Strėvininkai yra apie 5,5 km į rytus nuo Pastrėvio, apie 1,5 km į pietryčius nuo Elektrėnų. Kaime yra Strėvininkų ežeras, o kaimo pietuose – to paties pavadinimo miškas.

Strėvininkų kaime gyvena 18 žmonių: 9 vyrai ir 9 moterys (2021) [2].

Pasak vietinių gyventojų pasakojimų, kaimo pavadinimas kilo nuo to paties pavadinimo ežero [7].

Apie Strėvininkus rašyta 1890 m. „Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne“ [10]. Apie kaimą yra rašiusi Laima Tidikienė leidinyje „Elektrėnai“  [8] bei kraštotyriniame darbe „Strėvininkai: šio krašto Lietuvos savanoriai“ [9].
Elektrėnų krašto etnografinėje-istorinėje apžvalgoje „Buvom“ [7] užrašyti keli Strėvininkų kaimo gyventojų pasakojimai, prisiminimai apie šį kaimą ir jo istoriją, vietovardžius, gyventojus, įvykius. Pasakojimus surinko ir užrašė kraštietė etnokultūrologė Ona Rasutė Šakienė.

Strėvininkai pažymėti Tomo Makovskio – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio 1613 m. LDK žemėlapyje. Tai rodo, jog XVII a. Strėvininkai dar buvo miestas ar didesnis miestelis, tačiau vėliau tapo kaimu, greičiausiai dėl to, jog neteko prekybos ar amatų reikšmės [5].
Strėvininkai minimi 1890 m. Vinco Kudirkos redaguotame literatūros, politikos ir mokslo mėnesiniame laikraštyje „Varpas“ [4]. Čia minimas 1863 m. Strėvininkų dvaro savininkas Jaginskas.
„Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorijoje“ [6] minima, jog Strėvininkus 1840 m. iš de Štrunko [Sztrunk] pirko Juozapas Romeris. Vėliau juos paveldėjo Stanislovas Aleksandras Grigalius Romeris, po kurio mirties kaimą paveldėjo jo dukterėčia, J. Romerio anūkė Evelina Chrapovickytė.
1812 m. birželio 26 d. čia buvo apsistoję Napoleono pulkas ir maršalas de Kastelianas (Castellane). Maršalas savo dienoraštyje rašė apie aplink kaimą esančias pelkes, kuriose vos nepaskendo keletas prancūzų karininkų [3].

Kraštiečio Leono Baltrukėno novelėje „Pagalvė“ veiksmas vyksta Strėvininkų kaime [1].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baltrukėnas, Leonas. Pagalvė: novelė // Elektrėnų kronika. – 2011, bal. 15–21, p. 8.
2. Gyventojų ir būstų surašymai : Gyventojai gyvenamosiose vietovėse [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-27]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/9601028/Gyventojai_gyvenamosiose_vietovese.xlsx>.
3. Iš maršalo de Kasteliano dienoraščio (1804–1862) // Napoleono armija Lietuvoje: prancūzų prisiminimai. – Vilnius, 2011. – P. 49.
4. Landsbergis-Žemkalnis, Gabrielius. Iš maskoliškos Lietuvos / Aitvaras. – Tekste: Kruonis, Mankuviškės, Paparčiai, Raseiniai, Seredžius, Stakiai, Strėvininkai, Šiluva, Tytuvėnai, Tverijoniškė, vadžgirys, Žiežmariai ir kt. vietovės // Varpas. – 1890, Nr. 10, p. 155–157; Prieiga per internetą: <https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0002636326-1890-Nr.10>.
5. Miškinis, Algimantas. Bendrosios pastabos [minimi Strėvininkai] // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2002. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 1, p. 13–14.
6. Romer, Eugeniusz. Stepono Dominyko Römerio palikuonys // Livonijos ir Lietuvos Römerių giminės istorija. – Vilnius, 2009. – P. 73–80.
7. Strėvininkai, akmeniniai: [gyventojų pasakojimai] // Buvom: Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinė-istorinė apžvalga, 2003–2012 metai. – Vilnius, 2013. – P. 228–231; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-pastrevio-seniunija/>.
8. Tidikienė, Laima. Pastrėvio seniūnija // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 409–432.
9. Tidikienė, Laima. Strėvininkai. Šio krašto Lietuvos savanoriai. – [Pastrėvys], 2008. – 20 p. – Mašinr., nuotr.; Prieiga per internetą: <https://www.vilnijosvartai.lt/wp-content/uploads/2016/03/Laima-Tidikien%C4%97.Str%C4%97vininkai.-%C5%A0io-kra%C5%A1to-Lietuvos-savanoriai.-PUBL.pdf>.
10. Strawienniki // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Varšuva, 1890. – T. 11, p. 395; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_III/>.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų SVB), 2016, 2022.