„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Šeškinės seniūnija / Šeškinė

Šeškinė – Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurės vakarus nuo miesto centro, abiejose Ukmergės magistralės pusėse. Vietovė ribojasi su Viršuliškėmis, Justiniškėmis, Pašilaičiais, Fabijoniškėmis, Verkiais, Šnipiškėmis.

Mikrorajonas užima 18 ha. Nors seniūnija užima tik 4,4 km2 (1,1% visos Vilniaus teritorijos) ir yra viena mažesnių Vilniaus mieste, Šeškinė – vienas labiausiai apgyvendintų Vilniaus mikrorajonų. Čia gyvena 31333 žmonės (2011 m.) [6].

Šeškinėje yra gyvenę nemažai žymių žmonių, tarp jų – teatro režisieriai Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, baleto šokėjas Jonas Katakinas, aktorius, humoristas Juozas Zavaliauskas ir kt.

Šeškinėje yra medicinos verslo centras „Evolution“, Šeškinės poliklinika, kelios mokyklos, darželiai. Nepriklausomybės metais rekonstruotame buvusios dispečerinės pastate įsikūręs restoranas „Agotos gryčia“. 1995 m. mikrorajone įsteigtas 12 šeimyninių namų Vilniaus SOS vaikų kaimas. Vietovėje yra įsikūrusi Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija (Želvos g. 14). Vienuolyne kartu su seserimis gyvena merginų krikščioniškoji bendruomenė „Samarietė“. Veikia Šeškinės vaikų dienos centras, Senjorų dienos centras „Atgaiva“, savanoriška gyvūnų globos organizacija „Rainiukas“.

Vietovardžio Šeškinė kilmė neaiški. Kalbininko Jono Jurkšto nuomone, vietovė kažkada priklausė žmogui, turėjusiam asmenvardį Šeškas. Šeškinės vietovardis galėjo kilti ir iš panašaus upelio ar ežero vandenvardžio. 1545 m. istoriniuose šaltiniuose aptinkama rašant Шешкинях. Tokia vietovardžio forma, pasak kalbininko, leistų spėti, kad autentiškas vietovės pavadinimas buvo Šeškiniai. XVI a. pabaigoje viename Vilniaus juridiniame akte jau minima vietovardžio vienaskaitos forma Šeškinė [9].

Apie Šeškinę gana daug rašyta. Mikrorajono vietovardžio kilmę tyrinėjo kalbininkas Jonas Jurkštas knygoje „Vilniaus vietovardžiai“[9]. Apie Šeškinėje vykusius istorinius įvykius pasakojama kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [10], prozininko, inžinieriaus, istoriko Leonido Michelevo (Леонид Михелев) knygoje „Русское Дворянское Собрание Литвы“ [23], lietuviškose enciklopedijose. Išsamiausiai Šeškinės istoriją yra aprašęs žemėtvarkos inžinierius, kartografas Aloyzas Samas straipsnyje „Šeškinė“ [15].
Šeškinės urbanistika, sovietmečio laikotarpio architektūra išsamiai aprašoma istoriko, lituanisto Antano Papšio knygoje „Vilnius: mažasis vadovas“ [14]. Yra publikacijų apie atskirus mikrorajono statinius. Apie Šeškinės prekybos ir buitinių paslaugų pastatų kompleksą rašoma leidiniuose „Vilniaus architektūra“ [20], „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“ [11],„Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas“ [21], spaudoje.
Apie Šeškinėje esančias Saltoniškių kapines, čia palaidotų žymių žmonių kapus pasakojama „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvade“ [11]. Yra vertingesnių antkapių nuotraukų. Kai kurie meniškesni antkapiniai paminklai suregistruoti skulptoriaus Stepono Šarapovo albume „Mažosios skulptūros“ [17].
Apie Šeškinės ozą vertingos informacijos ir nuotraukų yra pateikę geologai Augustinas Linčius knygoje „Šimtas geologijos mįslių“[13], Valentinas Baltrūnas ir Aleksandras Šliaupa knygoje „Nešė velnias akmenį…“ [1], gamtininkas Gediminas Isokas knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [8], archeologas Vykintas Vaitkevičius leidinyje „Lietuva: 101 įdomiausia vieta“ [19], botanikas Zigmantas Gudžinskas ir aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius leidinyje „Lietuva: 101 gamtos stebuklas“[7]. Šeškinės ozas minimas rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygoje „Po Vilniaus apylinkes“ [4]. Apie Šeškinės šlaitų geomorfologinį draustinį rašoma leidinyje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [18].
2008 m. lietuvių ir rusų kalbomis buvo išleisti keli numeriai mikrorajono laikraščio „Šeškinės balsas = Голос Шешкини“. Sonatos Žalneravičiūtės knygoje „Vilniaus iliuzionai“ (Vilnius, 2015), galite paskaityti apie kino teatrą „Taika“.

