Nemėžio seniūnija

Nemėžio seniūnija yra Vilniaus rajone prie pietinės Vilniaus miesto ribos. Ji ribojasi su Rudaminos, Rukainių, Šatrininkų seniūnijomis bei Vilniaus miestu.

Seniūnijos teritorijoje yra 23 kaimai. Didžiausi iš jų: Skaidiškės (4133 žm.), seniūnijos centras – Nemėžis (2498 žm.), Daržininkai (446 žm.), Didžiasalis (437 žm.), Kuprioniškės (424 žm.) (2013 m.) [3].

Seniūnijos plotas – 3958 ha, iš jų 2836 ha užima žemės ūkio naudmenos, 504 ha – miškai, 17 ha – vandenys ir 601 ha namų valdos paskirties plotai.
Gyventojų skaičius – 9010. Iš jų 45,4% – lenkų, 22,1% – lietuvių, 19,5% – baltarusių, 8,2% – rusų, 1.5% – totorių ir kt., 4305 – vyrų, 4705 – moterų (2011 m.) [3].

Šalia Minsko plento, už 8 km į pietryčius nuo Vilniaus, yra Nemėžio kaimas (seniau vadinamas Memež).

Nemėžis – seniūnijos centras, kuriame gyvena 2498 gyventojai: 1171 vyras ir 1327 moterys (2013 m) [3].

Kaime veikia vidurinė mokykla, biblioteka, paštas. Senosiose kapinėse stovi totorių mečetė, išlikęs dvaro pastatų ansamblis, kapinės [12, 13, 23].
Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko vid. mokykloje 40 metų (1964–2004) mokytojavo Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos, kultūros bei literatūros darbuotojų sąjungos „Spindulys“ narė, poetė Vlada Banilytė-Kvedarienė (g. 1929) [2].

     Nemežio herbas

2016 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į Lietuvos heraldikos komisijos teikimą, dekretu Nr. 1K–668 patvirtino Nemėžio herbą (žr. adresu).

Nemėžis – tai viena iš nedaugelio Lietuvoje esančių gyvenviečių, kur gyvena kelios dešimtys musulmonų tikėjimą išpažįstančių totorių. Jų tradicijos ir papročiai išlikę iki šiol, jų bendruomenė yra labai vieninga ir draugiška. Naujausios informacijos apie Nemėžio totorius rasite 2010 m. išleistame informaciniame lankstinuke „Nemėžio totorių istorija ir dabartis“ [15].

 

Nemėžio totorių istorija ir dabartis. – [Vilnius], 2010. Lankstinio viršelis

Nemėžio totorių istorija ir dabartis. – [Vilnius], 2010. Lankstinys

Nemėžio pavadinimas žinomas dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Čia jis 1397 m. apgyvendino totorius, kurių palikuonys gyvena ir dabar. Spėjama, kad 1686 m. Nemėžio dvare pasirašyta Nemėžio sutartis, pagal kurią Žečpospolita ir Rusija įsipareigojo bendrai kovoti prieš Švediją.
1684 m. Nemėžio totoriai tarnavo Lietuvos kariuomenės pulkuose, kovojusiuose prieš turkus. XIV a. Nemėžyje jau buvo kunigaikščių rūmai – Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Julijonos vasaros rezidencija. Čia Julijona ir mirė. XIV a. Nemėžis minimas kaip valsčius.
XVIII amžiuje Nemėžį valdė ir čia gyveno bajorai Sapiegos. 1828 m. iš Sapiegų Nemėžį perėmė grafas Benediktas Tiškevičius, buvęs Kauno gubernijos maršalka. Manoma, kad apie 1840–1856 metus grafas pastatė vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmus ir kitus su jais kompoziciškai susijusius pastatus [5, 23, 28].
1823–1832 m. Nemėžyje gyveno ir dirbo Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos direktorius prof. Petras Slavinskis (Piotr Sławiński) (1795–1881). Pas jį dažnai svečiuodavosi astronomas ir matematikas J. Sniadeckis, botanikas St. Judzilas, garsus architektas K. Podčašinskis ir kt. [16].

1852 m. Nemėžyje gimė Lietuvos bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, keliautojas, fotografas Benediktas Henrikas Tiškevičius [2a].

2005 m. Nemėžyje buvo pradėta naujos Šv. Rapolo Kalinausko bažnyčios statyba. Šiuo metu, nors šventykla kol kas be altoriaus, ji jau veikia ir yra tinkama atlikti katalikiškas apeigas [14, 26].

