Pūčkoriai

Baškytė, Rūta. Pūčkoriai – Vilnios perlas. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Baškytė, Rūta. Pūčkoriai – Vilnios perlas. – Vilnius, 2003. Knygos viršelis

Pūčkoriai – Vilniaus miesto dalis, esanti rytinėje miesto dalyje, tarp Antakalnio ir Naujosios Vilnios. Priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Pūčkoriai išsidėstę vaizdingoje vietovėje prie Vilnios.

Puškorių (dabar – Pūčkoriai) pavadinimas atsirado Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai čia veikė patrankų liejykla, išgarsėjusi visoje Europoje. Vilnios pakrantėje ties Pūčkoriais lietuviškos patrankos buvo išbandomos bei mokomi kariai. Pūčkorių vietovardis kildinamas iš slaviško žodžio puszkarnia (šaunamųjų ginklų gamykla). Taigi, vietovardis kilęs iš bendrinio žodžio. Vietovardis Puszkarnia randamas 1506 m. dokumente [1, 3, 6, 10].

Išsamiausiai Pūčkorių istorija, gamta, aprašyta aplinkosaugininkės Rūtos Baškytės knygoje „Pūčkoriai – Vilnios perlas“ [1] bei Rūtos Baškytės ir Pauliaus Kavaliausko leidinyje „Vilniaus regioniniai parkai“ [2]. Knygelės gausiai iliustruotos, vaizdžiai pateikta informacija apie vietovių istorijos ir kultūros objektus. Vietovės istorija ir gamta, remiantis istoriniais dokumentais, aprašyta muziejininko Rimgaudo Ryliškio knygelėje „Markučiai: Vilnios slėnis“ [12]. Apie Pūčkorių apylinkių kraštovaizdį rašoma ir XIX a. istoriko, publicisto Adomo Honorio Kirkoro leidinyje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ [7]. Dabartiniuose publicisto, žurnalisto Algimanto Semaškos kelionių po Lietuvą vadovuose irgi rasime informacijos apie Pūčkorių apylinkes. Pūčkorių atodanga, kaip unikalus gamtos paminklas, aprašyta Zigmanto Gudzinsko ir Selemono Paltanavičiaus knygoje „Lietuva: 101 gamtos stebuklas“ [4], taip pat gamtininko, publicisto Gedimino Isoko leidinyje „Lietuvos gamtos paminklai“ [5], archeologo Vykinto Vaitkevičiaus ir geologo dr. Valentino Baltrūno knygoje „Lietuva: 101 įdomiausia vieta“ [14]. O Ingridos Semaškaitės knygoje „Atgimę dvarai“ iš dabartinės Pūčkorių rūmų savininkės Liudmilos Patapienės pateikto pasakojimo galima sužinoti apie dvaro istoriją, jo atkūrimą [13]. Taip pat apie šį dvarą galima paskaityti Jurgos Dirkstytės straipsnyje [3]. Čia pateikiama daug Roberto Riabovo nuotraukų, iš kurių galima gerai įsivaizduoti atkurtų rūmų ir jų aplinkos grožį.

