Ussowiczówna, Ludwika. Zarys dziejów Nowej Wilejki. – Cz. 1. – Wilno, 1939. Knygos viršelis

Apie Naująją Vilnią yra nemažai literatūros. Išsamiau apie vietovės praeitį rašoma 1939 m. Vilniuje išleistoje nedidelės apimties Liudvikos Usovičiuvnos knygelėje lenkų kalba „Zarys dziejów Nowej Wilejki“ [16]. Leidinio autorė naudojosi archyvų medžiaga, daugelio istorikų, muziejininkų ir kt. asmenų suteikta informacija. Pateikiamas naudotos literatūros lenkų kalba sąrašas (41 įrašas). Leidinyje apžvelgiama vietovės istorija nuo seniausių laikų iki XIX a. pradžios.
Apie Naująją Vilnią rašoma išeivijos žurnalisto, kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [7], rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [2], „Lietuvių enciklopedijoje“ [6]. Apie Naująją Vilnią galima paskaityti kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ (Vilnius, 2015). Vertingos informacijos apie vietovės istoriją rasime gydytojo, besidominčio Naujosios Vilnios istorija, Valdo Banaičio straipsniuose [1]. Žurnalisto Liubomiro Viktoro Žeimanto knygoje „Liepojos-Romnų geležinkelis, 1869–1915“ yra straipsnis, kuriame aprašoma Naujosios Vilnios geležinkelio istorija [13]. Knygoje „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, 1903–2003“, sudarytoje ligoninės direktoriaus, dr. Valentino Mačiulio, spausdinamas šio leidinio sudarytojo išsamus straipsnis „Ligoninės istorija“ [10]. Jame aprašoma ligoninės praeitis, jos veikla per šimtmetį, pateikiama ir senų fotografijų. Knygoje taip pat yra pateikiama A. Šiurkutės sudaryta „Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų 1903–2003 metų mokslinių darbų apžvalga“, publikuotų darbų sąrašas. Rašoma apie atskirų ligoninės skyrių veiklą. Yra santraukos lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Išleista knyga „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė: mokslinė ir pedagoginė veikla 2002–2006 metais“ (Vilnius, 2007). Sonatos Žalneravičiūtės knygoje „Vilniaus iliuzionai“ (Vilnius, 2015), galite paskaityti apie kino teatrą „Draugystė“.

Vietovės istorija siekia labai senus laikus. 1957–1966 m. Naujosios Vilnios žvyro karjere, kairiajame Vilnios krante, rasta mamuto kaulų: dantų, ilčių gabalų ir kt., kurie buvo perduoti į Lietuvos istorijos-etnografijos muziejų [2, 11].

Naujosios Vilnios istorijos pradžia sietina su Rokantiškėmis. Taip senovėje vadinosi nemaža teritorija, kurios dalyje įsikūrusi ir dabartinė Naujoji Vilnia. Vietovės istorija dalijama į du laikotarpius: Rokantiškių ir Naujosios Vilnios. Naujosios Vilnios vietoje jau nuo seno kūrėsi pramonė. Gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Pirmąjį fabrikėlį, gaminusį popierių, apie 1630 m. pastatė Balceris Reinertas. Ilgainiui vietovėje įsikūrė įvairios įmonės [3, 7].
Dabartinė Naujosios Vilnios gyvenvietė kūrėsi XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje Rokantiškių palivarko teritorijoje. 1860 m., nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį ir įsteigus geležinkelio stotį, gyvenvietė tapo pramonės miesteliu. 1873 m. pradėjo reguliariai važinėti traukiniai [3, 5, 12].
Gyvenvietės istorija yra glaudžiai susijusi su Lietuvos pramonės istorija, daugelis įmonių veikė ilgą laiką, pasiekė mūsų laikus. Šioje vietovėje veikė metalo liejykla, siuvykla, lininių audinių fabrikas, vinių ir dalgių fabrikas, kelios lentpjūvės ir keli malūnai. Miestas ypač garsėjo savo dalgiais, kurie pasiekdavo tolimiausias Rusijos vietas ir buvo vadinami „litovkomis“ („lietuvėmis“) [1, 7, 8]. Iš Šveicarijos atvykę broliai Mozeriai buvo įkūrę mezginių gaminimo įmonę, kuri vėliau išsiplėtė ir turėjo kelias gamybos šakas – siuvyklą, skalbyklą, mielių skyrių, geležies liejyklą (pokaryje čia įsikūrė „Žalgirio“ staklių gamykla). Taip pat veikė XIX a. prie Vilnios upės pastatytas Kučkuriškių popieriaus fabrikas [2, 6, 7]. 1940 m. sovietai likvidavo Kučkuriškių dvarą, bet popieriaus fabriką paliko. 1957 m. jis tapo pirmąja specializuota kartoninės taros gamybos įmone. 1970 m. Kučkuriškių fabrikas, pavadintas Naujosios Vilnios kartonažo cechu, pradėjo gaminti įvairius gofruotojo kartono gaminius. Jis veikė iki 2001 m.

