Nemenčinės miesto seniūnija

Nemenčinės miesto seniūnija įsikūrusi abipus Neries apie 20 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, ties Nemenčios žiotimis, prie Vilniaus–Švenčionių plento. Du tiltai jungia abu Neries krantus. Miestą supa pušynai.
Nemenčinė – vienintelis miestas Vilniaus rajone. Nuo 1955 metų Nemenčinė turi savarankiškos seniūnijos statusą [19]. Iki 1962 m. Nemenčinė buvo rajono centras. Rajonas buvo sudarytas 1950 m. birželio 20 d. iš buvusios Vilniaus apskrities 21 apylinkės ir Širvintų apskrities 15 apylinkių [31].

Miestas užima 395 ha plotą, iš jų – 70 ha miško.
Nemenčinėje gyvena 5054 gyventojai (2013 m.) [6]. Tautinė gyventojų sudėtis yra mišri, gyvena net 19 tautybių atstovai: didžiausią dalį sudaro lenkai – 56%, lietuviai – 25%, rusai – 13% ir kitų tautybių – 5,9% [6].

Kačanovski, Marijan. Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokykla. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Kačanovski, Marijan.

Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokykla. – Vilnius, 2009. Knygos viršelis

Nemenčinėje veikia 2 gimnazijos (dvikalbė – Konstanto Parčevskio ir lietuviška – Gedimino) [22, 41], vidurinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis, vaikų muzikos mokykla, gerais darbo rezultatais garsėjanti Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokykla [7], ligoninė, neįgaliųjų dienos užimtumo centras (žr. adresu), senelių globos namai „Senevita“ (žr. adresu), policijos nuovada, karių profesinio tobulinimosi centras bei kitos visuomeninės paskirties įstaigos ir organizacijos. Yra pabėgėlių iš užsienio stovykla.

1992 m. rugsėjį 1913 m. statytame mediniame name šalia bažnyčios duris atvėrė Nemenčinės parapijos namai. Kurį laiką juose vyko daug kultūrinių renginių. Apie tai rašoma Vinco Červoko ir Ričardo Jakučio knygelėje „Parapijos namai“ [3].

Nemenčinėje vyksta tradicinės Kaziuko mugės bei festivaliai „Lenkų gėlės“ („Kwiaty Polskie“).

Nuo 1996 m. Nemenčinėje gyvena vienas žymiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių Anatolijus Šenderovas, aktorė Agnė Gregorauskaitė. Nemenčinė garsėja mieste gyvenančiais ir dirbančiais literatais. Tai gydytoja, rašytoja, poetė Teresė Tumėnaitė-Paberalienė, mokytojos-poetės Jelena Garliauskienė, Audronė Vingelienė ir Neringa Rasikaitė-Bratiškienė, išleidusios ne po vieną savo kūrybos rinkinį.

Miesto vardas kilęs nuo Nemenčios upės (dešinysis Neries intakas), kuri teka pro Nemenčinę ir miesto vakaruose įteka į Nerį. Ankstesnioji vardo lytis Nemenčinas buvo slavų įtakos padarinys [27].

Apie Nemenčinę rašoma 1871 m. išleistoje grafo Konstantino Tiškevičiaus (Konstanty Hr. Tyszkiewicz) knygoje „Wilija i jej brzegi“ („Neris ir jos krantai“) [24, 39]. Nemenčinės miesto istorijai

Borkowski, Henryk.
Niemenczyn historia i współczesność. – Wilno, 2003. Knygos viršelis

ir dabarčiai skirtas istorijos mokytojo Henriko Borkovskio (Henryk Borkowski) leidinys „Niemenczyn – historia i współczesność“. Knygoje autorius pateikia leidinių apie Nemenčinę bibliografinį sąrašą [31]. 2015 m. išleista Teresės Tumėnaitės-Paberalienės autobiografinė apysaka „Paskutinis saulėlydis“, kurioje ji aprašo savo gyvenimo laikotarpį, praleistą Nemenčinėje [25]. Vertingos istorinės informacijos apie Nemenčinę ir jos apylinkes yra 1880-1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [35]. Išsamiai Nemenčinės istorija ir urbanistika aptariama architekto, urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio knygoje „Lietuvos paveldas ir jo vertybės“ [13].

Turistams skirtos informacijos apie Nemenčinę ir jos apylinkes galima rasti 1981 metais išleistame Vytauto Visockio leidinyje „Nuo Tauragno iki Vilniaus“ [29]. Naujesnės informacijos yra po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygoje: „Lietuvos keliais“ [23], Varšuvoje (Lenkija) Mečislovo Jackevičiaus (Mieczysław Jackiewicz) išleistame leidinyje „Litwa: Podróż sentymentalna“ [33] bei Juzefo Šostakovskio (Jozef Szostakowski) knygoje „Wilno i okolice. Przewodnik literacki“ („Vilnius ir jo apylinkės. Vadovas po literatūrines vietas“) (2012). Naujausios informacijos apie religinį paveldą yra 2009 m. išleistame albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas“ [21]. Yra išleistas bukletas „Nemenčinė: kviečia = zaprasza = welcome“ [15].

Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi. – Bialystok, 2014. Knygos viršelis

Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi. – Bialystok, 2014. Knygos viršelis

2014 m. išleistoje istoriko Henriko Borkovskio (Henryk Borkowski) knygoje „Ludzie tej ziemi“ autorius remdamasis archyviniais dokumentais ir žmonių atsiminimais, aprašo Nemenčinės apylinkių ir žmonių istoriją nuo pagonybės iki II pasaulinio karo laikų. Knygoje autorius pateikia leidinių apie Nemenčinės apylinkes bibliografinį sąrašą [31].

Istorijos šaltiniuose pirmos užuominos apie Nemenčinę pasirodė dar 1338 m. Už neveikiančių žydų kapinių, Piliakalnio gatvėje, galima pamatyti Nemenčinės senosios gyvenvietės likučius. Ji stovėjo toje vietoje, kur į Nemenčios upelį įteka bevardis intakas. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad šioje vietoje X–XI a. buvo įtvirtinimai, stovėjo didelė pilis, o netoliese – gyvenvietė [9, 16].
1387 m. buvo pastatyta viena seniausių visoje Lietuvoje Nemenčinės parapijos bažnyčia. Tai buvo viena iš septynių bažnyčių, kurias Lietuvoje įkūrė Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila.
1776 m. sudaryta Nemenčinės seniūnija, kuri 1780 m. atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o 1803 m. – Vilniaus universitetui. 1920–1939 m. Nemenčinė priklausė Lenkijai [7, 18, 20, 32]. Nemažai kunigų, savo laiku klebonavusių Nemenčinės bažnyčioje, yra pasižymėję ne tik kaip ganytojai, bet ir kitose mokslo srityse. Tai poetas Adomas Naruševičius (kleb. 1774–1790), Vilniaus universiteto profesorius, gamtininkas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (kleb. 1807–1824), 1882 m., Vilniuje išleisto lenkų–lotynų kalbų žodyno autorius Florijonas Bobrovskis (kleb. 1824–1840).

Nemenčinės herbas

Nemenčinės herbas


2004 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo patvirtintas Nemenčinės herbas, kuriame pavaizduotas miesto globėjas šv. Mykolas Arkangelas, kovojantis su drakonu [16].

Nemenčinėje lankėsi daug garbingų svečių: 1994 m. – tuometinis LR Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, tuometinio Lenkijos Respublikos Prezidento Lecho Walensos žmona Danuta Valensa; 1997 m. – Lenkijos Respublikos Senato Pirmininkė Alicja Grzeskowiak; 2002 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus; 2006 m. – Lenkijos Respublikos Senato Pirmininkas Bogdan Borusevič.

Dabartinė Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia pastatyta 1855 m. vietoje 1842 m. sudegusios bažnyčios. Bažnyčios projekto autoriumi buvo architektas Karolis Gregotovičius (Karol Gregotowicz) (1799–1848). Statyba rūpinosi 1851–1857 m. klebonavęs Antanas Kitkevičius-Kikutis (1805–1857 m.). Pagrindiniu dabartinės bažnyčios fundatoriumi buvo Parčevskių šeima, gyvenusi Raudondvario dvare, esančiame 5 km nuo Nemenčinės. Bažnyčia klasicistinė, stačiakampio plano, vienabokštė. Vidus 3 navų. Joje yra išlikę trys paminkliniai dailės kūtiniai: du XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios šoniniai altoriai ir aptaisas [9, 12, 21]. Šventoriaus tvora – akmenų mūro.

Apie 1860 m. prie bažnyčios Parčevskiai pastatė medinę giminės koplyčią. Apie tai skelbia užrašas virš įėjimo. Čia atgulė daugelis Vilniaus kraštui itin nusipelniusių šios giminės atstovų, tarp jų – ir šios bažnyčios fundatorius Aleksandras Parčevskis [8].

Yra neveikiančios žydų kapinės (Piliakalnio g.).1984 metais iš Bajorų miško į Nemenčinę buvo perkeltas akmuo su dubeniu. Šis objektas yra įtrauktas į Senosios Lietuvos šventviečių katalogą. Šiuo metu akmuo saugomas M.K. Oginskio g. 8 [25].

 
Nemenčinė: kviečia=zaprasza=welcome. Bukleto viršelis

Nemenčinė: kviečia=zaprasza=welcome.