Apie Pūčkorių praeitį išlikę nedaug šaltinių ir kai kurių faktų patikrinti negalima. Puškarnios palivarkas (nedidelis dvaras su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, žeme) egzistavo jau XIV a. Iki XVIII a. vidurio dvaras priklausė LDK iždui ir buvo Artilerijos vadovybės žinioje. Čia nuo XVI a. vidurio veikė Vilniaus patrankų liejykla. Vėliau dvaras priklausė įvairiems savininkams. 1797 m. dvaras atiteko valstybės patarėjui Loškariovui, kuris jį 1804 m. pardavė Jokūbui Sidorovičiui. Po šio mirties dvarą paveldėjo sūnus Stanislovas Sidorovičius, Vilniaus vyriausiojo teismo advokatas, kuris labiausiai rūpinosi šiuo dvaru. Jam valdant prie Vilnios pastatytas vandens malūnas, sudarytas geometrinis Puškarnios palivarko planas, tiksliai nužymėtos ribos, nutiestas naujas kelias. XIX a. pirmojoje pusėje Puškarnios dvaras su aplinkinėmis žemėmis atiteko Izmailskių giminei [1, 3, 9, 13]. Šį dvarą už narsą paimant Izmailo tvirtovę Rusijos–Turkijos kare caras padovanojo artilerijos generolui majorui, kartu suteikdamas ir pavardę Izmailskij. Dvaro savininkas Steponas Izmailskis pritaikė malūną medienos masės gamybai, o vėliau – ir popieriaus fabrikui. Šis, nuomojamas bendrovės „Šabad i Ko“, gamino kartoną, popierių bei medienos masę (veikė iki 1915 m.). Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išgabeno fabriko įrangą į Vokietiją, o tarpukariu jo veikla nebuvo atgaivinta, pastatai stovėjo apleisti ir nenaudojami. 1921 m. daugiau kaip 6 ha dvaro žemės nupirko valstybė, dalį perdavė geležinkeliui. 1927 m. valstybė nupirko žemės sklypą Stepono Batoro gatvei platinti. 1928 m. sklypas už geležinkelio buvo parduotas Aleksandrui Andriuškevičiui. 1929 m. mirus dvaro paveldėtojos Olgos Izmailskos dukrai Sofijai Krasovskai dvarą paveldėjo pastarosios dukra Irena Romankevič (vėliau Strupova), kuri dvarą valdė iki 1940 m. Taigi, Izmailskių giminė dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo Izmailskių šeimos turtą, 1949 m. visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Karo metais dvaro pastatai nukentėjo. Iš buvusio fabriko liko tik griuvėsiai. Sovietmečiu dvaro gyvenamajame name įsikūrė tarybinio ūkio kontora, vėliau gyveno keturios šeimos. Dvaro savininkų šeima grįžo į Lietuvą 1956 m. Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę neblogai išsilaikiusių Pūčkorių palivarko pastatų: kluonas, svirnas, buvęs kumetynas. Izmailskių palikuonės Liudmilos Patapienės iniciatyva dvaro rūmai neseniai restauruoti (archit. Algis Stulgys) [1, 3, 12, 13].

Paslaptis gaubia išlikusius Pūčkorių patrankų liejyklos griuvėsius. Populiarioje literatūroje nurodoma, kad jau XVI a. čia veikė didelė ginklų gamykla, kurioje buvo liejamos patrankos. Apie Pūčkorių pabūklus žinojo net geriausiai Europoje ginkluota švedų kariuomenė, rusų, prancūzų armijų daliniai. XIX a. patrankų liejykla virto vandens malūnu. Malūnas išsiskyrė savo dydžiu ir puikia apdaila [1, 2, 13].

Pūčkoriuose greta senosios užtvankos liekanų įsikūrusi vasaros kavinė ir atnaujintas Prancūziškasis (Belmonto) malūnas. Šiuo metu Prancūziškojo malūno teritorija priskiriama Pūčkoriams, nors iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo Leoniškių palivarko žemėje. O pavadinimas mena jo savininką prancūzą Karolį Devimą, XIX a. nuomavusį žemės sklypą prie Vilnios ir gavusį leidimą malūno statybai. Archyviniuose dokumentuose išliko nuo prancūzo K. Devimo kilęs malūno pavadinimas − Prancūziškasis. Šio malūno funkcijos niekada nebuvo pakeistos, netgi per Antrąjį pasaulinį karą. Pastatas buvo trijų patalpų: grūdų valymo, turbinų, malimo ir pikliavimo (pagal 1925 m. planą). Prie malūno už kanalo – medinis dirbtuvių pastatas, o arčiau Belmonto gatvės – mediniai gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai ir miltų sandėlis bei kiti pagalbiniai pastatai. Be trijų medinių tiltų, pastatytų per kanalą, malūnui priklausė betoninė užtvanka. Šiuo metu malūno pastatai atkurti, aplinka sutvarkyta. Prancūziškojo malūno komplekse įsteigtas Belmonto pramogų ir poilsio centras. Tvarkant teritoriją, siekta atkurti malūno hidrotechninę sistemą. Atkurtas privedimo ir nuvedimo kanalas, virš jo pastatyti septyni tiltai ir lieptai, įrengta kaskadų ir fontanas. Šio kanalo akcentas – vienas iš didžiausių Lietuvoje vandens ratas. Centrinėje komplekso dalyje įrengtas didžiulis tvenkinys su pusiasaliu, jo vanduo vingiuotu upeliu per dirbtinį krioklį krinta į Vilnią [1, 2, 9].