Iki XX a. gyvenvietė priklausė Mickūnų valsčiui. Tačiau šio valsčiaus administracija ilgainiui nebeįstengė tvarkyti augančio miesto. 1904 m. naujasis miestas rusų valdžios buvo pavadintas Novovilejsku [3, 8, 15].

1898 m. šioje vietovėje buvo pradėta statyti psichiatrinė ligoninė pagal paties imperatoriaus Nikolajaus II labdaringą projektą. Ligoninė pradėjo veikti 1903 m., joje buvo tūkstantis vietų. Pirmasis šios ligoninės direktorius buvo garsus Charkovo mokyklos psichiatras, rašytojas Nikolajus Krainskis. Ligoninės salėje savo susirinkimus rengdavo tuometinė Naujosios Vilnios inteligentija ir visuomeninės organizacijos. Karo metais ligoninės pastatuose buvo įrengtos kareivinės. Antrą kartą ligoninė atkurta 1961 m. Ši ligoninė minima ir naujausioje Lietuvos istorijoje – čia glaudėsi ir rado prieglobstį atsisakiusieji tarnauti sovietų kariuomenėje. Nepriklausomybės metais ligoninė renovuota ir atnaujinta [10].

1920–1939 m. Naujoji Vilnia, kaip ir visas Vilniaus kraštas, buvo lenkų valdžioje. Lenkijos kariuomenė Naująją Vilnią pavertė kareivinių miestu. Čia nuolatos stovėjo du lenkų kavalerijos pulkai. Kareivinėmis buvo paversta ir buvusi psichiatrinė ligoninė. 1939 m. gyvenvietėje buvo įkurta SSSR karinė bazė [7]. 1940 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą pajudėjo pirmieji tremtinių vagonai. 1941 m. per masinį gyventojų trėmimą vietovėje buvo formuojami tremtinių iš visos Lietuvos ešelonai [1, 3, 9].
Naujoji Vilnia, manoma, buvo masinių sušaudymų vieta. Iki šiol nežinomos ir nepažymėtos nužudytųjų bendrosios kapavietės. Gydytojo, besidominčio Naujosios Vilnios istorija, Valdo Banaičio žiniomis, daug žmonių palaidota prie psichiatrijos ligoninės tvoros, taip pat prie Marijos Taikos Karalienės bažnyčios [8].
Traukiantis vokiečiams, 1944 m. Naujoji Vilnia virto griuvėsiais, tačiau jau 1949 m. miesto ūkis buvo atkurtas. 1950 m., kai buvo pakeistas administracinis suskirstymas, gyvenvietei buvo suteiktos miesto teisės, tačiau jau 1957 m. ji buvo prijungta prie Vilniaus, taip užbaigiant Naujosios Vilnios kaip atskiro miesto gyvavimo istoriją [2, 3, 9].
Sovietmečiu Naujoji Vilnia buvo nemažas pramonė centras: buvo plečiamos senos ir statomos naujos gamyklos. Iki 1990 m. veikė „Neries“ žemės ūkio mašinų, „Žalgirio“ ir „Spalio 40-mečio“ staklių gamyklos, Statybos apdailos mašinų gamykla ir vyno darykla. 1951 m. buvo įsteigtas lenkiškas mokytojų institutas (Instytut Nauczycielski). 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, didelės įmonės bankrutavo, atsirado nemažai bedarbių. Dabar kuriasi mažesnės įmonės [9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Banaitis, Valdas. Naujoji Vilnia: [vietovės istorija] // Voruta. – 1997, lapkr. 8-14, p. 13.
2. Danilevičius, Eugenijus. Naujoji Vilnia: Vilnios pakrantėmis iki Buivydžių: [taip pat apie Naująją Vilnią, jos istoriją] // Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes: poilsio dienų maršrutai. – Vilnius, 1986. – P. 76-78.
3. Gieda, Aurelijus. Naujosios Vilnios istorijos eskizas [2004] / Aurelijus Gieda, Povilas Liubauskas [interaktyvus]. 2007 [žiūrėta 2016-08-10]. Prieiga per internetą: <http://naujojivilnia.blogas.lt/naujosios-vilnios-istorijos-eskizas-aurelijus-gieda-povilas-liubauskas-2004-23.html>.
4. Jurginis, Juozas. Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos: [monografija]. – Vilnius, 1968, p. 20-21.
5. Karčinskas, Gvidas. Viduramžių legendos ir modernus geležinkelis. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2012, gruod. 1, priedas „Naujoji Vilnia“, p. 6-7.
6. Kulbokienė, Veronika. Naujoji Vilnia. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1960. – T. 20, p. 80-81.
7. Kviklys, Bronius. Naujoji Vilnia // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 161-163.
8. Meškys, Vladas. Naujoji Vilnia: praeitis ir dabartis. O ateitis? – Iliustr. // Vilniaus žinios. – 2002, liep. 26 – rugpj. 9, p. 10-11.
9. Naujoji Vilnia. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 128 .
10. Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, 1903-2003. – Vilnius, 2003. – 264 p.: iliustr.
11. Zalepūgienė, Aušra. Rokantiškių piliavietė / Aušra Zalepūgienė, Robertas Žilinskas. – Brėž., iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 2008, p. 212-217.
12. Žeimantas, Liubomiras Viktoras. Liepojos-Romnų geležinkelis, 1869–1915. – Vilnius, 2005, p. 207-212.
13. Brazewicz, Teresa. Nowa Wilejka: Wileńszczyzna szlakiem krajoznawczym // Magazyn Wileński. – 2004, nr. 12, p. 29-31.
14. Gładkowska, Helena. Prowincja stolicy: [Naujosios Vilnios praeitis ir dabartis] // Kurier Wileński. – 1991, 7 listopada, p. 3.
15. Nowa Wilejka // Wileńska encyklopedia, 1939–2005. – Warszawa, 2007. – P. 411-412. – Parašas: M. J.
16. Ussowiczówna, Ludwika. Zarys dziejów Nowej Wilejki. – Cz. 1. – Wilno, 1939. – 30 p.: iliustr.