Istoriniuose šaltiniuose Šeškinė pirmą kartą paminėta XIV a. XVI a. – XIX a. viduryje Šeškinės teritorija priklausė LDK didikams Radviloms. Šeškinės kalvos kaip gamtinė užtvara nuo seno buvo naudojamos Vilniaus gynybai, mena daugybę kovų. Šios kalvos – lietuvių kovų su kryžiuočiais liudininkės. Yra žinoma, kad 1390 m. vieno Šeškinės kalno papėdėje gausi kryžiuočių kariuomenė užpuolė Vilniaus miestą  saugojusius lietuvius. Dar XVI a. viduryje Šeškinėje buvo randama nemažai čia žuvusių žmonių kaulų ir senovinių ginklų liekanų. 1654–1667 m. Žečpospolitos karo su Rusija ir 1700–1721 m. Rusijos karo su Švedija metais Šeškinės Karo lauke lietuviai kovėsi su rusų armija. 1794 m. vietovės žemėse kovėsi  generolo Jokūbo Jasinskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė. 1812 m. karo metu čia buvo išrikiuotos prancūzų ir rusų armijos. Šeškinės kalvose telkėsi 1831 m., 1863 m. sukilėliai. XX a. pradžioje Karo lauke vykdavo kariniai mokymai. 1920 m. Šeškinės laukus trypė lenkų generolo Liucjano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) kariuomenė. 1939 m. spalio 28 d. per Šeškinę ir Šnipiškes į Vilnių įžygiavo generolo Vinco Vitkausko vedama Lietuvos kariuomenė [10].

Iki XX a. vidurio dabartinės Šeškinės teritorijoje buvo kaimas. Prie kelio į Ukmergę stovėjo nedideli mediniai namukai, tarp kalvų išsibarsčiusios pavienės sodybos. Čia gyveno šeimos, turėjusios kelis siaurus rėžius nelabai derlingos žemės. Tarp Ukmergės ir Sudervės kelių buvo Šeškinės ir Ąžuolynės palivarkai. Iki XX a. vidurio Šeškinės žemės priklausė greta esančiam kolūkiui. 1955 m. vietovė buvo prijungta prie Vilniaus miesto. Po poros dešimtmečių čia pradėtas statyti sostinės gyvenamasis rajonas [15]. Prasidėjus Atgimimo įvykiams, 1989 m. rugpjūčio 23 dieną, palei Šeškinę, Ukmergės gatve, nusidriekė Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų organizuotos akcijos „Baltijos kelias“ grandinė.

