„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Švenčionių rajonas Švenčionių miestas

Švenčionys – miestas Lietuvos rytuose, 75 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus, 6 km. į šiaurės vakarus nuo Baltarusijos sienos; rajono centras [5].

Plotas 613 ha. Gyvena 4963 žmonės, iš jų 2737 moterys, 2226 vyrai; 2799 lietuviai, 860 rusų, 860 lenkai, 444 kitų tautybių žmonės [2].

Švenčionių mieste yra: pašto įstaiga, autobusų stotis, pradinė mokykla, vidurinė mokykla, gimnazija, muzikos mokykla, papildomo ugdymo centras ir aikštynas, 2 bibliotekos, 3 maldos namai, muziejus, kultūros centras, viešbutis, senelių globos namai, laikinieji nakvynės namai, 3 vaistinės, veterinarijos ligoninė, 2 turgavietės. Miestė plėtojamas įvairus verslas: žemės ūkio produktų perdirbimas ir maisto produktų gamyba, vaistažolių rinkimas ir perdirbimas, vaistų gamyba, gyventojų aptarnavimas [7].

Švenčionių vardo kilmė neaiški. Galimi keli vardo susidarymo būdai. Pirmasis – vardas yra priesagos –onys vedinys iš ežero vardo Šventas. Kita vertus, kad miesto vardas Švenčionys yra asmenvardinės kilmės – jis būtų susidaręs iš asmenvardžio, dabar pavardės, Švenčionis daugiskaitos. Tačiau pavardė Švenčionis Švenčionių apylinkėse neužfiksuota. Tokiu atveju vandenvardinė miesto vardo Švenčionys kilmė atrodytų įtikinamesnė [1, 9]. Lietuvos Metrikoje, 1433 m. dokumente, rašyta „Schwantany“. Kitame rankraštyje (s. baltarusių k.) dvaras Šwintian“ aiškinamas kaip Šventėnų, Švenčionių dvaras [3].

Švenčionys – sena lietuvių gyvenvietė senojoje Nalšios žemėje. Vietos žmonės pasakoja, kad ji esanti tokio paties amžiaus, kaip Vilnius. Miestas įsikūręs toje vietoje, kur senosios lietuvių tikybos laikais buvę šventieji alkai. Šios vietos buvusios šventos, čia gyvenę nemaža dvasininkų, krivių, stovėję šventi aukurai, buvusios atliekamos šventos apeigos – iš čia ir Švenčionių vardas [4]. Analogiškas miesto vardo kilmes prielaidas randame ir V. Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės“. „Švenčionių vardas pats prašosi rišamas su vietos su šventomis giriomis, aukurais ir jų apeigomis. Taigi mūsų Švenčionys seni ir šventi“ [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Čičiurkienė, Regina. Žvilgsnis į Švenčionių praeitį; Švenčionių vardo kilmės ieškojimai: [Švenčionių miesto vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 520 m. jubiliejui].- Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2006, liep. 5, p. 2.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio geventojų ir būstų surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2016-11-22]. Prieiga per internetą: <http://statistics.bookdesign.lt/table_125_10.htm?lang=lt#sven_r>.
3. Juodagalvis, Jonas. Švenčionys… gal Šventėnai // Švenčionių kraštas. – 2001, geg. 23, p. 2.
4. Juodagalvis, Jonas. Švenčionys: privilegija prieš 275 metus: [apie miesto vardo suteikimą]. – Iliustr. // Voruta.- 1999, spal. 2, p. 5.
5. Švenčionys // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1983. – T. 11,  p. 37.
6. Švenčionys. Maps.lt [interaktyvus]. 2001-2007 [žiūrėta 2016-11-22]. Prieiga per internetą: <http://www.maps.lt/lt/zemelapis]>.
7. Švenčionys. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 266.
8. Vaitkevičius, Vykintas. Švenčionys. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006, p. 312.
9. Vanagas, Aleksandras. Švenčionys // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. –  P. 221-222.

