Pastrėvio seniūnija yra centrinėje Elektrėnų savivaldybės dalyje.
Pastrėvio seniūnijos centrinę dalį šiaurėje skalauja Elektrėnų marių (vandens saugyklos) vandenys. Toliau šiaurėje ir rytuose ribojasi su Vievio seniūnijos žemėmis, pietuose ir pietryčiuose – su Semeliškių seniūnija, vakaruose – su Kietaviškių seniūnija [19], rytuose – su Trakų seniūnija.

Pagal Lietuvos administracinį teritorijų suskirstymą Pastrėvys iki 2000 m. priklausė Trakų rajonui, dabar – Elektrėnų savivaldybei. Pastrėvio seniūnija užima apie 5860 ha, gyvena 661 žmonės (2021), 321 vyras, 320 moterų [5]. Didžiausios seniūnijos gyvenvietės – Pastrėvys (241 gyv.) ir Musteniai (169 gyv.). Kiti kaimai: Belezai, Jarmališkės, Karkučiai, Katiliškės, Lunkiškės, Mackūniškės, Meičiškės, Naujadvaris, Nuobariškės, Pagrenda, Peliūnai, Pakleviai, Pasamanė, Peliūnai, Pipiriškės, Signalai, Stančikai, Strėvininkai, Suslonys, Šaltiniai, Šeiriškės, Toleikiai, Užupiai.
Pastrėvio seniūnijos ir seniūnaitijos centras – Pastrėvio kaimas. Mustenių ir Belezų kaimais baigiasi Dzūkija.

Seniūnija yra Baltijos kalnyne, Trakų aukštumose, Aukštadvario-Beižionių tarpliežuviniame masyve. Vyrauja riedulingų morenų gubriuotas reljefas. Daug erozijos veikiamų plotų, stačių šlaitų. Pagal mechaninę sudėtį dirvožemiai daugiausiai mažai humusingi priesmėliai, tačiau yra ir priemolių [14].
Seniūnijos teritoriją puošia nemažai miškų: rytuose – Pipiriškių miškas, pietinėje dalyje – Strėvininkų miškas, pietryčiuose – Rusakalnio miškas, įeinantis į Trakų istorinį nacionalinį parką, vakaruose – Pagrendos miškas [14, 19].
Yra 16 ežerų ir ežerėlių. Stambesnieji Gilūšio – 9,5 ha, Stančikų – 6,4 ha, Katiliškų – 5,4 ha, Strėvininkų – 4,8 ha. Elektrėnų vandens saugykla užima 300 ha. Upės – Strėva, įtekanti į Elektrėnų marias, ir Vuolasta, įtekanti į Stančikų ežerą, upeliukai Sūris, Skersė, Antabrastis [3].

Seniūnijos teritorijoje yra unikalaus reljefo kraštovaizdis – Pipiriškių geomorfologinis draustinis (519 ha plotas) [3], nedidelė dalis Trakų istorinio nacionalinio parko. Gražūs vaizdai atsiveria nuo Toleikių kalvos regyklos, Pipiriškių (Pasamanės) piliakalnio, Nuobariškių kalvos regyklos, Rusakalnio.

Seniūnijoje yra Pastrėvio pagrindinė mokykla (nuo 2013 m. – Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyrius), biblioteka, medicinos punktas, paštas, viena parduotuvė, kaimo turizmo sodyba „Ekovilis“. Pipiriškių kaime veikia „Sostinių golfo klubas“ [16], seniūnijai priklauso 7 veikiančios ir 2 neveikiančios kapinės [14].
2003 m. buvo įkurta Pastrėvio bendruomenė. Nuo 1986 m. Pastrėvyje gyvuoja etnografinis ansamblis „Vuolasta“ [19].

