Kaimas Riešės seniūnijoje, kelių sankryžoje. Čia susikerta senasis Molėtų plentas ir išorinis Vilniaus aplinkkelis Nemenčinė–Maišiagala–Vievis. Gyvenvietė įsikūrusi prie Žaleso (arba Pikeliškių) ežero.

Pikeliškės – seniūnaitijos centras, kuriame gyvena 434 žmonės (2013 m.) [2].

Kaime yra pagrindinė mokykla (įkurta 1920 m.) [5, 17] biblioteka, parduotuvė.

Vertingos istorinės informacijos apie Pikeliškes yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [12], leidinyje „Wileńska encyklopedia“ [13], Bronio Kvyklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ [4]. Apie Pikeliškių vardo kilmę rašoma Jono Jurkšto knygoje „Vilniaus vietovardžiai“ [3]. Turistinės informacijos apie šią vietovę galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygose: „Lietuvos keliais“ [7], „Po Lietuvą“ (Vilnius, 2002 m.), „Kelionės iš Vilniaus“ (Vilnius, 2005 m.) bei Varšuvoje (Lenkija) išleistame leidinyje „Litwa: Podróż sentymentalna“ [11]. Apie Pikeliškių dvarą rašomą Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai“ [8].

Nuo kelio senų medžių alėja veda į XVIII a. viduryje statytą Pikeliškių dvarą. Žaleso (Pikeliškių) ežero šiauriniame krante yra išlikę dvaro sodybos fragmentai: rūmai, parkas. XIX a. pradžioje statyti Pikeliškių rūmai gana kuklūs – stačiakampio formos, pastatyti ant aukštos pamūrės, dengti keturšlaičiu stogu. Namo puošyba saikinga. Pagrindinio (šiaurinio) fasado centre – keturių toskaninių kolonų portikas, viršuje užsibaigiantis trikampiu frontonu. Iš pradžių dvaras priklausė Pisankų giminei [7, 8, 14]. 1930 m. dvarą įsigijo Aleksandra ir Juzefas Pilsudskiai. Vienas iš nepriklausomos Lenkijos kūrėjų ir tuometinis valstybės vadovas J. Pilsudskis pamėgo šią vietą. Dvaras buvo gerai prižiūrimas, tvarkomas. J. Pilsudskis čia praleisdavo vasaros atostogas. Čia atvykdavo reikalų tvarkyti Lenkijos vadovai bei užsienio ministrai. Prie dvaro jis įrengė pradžios mokyklą. Dabartiniu metų dvaras suremontuotas. Jame įsikūrė kaimo biblioteka. Artimiausiu metu bus atidarytas Juzefo Pilsudskio memorialinis muziejus [1].

Tose vietovėse byloja legenda apie ištikimą žmoną, kuri, norėdama išgelbėti savo vyrą nuo nepelnytos bausmės, naktį perplaukė Žaleso ežerą. Jos tikslas buvo – patekti pas tuometinį dvaro šeimininką, maršalką Juzefą Pilsudskį, nes tik jis galėjo atšaukti bausmę [17].

1992 m. Pikeliškių dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės architektūrinis ir kraštovaizdžio ir želdinių paminklas. Sodybos kompleksą sudaro: namas, rūmai, sodybos pastatas, arklidės liekanos ir parkas [6].

Nuo 2001 metų Pikeliškių dvare vyksta tradicinės Vilniaus rajono derliaus šventės [9, 15].

Eilėraštį „Pikieliszki“ yra parašiusi lenkų poetė Zofia Bohdanowiczowa (1898–1965) [10].

Gyvenvietėje veikia Vilniaus rajono savivaldybės CB padalinys. Pikeliškių biblioteką įkurta 1956 metais. Bibliotekos kraštotyros fonde yra apie 30 leidinių. Kraštotyros kartoteka sudaro virš 50 kortelių.

Literatūra ir šaltiniai
1. Anušauskas, Arvydas. Pikeliškių Pilsudskis / Arvydas Anušauskas. – Portr. // Atgimimas. – 2003, spal. 31 – lapkr. 6 (Nr. 39), p. 11.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24, p. 322]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 23, 57.
4. Kviklys, Bronius. Riešės apylinkės // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 188-189.
5. Mikulevič, Irena. Mokykla, kurioje vyrauja ypatinga dvasia: Pikeliškių mokyklai – 70 metų. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2007, gruod. 6-12, p. 1. 5.
6. Pikeliškių dvaro sodyba [Pikeliškių k., Riešės sen., Vilniaus r. sav: u. k. 913] Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-12]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
7. Semaška, Algimantas. Pikeliškės. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 630.
8. Semaškaitė, Ingrida. Pikeliškės: Vilniaus rajonas // Semaškaitė Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Iliustr. – Vilnius, [2008]. – P. 383.
9. Ždanovič, Zigmunt. Kryptis – įveikti krizę kasmetinė Vilniaus rajono derliaus šventė Pikeliškėse. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2009, spal. 1-7, p. 1, 5.
10. Bohdanowiczowa, Zofia. Pikieliszki: [eilėraštis]. – Iliustr. // Wileńskie Rozmaitości. – 2000, nr 3, p. 5.
11. Jackiewicz, Mieczysław. Pikeliškės // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 133.
12. Pikieliszki // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich – Warszawa, 1887. – T. 8 (Perepiatycha-Pożajście), p. 124. Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_VIII/124>.
13. Pikieliszki // Wileńska encyklopedia (1939-2005). – Warszawa, 2007. – P. 456-45.
14. Przychodzień, Zygmunt. Pikieliszki i Centrum Europy / Zygmunt Przychodzień, Krzysztof Bielski // Atrakcje architektoniczne na turystycznych szlakach Wileńszczyzny. – Warszawa, 1999. – P. 16-17.
15. Sosno, Barbara. Święto plonów – 2007. – Iliustr. // Magazyn Wileński. – 2007, nr 10, p. 21-24.
16. Szkoła Podstawowa w Pikieliszkach. – Iliustr. // Szkoły polskie w Republice Litewskiej. – Wilno, 2009. – P. 302-304.
17. Wiera żona // Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna. – Wilno, 2017. – P. 47.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2018