Kaip Vilniaus miesto gyvenamasis mikrorajonas, Šeškinė pradėta kurti 1977 m. Šio rajono padėtis bendroje miesto struktūroje yra ypatinga, nes ji formuoja Ukmergės trakto pradžią viršutinėje Vilniaus terasoje. Ukmergės gatvė į dvi dalis – rytinę ir vakarinę – dalija ir visą mikrorajoną. 1977–1984 m. vietovėje buvo nutiestos Buivydiškių, Čiobiškio, Musninkų, Dūkštų, Šeškinės, Gelvonų, Paberžės, Ozo gatvės.
1978–1985 m. pagal architekto Kazimiero Balėno projektą mikrorajone pastatyti naujos serijos daugiabučiai namai, tuo metu buvę tikra sovietinės statybos sensacija. 5 ir 9 aukštų pastatai, sekcijomis sujungti po kelis korpusus, sudaro skirtingo aukščio, dydžio ir konfigūracijos namų blokus, pritaikytus prie banguoto vietovės reljefo. Pagrindinis namų architektūrinis motyvas yra namo išorėn išsikišusių gyvenamųjų kambarių su kampiniais balkonais iš šono ritmas. Namų fasadai puošti balto marmuro grūdeliais, balkonai – ornamento kompozicijomis. Svarbiausias Šeškinės namų privalumas – geriau suplanuoti, patogiau įrengti butai. Čia nėra pereinamų kambarių, erdvesni prieškambariai, didesnės virtuvės. Mikrorajone yra pastatyta ir bokštinio tipo 12-16 aukštų monolitinio gelžbetonio daugiabučių namų. Šeškinė – pirmasis Vilniaus mikrorajonas, kuriame nėra dujotiekio, naudojamos elektrinės viryklės [14].
1985 m. Ukmergės gatvės vakarinėje ir rytinėje pusėje pradėtas statyti vienas originaliausių vėlyvojo sovietmečio laikotarpio pastatų kompleksas – Šeškinės visuomeninis prekybos centras (archit. Gediminas Baravykas, Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis, Giedrė Dindienė). Kaip teigia architektai, tai buvo objektas, žymėjęs esminių pokyčių pradžią masinėje gyvenamųjų rajonų ir jų visuomeninių centrų statyboje. Vakarinę komplekso dalį sudarė prekybos centras „Šeškinė“, butų ūkio tarnybos pastatas su ryšių skyriumi ir taupomąja kasa, vaistinė, knygynas ir kt. Rytinėje dalyje buvo poliklinika, prekybos centras „Širvinta“, kino teatras ir kitos įstaigos. Vakarinėje dalyje aplink pusiau uždarą aikštę išdėstyti laužyto plano, vieno ir dviejų aukštų raudonų plytų su balkonais ir laiptais, skirtingų formų stogais pastatai, skirti prekybos ir buitinio aptarnavimo paslaugų įmonėms. Aikštės vidurys akcentuotas baseinu ir dekoratyviu stulpinės konstrukcijos šviestuvu. Į šį visuomeninį centrą nutiesti pėsčiųjų takai iš viso mikrorajono. Imituojant Senamiestį su gausybe smulkių parduotuvėlių, pasirinkta išskaidytos į segmentus prekyvietės struktūra. Vakarinė ir rytinės Šeškinės centro dalys buvo suplanuotos panašiais principais, bet kompozicija labiau susieta su gyvenamaisiais namais. Šiuo metu yra gerokai pasikeitusi komplekso pastatų išorė ir funkcijos. 2009 m. jis buvo rekonstruotas [21,22].
2002 m. Šeškinėje pastatytas prekybos ir pramogų kompleksas „Akropolis“ (archit. Gediminas Jurevičius, Algimantas Nasvytis, interjero dizaineris Uko Kunnap). Tai vienas didžiausių daugiafunkcinių kompleksų Lietuvoje. Daugiafunkcinės koncepcijos pagrindą sudaro prekybiniai pasažai, išdėstyti kaip miesto gatvės. „Akropolyje“ veikia daugiau nei 70 prekybos ir paslaugų firmų. Trečdalį ploto užima pramogų paslaugos: restoranai, ledo arena, kino centras, 18 takų boulingas. 2004 m. pabaigoje „Akropolis“ rekonstruotas, pristatytas naujas priestatas „Ermitažas“ [16, 21].
2004 m. vakarinėje mikrorajono dalyje, prie Šeškinės ir Ukmergės gatvių, pastatytas naujas Šeškinės verslo centras (archit. Artūras Asauskas, Vidmantas Kančiauskas). Architektai siekė, kad pastatas būtų modernus, bet nenutoltų nuo seniau suformuoto centro dvasios. Vienas įdomiausių naujojo verslo centro Šeškinėje akcentų – vienintelis Lietuvoje kabantis dviratininkų takas, sumontuotas iš metalo konstrukcijų [5].
Šeškinėje veikia LNK televizijos studijos, įsikūrusios buvusio kino teatro „Taika“ vietoje. Statinys buvo renovuotas pagal architektų Rolando Paleko, Almos Palekienės ir Gintaro Čaikausko projektą. Greta pristatytas skaisčiai raudonos spalvos 6 aukštų LNK administracinis pastatas, tapęs ryškiu, iš tolo matomu mikrorajono akcentu [21].

