Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. Knygos viršelis

Apie Šalčininkų miesto istoriją rašoma 1934 m. išleistoje Liudviko Kohuteko knygoje „Dobra Wielkie Soleczniki“ [9]. Vertingos informacijos galima rasti Stanislovo Buchavecko knygoje „Šalčios žemė“ ir kraštotyrininko iš Lenkijos Mečislavo Machulako „W stronę Solecznik“ [1, 10]. Daug įdomios informacijos galima rasti naujai išleistoje Mečislavo Machulako (Machulak Mieczysław) knygoje „Nad Solczą i Wisińczą”  (Wojkówka-Połaniec, 2019).

Senovėje Šalčininkai galėjo ir nebūti labai svarbus miestas, nes iš visų pusių buvo apsuptas miškų ir girių, tačiau jo geografinė padėtis labai patogi. Pro Šalčininkus praeidavo svarbūs prekybiniai keliai, tai suteikdavo jiems tam tikros vertės [2, 9]. Pirmasis Šalčininkų miesto paminėjimas 1311 m. „Prūsijos žemės kronikoje“, kur aprašyti kryžiuočių karo žygiai. Po kryžiuočių antpuolių atkuriamos Šalčininkų gyvenvietės vieta galėjo keistis. Po kurio nors suniokojimo Šalčininkų valsčiaus centru laikinai galėjo tapti už 5 km. į rytus esanti Sakalinės gyvenvietė, kuri net XVII a. dokumentuose buvo pavadinta Senaisiais Šalčininkais. Tačiau istorinis senojo valsčiaus centro lopšys neabejotinai buvo dabartinio miesto vietoje [1]. XV a. pradžioje Šalčininkus valdė bajoras Tomka, kuris šią teisę gavo už tarnybą. 1442 m. Šalčininkų dvaras atiduotas valdyti Montautui. XVI a. pradžioje Šalčininkai atiteko Glebavičių giminei. 1523 m. Šalčininkai jau vadinami miesteliu (iki tol buvo minimas tik dvaras) [9].

Nuo 1595 m. buvo keletas Šalčininkų savininkų: Piotras Šukšta, Hregorijus Konča (Hrehory Kończa), Lukašas Volčk (Wołczk), Teodoras Lackis (Lacki), Andrejus Montovtas (Andrzej Montowt), Jonas ir Barbara Zenovičiai (Zienowiczy), Kozelskiai (Kozielowie), Sokolinskiai (Sokolińskie), Chodkevičiai ir kt. [9]. Gyvenvietės augimą sustabdė XVII a. vidurio karai su Rusija ir Švedija. 1655 m. miestelis buvo sudegintas. XVIII a. pradžioje miestelis vėl buvo sunaikintas per Šiaurės karą. Atsigavo tik XVIII a. antroje pusėje. 1812 m. karo metu miestelį nusiaubė prancūzų kariuomenė, o daugelis gyventojų mirė nuo maro. 1827 m. miestelyje buvo 143 gyventojai katalikai, kelios dešimtys žydų ir rusų [1, 4].

XIX a. Šalčininkų miestelyje veikė paštas (pastatas išliko iki mūsų dienų) trasoje Vilnius-Konveliškės-Geranionai-Ivje-Naugardukas. Tuo metu per Šalčininkus iš Vilniaus ar Kauno į Naugarduką dažnai važiuodavo poetas Adomas Mickevičius [7].

1835 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie paskatino miesto klestėjimą ir augimą. 1844 m. jie nupirko kaimyninį Sakalinės dvarą su Svilių, Kulkiškių, Mikantonių, Kontrimų kaimais ir Gudelių viensėdiją. Tuomet be centrinio dvaro ir Šalčininkų miestelio Vagneriams priklausė 20 ūkių, tarp jų Baušių, Naujakiemio, Zalamankos, Paškaučiznos, Mažųjų Sėlų, Čiužiakampio kaimai [6, 9].

