Pabaisko seniūnija yra Ukmergės rajono pietuose, gražiose apylinkėse ir tęsiasi iki pat rajono ribos. Ribojasi su Pivonijos, Veprių, Deltuvos seniūnijomis, Ukmergės miestu, Širvintų rajono Gelvonų seniūnija. Seniūnijos teritorijos pakraščiu praeina magistralinis kelias Vilnius–Panevėžys, prateka Šventoji, kairysis Šventosios intakas Žirnaja, Žuvintės, Parijos, Sugedos, Galbos, Gumbrės ir kiti upeliai, yra didžiausias ir skaidriausias rajone Žirnajų ežeras (192,4 ha), jungiantis su Širvintų rajonu. Veši Pivonijos, Daumantų, Žirnajų, Šaltupio, Lobų, Vytinės, Bugenėlių ir kiti miškai [18-20].

Seniūnijos teritorijai priklauso 58 gyvenamosios vietovės, iš jų: 1 miestelis, 12 viensėdžių, 45 kaimai. Didesnės bei minėtinos dėl juose esančių žymių objektų yra šios vietovės: seniūnijos centras – Pabaisko miestelis (249 gyv.), Antakalnis, Daumantiškiai, Kopūstėliai, Sukiniai, Vaitkuškis bei kiti kaimai [24].

Seniūnijos plotas – 9815 ha, iš jų 59,7 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 28, 5 proc. – miškai, 1, 9 proc. – vandenys, 9, 9 proc. – kitos paskirties plotai [17]. Seniūnijos teritorijoje gyvena 1170 žmonių, iš jų – 558 vyrai ir 612 moterų (2011) [24].

Pabaisko miestelis įsikūręs dešiniajame Žirnajos upės (kairysis Šventosios intakas) krante, 3 km į šiaurę nuo Žirnajų ežero, 9 km į pietus nuo Ukmergės, 3 km į pietvakarius nuo Vilniaus–Panevėžio greitkelio.

Miestelio pavadinimas yra kilęs iš lenkų kalbos žodžio „pobojowisko“, kuris reiškia kovos vietą, lauką. 1435 m. rugsėjo 1 d. šiose vietovėse, apie 10 km į pietus nuo Ukmergės, prie Žirnajų ežero ir iš ežero ištekančio Žirnajos upelio įvyko mūšis tarp pretendentų į LDK didžiojo kunigaikščio sostą Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos  kariuomenių [11, 27].

Apie 1435 m. įvykusį Pabaisko (dar vadinamą Ukmergės, Šventosios) mūšį – didžiausią mū­šį dabartinės Lietuvos teritori­joje, kurio svarbą amžininkai lygi­no su pergale Žalgirio mūšyje, rašyta įvairiuose istoriniuose šaltiniuose (metraščiuose, kronikose), istorikų veikaluose, visuose Lietuvos istorijos vadovėliuose, enciklopedijose. Pabaisko mūšis išsamiai aprašomas ar tik minimas visuose istorikų darbuose,  skirtuose XV a. vidaus karui, taip pat Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovai dėl valdžios.  Atskiru leidiniu yra išleistas istorijos daktaro, kunigo Jono Matuso habilitacinis darbas „Ukmergės mūšis“ (Kaunas, 1935). To paties autoriaus knygoje„Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis“, kurios yra du leidimai, viename iš skyrių išsamiai aprašomas Ukmergės (Pabaisko) mūšis [14]. Minėtina istoriko Broniaus Dundulio monografija „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“ [4], kurioje vienas iš skyrių skirtas vidaus karui Lietuvoje, dalyvaujant Lenkijai ir Ordinui bei 1435 m. Pabaisko mūšiui. Apie šį mūšį rašoma istoriko Romo Batūros knygoje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos” (Vilnius, 2013). Mūšio lauko žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų ataskaitų santraukos yra publikuotos Lietuvos istorijos instituto leidžiamose knygose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ [26].

Pabaisko gyvenvietė pradėjo formuotis po istorinio Ukmergės (Pabaisko) mūšio. Jo sėkminga baigtis pražudė vieną aršiausių Lietuvos valstybės savarankiškumo priešų – Livonijos ordiną [7]. Istoriko Adolfo Šapokos knygoje „Lietuvos istorija“ [Vilnius, 1989] apie šį mūšį parašyta: „Kas buvo Tanenbergo (Žalgirio) mūšis prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės (Pabaisko) mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekada nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą…“. Laimėjęs mūšį, Žygimantas Kęstutaitis pergalei atminti 1436 m. pastatė bažnyčią ir dovanojo jai žemių. Prie jos atsirado pirmieji statiniai, o 1558 m. jau minimas Pabaisko miestelis.