Tarp Viršuliškių ir Šeškinės jau keletą dešimtmečių veikia Saltoniškių kapinės, dar vadinamos Žvėryno kapinėmis (Ąžuolyno g. 24). Jose yra keletas paminklinių kapų ir antkapių, laikomų vietinės reikšmės istorijos ir dailės kūriniais. Saltoniškių kapinėse palaidotas žymus lietuvių kultūros veikėjas, pedagogas Antanas Krutulys (1887–1979) (antkapinio paminklo autorius Vladas Vildžiūnas), tautosakininkas Zenonas Slaviūnas (1907–1973). Iš kitų išsiskiria antkapinis paminklas kompozitoriui ir vargonininkui Zigmui Aleksandravičiui (skulpt. Steponas Šarapovas, archit. Gediminas Baravykas). Kapinėse yra dar keli talentingo skulptoriaus S. Šarapovo sukurti antkapiniai paminklai: D. Verbienei (1976), V. Jomantui (1978), G. Ivanteriui (1980). Įdomus Mykolo Banio antkapinis paminklas (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [11, 17].

Vietovė įdomi gamtiniu, geologiniu požiūriu. Šeškinės rytiniame pakraštyje, ties Ozo-Gelvonų gatvių sankryža, yra retas geologinis darinys – Šeškinės ozas. Tai 1160 m ilgio, tris aiškius posūkius turintis kalvagūbris, iš pietvakarių nusidriekęs šiaurės rytų kryptimi. Ozo aukštis skirtingose vietose svyruoja nuo 3 iki 18 m, jo keteros plotis – nuo 3 iki 12 m. Ozo apatinės dalies vidutinis plotis yra 50 m. Manoma, kad Šeškinės ozas atsirado maždaug prieš 16-18 tūkstančių metų, paskutinio pleistoceno ledyno pakraštyje. Ozas iš įvairių sąnašų susidarė dideliame ledyno plyšyje. Juo tekėdamas vanduo nešė ir klojo stambesnes uolienų daleles, vėliau viską užpylė smulkesnėmis sąnašomis. Beveik visas ozas sudarytas iš žvyro ir gargždo, į kurių sluoksnius įsiterpia įvairaus dydžio riedulių. Kai kuriuose sluoksniuose žvyras yra su molio priemaišomis. Kai ledynas visiškai ištirpo, nusėdo sąnašos, žemės paviršiuje išryškėjo pailgas vingiuotas kalvagūbris. Ozas baigiasi nedideliu termokarstinės kilmės ežerėliu. 1911 m. Šeškinės kalvagūbrį tyrinėjo geologai D. ir N. Sobolevai. Jie pirmieji 1912 m. spaudoje paskelbė, jog tai labai senas ir vertingas gamtos objektas, turbūt tirpstančio žemyninio ledyno vandens suplautas tipiškas ozas. Kaip ledyninio akumuliacinio reljefo liekaną, Šeškinės ozą ir jo aplinką ypač detaliai tyrinėjo geologas Vincentas Okulovičius. Sukauptus tyrimo duomenis jis apibendrino 1934 m. spaudoje, pabrėždamas, kad tokią vilnietiško reljefo retenybę būtina visada saugoti, nes tai – nuostabus gamtos paminklas. Šeškinės ozas buvo paminėtas ir Didžiosios Britanijos enciklopedijoje „Britannica“. XX a. pirmoje pusėje Šeškinės ozas buvo gerokai apgadintas. Vietos gyventojai nuo seno čia pasikasdavo žvyro ir smėlio. Antrojo pasaulinio karo metais ozo paviršius daug kur išvagotas tranšėjomis ir apkasais, pokario metais šioje vietoje buvo sprogdinamos mieste rastos karo laikų minos ir bombos, deginamos sudėvėtos padangos. 1952–1957 m. oze žvyrą ir smėlį kasė kelininkai ir statybininkai. 1964 m. Šeškinės ozas buvo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. 1996 m. čia įsteigtas Šeškinės šlaitų geomorfologinis draustinis [18]. 2010–2013 m. Šeškinės oze vyko teritorijos tvarkymo darbai: buvo iškirsti krūmynai, įrengti pažintiniai takai, suremontuoti suoliukai, pastatyti informacijos stendai. Prieš pusę amžiaus Šeškinės ozas buvo nuošaliame Vilniaus pakraštyje, o dabar atsidūręs beveik miesto viduryje, apsuptas daugiaaukščių gyvenamųjų namų, prekybos centrų, judrių gatvių. Oze gyvena ežiai, voverės, kurapkos, geniai, lakštingalos. Pavasarį čia pražysta šilagėlės – Lietuvos raudonosios knygos augalas. Nuo aukštesnių ozo kalvagūbrių atsiveria puikus sostinės kraštovaizdis. Aplinkinių mikrorajonų gyventojai čia mėgsta iškylauti, sportuoti ar tiesiog pasivaikščioti .

