„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Šalčininkų rajonas Šalčininkų seniūnija Šalčininkėliai

Šalčininkėlių kaimas išsidėstęs prie kelio Vilnius–Lyda. Per kaimą teka upė Visinčia, yra Šalčininkėlių tvenkinys (plotas 17,7 ha). Šalčininkėlius nuo Šalčininkų m. skiria 8 km., nuo Vilniaus m. 37 km [1, 7, 12].

Kudirka, Juozas. Šalčininkėlių smilkiosios architektūros ansamblis = Шальчининкельский ансамбль архитектуры малых форм: albumas. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Kudirka, Juozas. Šalčininkėlių smulkiosios architektūros ansamblis = Шальчининкельский ансамбль архитектуры малых форм: albumas. – Vilnius, 1989. Knygos viršelis

Šalčininkėlių kaime veikia Šalčininkėlių Šv. Jurgio bažnyčia, medicinos punktas, pagrindinė mokykla, paštas, biblioteka [12].  

Pagal 2011 m. surašymo duomenis Šalčininkėliuose gyvena 615 gyventojų [14].

Kaimo vardas yra vandenvardinės kilmės – tai priesagos -inink /-nink-, -nyk-/ vedinys iš upės vardo Šalčia. Gyvenvietė lenkų ir rusų kalbomis buvo vadinami Mažaisiais Šalčininkais (Małe Soleczniki, Малые Солечники) [1, 15].   

Šalčininkėlių kaime gyveno Mykolas Mianovskis (1783–1843) – Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos profesorius, Akušerijos katedros vedėjas. 1819–1825 m. jis dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanu. Jis buvo Šalčininkėlių Šv. Jurgio bažnyčios fundatorius. Palaidotas kaimo kapinėse [22].
Visai šalia Šalčininkėliu, Kunkulkoje, gyveno Dalevskiai, viena iš Lietuvos šeimų, kurios narių likimai tragiškai persipynė su 1863 metų sukilimu. Dalevskių šeima buvo gausi: keturi broliai ir šešios seserys. Apie šios garsios šeimos tragišką likimą rašo istorikas Vytautas Merkys knygoje  ,,Dalevskių šeima“  (Vilnius, 1967). Apolonija Dalevskytė buvo 1863 m. sukilimo vado Zigmanto Sierakausko žmona, kuri ir po vyro mirties vykdė sukilimo užduotisApie Apolonijos Dalevskytės tragišką likimą, savo knygoje ,,Garsios Lietuvos moterys. XIV–XX a. pirmoji pusė“ (Vilnius, 2007) pasakoja  Anelė Butkuvienė.
1953 m. gruodžio 8 d.  Šalčininkėliuose gimė žymus sportininkas Vladislav Kozakevič (Władysław Kozakiewicz), Lenkijos šuolininkas su kartimi, 1980 m. vasaros olimpinių žaidynių čempionas, tris kartus pasaulio rekordininkas, 1977 m. ir 1979 m. Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionas, 10 kartų Lenkijos čempionas. 2013 m. Vladislovas Kozakevič išleido savo biografiją lenkų kalba ,, Nie mówcie mi jak mam żyć“  [18].

Apie Šalčininkėlius rašo istorikas Stanislavas Buchaveckas knygoje ,,Šalčios žemė“ [1], architektas Algimantas Miškinis ,,Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (Vilnius, 2002), Algimantas Semaška ,,Lietuvos keliais: turisto žinynas. Miestai ir rajonai – jų pažintinis lobinas“ [12], Juozas Kudirka ,,Šalčininkėlių smulkiosios architektūros ansamblis = Шальчининкельский ансамбль архитектуры малых форм: albumas“ [4] ir kt. Taip pat rašoma knygose lenkų kalba Mečislavo Machuliako (Mieczysław Machulak) ,,W stronę Solecznik“ [19],  Mečislavo Jackevičiaus (Mieczysław Jackiewicz ) ,,Wędrówki po Litwie: praktyczny przewodnik turystyczny“ (Warszawa, 2004) ir ,,Litwa podròż sentymentalna“ (Warszawa, 2006),  Juzefo Šostakovkio  (Józef Szostakowski ) ,,Wilno i okolice. Przewodnik literacki“ (Wilno, 2012), ,,Wileńska encyklopedia 1939–2005“ (Warszawa, 2007), Tomašo Kšyvickio (Tomasz Krzywicki ) „Litwa. Przewodnik“ (Pruszków, 2005) ir kt. Stanislovas Mianovskis (Stanisław Mianowski) prisiminimus apie savo tėvynę, Šalčininkėlius ir apylinkes 1895–1945 m. įamžino knygoje lenkų kalba ,,Świat który odszedł. Wspomnienia Wilnianina 1895–1945“ (Warszawa, 1995). Apie Šalčininkėlių kaimą informacijos taip pat galima rasti internete ir periodikoje.