Pastrėvio kraštas susijęs su knygnešių veikla: iš Peliūnų kaimo kilęs knygnešys Vincas Bliujus, Peliūnuose ir Stančikuose gyveno knygnešys Mykolas Lukoševičius. Mustenių kaime tarpukario metais gyveno Uršulė Petrauskaitė, greičiausiai dirbusi daraktore. Peliūnų kaimo kapinėse palaidotas knygnešys Motiejus Grybauskas.
Pastrėvyje gimė Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Genovaitė Dapkevičienė.
Iš Karkučių kaimo kilusi Albina Gaubaitė-Dmukauskienė (g. 1947), ilgametė Vievio meno mokyklos direktorė, Elektrėnų savivaldybės Vievio meno mokyklos mokytoja.

Pastrėvys – vietovės vardas, tikriausiai, yra hidronominės kilmės, nuo upės Strėvos pavadinimo.

Pastrėvio seniūnija. – 2017. Knygos viršelis

Apsilankykite Pastrėvio seniūnijoje. – 2020. Viršelis

2017 m. buvo išleista trumpa brošiūra „Pastrėvio seniūnija“ [10], 2020 m. – informacinis leidinukas „Apsilankykite Pastrėvio seniūnijoje“ [1]. Laima Tidikienė parašė „Pastrėvio apylinkės istoriją“ [18] (nepublikuota, surinkta kompiuteriu), kurios pagrindu parašytas ir knygoje „Elektrėnai“ išspausdintas skyrius „Pastrėvio seniūnija“ [19]. L. Tidikienė yra parašiusi dar keletą nepublikuotų darbų apie Pastrėvio kraštą ir jo gyventojus: „Strėvininkai. Šio krašto Lietuvos savanoriai“ [20] bei „Trys apybraižos“ [21].
Apie seniūniją rašyta to paties pavadinimo leidinukuose „Elektrėnų savivaldybė“ [4, 11, 14], apie gamtą – leidinyje „Elektrėnų krašto gamta“ [3], apie kultūros paveldą ir lankytinas vietas – „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [7], Elektrėnų savivaldybės bibliotekos darbuotojų sudarytame elektroniniame leidinyje „Laiko vingiais: Elektrėnų krašto kultūros paveldas“ [8]. Janinos Vasilavičienės parengtame lankstinyje „Elektrėnų krašto kultūros paminklai: Lietuvos 1000-mečiui“ [23]. Apie Pastrėvį trumpai rašyta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [13], „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius, 1987), „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (Vilnius, 1968), Onos Rasutės Šakienės straipsnyje Pastrėvys (Aleksandrovka) [17].

Pastrėvio kaimas minimas nuo tada, kai prie Strėvos upės XVIII a. pradžioje iš carinės Rusijos atsikraustė ištremti rusų sentikiai. Jų čia apsigyveno apie 20 šeimų ir vertėsi žemdirbyste [14, 19].
Pastrėvyje buvo gausi ir žydų bendruomenė.
Manoma, jog XX a. pradžioje ant Strėvos upės buvo pastatyta pirmoji Pastrėvio įmonė – vandens malūnas [14, 19]. 1919 m. malūną įsigijo Jonas Čepkauskas, vėliau – Juozas Muraška, o 1936 m. – iš JAV grįžęs Jeronimas Stampareckas. 1961 m. malūnas nugriautas.
Po 1863 m. nacionalinio išsivaduojamojo sukilimo nuslopinimo carinė valdžia įsteigė kaime realinę 3-jų klasių rusišką mokyklą, veikusią iki 1918 m.
1918 m. apylinkėse vyko aršios kovos su lenkais [9].
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Pastrėvyje pagausėjo gyventojų: atsikėlė lietuvių, žydų, kurie atidarė kalvę, įsteigė keletą parduotuvių.
Pirmoji lietuviškoji mokykla įsteigta apie 1925 m. Mustenių kaime, Karolio Kazakevičiaus name, vėliau kilnojama po kitų žmonių namus [19]. 1930 m. Peliūnų kaime, Augusto Jarašiaus name įkurta mokykla. Tais pačiais metais mokykla įkurta ir Stančikų kaime [19].
Pokario metais Pastrėvys tapo centrine kolūkio gyvenviete. 1945–1972, 1977–1988 m. buvo apylinkės centras [13].
1954 m. Pastrėvyje pastatyta medinė [17], 1968 m. – mūrinė mokykla.
1960 m. Pastrėvyje įsteigtas medicinos punktas, 1961 m. buvo užtvenktas Strėvos vidurupis, pastatyta hidroelektrinė, karšykla (kai kur teigiama, jog 1952 m.).
1969 m. mokyklai pastatytas mūrinis pastatas (uždaryta 2001 m.).
Iš užpilamų teritorijų buvo iškeldinta 140 sodybų su gyventojais, nemaža dalis jų įsikūrė Pastrėvyje.