Parengė: Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2008; 2016

Juodagalvis, Jonas. Švenčionių kraštas. – Vilnius, 1996. Knygos viršelis

Juodagalvis, Jonas. Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

Ilgus metus Švenčionyse mokytojavęs lituanistas Stasys Kadzevičius (1928-1992) visą laisvalaikį skyrė plačiai kraštotyrinei veiklai, Švenčionių krašto istorijos pažinimui ir populiarinimui. Daug straipsnių spausdino rajono laikraščiuose.
Mokytojas Jonas Juodagalvis surinkęs šiuos straipsnius sudėjo į knygą „Švenčionių kraštas“.
Vėliau gilindamasis į Švenčionių miesto istoriją ir remdamasis istoriniais šaltiniais bei Lietuvos istorijos ir Lietuvos centrinės valstybės archyvų medžiaga išleido knygą „Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas“ [4].
informacijos apie Švenčionių miesto istoriją taip pat randame Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“; Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės knygoje „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“; Česlovo Kudabos knygoje „Švenčionių rajonas“, Nikodemo Švogžlio-Milžino straipsnyje „Mūsų Švenčionys“. Istorikė Giedrė Geniušienė straipsnyje „Švenčionys – rašytiniuose šaltiniuose“ tyrinėja Švenčionių miesto atsiradimą bei kilmę [2].
Švenčionių krašto kilmės ignalinietis mokytojas Antanas Karmonas knygose „Istorijos mįslės“ [7] ir „Lietuvių genties didkelis“ [6] pateikia įdomias hipotizes apie Švenčionių pilį, bei kitas Švenčionių apylinkės istorines vietas.

Švenčionių užuomazga priešistoriniais laikais susijusi su Cirkliškio vietove, kur parke išlikęs piliakalnis liudija čia buvus medinę pilį, kuri su kitomis pilimis (Užpalių, Daugailių, Tauragnų, Utenos, Linkmenų) sudarė gynybinę liniją ir blokavo kalavijuočių veržimąsi. Prie pilių kūrėsi gyvenvietės, o vėliau steigėsi dvarai [2].

Švenčionių kraštas = Švenčionys region. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Švenčionys iškyla senojoje lietuvių Nalšios žemėje. Jų atsiradimas nežinomas, senovė apipinta legendomis iš senosios lietuvių religijos ir mitologijos. Tyrinėtojai vietovės pavadinimą sieja su šventviete. Seniausia gyvenvietė buvusi dabartinio Cirkliškio vietoje. Čia ant Perkūno kalno, manoma, buvęs alkas su aukuru ir amžinąja ugnimi. Ant Perkūnkalnio stovėjusi pilis, kurią žinoję ir pasiekdavę kalavijuočiai [4].

Archeologiniai radiniai rodo, kad Švenčionims gali būti net 4-5 tūkstančiai, o gal ir daugiau metų. Tyrinėjant prie Nevieriškių kaimo esantį piliakalnį, dar Ponų kalnu vadinamą, paaiškėjo, kad jis yra žalvario amžiaus. Gaila, mažai yra rašytinių duomenų apie Švenčionis, tačiau yra žinoma, kad Lietuvos karaliui Mindaugui priėmus krikštą, Švenčionyse buvo pastatyta viena iš pirmųjų septynių bažnyčių Lietuvoje [11].

Manoma, kad XIII-XIV a. Švenčionys buvo valsčiaus centras. XIV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Švenčionyse įkurdino totorius. XV a. pradžioje šalia Švenčionių buvo kunigaikščio dvaras. 1414 m. pastatyta bažnyčia. 1486 m. Švenčionys vadinami miesteliu, o 1494 m. minimas valsčius.