Vietovė žinoma nuo XVI a. Šalčininkėliai – buvusi Glebavičių ir Chodkevičių nuosavybė. Pirmą kartą Chodkevičių ryšys su Šalčininkėliais paminėtas 1781 m. kovo 3 d. Jono Chodkevičiaus testamente. Kuriame jis palieka savo vaikams ir žmonai Šalčininkų ir Šalčininkėlių miestelius (,,Wielkie ir Małe Soleczniki z włoscią“). 18 a. miestelio inventoriuje rašoma, kad Šalčininkėlių dvarui priklausė dar 5 kaimai. Taip pat dvarui priklausė 3 karčiamos, malūnas su ežeru. Šalčininkėlių dvaras turėjo 148 dešimtines dirbamos žemės ir 586 dešimtines miško [9, 11, 17]. 1834 m. dvarą įsigijo gydytojas Mykolas Mianovskis. Šiandien jau neišlikęs Šalčininkėlių dvaras buvo medinis, parterinis pastatas su aukštu cokoliu. Dvarą puošė veranda su dviem poromis kolonų. Jame buvo 12 kambarių. Pastatas buvo įkurtas ant kalvos, virš Visinčios upės, apsuptas apie 5 ha ploto parko. Visiškai sudegė Antrojo  pasaulinio karo metu [8, 16, 19]. Šalčininkėliai priklausė Mianovskiams iki 1933 metų, vėliau juos nupirko Stanislovas Plater-Zyberk. Šalčininkėliai kelis dešimtmečius buvo svarbesnė gyvenvietė už Šalčininkus. Valsčiaus raštinę 1915 m. kaizeriniai okupantai perkėlė į Šalčininkus. 1939 m. Šalčininkėliai buvo Valkininkų aps. valsčiaus centras. 1940 m. įsteigtas sveikatos punktas, kooperatyvas. Po Antrojo pasaulinio karo Šalčininkėliai ilgai buvo apylinkės centru, vėliau kolūkio ,,Už taiką“ centrine gyvenviete. 1959 m. kaime gyveno 177, 1970 – 297, 1979 – 424, 1989 – 597, 2001 – 620 gyventojų [1, 7 ,9, 12].

Pirmąją bažnyčia 1560 m. pastatė Jonas Glebavičius. 1568 m. ją pasisavino evangelikai reformatai. 1662 m. pastatyta nauja. 1820 m. bažnyčia buvo apleista, turto neturėjo. Klasicistinė Šv. Jurgio bažnyčia Šalčininkėliuose pastatyta 1834 m. pagal Karolio Podčašinskio projektą, Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Mianovskio lėšomis. Išorės architektūra ir vidaus erdvės struktūra kiek skiriasi nuo kitų medinių klasicistinių sakralinių pastatų. Stačiakampės vienanavės bažnyčios gale laužyta pertvara imituoja trisienę apsidę. Už šios pertvaros įrengta zakristija. Bažnyčios priekyje iki 1995 m. buvo šešių kolonų portikas. Šventoriaus tvora sumūryta iš akmenų. 1910 m. buvo įsteigta parapija. 1925 m. turėjo 2400 parapiječių, 1939 m.  – 2739 [2, 6, 10]. Šalčininkėlių bažnyčioje yra saugomi paminkliniai objektai: ,,Nukryžiuotasis” – XIX a. molbertinės tapybos paveikslas, 2 šilkiniai arnotai, 10 alavinių žvakidžių, 1807 ir 1817 metų varpai [5]. 

1986 m. Šalčininkėliuose buvo atidengtas smulkiosios architektūros ansamblis ,,Žmogui taika“. Ansamblį kūrė respublikinių liaudies dailės premijų laureatai: A. Česnulis, S. Karanauskas, A. Puškorius, A. Skiesgilas [4]. Netinkama skulptūrų priežiūra keletą jų sugadino negrįžtamai. Keturis stogastulpius pavyko išsaugoti. Dabar jie perkelti prie Šalčininkų menų mokyklos [3].