Prie namo Buivydiškių g. 10 įrengtas nedidelis gamtos parkas. Žole apželdintoje pievelėje puikuojasi didžiuliai rieduliai. Ant vieno jų, esančio palei pat gatvę, iš metalinių strypų išraitytas užrašas „Šaknis“. Prieš keletą metų čia dar veikė atvira bendruomenei kavinė tokiu pavadinimu. Jos steigėjas buvo aktyvus Šeškinės bendruomenės narys, daugelio projektų iniciatorius, verslininkas Jonas Jarašius (1954–2006). Jo iniciatyva, su kaimynų ir savanorių parama, buvo sutvarkyta kavinės aplinka. „Šaknies“ šeimininkas dažnai šiame parkelyje organizuodavo kalendorinių švenčių renginius.

Šeškinėje, prie pat įėjimo į polikliniką (Šeškinės g. 24) pastatyta dekoratyvinė skulptūra iš metalo „Besiskleidžiantis pumpuras“(skulpt. Kunotas Vildžiūnas).

Ant kalvelės netoliese stovi Baltijos kelio koplytstulpis, primenantis Lietuvos Atgimimo metų įvykius. Koplytstulpyje įrėžtos trys datos: „1939 VIII 23 / 1939 X 29 / 1989 VIII 23“. Pirmoji – Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo, antroji – Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai datos, trečioji – Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų organizuotos akcijos „Baltijos kelias“ diena.

Vietovė minima grožiniuose kūriniuose. Eilėraščių yra sukūrę poetai Vladas Braziūnas [3] ir Onė Baliukonė [2]. Mikrorajono statybos pradžia prisimenama Ingos Liutkevičienės knygoje, parašytoje pagal paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio atsiminimus „Déjà vu. Vilnius, 1974-1990“ (Vilnius, 2012).

Šeškinės mikrorajone skaitytojus aptarnauja Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos Šeškinės biblioteka (Musninkų g. 12-37). Šeškinės biblioteka įsteigta 1979 m. naujai pastatytame gyvenamajame name – trijų kambarių bute. Bibliotekoje yra kaupiama informacija apie Šeškinės mikrorajoną. Kraštotyros kartotekoje yra apie 270 įrašų. Gelvonų biblioteka (vaikų biblioteka) (Gelvonų g. 5-41) uždaryta 2013 m.