Pastrėvys istorinio herbo niekad neturėjo. Heraldikos komisijoje kartu su seniūnijos atstovais svarstant naujo herbo idėjas buvo nuspręsta naujajame herbe pavaizduoti vandens malūno ratą, kuris simbolizuotų nuo seno Pastrėvyje buvusį malūną, elektros energijos gamybą, seniūnijoje esančius vandens telkinius [15]. Daugelyje pasaulio kultūrų ratas yra tobulumo, saulės simbolis. Malūnas nuo viduramžių buvo žmogaus gyvybinės veiklos, kaimų bendruomenių, bei kaimynų susitelkimo vieta. Skandinavų mitologijoje malūnas – derlingumo, gausos simbolis. Dailininkas Arvydas Každailis parengė Pastrėvio herbo etaloną. Jį heraldikos komisija aprobavo 2006 m. birželio 22 d., herbas patvirtintas LR Prezidento dekretu 2006 m. liepos 19 d.

Pastrėvio seniūnijoje yra keletas lankytinų vietų, kultūros paveldo objektų:

Mustenių akmuo – vienas stambiausių riedulių savivaldybėje.

Statant būsimos Lietuvos elektrinės užtvanką, sunaikintas senkapis. Archeologai ištyrė 11 išlikusių kapų liekanas. Palaidojimai datuotini gal netgi XVI–XVII a. Paminėtinas ir seniūnijos teritorijoje, Pipiriškėse (Pasamanėje) esantis piliakalnis, vadinamas Juoduoju kalnu, su papėdėje esančia senovės gyvenviete. Piliakalnis yra paskelbtas archeologijos paveldo objektu [7].

Pipiriškių, Pasamanės piliakalnio su gyvenviete kompleksas (u. k. 25976): piliakalnis, vadinamas Juodkalniu ir gyvenvietė (u. k. 25976). Piliakalnis yra Pipiriškių kaimo pietrytinėje dalyje, slėnyje tarp Pasamanės ir Purvio ežerų esančioje atskiroje kalvoje. Piliakalnio šlaitai statūs, 10–11 m aukščio, viršutinėje dalyje lyginti, padengti kultūriniu sluoksniu. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. viduriu [8].

 2015 m. vasarį, Strėvos mūšio atminimui skiriamo pėsčiųjų žygio metu, buvo rastas Belezų piliakalnis, vietinių gyventojų dar vadinamas Napoleono kepure [22].

Toleikių senovės gyvenvietė (u. k. 16321) yra apie 0,7 km į pietus nuo Toleikių kaimo, 1,9 km į šiaurės vakarus nuo Gilūšio ežero, 1,4 km į rytus nuo Elektrėnų tvenkinio ir 0,65 km į pietryčius nuo Toleikių kaimo kapinių, į vakarus nuo Belezų–Toleikių kelio, Antabraščio dešiniajame krante.

Gyvenvietė yra kalvų apsuptoje žemumoje. Iš pietų senovės gyvenvietę riboja Antabrasčio upelis, iš vakarų – šlapios, krūmais apaugusios pievos. Ji užima 130 m ilgio šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, 50-120 m pločio trikampį sklypą. Aukštumėlės pakraščiuose yra iki 0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta lipdytinės brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos, molio tinko, apdegusių akmenų. Keramika priskiriama I tūkstantmečiui. Gyvenvietė ilgą laiką buvo ariama. Toleikių senovės gyvenvietė 2005 m. pripažinta valstybės saugomu nekilnojamu kultūros paminklu [8].