Parengė: Česlava Akinis, Rita Augutytė (Vilniaus m. SCB Naujosios Vilnios biblioteka), 2009; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016

Brazewicz, Teresa. Historia parafii i kościoła św. Kazimierza Królewicza w Nowej Wilejce. – Wilno, 2011. Knygos viršelis

Apie Naujosios Vilnios urbanistiką ir architektūrą išsamiai rašo Liudvikas Selmistraitis magistriniame darbe „Naujosios Vilnios miesto morfologinės raidos tyrimai“ [4]. Šiame darbe pateikiama svarbiausių istorijos įvykių lentelė, kultūros paveldo objektų apžvalga. Bažnyčios, esančios Naujosios Vilnios teritorijoje, aprašytos gausiai iliustruotoje gidės Ginos Viliūnienės knygoje „Vilniaus šventovės“ [7], inžinieriaus Vytauto Šiaudinio leidinyje „Vilniaus maldos namai“ [6]. Apie Šv. Kazimiero bažnyčią informacijos rasime knygoje „Šventojo Kazimiero gerbimas Lietuvoje“ (Vilnius, 2009). Rusų kalba apie stačiatikių cerkvę galima paskaityti žurnalisto ir fotografo Germano Šlevio (Герман Шлевис) knygose „Православные святыни Вильнюса: страницы истории“ [13] ir „Православные храмы Литвы“ (Vilnius, 2006). Apie Naujosios Vilnios tarybinių karių kapines rašoma knygose „Lietuva atsimena“ (Vilnius, 2010), „Atminimo knyga“ [8].

Urbanistiniu požiūriu Naujoji Vilnia nėra išsiskirianti. Gyvenvietė užstatyta be aiškaus plano. Dauguma daugiabučių – plytiniai, 5 aukštų. Didžiausia jų dalis koncentruota kairėje Vilnelės pusėje. Vietovėje yra ir individualių gyvenamųjų namų.