Nuo 1565 m. Švenčionys buvo vienas iš trijų Ašmenos apskrities žemės teismų centrų [10]. XIV a. miestelyje buvo audimo, pakinktų siuvimo, odos dirbtuvių. 1724 m. Švenčionys gavo teisę rengti 3 prekymečius ir savaitinį turgų. XVIII a. pabaigoje veikė pašto stotis, XIX a. pradžioje – audimo fabrikas, vaistažolių perdirbimo fabrikas (1883 m.) Nuo 1795 m. buvo Užnerio (nuo 1843 m. – Švenčionių) apskrities centras. Per 1831-ųjų sukilimą Švenčionis buvo užėmę sukilėliai. 1834 m. įsteigta apskrities bajorų mokykla. Per 1863 m. sukilimą Švenčionyse ir apylinkėse būta sukilėlių susidūrimų su kariuomene. 1874 m. parengtas Švenčionių plano projektas. Prie Varšuvos – Peterburgo geležinkelio įsikūrus Švenčionėliams, XIX a. pabaigoje Švenčionys sumenko. Nuo 1913 m. veikė „Ryto“ draugijos skyrius. 1920-1939 m. Švenčionys priklausė Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui. 1915-1938 m. su pertraukomis veikė lietuvių pradinė mokykla, nuo 1919 m. – Švenčionių lietuvių gimnazija, 1924-1937 m. – lenkų mokytojų seminarija. Per Antrąjį pasaulinį karą sudegė miesto centras. Po karo miestas atstatytas. 1948-1951 m. veikė Šiaulių mokytojų seminarijos filialas [1,7,19]. Nuo 1950 m. Švenčionys – rajono centras [17]. 

švenčionių rajono savivaldybė (1)

Švenčionių miesto herbas

Kada Heraldikos komisijos posėdyje buvo svarstomas miesto herbo klausimas ir pastebėta, kad Švenčionių miestas senovėje įkurtas vadinamojoje vandenskyroje: Kūnos upelis savo vandenis plukdo į Merą, ši į Žeimeną, Nerį, Nemuną bei Baltijos jūrą, o iš Belio ežero ištekantys vandenys – į Birvėtą, Dysną, Dauguvą. Taigi vienos žuvys [3,16] plaukia į rytus, kitos į vakarus. Iš naujo svarstant Švenčionių miesto herbą, Lietuvos heraldikos komisija nutarė palikti dvi žuvis, nes jos XIX a. atsirado turbūt ne be vietos žmonių iniciatyvos. Tokį herbą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1992 m. rugsėjo 16 dieną [5, 16].

Per šimtmečius švenčioniškiai išsaugojo savo tradicijas ir papročius, etninius bruožus. Be kalendorinių švenčių kasmet rengiamos „Rudens kermošius“, Joninių, rajoninės dainų ir šokių šventės. Kas antri metai vyksta tarptautinis liaudiškos muzikos ir tautinių šokių festivalis „Ežerų sietuva“[9, 18]. Nuo 2005 m. vyksta tarptautinis folkloro festivalis „Pasigavau žuvelę“13].

