479.

Parengė: Elvyra Raižienė (Vilniaus m. SCB Naujamiesčio biblioteka), 2012; Nijolė Sisaitė (VAVB), 2016; Laura Kavaliauskaitė ( Vilniaus m. SCB), 2019

Apie Naujamiestį, atskirus šios vietovės objektus parašyta memuarų, sukurta grožinės literatūros kūrinių.

Apie Didžiosios Pohuliankos smuklę užsimenama Varšuvos aukštuomenės damos Liudvikos Byševskos „1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštyje“ [1]. 1913 m. čia pastatyto Poguliankos teatro (dabar čia įsikūręs Lietuvos rusų dramos teatras) gimimo istorija pasakojama vieno pagrindinių šio teatro statybos organizatorių, dvarininko, bajoro Hipolito Korvin-Milevskio (Hipolit Korwin-Milewski, 1855–1925) atsiminimų knygoje „Siedemdziesiąt lat wspomnień, (1855–1925)“ (Poznań, 1930; Warszawa, 1993). Šių memuarų ištrauka lietuvių kalba spausdinama žurnale „Krantai“ [5]. Apie vaikystę viename iš Didžiosios Poguliankos namų XX a. pradžioje (1917–1923 m.) rašoma Vilniuje gimusio prancūzų rašytojo Romeno Gari (Romain Gary) autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ [3].

Jonušaitė, Neringa. „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Jonušaitė, Neringa. „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Etnologo, žurnalisto, Vilniaus krašto istoriko ir kultūros puoselėtojo Izidoriaus Šimelionio (1919–2011) atsiminimų knygoje „Vilnija šimtmečio verpetuose“ pasakojama apie tarpukario metais ant Tauro kalno ir gretimai stovėjusius statinius, to meto Vilnių [10]. Tarpukario laikų Naujamiestis minimas tuo metu čia gyvenusio lenkų poeto, Nobelio premijos laureato Česlavo Milošo knygose. Poetas gyveno Pakalnės g. 7, tuometine Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatve eidavo į Žygimanto Augusto gimnaziją Mažojoje Poguliankoje (dabar K. Kalinausko 7). Apie tai rašoma kino režisieriaus Vytauto Damaševičiaus parengtame, turistams skirtame lankstinyje „Česlavo Milošo Vilnius“ (Vilnius, 2011). 
Literatūrologo, poeto ir eseisto Mindaugo Kvietkausko knygoje „Uosto fuga“ (Vilnius, 2016) to paties pavadinimo esė rašoma apie namo buvusioje Uosto gatvėje 4 (dabar Pamėnkalnio) gatvėje istoriją. Šiame name yra gyvenęs M. K. Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Darbą Naujamiestyje veikusiame Žydų mokslo institute (YIVO) Antrojo pasaulinio karo išvakarėse prisimena šio instituto aspirantė, amerikiečių istorikė ir rašytoja Lucy S. Dawidowicz knygoje „Iš tos vietos ir laiko: atsiminimai, 1938–1947“ (Vilnius, 2003).