Naujojoje Vilnioje yra gražių, istoriją menančių objektų. Vienas senesnių pastatų yra Šv. Kazimiero bažnyčia – pagrindinė Naujosios Vilnios katalikų šventovė [5, 6, 8, 9]. 1906 m. gyventojų prašymu bažnyčią leido statyti Vilniaus generalgubernatorius. 1909 m. projektas buvo koreguotas – atsisakyta dalies išorinės puošybos elementų. Žemės sklypą būsimos bažnyčios statybai paaukojo Petrusevičių giminė. Neogotikinė, kryžiaus plano Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta 1908–1911 metais. Bažnyčios statybą prižiūrėjo technikas Severinas Govaltas (Seweryn Houwalt), o nuo 1909 m. – inžinierius Kazimieras Silvestrovičius-Dobošinskis. Prie bažnyčios statymo prisidėjo ir kunigas Anicetas Butkevičius bei parapijiečiai. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia smarkiai nukentėjo. 1972 m., klebono Kazimiero Valeikio pastangomis, Šv. Kazimiero bažnyčia buvo suremontuota. Bažnyčioje yra stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Aušros Vartų paveikslo kopija. Iš abiejų paveikslo pusių padarytos vietos votams. Dešiniajame šoniniame altoriuje yra Marijos su Jėzumi ir šv. Antanu paveikslas [4]. Iš abiejų paveikslo pusių prikabinta apie 12 votų.  Bažnyčioje yra vitražai „Šv. Agota” ir „Palaimintasis Jurgis Matulaitis” (dail. Ignas Meidus) (Dichavičius, Rimantas. Laisvės paženklinti. Vilnius, 2016. T. 3, p. 12-14).

2002 m. birželio 8 d. Naujojoje Vilnioje, greta psichiatrinės ligoninės, buvo pašventinta nauja Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia. Ji buvo suprojektuota tarpukario metais (archit. Janas Borovskis). Karinės įgulos bažnyčia turėjo vadintis Šv. Stanislovo Kostkos vardu. 1939 m. bažnyčią statė lenkų kareiviai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, statyba nebuvo baigta. Šioje vietoje nuo 1903 m. veikė ligoninės koplytėlė. Sovietų okupacijos metais nebaigta bažnyčia buvo naudojama kaip sporto salė ir sandėliai. Dabar Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia yra erdvi ir šviesi. Interjeras lakoniškas, altorių puošia medinis Nukryžiuotasis. Nuo maldos namų parko link veda Rožinio slėpinių stotelės [5, 6, 10].

Naujojoje Vilnioje yra veikianti medinė stačiatikių Šv. Petro ir Povilo cerkvė. 1903 m. buvo sukurtas Cerkvės statymo komitetas, kuriam vadovavo Vilniaus gubernatoriaus žmona Sofija Veriovkina, kuri rinko aukas ir pati aukojo. Cerkvė buvo pašventinta 1908 m. Švenčių metu visi norintys netilpdavo į mažą medinę cerkvę, todėl tikinčiųjų prašymu 1910 m. buvo gautas leidimas erdvesnių maldos namų statybai. 1914 m. buvo pašventinti mūrinės cerkvės pamatai, bet Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė tikinčiųjų planus. Iki 1915 m. iškilo cerkvės sienos, bet miestą užėmus vokiečiams, darbai sustojo ir Naujojoje Vilnioje liko stovėti senoji cerkvė. Sovietiniais metais ji buvo restauruota, 1957 m. pastatyta varpinė. Dabar prie cerkvės veikia sekmadieninė suaugusiųjų mokykla [6, 11, 12].

Naujojoje Vilnioje yra išlikęs ryškus romantizmo „akmenų stiliaus“ architektūros pastatas – Kučkuriškių popieriaus fabrikas ir užtvanka, pastatyta ant Vilnios upės. Buvę dvaro pastatai, kurie buvo performuoti į popieriaus fabrikų gamybinius pastatus, dabar yra įtraukti į Kultūros vertybių sąrašą. Fabriko kontora – vertingiausias architektūriniu požiūriu objektas. Vėlyvojo klasicizmo laikotarpio pastatą puošia portikas su kolonomis [3].