Švenčionių miesto istorija prisimenama masinių renginių metu. 1999 m. paminėtas bažnyčios šimtmetis, 2002 m. miesto vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 515-osios metinės, 2006 m. nuo pirmojo miestelio paminėjimo 520 metai [15]. Kaip ir visoje šalyje 2008 m. mieste paminėtas Sąjūdžio 20-metis [14].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baliulis, Algirdas. Švenčionys / Baliulis, Algirdas, Misius, Kazys. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 233.
2. Geniušienė, Giedrė. Švenčionys rašytiniuose šaltiniuose.- Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2001, saus. 13, p. 4.
3. Herbas: Švenčionių rajono savivaldybė :[interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2016-12-07]. Prieiga per internetą: <http://www.svencionys.lt/index.php?4029968370>.
4. Juodagalvis, Jonas. Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas (istorinė apybraiža).  – Vilnius, 2001. – 167 p.: iliustr.
5. Kadzevičius, Stasys. Švenčionių miesto herbas // Rytas.- 1991, rugpjūtis (Nr. 7(26), p. 1.
6. Karmonas, Antanas. Lietuvių genties didkelis // Karmonas, Antanas. Lietuvių genties didkelis (Šiaurės Rytų Lietuva).- Švenčionys, 2005. – P. 133-180: iliustr.
7. Karmonas, Antanas. Švenčionys – karaliaus Mindaugo sostapilis.- Iliustr. // Karmonas, Antanas Istorijos mįslės (Šiaurės Rytų Lietuva). – Utena, 2000. – P. 209-315.
8. Kulbokienė, Veronika. Švenčionys: Istorija // Lietuvių enciklopedija.  – Bostonas, 1964. – T. 30, p. 215. – Parašas: Vr. Klb.
9. Kultūra ir sportas.- Iliustr. // Švenčionių kraštas = Švenčionys region. – Vilnius, 1998, p. [5-6]. – Tekstas lygiagr. liet., angl.
10. Kviklys, Bronius. Švenčionys.- Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva.  – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 675-683.
11. Laužadis, Šarūnas. Švenčionys // Laužadis., Šarūnas. Pažįstama ir dar nežinoma Lietuva: įdomiausios geografinės, istorinės ir sakralinės vietos. – Vilnius, 2007. – P. 165-166.
12. Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Švenčionys. – Iliustr. // Maminskaitė-Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva : vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės. – Čikaga, 1997, p. 155-160. – Parašas: V. Klb. 
13. Narkūnas, Bronius. Pasigaunam ir gaudysim žuvį. Iš kokių vandenų. – Iliustr. // Švenčionių kraštas.- 2008, birž. 28, p. 4.
14. Pauliukevičienė, Irena. Kada iš tikrųjų užgimė Sąjūdis.- Iliustr. // Švenčionių kraštas. – 2008, birž. 18, p. 4.
15. Šaknys, Bernardas. Švenčionių miestui – 515 metų // Lietuvių godos. – 2002, liep.- rugpj.,  Nr. 7-8, p. 4.
16. Švenčionys: [apie Švenčionių herbą] // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 1998. – [ D. 1], p.114.
17. Švenčionys . – Iliustr.// Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 264-267.
18. Tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis „Ežerų sietuva“ = The International Folk Music and Dance Festival “The Range of Lakes-2003”. – Utena, 2003, p. [4-11]: iliustr.
19. Kulbokienė, Veronika. Švenčionys. – Iliustr. – Bibliogr. : 2 pavad. // Encyclopedia Lituanica . – Boston (Mass.), 1976. – T. 5, p. 341-342. – Parašas: Vr. Klb.

Parengė Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2008; 2016

Švenčionių kraštas = Švenčionys region. – Vilnius, 1998. Knygos viršelis

Urbanistinė Švenčionių miesto raida iki šiol nėra plačiau tyrinėta. Tačiau sukaupta nemaža ikonografinės medžiagos – įvairių laikotarpių miesto planų ir fotografijų [5]. Apie Švenčionių miesto urbanistinę ir architektūrinę raidą rašo Jonas Juodagalvis knygoje „Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas“, architektė Marija Purvinienė ir architektūros mokslų kandidatas, docentas Martynas Purvinas straipsnių cikle apie Švenčionis [7-16], Nikodemas Švogžlys-Milžinas straipsnyje „Mūsų Švenčionys“ [18]. Apie miesto bažnyčios architektūrą ir  istoriją rašoma Broniaus Kviklio leidinyje „Lietuvos bažnyčios“ [4].

Švenčionių miestelio, miesto erdvinį išdėstymą lėmė ūkinė raida, reljefo sąlygos ir svarbus objektas – bažnyčia, toje pačioje vietoje ne kartą perstatyta. Spėjama, kad medinė vytautinė bažnyčia pastatyta 1414 m. išstovėjo ligi 1636 m. 1638 m. ji buvo atstatyta iš akmenų ir plytų, nors dauguma statybinės medžiagos sudarė medis.
Laikui bėgant parapijiečių skaičius išaugo ir negalėjo jų sutalpinti ir 1898 m. parapijiečių ir mecenatų pastangomis iškilo didelė mūrinė romaniško-elektiško stiliaus gontais dengta Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia (Laisvės a. 7), su dviem fasadiniais bokštais ir trimis navomis [1, 2, 4].