1866 m. Šalčininkuose buvo 31 gyvenamasis namas, gyveno 316 katalikų, 134 žydai, 9 pravoslavai. Miestelio gyventojų didžiąją dalį sudarė valstiečiai. Keliolika žydų šeimų vertėsi „šinkavimu“, amatais, smulkia prekyba. Kiti gyventojai – klebonas su bažnyčios tarnais, pašto tarnautojai, stražnikas, dvare – Vagnerių šeima su tarnais ir samdiniais. Šalčininkuose buvo trys šventyklos: katalikų bažnyčia, žydų maldos namai ir protestantų koplyčia (kapinėse) [1].

1882 m. buvo pratęstas geležinkelis Vilnius-Lyda, tad miesto gyventojams atsirado galimybė naudotis geležinkeliu. 1913 m. miestelyje pradėjo veikti mokykla. 1929 m. čia gyveno 587 gyventojų. Miestelyje veikė F. Černiavskio vaistinė, B. Landau, V. Streleckio, N. Šufiano parduotuvės. Taip pat veikė Žydų Liaudies bankas. Miestelyje buvo ir savo gydytojas Vl. Hrinevičius, siuvėjai L. Žabinska, A. Gol, I. Kotler, Š. Lemelman. Veikė B. Kaco kepykla, I. Levino, M. Vojciechovskio aludės [10]. 1920-1939 m. Šalčininkus valdė lenkai [3, 4]. 1939 m. Vagneriai išvyko į Angliją. Jų dvare apsistojo Raudonosios armijos dalys. 1939 m. Šalčininkai tapo Baltarusijos SSR Varenavo rajono gyvenviete ir Šalčininkų dvare Užėjus sovietams, 1940 m. pavasarį buvo įkurtas pirmasis dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje tarybinis ūkis [1].

Šalčininkų miesto herbas

Iki 1950 m. Šalčininkai buvo valsčiaus centras. 1956 m. jam suteiktos miesto teisės. 1959 m. miestelyje buvo 1658 gyventojai [6]. 1972 m. Šalčininkai tapo rajono centru, tai paskatino miesto augimą. Gana sudėtingas Šalčininkuose buvo Atgimimo laikotarpis. Aktyviai veikė jėgos, nusiteikusios prieš Lietuvos nepriklausomybę.

2000 m. vasario 11 d. patvirtintas Šalčininkų miesto herbas. Herbas sudarytas iš dviejų dalių. Viršutinėje skydo dalyje mėlyname fone sukryžiuoti du raktai – tai parapinės bažnyčios globėjo Šv. apaštalo Petro raktai, katalikiško krašto simbolis. Mėlyna spalva simbolizuoja dangiškąsias vertybes. Apatinėje dalyje – raudoname fone – riešutų kekė, lietuvių, lenkų, baltarusių simbolis, trijų tautų nuo seno draugiškai gyvenančių Šalčininkų rajone. Raudonas apatinės dalies fonas simbolizuoja žemiškąsias vertybes [5, 8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchaveckas, Stanislovas. Po Šalčininkų krašto vietoves pasidairius. Šalčininkai // Buchaveckas, Stanislovas Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. – P.170–181.
2. Kraštas ir žmonės: Lietuvos geogr. ir etnogr. aprašymai (XIV–XIX a.). – Vilnius, 1983. – P. 34–36.
3. Kviklys, Bronius. Vilniaus apskritis; Šalčininkai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 210.
4. Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 2014, p. 240–241.
5. Šalčininkai: [apie miesto herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004. – T. 2, p. 180–182.
6. Šalčininkai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 23, p. 7, 8.
7. Bajor, Alwida Antonina. Soleczniki Wielkie // Bajor, Alwida Antonina. Mickiewicza młodości kraje: przewodnik po Nowogródczyźnie i Litwie: – Wilno, 1998, p. 143–153.
8. Jackiewicz, Mieczysław. Rejon Solecznicki. Šalčininkai // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa. Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006, p. 53–54.
9. Kohutek, Ludwik. Dobra Wielkie Soleczniki: [rozprawa doktorska]. – Wilno, 1934. – 124, [1] p.: žml. – (Prace zakładu ekonomii rolniczej Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie).
10. Machulak, Mieczysław. Soleczniki // Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – P. 69–83.