Toleikių kapinynas (u. k. 6961), esantis 1,2 km į šiaurės vakarus nuo Toleikių senovės gyvenvietės, 500 m į rytus nuo Karkučių balų rytinio kranto, 150 m į pietus nuo Toleikių k., dešinėje kelio Toleikiai-Musteniai pusėje. Senkapis yra smėlėta kalvelė, stačiakampio formos, 220 m ilgio pietų-šiaurės kryptimi ir 90 m pločio rytų-vakarų kryptimi [8].

Peliūnų kaimo kapinėse yra Lietuvos partizanų Kajetono Česonio ir Vlado Česonio kapas, įtrauktas į kultūros vertybių registrą (u. k. 45158, žr. adresu).

Peliūnų kaimo kapinėse yra Lietuvos partizanų kapai, įtraukti į kultūros vertybių registrą (u. k. 44959, žr. adresu).

Peliūnų kaimo kapinėse yra knygnešio Motiejaus Grybausko kapas, įtrauktas į kultūros vertybių registrą (u. k. 44960, žr. adresu).

Pagrendos miške yra partizanų bunkeris. Jame 1945 m. sausio 10 d. NKVD kariuomenės pasienio būrio kareiviai vykdė karinę operaciją, kurios metu bunkeris buvo likviduotas. Kautynių metu žuvo 11 Didžiosios Kovos apygardos būrio partizanų (kai kuriuose šaltiniuose rašoma, jog mažiau). Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vieta yra įtraukta į kultūros vertybių registrą (u. k. 43826, žr. adresu).

Kryžius ir atminimo ženklas žuvusių Didžiosios Kovos apygardos būrio vado Ignoto Nasutavičiaus-Bondaro, partizanų brolių Boliaus, Kajetono ir Vlado Česonių, Vlado Juozupkos, brolių Alberto, Jeronimo ir Simono Seliutų atminimui. Kryžius pastatytas 1992 m. žuvusių partizanų artimųjų rūpesčiu. Atminimo ženklo aut. dizaineris Romas Navickas. Pastatytas 2013 m. liepos 18 d.

1981 m. Pastrėvio seniūnijos teritorijoje (tuomet priklausiusioje Trakų r.), Musteniuose, buvo rastas monetų lobis, unikalus savo sudėtimi ir verte. Jis saugomas Trakų istorijos muziejuje [24].

Pastrėvio seniūnijos teritorijoje yra:
Pastrėvio, Mustenių, Stančikų, Peliūnų, Toleikių, Šeiriškių, Meiciškių, Belezų (jau neeksploatuojamos) kapinės. Jose laidojami Pastrėvio seniūnijos gyventojai.

Tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ [2] bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [12] Onos Rasutės Šakienės užrašyti žmonių pasakojimai ir apie Pastrėvio seniūnijoje esančias vietoves. Pateikta ir Pastrėvio etnografinio ansamblio bei iš kitų pateikėjų užrašytų dainų su natomis.