1666 m. Pabaisko dvarą ir miestelį valdė Vilniaus kanauninkas ir Vendeno vyskupas Chodkevičius, vėliau dvaras atiteko Olševskiams. Per 1709–1711 m. marą išmirė visi Pabaisko miestelio gyventojai. Nuo 1777 m. minima Pabaisko parapijinė mokykla. 1911–1913 m. Pabaiske veikė Blaivybės draugijos skyrius. Tarpukario metais buvo Pabaisko valsčius, bet jo centras buvo Pašilėje. 1923 m. miestelyje buvo 24 sodybos su 166 gyventojais. Buvo pradžios mokykla, paštas, policijos punktas, dvi parduotuvės, kooperatyvas, sveikatos punktas. Aktyviai veikė Pabaisko šaulių būrys: statė ir rodė spektaklius, turėjo savo chorą.  1935 m. pastatyta nauja medinė pradinė mokykla. Pabaisko apylinkėse aktyviai veikė Alfonso Morkūno-Plieno grupės partizanai. Sovietmečiu Pabaiskas buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė [11, 15].
Šiuo metu  Pabaiskas yra seniūnijos centras.                                                    

Pabaisko herbas

2008 m. buvo patvirtintas Pabaisko herbas (dailininkas Arvydas Každailis). Herbo raudoname lauke vaizduojami du sukryžiuoti sidabriniai kovos kirviai, primenantys šalia Žirnajų ežero ir to paties vardo upelio 1435 m. rugsėjo 1 d. įvykusį mūšį, nuo kurio ir kilo miestelio pavadinimas [21].

Pabaiskas. – Ukmergė, 2005. Lankstinio viršelis

Informacijos apie žymiausius Pabaisko seniūnijos bei miestelio lankytinus objektus galima rasti Lietuvos turistams skirtuose naujausiuose leidiniuose [20], knygoje „Lietuvos miestai ir miesteliai” (Kaunas, 2014), Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus parengtame lankstinyje„Pabaiskas“ (Ukmergė, 2005), nuotraukų ir piešinių albume „Pabaiskas šiandien ir rytoj” (Ukmergė, 2014).

Įdomi žymiausio miestelio architektūros paminklo – Pabaisko Švč.  Trejybės bažnyčios istorija. Pirmoji bažnyčia, kaip Žygimanto Kęstutaičio padėka Dievui už pergalę Pabaisko mūšyje, buvo pastatyta 1436 m. ir paskirta Švč.Trejybės Dievo Motinos, Šventojo Egidijaus vienuolio ir Šventojo Jurgio kankinio garbei. Tris kartus bažnyčia buvo atstatoma. 1819-1836 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Bažnyčios sienos, varpinė, šventoriaus tvora ir vartai sumūryti iš lauko akmenų. Bažnyčia klasicistinė, stačiakampio plano, su bokšteliu. Išsaugotas ir užrašas virš bažnyčios durų „DOMUS MEUS DOMUS ORATIONIS EST“ („Mano namai yra maldos namai“). Pabaisko bažnyčioje yra vertingų paminklinių kūrinių: vargonai yra vieni vertingiausių  vėlyvojo baroko mažųjų vargonų Lietuvoje. Yra  4 molbertinės tapybos paveikslai: XVIII a. antrosios pusės paveikslai „Šv. Jurgis“ (drobė, aliejus; 250×144 cm), „Marija Sopulingoji“ (drobė, aliejus; 161×91 cm) bei XIX a. paveikslai „Šv. Juozapas“ ir Nežinomo vyskupo portretas [10, 22]. Bažnyčioje yra XVIII a. paauksuoto sidabro barokinė monstrancija [28]. Šventoriaus tvora – akmenų mūro su puošniais vartais. Šventoriuje stovi prašmatniu romantizmo stiliumi mūryta varpinė (architektas Karolis Gregotovičius) [1].

Bažnyčios šventoriuje, minint 550 metų pirmosios ir 150 metų dabartinės bažnyčios jubiliejus, 1986 m. buvo pastatytas koplytstulpis – medinis Kristus surištomis rankomis.

Taip pat prieš bažnyčią 1988 m. pastatytas didelis medinis kryžius, skirtas atgimstančiai Lietuvai.

Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčios statinių kompleksui, susidedančiam iš Švč. Trejybės bažnyčios, varpinės bei tvoros su vartais, suteikta teisinė apsauga įrašant jį į Kultūros vertybių registrą ir suteikiant regioninį reikšmingumo lygmenį.
Miestelyje taip pat yra kitų visuomeninės paskirties pastatų. Veikia pagrindinė mokykla, paštas, Ukmergės kultūros centro, viešosios bibliotekos filialai, 2 parduotuvės, medicinos punktas, individuali medžio apdirbimo įmonė.