Literatūra ir šaltiniai

1. Baltrūnas, Valentinas. Šeškinės ozas / Valentinas Baltrūnas, Aleksandras Šliaupa. – Iliustr. // Baltrūnas, Valentinas, Šliaupa, Aleksandras. Nešė velnias akmenį… – Vilnius, 1980. – P. 37-42.
2. Baliukonė, Onė. Pilkų pilkiausioje sielų šeškinės pilkumoje…: [eilėraštis] // Iš Vilniaus į Vilnių: rinktinė poezija. – Vilnius, 2008. – P. 139.
3. Braziūnas, Vladas. Šeškinė: [eilėraštis] // Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų. – Vilnius, 1988. – P. 35.
4. Danilevičius, Eugenijus. Pro Šeškinės ozą. – Iliustr. // Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1986. – P. 47-48.
5. Dumbrava, Martynas. Šeškinės verslo centras Ukmergės [Šeškinės] g. 26. Vilnius. – Iliustr. – Santr. angl. // Archiforma. – 2004, Nr. 3/4, p. 106-111.
6. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2014 [žiūrėta 2016-08-29]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
7. Gudžinskas, Zigmantas. Šeškinės ozo likimo vingiai / Zigmantas Dudžinskas, Selemonas Paltanavičius. – Iliustr. // Gudžinskas, Zigmantas, Paltanavičius, Selemonas. Lietuva: 101 gamtos stebuklas. – Vilnius, 2010. – P. 228-231.
8. Isokas, Gediminas. Šeškinės ozas. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 371-372.
9. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 34.
10. Kviklys, Bronius. Šeškinė // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 155-156.
11. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 465-467, 470-471.
12. Linčius, Augustinas. Ar atgaus Šeškinės ozas pirmykščio kalvagūbrio žavesį? – Iliustr. // Geologijos akiračiai. – 2012, Nr. 4, p. 34-42.
13. Linčius, Augustinas. Ar bus lemta Šeškinės ozui tapti muziejiniu eksponatu? // Linčius, Augustinas. Šimtas geologijos mįslių. – Vilnius, 1980. – P. 409-411.
14. Papšys, Antanas. Vilnius: mažasis vadovas. – Vilnius, 1988, p. 165-167.
15. Samas, Aloyzas. Šeškinė. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1988, spal. 6, p. 11.
16. Semaška, Algimantas. Akropolis // Semaška, Algimantas. Kelionių vadovas po Lietuvą: 1000 lankytinų vietovių norintiems geriau pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, 2006. – P. 547.
17. Šarapovas, Steponas. Mažosios skulptūros: [albumas]. – Vilnius, 2001, p. 78.
18. Šeškinės šlaitų geomorfologinis draustinis // Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009. – P. 21-22.
19. Vaitkevičius, Vykintas. Šeškinės ozas: vienas žymiausių ozų / Vykintas Vaitkevičius, Valentinas Baltrūnas. – Iliustr. // Baltrūnas, Valentinas, Vaitkevičius, Vykintas. Lietuva: 101 įdomiausia vieta. – Vilnius, 2008. – P. 82-83.
20. Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985, p. 296-297.
21. Vilnius, 1900–2012: naujosios architektūros gidas. – 2-asis papild. ir patais. leid. – Vilnius, 2011, p. 175, 221, 226.
22. Ziberkas, Leonidas Pranas. Šeškinės visuomeninis prekybos centras: tarp praeities ir dabarties. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 8 pavad. // Urbanistika ir architektūra. – T. 28, Nr. 3 (2004), priedas, p. 117-122.
23. Михелев, Леонид. Русское Дворянское Собрание Литвы. – Вильнюс, 2006, p. 21-22.

Parengė: Emilija Avlasevičienė (Vilniaus m. SCB Šeškinės biblioteka), 2009; Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2015; Linas Janulevičius (VAVB), 2016; Agnė Ališauskienė (VMSCB), 2017.

Objektai
Šeškinės šlaitų geomorfologinis draustinis (Ozo g. / Gelvonų g., Vilnius)
Skulptūra „Besiskleidžiantis pumpuras“ (Šeškinės g. 24, Vilnius)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/seskines-seniunija/"]