Už Šv. Kazimiero bažnyčios veikia parapijos kapinės. Jose išlikę seni antkapiniai užrašai vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos kraštotyrininkai, vadovaujami mokytojos Teresos Brazevič (Brazewicz), surado čia vaistininko Piotro Sopočkos, kunigo Michalo Sopočkos, Šv. Faustinos dvasios tėvo, brolio kapą. Šiose kapinėse palaidota pedagogė Liudvika Usovičiuvna (Ludwika Ussowiczówna), knygelės, skirtos Naujosios Vilnios istorijai, autorė. Šiose kapinėse yra Naujojoje Vilnioje gimusių rašytojo Tadeušo Konvickio (Tadeusz Konwicki), tėvo, taip pat poeto Slavomiro Vorotynskio (Sławomir Worotyński) tėvų kapai [10].

Naujojoje Vilnioje yra Fašistinės Vokietijos stovyklos Sovietų Sąjungos karo belaisvių palaidojimo vieta (Parko g.). Šios karių kapinės užima 0,74 ha plotą. Kapinėse pastatytas pilko granito paminklinis akmuo tarybiniams karo belaisviams, nukankintiems vokiškųjų fašistų 1941–1943 m. [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Meškys, Vladas. Naujoji Vilnia: praeitis ir dabartis. O ateitis? – Iliustr. // Vilniaus žinios. – 2002, liep. 26 – rugp. 9, p. 10-11.
2. Popieriaus fabriko pastatų kompleksas. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2015 [žiūrėta 2015-02-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=30522>.
3. Selmistraitis, Liudvikas. Naujosios Vilnios miesto morfologinės raidos tyrimai: [magistrinis darbas, apgintas 2010 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete]. BPD [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-10]. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100628_093214-27623/DS.005.0.01.ETD>.
4. Skrinskas, Robertas Gedvydas. Naujoji Vilnia: [apie šv. Kazimiero bažnyčioje esančius Stebuklingą Švč. Mergelės Marijos ir Marijos su Jėzumi ir šv. Antanu paveikslus] // Skrinskas, Robertas Gedvydas. Piligrimo vadovas. – Kaunas, 1999. – P. 220.
5. Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 42, 116, 142.
6. Viliūnienė, Gina. Vilniaus šventovės. – Vilnius, 2012, p. 310-311, 350-351.
7. Vilnius. Naujoji Vilnia = Вильнюс. Науейи-Вильня: [apie tarybinių karių kapines Naujojoje Vilnioje]. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., rus. // Atminimo knyga. – Vilnius, 2006. – P. 58.
8. Brazewicz, Teresa. Historia parafii i kościoła św. Kazimierza Królewicza w Nowej Wilejce. – Wilno, 2011. – 64 p.: iliustr.
9. Brazewicz, Teresa. Kościól w Nowej Wilejce: [apie Naujojoje Vilniuje buvusias ir esančias bažnyčias, parapijos kapines]. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2001, nr. 8, p. 9-11.
10. On tu będzie gospodarzem: [apie pašventintą Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią] // Kurier Wileński. – 2002, 25 kwietnia, p. 4.
11. Пути небесные и пути земные: [apie Šv. Petro ir Povilo cerkvę]. – Iliustr. // Литовский курьер. – 2004, 30 сентября-6 октября, priedas „Вильнюсский вестник“, p. 5.
12. Шлевис, Герман. Церковь во имя Святых Первоверховных Апостолов Петра и Павла. – Iliustr. // Шлевис, Герман. Православные святыни Вильнюса: страницы истории. – Вильнюс, 2003. – P. 89-93.

Parengė: Česlava Akinis, Rita Augutytė (Vilniaus m. SCB Naujosios Vilnios biblioteka), 2009; Danguolė Dainienė (VABV), 2016

Yra publikacijų apie Naujosios Vilnios lankytinus objektus. Apie paminklą, įamžinantį stalinistinių tremčių tragediją, informacijos galima rasti krašto tyrinėtojo Rimvydo Racėno leidinyje „Paminklai Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietose, 1940–1958“ [2], žurnalisto Algimanto Semaškos turistiniame vadove „Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą“ [3]. Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės kieme stovinčios skulptūrinės kompozicijos nuotrauką galima pamatyti leidinyje „Vaclovas Krutinis“ [4].
Apie Naujosios Vilnios apylinkių gamtą rašoma gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir geografo kartografo Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina“ (Vilnius, 2002), kultūrologės Nijolės Balčiūnienės knygoje „Abipus Neries“ (Vilnius, 2008), leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [5].

Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės kieme (Parko g. 15) stovi skulptūrinė kompozicija (skulpt. Vaclovas Krutinis, archit. Dalia Banienė) [4].