Bukleto viršelis


Turistams skirtos informacijos apie Nemenčinę ir jos apylinkes galima rasti 1981 metais išleistame Vytauto Visockio leidinyje „Nuo Tauragno iki Vilniaus“ [29]. Naujesnės informacijos yra po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygoje: „Lietuvos keliais“ [22], Varšuvoje (Lenkija) Mečislovo Jackevičiaus (Mieczysław Jackiewicz) išleistame leidinyje „Litwa: Podróż sentymentalna“ [33] bei Juzefo Šostakovskio (Jozef Szostakowski) knygoje „Wilno i okolice. Przewodnik literacki“ (2012). Naujausios informacijos apie religinį paveldą yra 2009 m. išleistame albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas“ [20]. Yra išleistas bukletas „Nemenčinė: kviečia = zaprasza = welcome“ [14].
 
Vilniaus krašto etnografinis muziejus Nemenčinėje. – Nemenčinė, [2009]. Lankstinio viršelis

Vilniaus krašto etnografinis muziejus Nemenčinėje. – Nemenčinė, [2009].

Lankstinio viršelis

1993 m. netoli bažnyčios, prie Nemenčios upelio pastatyta įspūdinga Dievo Motinos skulptūra. Jos fundatorius – Boleslovas Dolinskis (Bolesław Doliński) iš Opolės (Lenkija) [35, 37].

1991 m. Nemenčinėje pastatytas koplytstulpis Lietuvos kunigaikščiui Gediminui (aut. liaudies meistras Zigmas Daugėla, Ežero g. 14, Nemenčinės Gedimino gimnazijos kieme).

1993 m. Nemenčinės centre buvę tarybinių karių kapai buvę perkelti į veikiančias miesto kapines ir pastatytas obeliskas. Ant obelisko paminklo plokštės užrašas rusų kalba: „Kariams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare“ [14]. 2004 m. Nemenčinės prieigose pastatytas naujas kryžius [2].

Garliauskienė, Jelena. Ties Nemenčia. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Garliauskienė, Jelena.

Ties Nemenčia. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

2006 m. Nemenčinėje atidengtas paminklas žymiam lietuvių rezistencinės kovos vadui, generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918–1957) (skulpt. Tadas Gutauskas) [18].

Žymus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) (1559.02.24–1640.04.02) mini Nemenčinę odėje „Pochwała ciszy zakonnej“ [36]. Dar XIX amžiaus pradžioje poetas, kunigas Adomas Naruševičius (Adam Naruszewicz) yra parašęs odę „Niemenczyn“ (liet. „Nemenčinė“) [34]. Nemenčinei savo eilėraščių rinkinį „Ties Nemenčia“ paskyrė poetė Jelena Garliauskienė [4]. Paminėtinas ir šios autorės kitame leidinyje išspausdintas eilėraštis „Turiu antrus namus“, skirtas Nemenčinės mokyklai [5]. Šį miestą savo detektyviniame romane „Lizdų ardytojas“ mini rašytojas Pavel Borkovski [1]. Eilėraštį „Мой город Неменчине“ parašė Lilija Nosko [37].

Miesto gyventojus aptarnauja Nemenčinės miesto ir Vaikų bibliotekos. Miesto biblioteka įkurta 1941 metais. Fondas sudaro apie 15 tūkstančių egz. spaudinių iš kurių daugiau kaip – 100 kraštotyros leidiniai. Vaikų bibliotekos paslaugomis naudojasi beveik 900 skaitytojų. Abiejose bibliotekose skaitytojams įrengtos kompiuterizuotos darbo vietos [11].

