Raudondvaris – kaimas Vilniaus rajone, 5 km į šiaurės rytus nuo Nemenčinės (pakeliui link Pabradės). Tai viena iš septynių to paties pavadinimo gyvenviečių Lietuvoje. Net Vilniaus rajone yra du Raudondvariai yra Nemenčinės ir Riešės seniūnijose.

Nemenčinės Raudondvaryje gyvena 200 gyventojų (2013 m.) [1].

Apie Raudondvario kaimo ir dvaro istoriją rašoma Miroslovo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [11]. 2014 m. išleistoje istorijos mokytojo Henriko Borkovskio (Henryk Borkowski) knygoje „Ludzie tej ziemi“ autorius remdamasis archyviniais dokumentais ir žmonių atsiminimais, aprašo Nemenčinės apylinkių, t. t. Raudondvario, ir žmonių istoriją nuo pagonybės iki II pasaulinio karo laikų. Knygoje autorius pateikia leidinių apie Nemenčinės apylinkes bibliografinį sąrašą [8]. Informacijos apie Raudondvario dvarą yra Ingridos Semaškaitės knygoje „Dvarai: spindesys ir skurdas“ [7], Algimanto Semaškos leidiniuose „Kelionės iš Vilniaus“ [4], „Lietuvos keliais“ [5], „Po Lietuvą“ [6]. Raudondvario dvaras žinomas nuo XVII amžiaus. Tada jis priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po jo mirties 1794 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II padovanojo dvarą Rusijos kariuomenės pulkininkui Parčevskiui. Po tėvo mirties dvarą paveldėjo jo sūnūs Aleksandras ir Konstantinas bei dukra Rožė. Dvarininkaitė Rožė Parčevskytė buvo tapytoja, jos paveikslai pateko net į Peterburgo meno muziejus. O sūnūs – verslininkai – įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi. Pasak istorijos, bravoriškuoju alumi buvo aprūpintas ne tik Vilniaus kraštas, bet ir daugiau kaip pusė Lietuvos. Antrojoje XIX amžiaus pusėje už pinigus, uždirbtus iš alaus gamybos ir prekybos, Parčevskiai pasistatė Raudondvaryje naujus rūmus bei daug ūkinių pastatų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tai buvo vienas svarbiausių industrijos kompleksų visoje Rytų Lietuvoje [3, 10].

Kaip teigia septintajame XIX amžiaus dešimtmetyje Nerimi laivu keliavęs ir šią kelionę knygoje „Neris ir jos krantai“ įamžinęs grafas Konstantinas Tiškevičius, „pono Parčevskio dvaras Lietuvoje žinomas dėl savo alaus daryklos, kuri porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos“ [10, 12, 13].

1992 m. Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buv. dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, kaip valstybės saugomas objektas [2].

Eilėraštį apie Parčevskių dvarą „Dydakcja dworowi Parczewskich“ yra sukūrusi poetė Jelena Garliauskienė [9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24].Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buv. dvaro sodyba [ Raudondvario k., Nemenčinės sen., Vilniaus r.; u. k. 918]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-10-04]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
3. Raudondvaris // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Iliustr. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 221.
4. Semaška, Algimantas. Raudondvaris. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, 2005. – P. 89-90.
5. Semaška, Algimantas. Raudondvaris. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 630.
6. Semaška, Algimantas. Raudondvaris. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems gerai pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002]. – P. 672.
7. Semaškaitė, Ingrida. Raudondvaris: Vilniaus rajonas // Semaškaitė Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Iliustr. – Vilnius, [2008]. – P. 385-386.
8. Borkowski, Henrik. Czerwony Dwór. Parczewscy. – Iliustr. // Borkowski, Henrik. Ludzie tej ziemi – Bialystok, 2014. – P. 23-38.
9. Garliauskienė, Jelena. Dydakcja dworowi Parczewskich // Garliauskienė, Jelena. Szukam raju na Ziemi (Ieškau rojaus Žemėje): [eilėraščiai]. – Nemenčinė, 2014. – P. 49.
10. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis / Tiškevičius Konstantinas. – Vilnius, 1992, p. 187-190.: iliustr.
11. Gajewski, Mirosław. O podniemenczyńskim Czerwonym Dworze. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 86-93.
12. Jackiewicz, Mieczysław. Raudondvaris // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 131.
13. Przychodzień, Zygmunt. Czerwony dwór / Zygmunt Przychodzień, Krzysztof Bielski // Atrakcje archtektoniczne na turystycznych szliakach Wileńszczyzny. -Warszawa, 1999. – P. 15.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2017