2011 m.  šalia Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios (Pergalės g. 34A) atidengtas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II.

1991 m. birželio 14 dieną, Naujosios Vilnios Centrinėje aikštėje, prie geležinkelio stoties, buvo atidengtas paminklas, įamžinantis stalinistinių tremčių (1940–1953) tragediją. Paminklo – gedulingai pasvirusio kryžiaus – autoriai – skulptorius Vidmantas Gylikis, architektai Valensas Jarmuševičius ir Mykolas Maročkinas. Tremčių metus primena ir kitas paminklinis objektas – senas garvežys su vagonu. 2013 m. Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memoriale, virš traukinio fragmento, prie kurio kasmet vyksta Trėmimo minėjimo renginiai, įrengta plieno ir stiklo konstrukcija, kuri apsaugo traukinį nuo lietaus ir sniego [2, 3, 6].

Naujosios Vilnios apylinkės gana miškingos, yra daug žaliųjų plotų: Pavilnio regioninis parkas, Belmonto botaninis zoologinis draustinis, Pūčkorių kraštovaizdžio draustinis, Tuputiškių botaninis draustinis, Barsukynės miškas, Ąžuolijos miško parkas ir Žaliakalnio parkas [1, 5].

Kalvotame Vilnios slėnio kraštovaizdyje, Ancučių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje aptiktas piliakalnis, vadinamas Kučkuriškių arba Naujosios Vilnios piliakalniu, kuris 2009 m. įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Šis piliakalnis – aukščiausia apylinkėse kalva, dar vadinama Barsukynės kalnu (287 m). Iš pietų pusės jį juosia Vilnios upė, o iš kitų – apsuptas daubų ir miškų [1, 5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [interaktyvus]. 2008–2015 [žiūrėta 2016-08-10]. Prieiga per internetą:<http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/pavilniu-parkas>.
2. Racėnas, Rimvydas. Naujoji Vilnia, Lietuva: [apie paminklą tremtiniams prie geležinkelio stoties]. – Iliustr. // Racėnas, Rimvydas. Paminklai Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietose, 1940-1958 = Monuments to Lithuanians in places of exile and imprisonment, 1940–1958 = Памятники в местах заключения и ссылки жителей Литвы, 1940-1958. – Vilnius, 2005. – P. 110-113.
3. Semaška, Algimantas. Naujoji Vilnia; Pavilnių regioninis parkas // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006. – P. 547-548.
4. Vaclovas Krutinis. – [Vilnius], [2008], p. 52-53.
5. Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009, p. 8-9, 14, 15, 23, 29-31.
6. Žemulienė, Laima. Kad neslėgtų tremties kryžius: [apie 1991 m. birželio 14 d. atidengtą Naujojoje Vilnioje paminklą bolševikinės tremties tragedijai įamžinti (skulpt. Vidmantas Gylikis, archit. V. Jarmuševičius, M. Maročkinas)]. – Iliustr. // Respublika. – 1991, birž. 13, p. 1.

Parengė: Česlava Akinis, Rita Augutytė (Vilniaus m. SCB Naujosios Vilnios biblioteka), 2009; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016

Naujoji Vilnia minima ir aprašyta grožinėje literatūroje. Išlikę nemažai prisiminimų, kuriuose atsispindi vietovė. Žurnale „Magazyn Wileński“ buvo spausdinti mokytojos Barbaros Novoselskos-Sidorovič (Barbara Nowosielska-Sidorowicz) [5] ir Zofijos Urbanovič (Zofia Urbanowicz) [6] prisiminimai apie Naująją Vilnią tarpukario, karo ir pokario metais. Apie čia nuo 1951 m. veikusį lenkišką mokytojų institutą atsiminimuose rašė šiame institute fiziką ir matematiką studijavęs ir laborantu dirbęs Marjanas Klapkovskis (Marian Kłapkowski), dabar gyvenantis Krokuvoje [4]. Naujojoje Vilnioje gyveno ir dirbo felčere psichiatrijos ligoninėje gudų literatūros klasikė, rašytoja Aloyza Paškevič (slapyvardis Ciotka). 1911 m., būdama Zakopanėje, ji parašė nostalgijos kupinas eiles ,,Z čužyny“ (,,Iš svetimos šalies“), kuriose paminėta Naujoji Vilnia [8]. Rašytojos vardu Naujojoje Vilnioje pavadintas skersgatvis prie knygyno. Naujojoje Vilnioje gimė ir gyveno lenkų poetas Slavomiras Vorotinskis (Sławomir Worotyński) [3]. 2005 m. buvo išleista jo eilėraščių knyga „Zlamana galązka bzu“, kurioje yra vaizdingai aprašyta Naujosios Vilnios gamta [7].