Parengė Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2008, 2019

Šalčininkų miesto istorinė urbanistinė raida nėra plačiau tyrinėta. Nuo seniausių laikų Šalčininkų miesto planas yra linijinis [7]. 1931 m. miestelis buvo išsidėstęs per nepilną puskilometrį abipus Vilniaus-Lydos kelio. Dabartinės autobuso stoties vietoje stovėjo katalikų bažnyčia. Tarp bažnyčios ir kelio buvo nedidelė aikštė. Kitapus – gatvių keturkampis supo didžiausią gyvenamųjų namų kvartalą. Namų eilės rikiavosi ir prie kitų mažesnių gatvelių ir atokiau nuo bažnyčios prie svarbiausios Šalčininkų gatvės. Pro bažnyčią ėjo ir antroji pagal svarbą miestelio gatvė, jungusi geležinkelio stotelę su dvaro rūmais, pramonės įmonėmis ir Sakalinės palivarku [1].

Pirmoji bažnyčia Šalčininkuose buvo pastatyta 1410 m. ir įsteigta parapija. Jonas ir Ona Glebavičiai 1523 m. paskyrė parapijai žemę, kitą turtą [6]. 1596-1622 m. Šalčininkų bažnyčioje veikė evangelikų reformatų maldos namai. Bažnyčios žemės ir turtai atiteko Šalčininkų savininkams. 1662 m. Šalčininkų bažnyčia dar buvo vadinama Šv. Mykolo bažnyčia [9]. 1655 m. Maskvos kariuomenė ją sudegino. Po 1674 m. pastatyta nauja, medinė bažnyčia. Apie Šalčininkų bažnyčią išsamiau galima perskaityti J. Kurčevskio knygoje ,,Biskupstwo Wileńskie od jego założenia aż do dni obecnych …“ (1912). XVIII a. prie bažnyčios veikė parapinė mokykla. Joje 1795-1796 m. vaikus mokė vargonininkas. 1812 m. bažnyčia su archyvu sudegė, nauja atstatyta 1832 m. 1944 m. bažnyčia sudegė, pamaldos laikytos kapinių grafų Vagnerių koplyčioje [6]. Tai buvo kuklus, nedidelio kompaktiško tūrio, stačiakampis (10,0X6,2 m.) statinys, dengtas čerpių stogu. Pagrindinis fasadas buvo keturių toskaninių kolonų portikas. Fasadus juosė nesudėtingas karnizas ir pastogės trauka [4]. 1949 ir 1986 m. ji buvo padidinta. 1840 m. statytos grafų Vagnerių koplyčios išsaugoti nepavyko, liko tik koplyčios rūsiai. Sovietų valdžia neleido statyti bažnyčios kitoje vietoje. 1992 m. pradėtos rinkti aukos naujos bažnyčios statybai [6].

Dešinėje plento į Vilnių pusėje, šiaurinėje miesto dalyje, stovi XVIII a. statyta mūrinė 6 metrų aukščio Šv. Jackaus koplyčia. Tai istorizmo epochos, ažūrinė su portikais abiejuose tarpsniuose, neobizantinė koplytėlė, kurios autorius Laurynas Gucevičius. Šv. Jackaus skulptūra sovietmečiu buvo išplėšta [1, 3].