Apie sovietmečiu Vilniuje gyvavusį „Brodą“ (taip buvo vadinamas dabartinis Gedimino prospektas), jame jaunystės dienas leidusį dainininką Vytautą Kernagį bei jo bendražygius gyvai pasakojama Rūtos Oginskaitės parengtoje knygoje „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ [7]. Išleista talentingos žurnalistės Neringos Jonušaitės (1949–2014) knyga „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ (Vilnius, 2014). Išskirtinio dizaino kavinė (archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai) buvo atidaryta 1959 m. lapkričio 6 d.  Gedimino prospekte. Tai buvo intelektualų susirinkimo vieta. Čia gūdžiu sovietmečiu rinkdavosi kultūrinis elitas, menininkai, rašytojai, vykdavo gyvos diskusijos, skambėjo tuo metu SSRS draudžiamas džiazas. Dėl to kavinė buvo nuolat sekama KGB. Autorė, kuri ir pati buvo šios kavinės lankytoja, pateikia įsimintinų pokalbių su kavinės kūrėjais, ištikimiausiais lankytojais, personalu. Pokalbius  papildo dokumentinė medžiaga ir fotografijos. Apie gyvenimą viename iš M. K. Čiurlionio gatvės namų pasakojama aktoriaus Laimono Noreikos knygoje „Čiurlionio 16: dienoraščiai, atsiminimai“ (Vilnius, 2003). Jurgos Raguckaitės kūrinyje „Vilnius 37° C: gatvių knyga“ yra netradicinio žanro prozos tekstų apie kelias Naujamiesčio gatves (J. Savickio, J. Basanavičiaus, Šaltinių, Gynėjų), Tauro kalną [9].
Eilėraščių apie Taurakalnį sukūrė poetai Jonas Graičiūnas [4], Alfredas Šimkus [11]. J. Basanavičiaus gatvei skirti Juditos Vaičiūnaitės [12] ir Aido Marčėno [6] eilėraščiai. Lukiškių motyvų yra Vlado Braziūno [2], Rozalijos Preibytės-Valiūnienės [8] poezijoje.

Literatūra ir šaltiniai

1. Byševska, Liudvika. 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis = Żurnal podróży do Wilna z roku 1786. – Vilnius, 2008, p. 88-89.
2. Braziūnas, Vladas. Vilniaus stotelės. Lukiškės: [eilėraštis] // Braziūnas, Vladas. Vakar yra rytoj. – Vilnius, 2007. – P. 184.
3. Gary, Romain (Gari, Romenas ). Aušros pažadas. – Vilnius, 1999. – 324 p.
4. Graičiūnas, Jonas. Nuo Taurakalnio: [eilėraštis] // Vilniaus mūrai: [ lietuvių poetų eilėraščiai ir liaudies dainos apie Vilnių]. – Vilnius, 1973. – P. 79.
5. Korwin-Milewski, Hipolit. Pohuliankos teatro gimimas = The birth of the Pohulianka theatre: [ištrauka iš vieno pagrindinių Pohuliankos teatro iniciatorių ir statybos organizatorių, dvarininko, bajoro, Lazūnų dvaro savininko Hipolito Korwino-Milewskio prisiminimų knygos „Siedemdziesiąt lat wspomnień. 1855–1925“ („Septyniasdešimt prisiminimų metų. 1855–1925“, Warszawa, 1993) / iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. – Iliustr. // Krantai. – 2013, Nr. 3, p. 4-11.
6. Marčėnas, Aidas. Vietoj viduržiemio: [minimas teatras Basanavičiaus gatvėje] // Marčėnas, Aidas. Dievų taupyklė. – Vilnius, 2009. – P. 176-177.
7. Oginskaitė, Rūta. Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį. − Vilnius, 2009, p. 110-142.
8. Preibytė-Valiūnienė, Rozalija. Ruduo Lukiškėse: [eilėraštis] // Preibytė-Valiūnienė, Rozalija. … Ir naktis kaip gyvenimas. – Kaunas, 1994. – P. 12.
9. Raguickaitė, Jurga. Vilnius 37° C: gatvių knyga. – Vilnius, 2010, p. 36-39, 82-89, 146-153.
10. Šimelionis, Izidorius. Ką mena Tauro kalnas: [atsiminimai] // Šimelionis, Izidorius. Vilnija šimtmečio verpetuose. – Vilnius, 2002. – P. 76-78.
11. Šimkus, Alfredas. Žvilgsnis nuo Tauro kalno: [eilėraštis] // Šimkus, Alfredas. Anapus aido: [eilėraščiai ir poemos]. – Vilnius, 1984. – P. 12-13.
12. Vaičiūnaitė, Judita. Koplytėlė J. Basanavičiaus gatvėj: [eilėraštis] // Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija. – Vilnius, 2008. – P. 83.