Literatūra ir šaltiniai

1. Borkovski, Pavel. Lizdų ardytojas: romanas. – Vilnius, 2007. – 256 p.
2. Borusevič, Mečislav. Pastatytas naujas kryžius: [apie Nemenčinės prieigose pastatytą kryžių] // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2004, gruod. 9-15, p. 2.
3. Červokas, Vincas. Parapijos namai [Nemenčinės] / Vincas Červokas, Ričardas Jakutis. – Vilnius; Nemenčinė, 1993. – 31 p: iliustr.
4. Garliauskienė, Jelena. Ties Nemenčia: [nuotraukų ir eilėraščių albumas]. – Vilnius, 2008. – 83, [1] p.: iliustr.
5. Garliauskienė, Jelena. Turiu antrus namus: Nemenčinės 1-ajai vid. mokyklai // Garliauskienė, Jelena. Jausmų gėlė. – Vilnius, 2005. – P. 128.
6. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
7. Kačanovski, Marijan. Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokykla = [Szkoła Sportowa Samorządu Rejonu Wileńskiego]: 2004-2009 m. iliustruota įvykių chronologija / Marijan Kačanovski, Feliksas Paškevičius. – Vilnius, 2009. – 111, [1] p.: iliustr.
8. Kviklys, Bronius. Nemenčinė // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 182-183.
9. Kviklys, Bronius. Nemenčinė. Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčia: [apie bažnyčios istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 230-233.
10. Kulikauskas, Pranas. Nemenčinės piliakalnis, 1952-1954 m.: [atsiminimai apie archeologines ekspedicijas]. – Nuotr. – Bibliogr. išnašose // Kelias į archeologiją. – Vilnius, 2003. – P. 182-188.
11. Kuzmina, Česlava. Kompiuteris knygos nepakeis: [pokalbis su Nemenčinės suaugusiųjų bibliotekos vedėja Česlava Kuzmina] / kalbėjosi Česlava Pačkovska. – Portr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2006, spal. 12-18, p. 3.
12. Misius, Kazys. Nemenčinė // Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas / Misius Kazys, Šinkūnas Romualdas. – Vilnius, 1993. – P. 536-537.
13. Miškinis, Algimantas. Nemenčinė: [apie miesto istoriją, urbanistikos, architektūros vertybes]. – Iliustr., schem. // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2005. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania., kn. 2, p. 472-480.
14. Nemenčinė = Неменчине: [apie Nemenčinės tarybinių karių kapines]. – Iliustr. // Atminimo knyga. – Vilnius, 2006. – P. 68.
15. Nemenčinė: kviečia = zaprasza = welcome: bukletas. – [Nemenčinė]. – 5p.: iliustr.
16. Nemenčinė: [miesto herbas]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, [1998]. – [D.] 2, p. 129-131.
17. Nemenčinė, Nemenčinės seniūnija: [apie Nemenčinės piliakalnį]. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 376-379.
18. Nemenčinėje atidengtas paminklas partizanų generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui // Lietuvos aidas. – 2006, lapkr. 25, priedas „Naujausios žinios“, p. 2.
19. Nemenčinės miestas. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 1998. – P. 66-67.
20. Nemenčinės miesto seniūnija // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Iliustr. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 220.
21. Nemenčinės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia = Kościół pw. św. Michała Archanioła w Niemencynie. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 46-51.
22. Plakys, Vytautas. Gedimino gimnazija Nemenčinėje: [apie Vilniaus rajono Nemenčinės Gedimino gimnazijos inauguracijos iškilmes]. – Iliustr. // Gedimino universitetas. – 2008, Nr. 5, p. 14-15.
23. Semaška, Algimantas. Nemenčinė. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 629.
24. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis. – Iliustr.- Vilnius, 1992, p. 190-193.
25. Tumėnaitė-Paberalienė, Teresė. Paskutinis saulėlydis: autobiografinė apysaka. – Utena, 2015. – 144 p.: iliustr.
26. Vaitkevičius, Vykintas. Nemenčinė. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 82.
27. Vanagas, Aleksandras. Nemenčinė: [apie vietovardį] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 137-138.
28. Vilniaus krašto etnografinis muziejus Nemenčinėje: [informacinis lankstinys]. – Nemenčinė, [2009], [5] p.: iliustr.
29. Visockas, Vytautas. Nerimi, Nemenčinės šilų pakraščiu. – Iliustr. // Visockas, Vytautas. Nuo Tauragno iki Vilniaus. – Vilnius, 1981. – P. 77-93.
30. Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi / Henryk Borkowski. – Bialystok, 2014. – 131 p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 126-127 (60 pav.).
31. Borkowski, Henryk. Niemenczyn – historia i współczesność: poznaj swój kraj. – Wilno, 2003. – 61 p.: iliustr.
32. Gajewski, Miroslaw. Kościół pw. św. Michała Archanioła w Niemenczynie: [iš Nemenčinės Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios istorijos]. – Iliustr. – // Gajewski, Miroslaw. Historie z okolic Wilna. – Wilno, 2007. – P. 132-141.
33. Jackiewicz, Mieczysław. Nemenčinė // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 130.
34. Naruszewicz, Adam. Niemenczyn (Z okazyi otrzymanego tego probostwa) // Naruszewicz, Adam. Wybór poezyj: Lirnikow księga trzecia. – Warszawa, 1882. – P. 159.; Prieiga per internetą: <https://pl.wikisource.org/wiki/Niemenczyn>.
35. Niemenczyn // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1886. – T. 7 (Netrebka-Perepiat). – p. 85-86; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_VII/85>.
36. Sarbiewski, Maciej Kazimierz. Oda I. Pochwała ciszy zakonnej? tłumaczył Ludwik Kondratowicz // Poezje Ludwika Kondratowicza (Władysława Syrokomli). – Mikołów; Warszawa, 1908. – T. 6, p. 257.; Prieiga per internetą: <http://pl.wikisource.org/wiki/Poezye_Ludwika_Kondratowicza/Tom_VI>.
37. Носко, Лилия. Мой город Неменчине // Носко, Л. В. „Радуга в росах“: стихи. – Рязань, 2017. – P. 61.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2018