Pirmoji biblioteka Pastrėvio kaime įkurta 1952 m. Emilijos Kazlauskienės namuose. Ji užėmė didįjį kambarį – visą pusę namo. Pirmoji bibliotekininkė – Venina Grincevičiūtė.
1954 m. buvo pastatyti kultūros namai, į kuriuos persikėlė ir biblioteka. Joje iki pensijinio amžiaus – 1992 metų – dirbo Marytė Krilavičiūtė, vėliau tapusi Bliujiene.
Biblioteka dabar veikia Pastrėvio pagrindinėje mokykloje. Joje organizuojama daug renginių ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Biblioteka – kultūros ir informacijos centras Pastrėvio seniūnijoje. Plačiau apie ją galima rasti knygoje „Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija“ [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Apsilankykite Pastrėvio seniūnijoje : [informacinis leidinys] / [sudarė Gražina Bubėnienė, Pastrėvio seniūnija. – [Pastrėvio seniūnija], [2020]. – 15 p., įsk. virš.
2. Ar meni tų ažerų?: Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – 646, [4] p.: iliustr., nat.; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/amta_pastrevys/>.
3. Elektrėnų krašto gamta = The nature of Elektrėnai. – Vilnius, 2002. – 102, [2] p.: iliustr.
4. Elektrėnų savivaldybė. – Kaunas, 2006. – 64 p.: iliustr.
5. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-15]. Prieiga per internetą: <https://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
6. Kananavičienė, Danutė. Pastrėvio filialas: [apie Pastrėvio biblioteką] // Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. – Vilnius, 2012. – P. 140–141.
7. Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, 391, [1] p. : iliustr.
8. Laiko vingiais: [Elektroninis išteklius]: Elektrėnų krašto kultūros paveldas. – [Elektrėnai], 2009. – 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM) + įd. lap. (12 x 24 cm): iliustr.
9. Lukoševičius O. Nepriklausomybės kovos: [apie kovas Kietaviškių apylinkėse. Minimos kovos prie Peliūnų kaimo] // Kietaviškės. – Kaišiadorys, 1998. – P. 76.
10. Pastrėvio seniūnija. – 2017. – 11 p. : iliustr.
11. Pastrėvio seniūnija. – Iliustr. // Elektrėnų savivaldybė. – Kaunas, 2001. – P. 9.
12. Pastrėvio seniūnija: [gyventojų pasakojimai] // Buvom: Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 207–231; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-pastrevio-seniunija/>.
13. Pastrėvys // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – [T.] 17, p. 587; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/pastrevys/>.
14. Pastrėvys. – Iliustr. // Elektrėnų savivaldybė. – Vilnius, 2014. – P. 78–83.
15. Pastrėvys: [apie herbą ir vėliavą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P. 318–320.
16. Sostinių golfo klubas = The capitals golf club [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-19]. Prieiga per internetą: <http://www.capitals.lt>.
17. Šakienė, Ona Rasutė. Pastrėvys (Aleksandrovka). – Iliustr. // Elektrėnų kronika. – 2013, geg. 17–23, p. 6; Prieiga per internetą: <https://www.kronika.lt/pastrevys-aleksandrovka/>.
18. Tidikienė, Laima. Pastrėvio apylinkės istorija. – [Pastrėvys], 2001. – 11 p. – Mašinr.; Prieiga per internetą: <https://www.vilnijosvartai.lt/wp-content/uploads/2016/03/Laima-Tidikien%C4%97.-Pastr%C4%97vio-apylink%C4%97s-istorija.-PUBL.pdf>.
19. Tidikienė, Laima. Pastrėvio seniūnija // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 409–432.
20. Tidikienė, Laima. Strėvininkai. Šio krašto Lietuvos savanoriai. – [Pastrėvys], 2008. – 20 p. – Mašinr., nuotr.; Prieiga per internetą: <https://www.vilnijosvartai.lt/wp-content/uploads/2016/03/Laima-Tidikien%C4%97.Str%C4%97vininkai.-%C5%A0io-kra%C5%A1to-Lietuvos-savanoriai.-PUBL.pdf>.
21. Tidikienė, Laima. Trys apybraižos. – [Pastrėvys], 2003. – 16 p. – Mašinr., nuotr.; Prieiga per internetą: <https://www.vilnijosvartai.lt/wp-content/uploads/2016/03/Laima-Tidikien%C4%97.-Trys-apybrai%C5%BEos.-PUBL.pdf>.
22. Vaitkevičius, Vykintas. Atrastas naujas piliakalnis – Lietuvos karžygių garbei. Alkas.lt [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2022-05-02]. Prieiga per internetą: <http://alkas.lt/2015/02/10/v-vaitkevicius-atrastas-naujas-piliakalnis-lietuvos-karzygiu-garbei/>.
23. Vasilavičienė, Janina. Elektrėnų krašto kultūros paminklai: Lietuvos 1000-mečiui. – Elektrėnai, [2007]. – 1 lap. Sulankstyt. į [3] p.: iliustr.
24. Zalys, Saulius. Mustenių lobio retenybės: [apie Trakų istorijos muziejuje saugomą Musteniuose rastą monetų lobį] // Galvė. – 2006, kovo 10, priedas „Trakai ir pasaulio paveldas“, p. 3.

Parengė: Danutė Kananavičienė (Elektrėnų SVB Pastrėvio filialas), Jūratė Volungevičienė, Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2010; 2013; 2022.