Parengė: Elvyra Raižienė (Vilniaus m. SCB Naujamiesčio biblioteka), 2012; Nijolė Sisaitė (VAVB), 2016

Naujamiestyje veikia kelios bibliotekos. Gedimino pr. 51 įsikūrusi Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (internetinis adresas: http://www.lnb.lt/). Tai pagrindinė šalies viešo naudojimo mokslinė biblioteka, atliekanti taip pat ir parlamentinės bibliotekos funkcijas. 1919–1963 m. biblioteka veikė Kaune, 1963 m. perkelta į Vilnių. 1988 m. bibliotekai suteiktas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo vardas, 1989 m. suteiktas Nacionalinės bibliotekos statusas.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kaupia ir saugo Lietuvos ir su Lietuva susijusius publikuotus ir nepublikuotus dokumentus (fondą sudaro 6,62 mln. fizinių vienetų, 1,77 mln. pavadinimų), vykdo Nacionalinio skaitmeninimo centro funkcijas, kuria Virtualią elektroninio paveldo sistemą, tyrinėja bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros teorijos, istorijos ir praktikos problemas, rengia ir leidžia nacionalinės bibliografijos leidinius, bibliografines rodykles, mokslinius ir metodinius leidinius, profesinį žurnalą „Tarp knygų“ [1,  3, 4].

Apie bibliotekos veiklą išleisti leidiniai: „Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka = Национальная библиотека Литвы им. Мартинаса Мажвидаса: (1979–1989)“ [4], „Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka“ [2], „Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka = Martynas Mažvydas National Library of Lithuania“ [3]. Apie Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką rašoma ir leidinyje „Knygotyra: enciklopedinis žodynas“ [1].

A. Vivulskio g. 27 įsikūrusi Naujamiesčio biblioteka, Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos filialas, įsteigtas 1963 m. Iki 1990 m. vadinosi Vaikų biblioteka F-15 ir veikė adresu Arklių g. 20. Kraštotyros fondas – apie 60 knygų.

Literatūra ir šaltiniai

1. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. – Iliustr. // Knygotyra: enciklopedinis žodynas. – Vilnius, 1997. – P. 232-233.
2. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. – Vilnius, 1993. – 36 p.: iliustr.
3. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka = Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. – Vilnius, 2005. – 23, [2] p., įsk. virš.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl.
4. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka = Национальная библиотека Литвы им. Мартинаса Мажвидаса : (1979-1989) : teminis straipsnių rinkinys. – Vilnius, 1991. – 144 p.

Parengė: Elvyra Raižienė (Vilniaus m. SCB Naujamiesčio biblioteka), 2012; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2016