Lietuvių poetai Jonas Kalinauskas [1], Vytautas V. Landsbergis [2] taip pat yra sukūrę eilėraščių apie Naująją Vilnią ir jos apylinkes.

Literatūra ir šaltiniai

1. Kalinauskas, Jonas. Naujoji Vilnia: [eilėraštis] // Kalinauskas, Jonas. Sapnų liudininkas: eilėraščiai. – Vilnius, 2005. – P. 40-41.
2. Landsbergis, Vytautas. Naujoji Vilnia. Traukinys: [eilėraštis] // Landsbergis, Vytautas V. Istorijos blyksniai: lyrika ir epas. – Vilnius, [2006]. – P. 65.
3. Adamowicz, S. Slawomir Worotyński nadal z nami // Kurier Wilenski. – 2007, lutego 1, p. 4.
4. Kłapkowski, Marian. Do wielkiej historii poprzez małe biografie: w Nowej Wilejce, w instytucie, pzed pół wiekiem: [atsiminimai apie mokymąsi Naujosios Vilnios mokytojų institute]. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2004, nr. 6, p. 10-12.
5. Nowosielska-Sidorowicz, Barbara. Stara baśń Nowej Wilejki: czyli jak kszałtowała się osobowość dziecka w latach 40 // Magazyn Wileński. – 1998, nr. 2, p. 10-11; nr. 3, p. 11-14; nr. 4, p. 12-16.
6. Urbanowicz, Zofia. Młodość – jak długi, cieźki dzień… [atsiminimai apie Naująją Vilnią tarpukario, karo ir pokario metais] // Magazyn Wileński. – 2001, nr. 3, p. 30-33.
7. Worotyński, Sławomir. Zlamana galązka bzu: [poezje]. – Wilno, 2005. – 156 p.: iliustr.
8. Цётка. З чужыны: [eilėraštis] // Тысяча гадоў добраму суседству. – Мінск, 2009. – P. 333.

Parengė: Česlava Akinis, Rita Augutytė (Vilniaus m. SCB Naujosios Vilnios biblioteka), 2009; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016

Naujosios Vilnios biblioteka šiuo metu įsikūrusi Naujosios Vilnios kultūros centre (Pergalės g. 8) [1].
Biblioteka įsteigta 1940 m. birželio 1 d., atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą [2].
1959 m. Naujosios Vilnios rajoną priskyrus prie Vilniaus miesto, biblioteka buvo įtraukta į Vilniaus miesto bibliotekų tinklą. 1961 m. biblioteka persikėlė į dabartines patalpas, tuometinių Kultūros rūmų pastatą. 1977 m. įvyko bibliotekų centralizacija, po kurios visos Vilniaus miesto masinės bibliotekos tapo Vilniaus miesto centrinės bibliotekos filialais. Naujosios Vilnios biblioteka tapo 19 filialu [3].
Iki 2008 m. Naujojoje Vilnioje veikė dvi viešosios bibliotekos: Naujosios Vilnios biblioteka (Pergalės g. 8) ir Alberto Kojelavičiaus biblioteka (A. Kojelavičiaus g. 172).
Bibliotekoje dirbamas kraštotyros darbas, kaupiama informacija apie Naująją Vilnią. Kraštotyros fonde yra apie 250 leidinių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Bibliotekos. Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-10]. Prieiga per internetą: <http://www.vcb.lt/bibliotekos/>.
2. Sinkevičius, Klemensas. Bibliotekos istorijos klausimu: [apie Naujosios Vilnios bibliotekos istoriją]. – Bibliogr.: 12 pavad. // Tarp knygų. – 2003, Nr. 1, p. 6.
3. Venskūnienė, Rita. Remiantis praeitimi, kuriama ateitis: [apie Vilniaus m. Naujosios Vilnios biblioteką]. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2002, Nr. 11, p. 38-39. – Parašas: R. Venskūnienė.

Parengė: Česlava Akinis, Rita Augutytė (Vilniaus m. SCB Naujosios Vilnios biblioteka), 2009; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016