Pilionys

Kaimas Šešuolių seniūnijoje.

Gyvena 42 žmonės, iš jų: 22 vyrai ir 20 moterų (2011 m.) [7].

Pilionių kaimo pavadinimas kilęs iš buvusio tėvavardžio Pilionis (Pilio ar Piliaus sūnus), padarytas greičiausiai iš dėmens Pil-, kurį turi dvikamieniai asmenvardžiai Pil(ia)-mantas, Pil(i)-manas, Pil-sudas. Neryški dėmens Pil- reikšmė orientuoja į senesnių laikų veldinį. Siejamas su žodžiu „pil-ti“ [8].

Pilionių kaimo vietovardžio kilmė aprašyta Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [8]. Nemažai informacijos yra apie Pilionių piliakalnį, kuris įtrauktas į valstybės saugomų archeologijos paminklų sąrašą. Apie piliakalnį rašoma knygose „Lietuvos piliakalniai: atlasas” [5] ir „Kultūros paminklų enciklopedija” [6]. Padavimų apie Pilionių piliakalnį galima rasti leidinyje „Eik pas Moką pasimokyt…: Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai” [2]. Apie vietovę informacijos yra rajono spaudoje, internete.

Kaime yra valstybės saugomas archeologijos paminklas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą – Pilionių, Mateikiškių piliakalnis su gyvenviete. Pilionių piliakalnis, dar vadinamas Majaku, ir vakarinėje jo papėdėje išsidėsčiusi buvusios gyvenvietės teritorija turi archeologinę, istorinę ir kraštovaizdinę vertę. Piliakalnis yra Pilionių kaimo š. r. pakraštyje, prie šio ir Mateikiškių kaimo ribos, Šešuolių–Želvos kelio šiaurinėje pusėje, ties nedideliu piliakalnį juosiančiu posūkiu. Įrengtas atskiroje, pailgoje kalvoje. Piliakalnį juosia aukštuma. Piliakalnio viršuje esanti 30 m ilgio ir 20 m pločio aikštelė apardyta. Joje yra XIX a. kapinių liekanos, kuriose dar išlikusi Witoldo Kwietkowskio (Kwiatkowskiego) antkapinė plokštė su užrašu. Per Pirmąjį pasaulinį karą piliakalnio aikštelėje buvo iškasti apkasai. 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas, 1970 m., 1976 m., 1984 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (MMT). Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. antrąja puse – I tūkst. pradžia [5-6].
 
2006-2007 metais Šešuolių seniūnijos Mateikiškių ir Pilionių kaimų gyventojų iniciatyva buvo sutvarkyta piliakalnio teritorija, užimanti beveik pusantro hektaro. 2007 m. liepos mėnesį piliakalnio papėdėje pašventintas vietinių gyventojų pastatytas ąžuolinis kryžius [3].
 
Pilionių (Mateikiškių) piliakalnis apipintas padavimais, kurie yra surinkti Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos išleistame leidinyje „Eik pas Moką pasimokyt…“. Viename iš jų pasakojama, kad „…seniai, labai seniai, tada, kai mūsų kraštą dengė didžiulės girios, kuriose gyveno milžinai, kartą didžion kelionėn išsiruošė didžiausias ir stipriausias iš visų milžinų. Kur ėjo, ko ieškojo – niekas nežino. Nusilaužė milžinas jauną liekną berželį, pasidarė iš jo lazdą ir leidosi kelionėn. Skverbėsi jis pro ąžuolynus, galingais pečiais sau kelią skindamas, šokinėjo per pelkes. Vienok pavakarį ir jis, nors ir labai stiprus buvo, pavargo, ištroško. Atsigėrė Ežeraičių raiste, o paskui, susiradęs patogią vietą, atsigulė pailsėti. Patiko milžinui apylinkė ir nutarė jis paženklinti tą vietą, kad kitą kartą keliaudamas pažintų. Pasiėmė milžinas saują žemės ir išpylė toje vietoje, kur buvo gulėjęs. Taip ir atsirado nemaža dauba, o šalia – kalnelis“ [1-2].
Eilių Pilionių piliakalniui yra paskyrusi mokytoja, poetė Albina Tumaitė-Povilavičienė, kurios gimtinė yra Mateikiškių kaimas [4].
   

Literatūra ir šaltiniai

1. Čiegis, J. Du seneliai: [apie Pilionių piliakalnį] // Tarybinis kelias. – 1958, birž. 5.
2. Eik pas Moką pasimokyt…: Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai. – Ukmergė, 2007, p. 36.
3. Ežerskytė, Loreta. Džiugins akį, teiks dieviškų malonių: sutvarkyto Mateikiškių piliakalnio papėdėje pašventintas kryžius. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2007, liep. 21, p. 4.
4. Tumaitė-Povilavičienė, Albina. „Mateikiškių piliakalnis, žmonių vadinamas Majaku…“// Tumaitė-Povilavičienė, Albina. Ar švies ji kely…: eilėraščiai. – Vilnius, 1997. – P. 14.
5. Ukmergės rajono piliakalniai: [apie Pilionių piliakalnį, p. 188]. – Iliustr., žml. // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 170-201.
6. Vaitkunskienė, Laima. Pilionių piliakalnis. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 108.
7. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
8. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 108.  

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2009; 2016