Objektai
Bareljefai „Disputas“ ir „Kelias“ (Gedimino pr. 53, Vilnius)
Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus „Beatričės namai“ (A. Vienuolio g. 12, Vilnius)
Dekoratyvinė moters skulptūra (V. Kudirkos g. 18, Vilnius)
Kryžių kalnelis (S. Konarskio g. 49, Vilnius)
Memorialas Sausio 13-osios aukoms atminti (Gedimino pr. 53, Vilnius)
Memorialinis fiziko teoretiko Adolfo Jucio kambarys (A. Goštauto g. 12, Vilnius)
Obeliskas Lietuvos laisvės gynėjams (S. Konarskio g. 49, Vilnius)
Operos ir baleto teatro fasado skulptūros (A. Vienuolio g. 1, Vilnius)
Paminklas 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo veikėjui Simonui Konarskiui (Muitinės g., Vilnius)
Paminklas 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vadui, baltarusių publicistui, poetui Konstantinui Kalinauskui (Lukiškių a., Vilnius)
Paminklas 1863–1864 m. sukilimo vadui Zigmantui Sierakauskui (Lukiškių a., Vilnius)
Paminklas britų muzikantui, legendinės roko grupės „The Beatles“ lyderiui, dainininkui Džonui Lenonui (Mindaugo g. 27, Vilnius)
Paminklas džiazo, roko dainininkui, muzikantui, kompozitoriui Frankui Vincentui Zapai (K. Kalinausko g. 1, Vilnius)
Paminklas estrados artistui, dainų atlikėjui, šou programų vedėjui Vytautui Kernagiui (Gedimino pr., prie Lukiškių aikštės, Vilnius)
Paminklas Japonijos diplomatui Čijunei Sugiharai (Pamėnkalnio g. 12, Vilnius)
Paminklas lietuvių tautinio judėjimo veikėjui, mokslininkui, gydytojui, Vasario 16 Akto signatarui Jonui Basanavičiui (S. Konarskio g. 27, Vilnius)
Paminklas Lietuvos laisvės gynėjui, Sausio 13-osios didvyriui Alvydui Kanapinskui ( S. Konarskio g. 49, Vilnius)
Paminklas Lietuvos nepriklausomybės gynėjui, SKAT Alytaus rinktinės savanoriui Artūrui Sakalauskui (A. Goštauto g., Vilnius)
Paminklas Nyderlandų verslininkui, diplomatui, laikinajam Nyderlandų konsului Lietuvoje Janui Zvartendeikui (Pamėnkalnio g. 12, Vilnius)
Paminklas operos solistui Kiprui Petrauskui (A. Vienuolio g. 1, Vilnius)
Paminklas prancūzų rašytojui Romenui Gari (J. Basanavičiaus g. / Mindaugo g., Vilnius)
Paminklas prozininkei, eseistei, dramaturgei, dailininkei Jurgai Ivanauskaitei (Aguonų g., Vilnius)
Paminklas rašytojai Žemaitei (Gedimino pr. skvere, Vilnius)
Paminklas rašytojui Petrui Cvirkai (P. Cvirkos a., Vilnius)
Paminklas šventajam, gyvulių, ypač arklių, ūkininkų globėjui, Vilniaus arkivyskupijos ir Lietuvos globėjui Šv. Jurgiui (Gedimino pr. 20, Vilnius)
Paminklas visiems labdariams (Mindaugo g. / A. Vivulskio g., Vilnius)
Paminklas visuomenės veikėjui, rašytojui, vertėjui, publicistui, kritikui, muzikui Vincui Kudirkai (V. Kudirkos a., Vilnius)
Skulptūra „Atlantas“ (Gedimino pr. 35, Vilnius)
Skulptūra „Dviaukštis“ (A. Goštauto g. 8, Vilnius)
Skulptūra „Dvyniai“ (A. Goštauto g. 40A, Vilnius)
Skulptūra „Gražina“ (Gedimino pr. 53, Vilnius)
Skulptūra „Lakštingala“ (Savanorių pr. / S. Konarskio g., Vilnius)
Skulptūra „Obelis“ (V. Mykolaičio-Putino g. 10, Vilnius)
Skulptūra „Puskalnis“ (A. Goštauto g., Vilnius)
Skulptūra „Ryšys“ (A. Jakšto g. / Kaštonų g., Vilnius)
Skulptūra „Šeima“ (K. Kalinausko g. 21, Vilnius)
Skulptūra „Šuo“ (Gedimino pr. 32A, Vilnius)
Skulptūra „Šv. Kristoforas“ (Gedimino pr. 62, Vilnius)
Skulptūra „Žinia“ (Gedimino pr. 51, Vilnius)
Stasio Vainiūno namai-muziejus (A. Goštauto g. 2-41, Vilnius)
Šv. Jackaus koplytėlė (J. Basanavičiaus g. / S. Konarskio g., Vilnius)
Tauro kalnas (Naujamiesčio sen., Vilnius)
Venclovų namai – muziejus (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius)
Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus (Tauro g. 10–1, Vilnius)
Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus (Tauro g. 10, Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/naujamiescio-seniunija/"]