Vertingos istorinės informacijos apie Nemėžį yra 1880–1902 m. Lenkijoje leistame žodyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [25]. Apie Nemėžį savo kelionių įspūdžių knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ yra rašęs garsus XIX a. poetas Vladislavas Sirokomlė (Władysław Syrokomla) [20]. Naujausios informacijos apie Nemėžį lietuvių, baltarusų ir lenkų kalbomis pateikiama Alinos Balčiūnienės ir Ašmenos F. Bahuševičiaus kraštotyros muziejaus kolektyvo (Baltarusija) 2013 m. išleistoje knygoje „Ašmenos aukštumos istoriniais keliais = Гістарычнымi шляхамi па Ашмянскім узвышшы = Drogami historii po Wyżynie Oszmiańskiej“ [1]. Knyga iliustruota šiuolaikinėmis objektų nuotraukomis. Pridedamas Ašmenos aukštumoje esančių lankytinų vietų žemėlapis. Pateikiamas leidinių bibliografinis sąrašas. 2014 m. Nemėžio kaimo bendruomenė išleido Žygimanto Jasiulionio ir Evaldo Černiausko nuotraukų albumą „Skrydis virš Ašmenos aukštumos“. Albume, greta kitų vietovių, siūloma pamatyti, ir Nemėžį bei jo apylinkes iš paukščio skrydžio. Leidinyje lietuvių ir lenkų kalbomis trumpai aprašomi šių vietovių ypatumai [3]. Apie Nemėžio dvarą rašoma 2015 m. išleistoje knygoje „Lietuvos dvarai ir pilys“ [6] bei Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai“ [19].
Informacijos apie Nemėžio religinį paveldą yra 2009 m. išleistame albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas“ [13], 2010 m. išleistoje knygoje „Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės“ [6] bei knygoje „Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės ir kapinės“ [10]. Pažymėtina, kad medžiagą leidiniams apie mečetes parengė Vaidotų kaimo bibliotekos darbuotoja, Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenės pirmininkė Fatima Buinovska.
Turistinės informacijos apie šią vietovę galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygose: „Lietuvos keliais“ [18], „Po Lietuvą“ (2002 m.),„Kelionės iš Vilniaus“ (2005 m.), Juzefo Šostakovskio (Jozef Szostakowski) knygose „Wilno i okolice. Przewodnik literacki“ (2012) bei Varšuvoje (Lenkija) išleistame leidinyje „Atrakcje architektoniczne na turystycznych szlakach Wileńszczyzny“ [27].

Virtualiai susipažinti su Keturiasdešimt Totorių kaimo istorinėmis vietomis galima Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos sukurtoje platformoje „Virtualus turas po Vilniaus krašto Totorių istoriją ir kultūrą“ (žr. čia).

Nemėžyje yra du valstybės saugomi kultūros paminklai: dvaro rūmai ir totorių mečetė.
Nemėžio dvaro sodyba yra už 1 km nuo Nemėžio gyvenvietės. Ansamblio branduolį sudaro rūmai, žirgynas ir oficina, apstatyta apie stačiakampį reprezentacinį kiemą, kurį supo dar ir mūro tvora. Kiek atokiau stovi medinis svirnas. 1828 m. dvarą nusipirko Mykolas Tiškevičius, kuris ir buvo iki šiol išlikusių statinių iniciatorius (1840–1856). Dvaro rūmai yra sodybos centre. Jie pastatyti 1836 metais. 1992 m. Nemėžio dvaro sodybos fragmentų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą kaip regioninės reikšmės archeologinis, architektūrinis, istorinis, kraštovaizdžio ir želdinių paminklas [7, 19].
Nemėžio totorių mečetė pastatyta 1909 m. pagal inžinieriaus A. Sonino projektą. Ji yra medinė, stačiakampio plano, keturšlaičiu skardiniu stogu. Mekos pusėje yra priestatas. Stogo viršuje yra nedidelis minareto bokštelis. Nemėžio kaimo totorių kapinių mečetė įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės architektūrinis ir sakralinis paminklas [8, 10].

Nemėžyje yra dvejos kapinės. Šalia mečetės – senosios totorių kapinės [7], iš dalies veikiančios iki šiol, ir kapinės Nemėžio gyvenvietės pakraštyje. Čia broliškuose kapuose palaidota 300 tarybinių karių, žuvusių 1941–1943 m. karo belaisvių stovykloje Daržininkų (Ogorodnikų) kaime. 1964 m. šioms aukoms atminti buvo pastatyta masyvi memorialinė siena [16].

Eilėraštį „O Niemieżu“ („Apie Nemėžį“) yra sukūrusi Miroslava Bartoševič [21, p 19]. Vilniaus krašto lenkų poetė, dabar gyvenanti Kėdainiuose, Irena Duchovska (Irena Duchowska) eilėraščius „U źródła“ („Prie šaltinio“) [22] ir „Słomianka“ („Šiaudinė“) [22, p. 48] skyrė savo gimtajam, esančiam netoli Nemėžio, Šiaudinės kaimui.

Nemėžyje veikia Vilniaus rajono CB filialas. Biblioteka įkurta 1951 metais. Ypatingas dėmesys bibliotekoje skiriamas kraštotyriniam darbui.
Nuo 1962 iki 2010 metų bibliotekoje dirbo Elena Gaidamavičienė, kuri yra parašiusi daugiau kaip 10 kraštotyros darbų. Keletas iš jų skirti vietiniams totoriams. Pvz.: „Nemėžio totoriai“, „Odė totoriškai prigimčiai“. Dabar bibliotekoje dirba jauna poetė Miroslava Bartoševič. 2018 m. išleista pirmoji jos eilėraščių knyga „I pieśń gdzieś leci ode mnie echowa…“ [21].