Sentikių konfesinė bendruomenė 1740 m. pastatė Dievo motinos žengimo į dangų (Uspenija Bogorodici) cerkvę (Strūnaičio g. 84). Iki karo pradžios sentikiai savo maldos namus iš esmės rekonstravo: medinį pastatą gerokai padidino, išplėtė, paaukštino, iškėlė bokštą su varpine [2].
1898 m. miesto centre, dabartinių Vilniaus ir Strūnaičio gatvių sankryžoje, Rusijos iždo lėšomis buvo pastatyta apvali bizantiško stiliaus Švenčionių Švč. Trejybės stačiatikių cerkvė (archit. Michailas Prozorovas) [2, 19]. Ji įtraukta į Kultūros vertybių registrą (u. k. 31430) [3].

Miesto raidai turėjo įtakos ir totaliniai gaisrai (1785, 1868, 1887, 1944 m.). Kadaise jie kildavo ir grėsdavo išsiplėsti, kadangi dauguma pastatų buvo mediniai, dar net šiaudiniais stogais, ankštai, stichiškai sustatyti [2]. Pirmasis miesto plano fragmentas 1847 metais rodo tris pagrindines gatves. Į pietus eina 3 kilometrų Mylių (Strūnaičio) gatvė, į rytus eina plati gatvė ir vieškelis Vidžių traktas (Adutiškio g.), į vakarus prasimuša ilgesnė gatvė – tai tas pats Vidžių vieškelis (Vilniaus g.) ateina iš senyvo Cirkliškio dvaro [18]. Gyvenamieji namai išsirikiavę palei didžiuosius Vidžių, Strūnaičio ir Adutiškio kelius [9]. Miesto infrastruktūra sparčiai keitėsi. Senus medinius statinius, ypač centre, keitė naujoviški dviaukščiai mūriniai pastatai, pritaikyti butams, viešbučiams, arbatinėms, krautuvėms ir kt. Priešais parką išlikęs XIX a. pabaigos pastatas (dabar čia įsikūrusi Švenčionių Viešoji biblioteka). 1904 m. mieste buvo 20 gatvių, Turgaus aikštė (dabar Laisvės a.) šimtmečius buvo miesto turgaviete. Tik 1939 m. prekyvietė iškelta, o pati aikštė pertvarkyta į parką. Po 1929 m. miesto teritorija plėtėsi. Miestas užėmė 763 ha plotą ir turėjo 22 gatves [2]. 1930 m. pastatyta nauja gimnazija. Po Antrojo pasaulinio karo miestas sudegė beveik ištisai – 90 proc.[8]. 1
1950 m. prasidėjo valdinė statyba. Augo prastos išvaizdos dviaukščiai namai ir jie pradėjo naują erą Švenčionyse. Nuosavus namus ėmė keisti naujoviški „kumetynai“ – daugiabučiai namai skirti prastiems darbo žmonėms. Valdinė statyba išsiplėtė chruščiovinio „atšilimo“ metais [12].
XX a. šeštajame dešimtmetyje kūrėsi naujos ūkinės bei aptarnavimo įstaigos, rekonstruotas garsusis vaistažolių perdirbimo fabrikas, įkurtas 1883 m. Mahumo Taraseiskio (dabar UAB „Švenčionių vaistažolės“), įkurtas siuvimo fabrikas „Žeimena“, pradėjo veikti muzikos, sporto mokyklos. Menkai miestą papuošė tipinis kino teatro pastatas.
Aštuntasis XX a. dešimtmetis Švenčionims buvo palyginti sėkmingas. 1978 m. baigtas statyti mokyklos priestatas su bendrabučiu bei erdvia sporto sale, pradėta gaivinti Laisvės aikštę, skverą, pastatytas paminklas V. Kudabai (kuris 1992 m. perkeltas į Cirkliškio Karių kapines), pastatytas restorano – valgyklos – kulinarijos parduotuvės „Beržuvis“ kompleksas (archit. V. Patabinskas). Tas pastatas pagarsėjo respublikoje patraukliu architektūriniu sprendimu, nes buvo atsisakyta „dėžinės“ išvaizdos pastatų [13].
Nuo 1990 m. miestas vėl pasikeitė. Ligoninei 1994 m. pastatytas penkių aukštų pastatas. 1991 m. išaugo nauja, graži, erdvi poliklinika [16]. Sutvarkytas miesto parkas ir pastatytas Romano Kazlausko projektinis architektūrinis ansamblis [17] (plačiau žr. sk. „Lankytini objektai“). 2006 m. parke atidengtas fontanas.