Svarbiausias miestelio kultūros paveldo objektas yra Vagnerių rūmai. Jie stovi rytinėje miesto dalyje, lygioje vietoje, šonu į gatvę. Tai istorizmo laikotarpio rezidencinės vilos tipo pastatas. Rūmai dviejų aukštų, su žemu keturšlaičiu stogu. Sienos plytų mūro, tinkuotos. Planas stačiakampis. Fasadai griežti, orderinių neorenesanso ir neoklasicizmo formų. Pietiniame fasade buvo platus šešių kolonų prieangis, jungęs rūmus su parku. Interjeras eklektinis, puošnus. Vestibiulis neoklasicistinis: sienos su paneliais, virš jų – meandro ornamento juosta. Lubas skaido kesonai. Laiptinę nuo vestibiulio skiria arka, kurios pavade ištapyta moderno stiliui būdingų irisų žiedų kompozicija. Laiptų pusėje arką puošia gipsatūros. Laiptinės sienos dekoruotos girliandų reljefais, lubos – klasicistiniais apvadais. Patalpose yra baltų ir spalvotų koklių krosnių. Jų dekoras ampyro formų. Vagneriams sodyba priklausė iki 1939 m. Vėliau rūmų paskirtis ne sykį kito (rajono vykd. komitetas, ligoninė ir kt.). Daug kartu buvo rekonstruotas, perplanuojamas vidus. Apnyko peizažinis parkas [5, 12]. Ingridos Semaškaitės pastebėjimu, rūmų interjeras galėjo varžytis su Rusijos carų Carskoje Selo rūmų interjerais [8].

Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. Knygos viršelis

Vagnerių rūmai priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams [2]. 1835 m. Vagneriai nusipirko dvarą Šalčininkuose ir persikėlė ten gyventi. Vagnerių gyvenimas Šalčininkuose sutampa su šiuo miesto „aukso amžiumi“. Jie prikėlė kraštą įkurdami gyventojams naujus pragyvenimo šaltinius: spirito gamyklą ir sūrinę, taip pat lentpjūvę, lako ir temperos fabriką. Spirito gamykloje, lentpjūvėje buvo įrengtos vonios, dušai, valgyklos darbininkams [13]. Kai Raudonoji armija 1939 m. užėmė Vilniaus kraštą, grafo šeima pasitraukė į Angliją. Išvažiuodami iš Šalčininkų Vagneriai paliko visą savo turtą, tačiau jis liko neilgam. Archyvas, biblioteka buvo sudeginti [14]. Šiandien rūmuose įsikūrusi S. Moniuškos menų mokykla. Informacijos apie Šalčininkų dvarą galima rasti iliustruotame žinyne ,,153 įdomiausi Lietuvos dvarai” (Kaunas, 2011) ir knygoje ,,Lietuvos dvarai ir pilys” (Kaunas, 2015).

1969 m. mieste buvo 16 gatvių (ilgis 11,7 km.), parkas, skveras [10]. Kai 1972 m. Šalčininkai tapo rajono centru, padaugėjo gyventojų, prasidėjo statybos. Miesto centre buvo pastatyti Tarybų rūmai (šiandien savivaldybės), kultūros rūmai su biblioteka, autobusų stotis, kavinė, restoranas, teisingumo rūmai, bankas, vaistinė, kinoteatras, ligoninė, mokyklos. Miesto pakraščiuose išsidėstė pramonės įmonės: spirito gamykla, Vilniaus fabriko cechas „Sparta“, SDAALR gamybinis kombinatas, kuris gamino katerių korpusus, statybinių organizacijų gamybinės bazės. Pradėtas statyti gyvenamųjų namų kvartalas [11].

