Šklėriai

Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į šiaurę 4 km, prie Vilniaus–Gardino geležinkelio. Kaimo šiauriniu pakraščiu teka Aluona, Luknos intakas [6]. Šklėrius supa Rūdiškių, Šklėrių ir Užtrakių miškai.

Gyvena 148 gyventojai: 63 vyrai ir 85 moterys (2011) [10].

Šklėrių seniūnaitijos centras, priklauso Trakų parapijai. Kaime yra biblioteka, parduotuvė, veikiančios kapinės, prie kelio Trakai–Rūdiškės stovi medinis kryžius.

Apie Šklėrių kaimą rašoma lietuviškose enciklopedijose [6, 8, 9], Broniaus Kviklio enciklopediniame leidinyje „Mūsų Lietuva“ [4], Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės knygoje „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ [5], žinių yra Viktoro Lozovskio (Wiktor Łozowski) lenkų kalba parašytoje knygoje „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ [11], 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žodyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [13].

Trakų kunigo, vikaro Antano Baginskio sudarytame parapijos kaimų sąraše įrašytas Šklėrių kaimas ir karčiama [11, p. 21]. 1890 m. Šklėriuose buvo 9 kiemai, gyveno 57 gyventojai, (1865 m. – 12 gyventojų), kaimas priklausė Tarpupio valsčiui, Anglininkų apylinkei ir Mikniškių dvarui [13]. 1940 m. Šklėriai buvo seniūnijos centras [11, p. 163]. Sovietiniais metais buvo kolūkio centras, vėliau Rūdiškių tarybinio ūkio pagalbinė gyvenvietė, veikė pradinė, 1963–2007 m. – pagrindinė mokykla, ryšių skyrius, medicinos punktas [6, 9].

1929 metais ūkininkas Jonas Kasperavičius tarp Šklėrių ir Aluonos aptiko žemėje indą su sidabriniais pinigais: 200 Lietuvos sidabrinių (su Vytimi ir Gedimino stulpais) ir apie 10 Čekijos karaliaus Vaclovo IV grašių. Šis svarbus radinys senesniuose numizmatikos raštuose žinomas „Aluonos–Šklėrių lobio“ vardu. Numizmatikas Povilas Karazija tą lobį 1941 metais aprašė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraščio I tome, kraštotyrininkas Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“ [4], archeologas Eugenijus Ivanauskas –Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 metais“ [3]. Vėlesniais metais vadinamas tik Šklėrių lobiu. Dalis lobio laikoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kitą dalį turi privatūs asmenys [9].

Apie Šklėrius yra sukurta eilėraščių. Trakų poetė Teresė Balkutė sukūrė eilėraštį „Šklėrių kaimas“ [2], Jurgelionių kaimo literatė Barbara Sidorovič (1933–2004), rašiusi lenkų kalba savo posmus skyrė Šklėriams ir kitoms Trakų rajono gyvenvietėms [12].

Rūdiškių gimnazijos mokiniai, jaunimo komanda „Trakas“, dalyvaudami projekte „Gyvenu laisvai!“, ištyrinėjo Trakų krašto apylinkes ir kartu su istorikais, archeologais ir fotografais sudarė kelis lankytinų vietų maršrutus „atrask Rūdiškes!“. Vienas jų, „Valdovų ir pirklių keliu po 700 metų“, istorinis Karaliaučiaus kelias veda pro Šklėrių mišką [1].

Kaime veikia Trakų viešosios bibliotekos Šklėrių filialas. 1954 m. biblioteka buvo atidaryta Aluonos kaime, 1964 m. perkelta į Šklėrius. Fonduose yra 5,5 tūkst. spaudinių. Nuo 2008 m. bibliotekoje veikia viešasis interneto prieigos taškas (VIPT) su 5 kompiuterizuotomis vietomis ir multifunkciniu įrenginiu.  Kraštotyros fonde yra 43 egz. leidinių, kraštotyros kartotekoje daugiau kaip 120 straipsnių aprašų iš knygų, respublikos  ir rajono periodinių leidinių. Apie Šklėrių biblioteką rašoma Trakų viešosios bibliotekos knygoje „80 žingsnių iki šiandien“ [7].

Literatūra ir šaltiniai

1. Atrask Rūdiškes! [interaktyvus]. 2017 [žiūrėta 2021-08-20]. Prieiga per internetą: <http://www.atraskrudiskes.trakai.lm.lt/marsrutai/valdovu-ir-pirkliu-keliu-po-700-metu/lankytinos-vietos/>.
2. Balkutė, Teresė. Šklėrių kaimas: [eilėraštis] // Balkutė, Teresė. Negesk, vilties žvaigždele. – Vilnius, 2011. – P. 12.
3. Ivanauskas, Eugenijus. Aluona–Šklėriai // Ivanauskas, Eugenijus. Lietuvos pinigų lobiai: Paslėpti 1390–1865 metais. – Vilnius, 1995. – P. 192.
4. Kviklys, Bronius. Rūdiškės ir apylinkės // Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 459–460.
5. Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Šklėriai // Veronika Maminskaitė-Kulbokienė. Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės. – Čikaga, 1997. – P. 150.
6. Šklėriai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 415.
7. Šklėrių biblioteka. – Iliustr. // 80 žingsnių iki šiandien / Trakų viešoji biblioteka ; [sudarytojos Danguolė Banevičienė, Rasa Selickaitė, Loreta Maliužinaitė, Edita Kairaitienė, Julija Pulokienė, Jolanta Abucevičienė]. – Vilnius, [2020]. – P. 46, 103, 114–115, 138–139.
8. Šklėrių lobis // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1983. – T. 10, p. 606.
9. Tautavičius, Adolfas. Šklėrių lobis. Šklėriai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 210.
10. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus].  2013 [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
11. Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic: [apie Šklėrius]. – Wilno, 2018, p. 21, 163, 278, 333, 391, 393.
12. Sidorowicz, Barbara. Szklary: [eilėraštis] // Sidorowicz, Barbara. Trockie okruchy. – Wydawnictwo polskie w Wilnie, 2006. – P. 77.
13. Szklary // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1890. – T. 11 (Suchaczew-Szl), p. 919–920; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_XI/919>.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų filialas), 2010, 2021