Seniausius laikus mena Pūčkorių piliakalnis. Tai valstybinės reikšmės archeologinis paminklas, žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Jo aukštis – 18 m. Kadaise įrengtą aukščiausioje prie slėnio prigludusios kalvos vietoje, iš vienos pusės jį supa Vilnios slėnis, o nuo gretimų kalvų jį skiria dauba. Piliakalnis apaugęs medžiais, aikštelėje stovi aukuras, dvi medinės skulptūros, suolas. Rytiniame šlaite įrengti laiptai. 1984 m. archeologo Kęstučio Katalyno vadovaujama ekspedicija atliko žvalgomuosius tyrimus ir atrado brūkšniuotosios keramikos dirbinių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų. Į pietvakarius nuo piliakalnio būta akmens amžiaus stovyklavietės. Čia surasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, skaldos [1, 8, 10].

Nuo piliakalnio iki Pūčkorių palivarko gyvenamosios zonos tęsiasi tvenkinių sistema, gausiai maitinama šaltinių vandenų. Pūčkorių tvenkiniuose įkurtame pagalbiniame ūkyje sovietmečiu buvo auginami karpiai, veisiami lynai, lydekos, kuojos ir kitos žuvys. Dabar tvenkinius pamėgo paukščiai, vidurvasaryje čia žvejoja garniai su savo jaunikliais [1, 2].

Pūčkoriai vilioja ne tik istorija, kultūros paveldo paminklais, bet ir gamtos grožiu. Per Pūčkorių apylinkes tekanti Vilnia šioje vietoje daro didžiausią vingį, upės slėnis čia plačiausias ir vaizdingiausias. 1939 m. parengtame Vilniaus miesto plane Puškarnia apibūdinama kaip labai vaizdinga vietovė ir nutarta teritoriją paskelbti draustiniu. Pūčkorių gyvenvietę supa unikali Pūčkorių geologinė atodanga – nuo 1974 m. valstybės saugomas gamtos paminklas. Ji – viena iš aukščiausių ir įspūdingiausių Lietuvoje (aukštis – apie 65 m, ilgis palei Vilnios dešinįjį krantą − 260 m) [1, 4, 5, 14]. Dar 1859 m., sužavėtas šių vietų grožio, lenkų publicistas, istorikas Adomas Honoris Kirkoras rašė: „Didžiulis tai kalnas, nuo kurio gražiai atrodo miestas ir gretimos apylinkės, o po juo vamzdžiais tekantys šaltinių vandenys padeda nors ir neramiai, triukšmingai, bet skurdžiai Vilniai be atvangos sukti didžiulį malūną…“ [7]. Pūčkorių atodangoje galima įžvelgti priešpaskutinio ledynmečio suklostytus smėlio ir molio sluoksnius, kuriuos perstumdė, sumaišė slinkę ledynai. Sniegas ir lietus smarkiai ardo viršutinę atodangos dalį, kurioje matosi įvairaus gylio ir pločio griovų. Apatinė atodangos dalis apaugusi krūmais ir medžiais. Derlingame Vilnios šlaitų dirvožemyje auga lapuočiai, o šlaito viršuje ošia aukštos pušys. Prie Pūčkorių atodangos išlikę apkasai, tranšėjos, gelžbetoninis bunkeris. Sakoma, kad šiuos gynybinius įrenginius jungė išlikęs požeminis tunelis [1, 2, 4, 14].