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchaveckas, Stanislovas. Po Šalčininkų krašto vietoves pasidairius. Šalčininkai // Buchaveckas, Stanislovas. Šalčios žemė. – Vilnius, 1992. – P. 170-181.
2. Gudienė V. Spalvingi XIX a. pradžios vaistininkų portretai // Farmacija ir laikas. – 2006, Nr. 9, p. 113, 114.
3. Jankevičienė, Algė. Istorizmo stilinių krypčių koplytėlės: [apie Šalčininkų koplytėlę, p. 102] // Jankevičienė, Algė, Kuodienė, Marija. Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra. – Vilnius, 2004. – P.  98-107.
4. Levandauskas, Vytautas. Memorialiniai statiniai: [apie Šalčininkų koplyčią, p. 434] // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 434-443.
5. Lukšionytė, Nijolė. Šalčininkų miestas: [apie kultūros paveldo vertybes]. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 251-252.
6. Misius, Kazys. Šalčininkų dekanatas: [apie Šalčininkų Šv. Petro bažnyčią, p. 547] // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 543-548.
7. Miškinis, Algimantas. Linijinio plano miestai ir miesteliai: [apie Šalčininkų miestą, p. 70] // Lietuvos architektūros istorija: nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1987. – T. 1, p. 69-72.
8. Semaškaitė, Ingrida. Šalčininkų rajonas. Šalčininkai: [apie Šalčininkų dvarą, p. 325-326] // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, 2008. – 388, [1] p.: iliustr., žml.
9. Šalčininkai: [dokumentai apie Šalčininkų bažnyčią] // Drėma, Vladas. LDK miestai ir miesteliai: iš Vlado Drėmos archyvų. – Vilnius, 2006. – P. 683-684.
10. Šalčininkai // Mažoji Lietuvos tarybinė enciklopedija. – Vilnius,  1971. – T. 3, p. 360.
11. Šalčininkų rajonas: informacinis leidinys. – Vilnius, 1985. – 27 p.
12. Jackiewicz, Mieczysław. Rejon Solecznicki. Šalčininkai // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa. Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 53-54.
13. Kohutek, Ludwik. Dobra Wielkie Soleczniki: [rozprawa doktorska]. – Wilno, 1934. – 124, [1] p.: žml.
14. Machulak, Mieczysław. Soleczniki. – Iliustr., schem. – Bibliogr. išnašose. // Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – P. 68-83.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2008

(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra“).

Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka. – Vilnius, 2006. Knygos viršelis

Apie Šalčininkų miestą nėra išleista atskirų turistinių vadovų. Jo kultūros objektai yra minimi bendroje informacijoje apie rajoną. Miestas nėra didelis, todėl nepasižymi kultūros objektų gausumu.

1998 m. miesto aikštėje buvo atidengtas Adomo Mickevičiaus paminklas, pastatytas poeto 200-ųjų gimimo metinių proga. Paminklo autoriai – skulptorius Bronius Vyšniauskas, architektas – Rimvydas Vyšniauskas  [1, 2].

1999 m. lapkričio 19 d. baltarusių bendruomenės iniciatyva atidengtas paminklas 1863 m. sukilimo vadui Konstantinui Kalinauskui (skulpt. V. Januškevičius) [3, 4].

2004 m. prie Šalčininkų Šv. Petro bažnyčios atidengtas paminklinis akmuo su užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis, kad 1821 metais Adomas Mickevičius Šalčininkų kapinėse stebėjo Vėlinių apeigas [3, 5].

2015 m. rugsėjo 11 d. Šalčininkų ligoninės kiemelyje atidengtas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II. Paminklas draugijos ,,Tarptautinis Katynės motociklininkų reidas“ dovana [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Antrasis Lietuvoje paminklas Adomui Mickevičiui – Šalčininkuose // Lietuvos aidas. – 1998,  gruod. 2, p. 15.
2. Šalčininkai. – Iliustr. // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, 2014. – P. 240–241.
3. Šalčininkų kraštas = Ziemia Solecznicka: [fotoalbumas]. – Vilnius, 2006. – 230, [2] p.: iliustr.
4. Kołoszewska, Zyta. Powstaniec po białorusku: pomnik Konstantemu Kalinowskiemu [Šalčininkai]. – Iliustr. // Gazeta Wileńska. – 1999, 13 sierpnia, p. 4.
5. Machulak, Mieczysław. Soleczniki // Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. – Krosno, 2007. – P. 77–78.
6. Богдевич, Иоланта. У Шальчининкской больницы открыт памятник Иоанну Павлу II. – Iliustr. // Вести Шальчи. – 2016, 18 сентября, p. 1, 3.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2008, 2016

