Salininkai – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietus nuo miesto centro. Salininkai priklauso Naujininkų seniūnijai. Gyvenvietę sudaro trys pagrindinės dalys: Melioratorių, Senoji ir Naujoji. Salininkai ribojasi su tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Vietovėje veikia Vilniaus Salininkų gimnazija, lopšelis-darželis, paštas, svečių namai. Nuo 2004 m. Salininkuose aktyviai veikia vietos bendruomenė. Salininkų bendruomenės asociacija, rėmėjų padedama, leidžia laikraštį „Salininkų bendruomenė“ [6].

Vietovardį Salininkai (Соленицка) randame 1799 m. žemėlapyje „Подробная милитерная карта по границе России с Пруссиею“ („Detalusis karinis Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapis“). 1865–1928 m. žemėlapiuose buvo rašoma Соленики, Soleniki, o nuo 1933 m. jau aptinkama lietuviška forma – Salininkai [6]. Vietos gyventojų aiškinimu, vietovardis Salininkai kilęs nuo žodžio salos, nes gyvenvietė išsidėsčiusi žemoje, drėgnoje vietovėje.

Apie buvusį Vilniaus r. Salininkų kaimą rašoma lietuviškose enciklopedijose [3, 4]. Išsamesnių publikacijų apie Salininkų istoriją nėra. Apie Salininkų dvarą ir senąsias kapines informacijos galima rasti tik internetiniuose šaltiniuose [5, 6, 7].

Salininkų dvaras ir kaimas istoriniuose dokumentuose minimas nuo XVI a., tačiau jo užuomazgų galima rasti jau XIV a. 1629 m. dvaro ribų išmatavimo dokumente Salininkų valdytoju įrašytas LDK iždininkas Mikalojus Brosnickis. XVII–XIX a. Salininkų dvaras buvo susijęs su Goreckių gimine. XVII a. dėl dvaro ribų bylinėjosi Vilniaus magistratas su Lydos pavieto iždininku Vladislavu Goreckiu. 1828 m. lenkų rašytojas, vienas 1830–1831 m. sukilimo Lietuvoje organizatorių, Antonis Goreckis, Adomo Mickevičiaus bičiulis, sudarė sutartį su Vilniaus karmelitais dėl pamaldų laikymo dvare. Beje, rašytojo sūnus, dailininkas, tapytojas Tadas Goreckis, Simono Daukanto draugas, buvo vedęs A. Mickevičiaus dukterį Mariją. XIX a. antroje pusėje–XX a. viduryje Salininkai priklausė Vrublevskių giminei. Vilniaus vaivadijos iždo rūmų 1923 m. sąraše nurodyta, kad dvarui priklausė 197 dešimtinės žemės. Antrojo pasaulinio karo metais Vladislavas Vrublevskis savo giminės dvare dirbo ūkvedžiu. 1942 m. vokiečių okupacinė valdžia perėmė dvarą reicho reikalams. Po karo, 1949 m., buvusio Salininkų dvarininko V. Vrublevskio dvare pradėjo kurtis Melioratorių gyvenvietė [5, 6]. Iki 1996 m. Salininkai priklausė Vilniaus rajonui, paskui tapo Vilniaus miesto dalimi.
Apie Salininkų istoriją archyvinę medžiagą surinko ir bendruomenės internetinėje svetainėje ją pateikė aktyvus bendruomenės narys Arūnas Silickas [6].

Įkūrus Melioratorių gyvenvietę, vietovėje buvo statomi gyvenamieji namai, bendrabučiai, dirbtuvės, kiti pastatai. Pastatyta katilinė, projektavimo instituto pastatas, moderni autoįmonė su tuomet didžiausiu autoparku Vilniaus rajone. Į gyvenvietę įvestos gamtinės dujos. Salininkuose buvo didžiausia melioracinė įmonė Lietuvoje, vienu laikotarpiu jie buvo minimi kaip melioratorių „sostinė“ [2, 3, 4].

Salininkuose yra keli įdomūs objektai. Iki mūsų dienų išlikęs 1785 m. pastatytas Salininkų dvaro svirnas, 2005 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, ir tvenkiniai [1]. Netoli Salininkų yra XIX–XX a. pirmosios pusės Kelmijos kapinaitės, kuriose palaidoti Goreckių, Vrublevskių giminės atstovai [7]. Prie Katiliškių gatvės yra Salininkų naujosios kapinės.

Vietos bendruomenės iniciatyva, padedant gyventojams ir įmonėms, Salininkuose pastatyta skulptūra „Viltis“ (aut. prof. Tadas Baginskas) – bendruomeniškumo ir pilietiškumo simbolis. Skulptūroje iškaltas posmas iš Maironio eilėraščio „Viltis“ [6].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dvaro svirnas. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-05]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=30643>.
2. Jašinskas, Jonas. „Vilnistos“ praeitis ir dabartis / Jonas Jašinskas, Juozas Baltmiškis: [apie melioracijos įmonę, minimi Salininkai]. – Portr., iliustr. // Žemėtvarka ir hidrotechnika. – 2010, Nr. 1, p. 39-45.
3. Salininkai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 150.
4. Salininkai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1987. – T. 3, p. 616.
5. Salininkai. Vikipedija [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-05]. Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Salininkai>.
6. Salininkų bendruomenė. Salininkai.eu [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-05]. Prieiga per internetą: <http://www.salininkai.eu/salininku-bendruomene>.
7. Soleniki – stary. Archiwum Wileńskie [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-05]. Prieiga per internetą: <http://www.archiwumwilenskie.lt/archiwum/thumbnails.php?album=33>.

Parengė: Zita Tiukšienė (VAVB), 2016