Iš viso Švenčionių mieste yra penkerios kapinės: katalikų (apie žymesnius palaidojimus žr. sk. „Lankytini objektai“), stačiatikių, sentikių, žydų ir totorių. Tai rodo miesto gyventojų daugiatautiškumą. Totoriai čia buvo laidojami iš visos apskrities. Jų kapinės yra Vilniaus gatvėje už sentikių kapinių. Totorių mečetės mieste nebuvo, o žydų sinagogų buvo net penkios [4]. Visos nugriautos 1944 m. karo veiksmų metu. Apie jas primena miesto parke atidengtas paminklinis akmuo [6].

Tarp Miško ir Lentupio gatvių XVII a. pradžioje įkurtos Žydų kapinės. Čia stovi paminklinė lenta, hitlerinių okupantų sušaudytiems švenčioniškiams. Nuo 1953 m. šiose kapinėse nebelaidojama.

Literatūra ir šaltiniai

1. Juodagalvis, Jonas. Iš Švenčionių bažnyčios ir parapijos praeities // Žeimenos krantai.- 1999, rugpj. 14, 18, p. 2.
2. Juodagalvis, Jonas. Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas. – Vilnius, 2001. – 166p.: iliustr.
3. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2006-2008 [žiūrėta 2016-11-22]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
4. Kviklys, Bronius. Švenčionys: Visų Šventųjų parapijos bažnyčia. – Iliustr. // Kviklys, Bronius Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania . – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija, d. 2. Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 314-330.
5. Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 2005. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and town of the Eastern Lithuania. – Kn. 2, p. 670-678.
6. Pauliukevičienė, Irena. Atidengtas paminklas sinagogoms atminti. – Iliustr. // Švenčionių kraštas.- 2002, rugpj. 21, p. 1.
7. Purvinienė, Marija. 1. Švenčionių ištakos ir problemos /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė. – 1990, rugpj. 15, p. 2.
8. Purvinienė, Marija. 2. Šis tas apie Švenčionių senovę /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė.- 1990, rugpj. 18, p. 2.
9. Purvinienė, Marija 3. Prieš ir po Pirmojo pasaulinio karo /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė.- 1990, rugpj. 24, p. 2.
10. Purvinienė, Marija. 4. Antrojo pasaulinio karo pradžia /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė.- 1990, rugpj. 29, p. 2.
11. Purvinienė, Marija 5. Antrojo pasaulinio karo pasekmės /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas  // Žvaigždė.- 1990, rugs. 1, p. 2.
12. Purvinienė, Marija 6. Pokario metais /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė.- 1990, rugs. 4, p. 2.
13. Purvinienė, Marija. 7. Švenčionys 60-aisiais metais /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė.- 1990, rugs. 6, p. 2.
14. Purvinienė, Marija 8. Švenčionys 70-aisiais metais /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė.- 1990, rugs. 8, p. 2.
15. Purvinienė, Marija. 9. Naujasis Švenčionių generalinis planas /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas // Žvaigždė.- 1990, rugs. 11, p. 2.
16. Purvinienė, Marija.10. Švenčionys – dabarties ir ateities problemos /Purvinienė, Marija, Purvinas, Martynas . – Iliustr. // Žvaigždė.- 1990, rugs. 29, p. 3.
17. Savukynas, Petras. Nusilenkime motinai Nalšiai: [pokalbis apie miesto parko rekonstrukciją  ir paminklo atidengimą] // Valstiečių laikraštis. – 2002, liep. 5, p. 19.
18. Švogžlys-Milžinas, Nikodemas. Mūsų Švenčionys // Mūsų Vilnius. – 1933, nr. 6, p. 86-87. – Tas pats: Švenčionių kraštas. – 2002, liep. 5, p. 3.
19. Шлевис, Герман. Церковь в честь Живоначальной Святой Тройцы: Швенченис. – Iliustr. //Шлевис, Герман. Православные храмы Литвы. – Вильнюс, 2006. – P. 475-483.