Yra dvejos veikiančios kapinės. Kapinėse, esančiose prie Gelvonų kelio, tebėra išlikusi medinė koplyčia [10].

Pabaiskas šiandien ir rytoj. – Ukmergė, 2014. Knygos viršelis

Tais pačiais metais Pabaisko miestelio centre, netoli bažnyčios, pastatytas skulptūrinis paminklas, atspindintis mūšio vaizdus (skulptorius Viktoras Žentelis).Turistai gali aplankyti didžiausio Lietuvos teritorijoje vykusio Pabaisko mūšio vietą, esančią apie 10 km į pietus nuo Ukmergės ir  apimančią plotą tarp Pabaisko miestelio ir Žirnajų ežero šiaurinio kranto [6]. Įamžinant šią istorinę vietą 1989 m. čia buvo pasodinti ąžuoliukai, pastatytas laikinas stogastulpis su mūšio data. 2005 m., minint mūšio 570-ąsias metines, ant kalvos už miestelio, prie kelio link Gelvonų pastatytas koplytstulpis (aut. Vladas Žulys) ir paminklas-aukuras.

2006 m.  Pa­baisko mūšio lauko vietoje buvo atlikti žvalgomieji ar­cheologiniai tyrinėjimai (vadovas daktaras Gintautas Zabiela), kurių tikslas – papildyti turimas žinias apie Pabaisko mūšį, patikrinti į Kultūros vertybių re­gistrą įtrauktos teritorijos dalį, taip pat sudaryti sąlygas Pabaisko mūšio lauko įamžinimo akcentų statymui [26].

2008 metais Pabaisko mūšio vietoje pradėtas sodinti Lietuvos kariuomenės 90-mečio ąžuolynas bei atidengta skulptoriaus Vaido Ramoškos specialiai kariuomenės ąžuolynui sukurta skulptūra [8].

Pabaisko, Žirnajų ežero, Vintaros upelio vardai dažnai minimi lietuvių liaudies padavimuose, grožiniuose bei meno kūriniuose. Apie Žirnajų ežerą yra užrašyta keletas lietuvių liaudies padavimų, kurie publikuoti įvairiuose tautosakos rinkiniuose [5, 9, 13], 

1934–1940 m. ėjusio vaikų žurnalo „Kregždutė“ (redaktorius leidėjas mokytojas Stasys Tijūnaitis) 1935 m. rugsėjo mėnesio numeris (Nr. 15/16) skirtas Pabaisko parapijai ir valsčiui, minint Pabaisko mūšio ir Pabaisko bažnyčios įkūrimo 500-ąsias metines. 

Stasys Keblas. Mūšis ties Vilkmerge. – Kaunas, 1931. Leidinio viršelis

Rašytojo, dramaturgo Stasio Keblo-M. Ptou (1896–1979) istorinėje penkių veiksmų dramoje„Mūšis ties Vilkmerge“ pavaizduotas sunkus Lietuvos istorijai kovų už sostą metas po Vytauto mirties, netoli Ukmergės, prie Pabaisko, 1435 m. įvykęs mūšis [Kaunas, 1931].
Apie Pabaisko mūšį rašė lietuvių literatūros klasikas Antanas Vienuolis [25]. Literatūrinę padavimo versiją yra parašęs žurnalistas Vytautas Žeimantas [29], istorinę sakmę – Antanas Šimatonis[23].

Eilėraščių Pabaiskui yra paskyrę poetai Algimantas Cimbolaitis (gimė 1935 m. Pabaiske) [3],Vladas Braziūnas [2].
Pabaisko mūšis vaizduojamas ne tik grožinėje literatūroje, bet ir taikomojoje grafikoje bei monumentalioje dekoratyvinėje tapyboje. Lietuvos pašto 2005 m. išleistame pašto ženklų bloke “Lietuvai 1000 metų” pirmasis 2 Lt nominalo pašto ženklas skirtas Pabaisko mūšiui atminti. Ukmergės rajono Deltuvos kultūros namuose yra žymaus lietuvių grafiko, skulptoriaus, tapytojo Šarūno Šimulynovitražas „Pabaisko mūšis“ (1988 m.).  

Miestelyje veikia Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Pabaisko kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1954 metų. Biblioteka nuo 1960 m. buvo privačiame Joanos Vasylienės name, o 1970 m., pastačius tipinį apylinkės pastatą, perkeliama į 40 kv. m. patalpą, aprūpinama naujais baldais, įrengiama skaitykla. 1999 metais Pabaisko biblioteka perkeliama į mokyklos patalpas. Bibliotekos aptarnaujamame regione gyvena 514 žmonių, iš kurių 167 yra šios bibliotekos vartotojai. Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, pildo ir ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros fondą sudaro 89 fiz. vnt., 58 pavad. dokumentų. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra 876 (2014 m.) [15].