Bibliotekos kraštotyros fonde yra apie 30 leidinių. Kraštotyros kartoteką sudaro daugiau nei 100 kortelių.

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnienė, Alina. Nemėžis // Ašmenos aukštumos istoriniais keliais = Гістарычнымi шляхамi па Ашмянскім узвышшы = Drogami historii po Wyżynie Oszmiańskiej / [teksto autoriai Alina Balčiūnienė, Ašmenos F. Bahuševičiaus kraštotyros muziejaus kolektyvas; teksto vertimus atliko UAB „Vertimo namai“]. – Iliustr. – Vilnius: [S. Subotovič individuali veikla], 2013. – P. 31-40.
2. Banilytė-Kvedarienė, Vlada: [biografija]. – Iliustr. // Kas yra kas Lietuvoje: Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2008. – P. 453.
2a. Benediktas Henrikas Tiškevičius // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1983. – T.11, p. 325.
3. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
4. Jasiulionis, Žygimantas. Skrydis virš Ašmenos aukštumos = Nad Wyzyną Oszmianską: fotoalbumas: [apie Nemėžį, p. 2, 4, 62-79] / Žygimantas Jasiulionis, Evaldas Černiauskas. – Vilnius, 2014. – 112 p. Iliustr.
5. Kviklys, Bronius. Nemėžis. Nemėžio apylinkės // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 216-218.
6. Nemėžio dvaras // Lietuvos dvarai ir pilys: [iliustruotasis žinynas] / [sudarytojai Vytautas Kandrotas ir dr. Ingrida Veliutė]. – Iliustr. – Kaunas, [2015]. – P. 146-147.
7. Nemėžio dvaro sodybos fragmentai [Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 904] 2016 [žiūrėta 2016-10-05]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
8. Nemėžio k. totorių kapinių mečetė [Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 1765] 2016 [žiūrėta 2016-10-05]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
9. Nemėžio mečetė. – Iliustr. // Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės / medžiaga parengė Fatima Buinovska. – Kaunas, 2010. – P. 27-31.
10. Nemėžio mečetė. – Iliustr. // Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės ir kapinės / medžiaga parengė Fatima Buinovska. – Vilnius, 2014. – P. 25-27.
11. Nemėžio mečetė = Meczet w Niemieżu. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas. = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 115-116.
12. Nemėžio seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 1998. – P. 37.
13. Nemėžio seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 219.
14. Nemėžio Šv. Rapolo Kalinausko bažnyčia = Kościół pw. św. Rafała Kalinowskiego w Niemieżu – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 52-53.
15. Nemėžio totorių istorija ir dabartis: informacinis lankstinys. – [Vilnius], 2010. – 15 p.: iliustr.
16. Nemėžis = Немежис: [apie Nemėžio tarybinių karių kapines]. – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., rus. // Atminimo knyga. – Vilnius, 2006. – P. 69.
17. Petras Slavinskis (1795-1881) // Lietuvos astronomija. – Vilnius, 1984. – P. 56-58.
18. Semaška, Algimantas. Nemėžis. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 629.
19. Semaškaitė, Ingrida. Nemėžis: Vilniaus rajonas. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, [2008]. – P. 381-382.
20. Sirokomlė, Vladislovas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą: [apie Nemėžį, p. 104-113]. – Vilnius, 1989. – 166, [2] p. – Bibliogr. išnašose: p. 5-26.
21. Bartoszewic, Mirosława. I pieśń gdzieś leci ode mnie echowa… : [wiersze] / Mirosława Bartoszewicz. – Vilnius, 2018. – 36 p.: iliustr.
22. Duchowska, Irena. U źródła: [eilėraštis] // Duchowska, Irena. Głos z Laudy. – Kielce- Kiejdany, 2005. – P. 13.
23. Jackiewicz, Mieczysław. Nemėžis // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 121.
24. Nemėžis // Litwa piękna nieznajoma. – Vilnius, 2005. – P. 50-51.
25. Niemież // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1886. – T. 7 (Netrebka-Perepiat). – p. 89; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_VII/89>.
26. Paczkowska, Czesława. Gmina Niemież. – Iliustr. // Rejon Wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 81.
27. Przychodzień, Zygmunt. Niemież / Zygmunt Przychodzień, Krzysztof Bielski // Atrakcje architektoniczne na turystycznych szlakach Wileńszczyzny. – Warszawa, 1999. – P. 44-46.
28. Przychodzeń, Zygmunt Józef. Sorok Tatary (Keturiasdešimt Totorių) i Niemież (Nemėžis) – miejscowości turystyczne z osadnictwem tatarskim. – Santr. angl. – Bibliogr. prier. str. gale // Problemy rozwoju turystyki wiejskiej na Wileńszczyźnie, Mazowszu i Podlasiu. – Warszawa, 2003. – T. 6, p. 108-113.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2023