Apie Šalčininkų miestą nėra sukurta daug literatūros kūrinių. Lenkijos organizacija „Wspólnota Polska“ padėjo išleisti keletą Šalčininkų krašto literatų poezijos rinkinių. Tai „Solecznickie zapatrzenia“ ir Danutos Moločko „Rozsiewaj miłość‘‘, kuriose yra eilėraščių apie Šalčininkus [3, 5]. Šalčios krašto mylėtojai kartais spausdina savo eilėraščius apie Šalčininkų krašto grožį periodinėje spaudoje [4, 6]. Kšyštofo Jančyko (Krzysztof Janczyk) sukurta daina „Soleczniki“ tapo savotišku miesto himnu [2]. Yra ir prozos kūrinių [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Motiejūnas, Petras. Šalčininkų novelytė: [satyra] // Šalčia. – 1993, rugp. 24.
2. Janczyk (Połaniec), Krzysztof. Soleczniki: [eilėraštis]. – Gaid. // Machulak, Mieczysław. W stronę Solecznik. – Wyd. 3 popr. i uzupeł. – Krosno, 2007. – P. 3.
3. Krepsztul-Moloczko, Danuta. Rozsiewaj miłość. – Białystok, 2002. – 70 p.
4. Piotrowicz, Wojciech. Kaplica w Solecznikach: [eilėraštis] // Kurier Wilenski. – 1995, 24 listopada, p. 5; Piotrowicz, Wojciech. Nad zgiełk. – Warszawa, 1995. – P. 22.
5. Solecznickie zapatrzenia. – Białystok, 2001, 47 p.
6. Лебедь, Галина „Бог дал мне лиру …“: [eilėraštis ,,Шальчя”] // Шальчя. – 1993, 21 мая.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2008

Šalčininkų miesto ir rajono skaitytojus aptarnauja Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka (Vilniaus g. 48) (žr. adresu) [1, 2].
Pirmoji biblioteka Šalčininkuose buvo įkurta daugiau negu prieš 80 metų prie miestelio bažnyčios. 1944 m. per vokiečių antskrydį bažnyčia, o kartu su ja ir biblioteka, sudegė. 1946 m. biblioteka vėl pradėjo veikti. Ji įsikūrė Šalčininkų septynmetėje mokykloje, kurioje išbuvo iki 1949 m. 1951 m. biblioteka buvo pavadinta Šalčininkų rajonine biblioteka. 1963 m. dėl administracinio reorganizavimo biblioteka tapo Šalčininkų miesto biblioteka, įkurtas vaikų literatūros skyrius. 1997 m. biblioteka pavadinta Šalčininkų savivaldybės viešaja biblioteka [1, 2].

Šalčininkų bibliotekoje kaupiama ir saugoma informacija apie Šalčininkų kraštą. Pildomi ir naujai rengiami teminiai bei personalijoms skirti aplankai, kraštotyros darbai. Kraštotyros fondą sudaro daugiau kaip 350 egz. spaudinių apie kraštą ir iškilius šio krašto žmones. Bibliotekos kompiuteriniame kataloge kaupiami rajono periodinių leidinių straipsnių bibliografiniai įrašai, kurių 2009 m. sausio 1 dieną buvo 1676 vnt. Tradicinėje (kortelių) kraštotyros kartotekoje kaupiama ir saugoma rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių įrašų, apie 20 000 bibliografinių įrašų [3].

Literatūra ir šaltiniai

1. Šablinskaitė, Irena. Bibliotekos 50-metis. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2001, 7/8, p. 36.
2. Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka  [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-05-01]. Prieiga per internetą: <http://salcininkuvb.lt/lt/>.
3. Pukszto, Andrzej. Sięgajmy po książkę. – Iliustr. // Kurjer Wileński. – 2001, 1 maja, p. 1, 8.

Parengė: Olga Kijakovskaja (Šalčininkų SVB), 2008; 2016