Literatūra ir šaltiniai

1. Adomonis, Tadas. Lietuvos dailės ir architektūros istorija / Tadas Adomonis, Nijolė Adomonytė. – Vilnius, 1997, p. 78-79.
2. Braziūnas, Vladas. Gelvonai-Pabaiskas: [eilėraštis] // Braziūnas, Vladas. Užkalbėti juodą sraują. – Vilnius, 1989. – P. 55.
3. Cimbolaitis, Algimantas. Po viešnagės Pabaisko seniūnijoje: [eilėraščiai] // Ūkininko patarėjas. – 2003, rugs. 11, p. 14.
4. Dundulis, Bronius. Vidaus karas Lietuvoje, dalyvaujant Lenkijai ir Ordinui. Pabaisko mūšis 1435 m. – Iliustr. // Dundulis, Bronius. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje. – Vilnius, 1993. – 116-138.
5. Ežeras ant milžino delno: lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius, 1995, p. 63-64.
6. Gudavičius, Edvardas. Pabaisko mūšio vieta // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 106.
7. Jonynas, Ignas. Kautynių ties Ukmerge pasekmės: [Pabaisko mūšio 670 – mečiui] // Eskizai. – Nr. 14 (2004), p. 11- 12.
8. Kariuomenės ąžuolynas // Respublika. – 2008, geg. 12, p. 4.
9. Kerbelytė, Bronislava. Lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius, 1970, p. 86-87.
10. Kviklys, Bronius. Pabaiskas: Švč. Trejybės parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1983. – T. 3: Kauno arkivyskupija, p. 300-302.
11. Kviklys, Bronius. Pabaiskas. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 542-543.
12. Lapukas, Gediminas. Pabaisko seniūnija: gyvenimo kasdienybė // Ukmergės diena. – 2001, saus. 27, p. 5.
13. Lietuvių tautosaka. – Vilnius, 1967. – T. 4: Pasakos, sakmės, pasakojimai, oracijos, p. 603.
14. Matusas, Jonas. Ukmergės kautynės // Matusas, Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. – Vilnius, 1991. – P. 124-146.
15. Pabaisko kaimo padalinys. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka  [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-07-12]. Prieiga per internetą:  <http://www.ukmergesvb.lt/lt/kontaktai/bibliotekos-padaliniai>.
16. Pabaisko miestelio istorija // Ukmergės žinios. – 2010, rugpj. 6, p. 7-8.
17. Pabaisko seniūnija. – Iliustr., žml. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 314-315.
18. Pabaisko seniūnija. – Iliustr., žml. // Ukmergė: informacinis-reprezentacinis leidinys. – Ukmergė [i.e. Vilnius, 2006]. – P. 30-31.
19. Pabaisko seniūnija: džiaugsmai ir rūpesčiai //  Ukmergės žinios. – 2006, lapkr. 21, p. 4.
20. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas. – Vilnius, 2008, p. 544-545.
21. Skaudaus mūšio priminimas: [apie Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 2008 m. gruodžio 22 dienos dekretu Nr. IK – 1647 patvirtintą Ukmergės rajono Pabaisko miestelio herbą]. – Iliustr. // Savivaldybių žinios. – 2009, Nr. 3 (saus. 15), p. 9.
22. Skrinskas, Robertas Gedvydas. Švč. Marijos stebuklingi paveikslai: [apie Pabaisko bažnyčioje esantį paveikslą, p. 222-223] // Skrinskas, Robertas Gedvydas. Piligrimo vadovas: po stebuklingas Marijos vietas. – Kaunas, 1999. – P. 174-319.
23. Šimatonis, Antanas. Pabaisko mūšis: istorinė sakmė. – Iliustr. // Šimatonis, Antanas. Ką byloja senovė: [eiliuotos legendos, istorinės sakmės, padavimai]. – Ukmergė, 2007. – P. 119-131.
24. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-12]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
25. Vienuolis, Antanas. Padavimai ir legendos. – Vilnius, 1982, p. 67-68.
26. Zabiela, Gintautas. Pabaisko mūšio vietos archeologiniai žvalgymai / Gintautas Zabiela, Tomas Baranauskas, Vida Kliaugaitė. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. – Vilnius, 2006. – P. 493-495.
27. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 27-28.
28. Žalėnas, Gintautas. Monstrancija. – Iliustr. // Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia. – Vilnius, 2003. – T. 4, p. 141-142.
29. Žeimantas, Vytautas. Vilkmergė: legenda // Tėviškės gamta. – 2008, lapkritis (Nr. 11), p. 7.

Parengė: Paulina Vasylienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Pabaisko kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016