Piliakalnis – kaimas Nemenčinės seniūnijoje, šiauriniame Nemenčinės pakraštyje.

Kaime gyvena 96 gyventojai. Iš jų – 49 vyrai ir 47 moterys (2013 m.) [1].

1957 m. Piliakainio kaime gimė teisininkas, teisėjas, rašytojas Pavel Borkovski [3].

Rašytiniuose šaltiniuose apie Piliakalnio kaimą informacijos beveik nėra, išskyrus trumpas žinutes „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ [10], „Mažojoje lietuviškoje enciklopedijoje“ [9]. Apie Nemenčinės (Piliakalnio) piliakalnį rašoma „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [6], Bronio Kvyklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ [7], Prano Kulikausko knygose „Iš lietuvių kultūros istorijos“ [2], „Lietuvos archeologijos bruožai“ [4], Vytauto Kazakevičiaus leidinyje „Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje (II-XII/XIII amžius)“ [2]. Yra informacijos ir atlasuose „Lietuvos piliakalniai“ (Vilnius, 2005, p. 114), „Lietuvos piliakalniai“ (Vilnius, 1975). Legenda apie Piliakalnį rasite Vykanto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietė: Aukštaitija“ [11].

Tai, kad šiuose vietose gyventa nuo labai senų laikų patvirtina netoliese stūksantis Nemenčinės piliakalnis, lėmęs gyvenvietės pavadinimą. Nemenčinės piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Nemenčios dešiniajame krante, santakoje su bevardžiu upeliu. Į šiaurę už piliakalnio griovio yra priešpilis. Piliakalnis dar žinomas ir Piliakalnio vardu. Jis datuojamas I–IV a. ir II tūkst. pradžia – XIV a. [5, 6, 8]. Kaip byloje legenda, kadaise ant piliakalnio buvo pastatyta bažnyčia. Tačiau, dėl to, kad kunigas nusikalto Dievui, ar dėl žmonių nuodėmių vieną naktį žemė prasivėrė ir bažnyčia prarijo. Ant piliakalnio liko žiojėti tik skylė, o „o per Velykas ir Kalėdas kažin kas skambindavo kalne varpais“ [11].

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1338 metais piliakalnyje stovėjo Nemenčinės žemės pilis.

1952–1954 m. archeologas Pranas Kulikauskas tyrinėjo piliakalnio aikštelę, vakarinės pašlaitės dalį, padarė piliakalnio griovio, priešpilio ir pylimo pjūvius bei ištyrė dalį priešpilio aikštelės [5, 7].

1997 m. Piliakalnio, Nemenčinės piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete kompleksas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą, kaip nacionalinės reikšmės archeologinis paminklas [8].

Piliakalnis yra įtrauktas į Senosios Lietuvos šventviečių katalogą [11].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Kazakevičius, Vytautas. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje (II-XII/XIII amžius) – Vilnius, 2004. – p. 21-22, 45.
3. Kondratas, Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius. – Kn. 21: Vilniaus ir Švenčionių krašte, 2021. – p. 75.
4. Kuklauskas, Pranas. Lietuvos archeologijos bruožai / Kuklauskas, Pranas; Kuklauskienė, Regina, Tautavičius, Adolfas. – Vilnius, 1961. – p. 144-148, 372-375.
5. Kulikauskas Pranas. Nemenčinės piliakalnis // Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1958. – T. 1, p. 20-43.
6. Kulikauskienė, Regina. Nemenčinės piliakalnis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 326-327.
7. Kviklys, Bronius. Nemenčinės piliakalnis // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 184-185.
8. Piliakalnio, Nemenčinės piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete kompleksas [Piliakalnio k., Nemenčinės sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 24182]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2021-02-19]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
9. Piliakalnis // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2. – Vilnius, 1968, p. 848.
10. Piliakalnis // Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3. – Vilnius, 1987, p. 377.
11. Vaitkevičius, Vykintas. Piliakalnis, Nemenčinės s-ja. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietė: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 88.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2022