Visą Pūčkorių grožį ir gamtos bei kultūros vertybes pamatysime aplankę Pūčkorių pažintinį taką [11]. Jis buvo įrengtas Pavilnių girininkų Stasio Ivanausko ir Vlado Leonavičiaus iniciatyva. Šiandieną jis sutvarkytas: atnaujinta informacija, pastatyti nauji stendai. Takas skirtas susipažinti su Pūčkorių apylinkių gamtos ir kultūros vertybėmis. Jis vingiuoja pro Pūčkorių atodangą ir nusileidža į Vilnios slėnį ties ūkiniais Pūčkorių palivarko pastatais. Toliau driekiasi pro patrankų liejyklos liekanas, atkartoja didįjį Vilnios vingį ir veda prie malūno. Pakilus į Vilnios slėnio viršų, leidžia iš viršaus pažvelgti į tvenkinius. Toliau nuvingiuoja pro Pūčkorių piliakalnį ir atveda prie Saulės laikrodžio. Jis daugiau simbolinis. Strypą atstoja medinis stulpas su meistrų drožiniais, o ciferblatą – pieva su medinėmis kėdutėmis, kurios žymi valandas. Esant saulėtam orui, laikas rodomas tik apytiksliai, nes strypas – rodyklė nėra palenkta kampu, atitinkančiu laikrodžio buvimo vietos platumą.

Literatūra ir šaltiniai

1. Baškytė, Rūta. Pūčkoriai − Vilnios perlas. – Vilnius, 2003. − 42, [1] p.: iliustr., žml.
2. Baškytė, Rūta. Pučkorių apylinkės / Rūta Baškytė, Paulius Kavaliauskas. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: atgyja, vilioja, dabina. – Vilnius, 2002. – P. 25-32.
3. Dirkstytė, Jurga. Atstatytu dvaru sugrąžinti likimai: [apie Pūčkorių dvarą ir jo savininkų, Izmailskių šeimos narių, likimą]. – Iliustr. // Mano sodyba. – 2014, Nr.8, p. 8-16.
4. Gudžinskas, Zigmantas. Pūčkorių atodanga − aukščiausia Lietuvoje / Zigmantas Gudžinskas, Selemonas Paltanavičius. – Iliustr. // Gudzinskas, Zigmantas, Paltanavičius, Selemonas. Lietuva: 101 gamtos stebuklas. – Vilnius, 2010. − P. 242-245.
5. Isokas, Gediminas. Puškorių atodanga. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 369.
6. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 45.
7. Kirkoras, Adomas, Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes.− Vilnius, 1991, p. 127.
8. Pūčkoriai, Naujosios Vilnios seniūnija. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 338-339.
9. Markučių vietovė ir apylinkės: Pūčkoriai. Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016- 08-12]. Prieiga per internetą: <http://www.vilniausmuziejai.lt/a_puskinas/puckoriai/index.htm>.
10. Pūčkoriai ir apylinkės [interaktyvus]. 2008-2016 [žiūrėta 2016-08-12]. Prieiga per internetą: <http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/puckoriai-ir-apylinkes>.
11. Pūčkorių pažintinis takas. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [interaktyvus]. 2008-2016 [žiūrėta 2016-08-12]. Prieiga per internetą: <http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/puckoriu-pazintinis-takas-zemelapis>.
12. Ryliškis, Rimgaudas. Pūčkoriai. – Iliustr. // Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai: Vilnios slėnis. – Vilnius, 2010. – P. 17-21.
13. Semaškaitė, Ingrida. Pučkoriai. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai . – Vilnius, 2012. – P. 241-244.
14. Vaitkevičius, Vykintas. Pūčkorių atodanga / Vykintas Vaitkevičius, Valentinas Baltrūnas. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas, Baltrūnas, Valentinas. Lietuva: 101 įdomiausia vieta. – Vilnius, 2008. – P. 38-39.

Parengė: Česlava Akinis (Vilniaus m. SCB Naujosios Vilnios biblioteka), 2011; Danguolė Dainienė (VAVB), 2015, 2016