Šalčininkėlių kaimą išgarsino lenkų aviatorius Tadeušas Gura (Tadeusz Góra, 1918–2010). 1938 m. pakilęs sklandytuvu PWS-101 Bezmechove (Lenkija, Bezmiechowa Górna) įveikė beveik 577,8 kilometrų ir nusileido Šalčininkėlių kaime. Tai buvo pasaulio rekordas, patekęs į aviacijos istoriją. 2006 m. gegužės 24 d. Šalčininkėliuose prie mokyklos buvo atidengta memorialinė lenta, įamžinusi šį legendinį skrydį [20, 21]. 

Pirmoji Šalčininkėlių kaimo biblioteka buvo įkurta kaimo Kultūros namuose 1940 metais. Šiandien biblioteką galima rasti adresu: Šalčininkėliai, Vilniaus g. 15 [13].

Literatūra ir šaltiniai

  1. Buchaveckas, Stanislovas Šalčios žemė. – Vilnius, 1992, p. 185-190.
  2. Jankevičienė, Algė. Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės: monografija.  – Vilnius, 2007, p. 160, 161, 308.
  3. Kasperavičius, Vladas. Keturis Šalčininkėlių stogastulpius pavyko išsaugoti: [apie Šalčininkų rajono savivaldybės skirtas lėšas medinių skulptūrų ansambliui restauruoti]. – Iliustr. // Voruta. – 2012, bal. 14, p. 7.
  4. Kudirka, Juozas. Šalčininkėlių smulkiosios architektūros ansamblis = Шальчининкельский ансамбль архитектуры малых форм: albumas. – Vilnius, 1989. – 48 p.: iliustr.
  5. Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 250, 251.
  6. Kviklys, Bronius. Šalčininkėliai. Šv. Jurgio parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Chicago, 1986. – T. 5: Vilnius arkivyskupija, d. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 307.
  7. Kviklys, Bronius. Vilniaus apskritis; Šalčininkėliai: [istorija]. – Iliustr. // Bronius Kvyklis. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 1, p. 210, 211.
  8. Lietuvos architektūros istorija. Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 . – Vilnius, 2014 – T. 4, p. 388.
  9. Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva. Vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės. – Čikaga, 1997, p. 145, 146.
  10. Misius, Kazys. Šalčininkų dekanatas: [apie Šalčininkėlių Šv. Jurgio bažnyčią, p. 307] // Misius Kazys , Šinkūnas Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 543-548.                                                                                                                                                   
  11. Semaška, Algimantas. Šalčininkų rajonas: [Šalčininkėliai, p. 445]. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas. Miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas. – Vilnius, 2008. – P. 438-446.
  12. Šalčininkėliai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 8, 9.
  13. Šalčininkėlių biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-10-28]. Prieiga per internetą: < http://salcininkuvb.lt/lt/apie-mus1/filialai/165-salcininkeliu-biblioteka >.
  14. Šalčininkų rajono savivaldybė: [Šalčininkėliai p. 279] // Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. – Vilnius, 2013. – P. 274-280; Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
  15. Vanagas, Aleksandras. Pietryčių Lietuvos vietovardžiai: [Šalčininkėliai, p. 39] // Lietuvos rytai. – Vilnius, 1993. – P. 30-41.
  16. Aftanazy, Roman. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczpospolitej. Wojewódstwo Wileńskie. – Wrocław, 1993. – T. 4, p. 346, 347.
  17. Kohutek, Ludwik. Dobra Wielkie Soleczniki: [rozprawa doktorska]. – Wilno, 1934, p. 2, 18, 19, 35.
  18. Kozakiewicz, Władysław. Pol Michał. Nie mówcie mi jak mam żyć. – Warszawa, 2013. – 339, [5] p.: iliustr.
  19. Machulak, Mieczysław. Małe Soleczniki (lit. Šalčininkėliai). Šalčininkų seniūnija. – Iliustr. // W stronę Solecznik . – 2007, Krosno. – P. 233-237.
  20. Markiewicz, Teresa.W Małych Solecznikach obchodzono 70 rocznicę rekordowego przelotu Tadeusza Góry. – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2008, 28 maja, p. 8.
  21. Masenas, Witalis. Uczczono rocznicę wielkiego wyczynu: postać wielkiego polaka zbliżyła ludzi i miasta. – Iliustr. // Kurier Wileński. – 2006, 27-29 maja, p. 6.
  22. Siemienowicz, Zbigniew. Mianowski Mikołaj // Wileńska Medyko-Chirurgiczna Akademija. Dzieje i ludzie. – Vilnius, 2008. – P. 57-62.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2016