Parengė: Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2008; 2016

(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra“).

Kudaba, Česlovas. Švenčionių rajonas. – Vilnius, 1983. Knygos viršelis

Turistinio vadovo po Švenčionių miestą nėra. Sovietmečiu išleisto Česlovo Kudabos kraštotyrinio pobūdžio leidinys „Švenčionių rajonas“ [8] atskleidžia pagrindinius to meto miesto kultūrinius objektus. Rajono lankytinas vietas parodo žemėlapis, kur paminėti archeologijos, dailės, gamtos ir kiti paminklai [17].
Naujausios turistinės informacijos apie Švenčionis galima rasti keliaujantiems po Lietuvą skirtuose leidiniuose [12, 13, 20] ir sulankstomame žemėlapyje „Keliaukime po Švenčionių kraštą“ [7, 15].

Švenčionyse yra nemažai lankytinų objektų.

Švenčionių kraštotyros muziejus (Laisvės a. 1) įkurtas 1945 m. 1992 m. Švenčionių rajono valdybos sprendimu muziejaus pavadinimas pakeistas, muziejus pavadintas Nalšios – istorinės žemės vardu. Šis pavadinimas atspindi seną dvasinės kultūros, istorijos vertybių perimamumą, juo labiau, kad šio krašto etnokultūra yra savita ir autentiška. 2000 m. muziejus persikėlė į šalia buvusio rekonstruoto pastato patalpas. Dabar muziejuje sukaupta per 50 tūkst. eksponatų. Saugomi unikalūs akmens ir senojo žalvario archeologijos radiniai, papuošalai, amatų, verslų, buities, gamtos, etnografijos eksponatai, numizmatikos rinkiniai. Organizuoja ekspedicijas (kraštotyrines, archeologines), tiria krašto etnokultūrinį palikimą ir jį propaguoja (http://www.nalsia.lt) [1, 10, 23].

Katalikų bažnyčios vargonai, molbertinė tapyba, taikomoji dailė; sentikių cerkvėje esanti Evangelijų knyga, 2 ikonos įtraukta į Kultūros vertybių registrą [9, 16].

Švenčionyse keli žmonės pagerbti memorialinėmis lentomis:

Bliuma Kac (1913–2006) – pirmoji Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkė (Švenčionys). Paminklinė lenta atidengta 2015 m.
Janas Krasickis (1919–1943 m.) – darbininkų judėjimo veikėjas, liaudies gvardijos ginkluotų akcijų dalyvis, nužudytas hitlerininkų (Miško g. 22) [8, 9]. 
Francišekas Žvirka (1895–1932) ir Stanislavas Vigura – lenkų aviacijos lakūnai, sportininkai, gimę, augę ir mokęsi Švenčionyse, vėliau išvykę į Lenkiją (Partizanų g. 7, ant namo, kur gyveno lakūnasprie gimnazijos) [5, 9].

Paminklinė lenta, kuria pagerbiami 6 Švenčionių krašto atstovai, dalyvavę 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą Nepriklausomybei pasiekti: kunigas Pranas Čaglys (1874–1943) (iš Švenčionėlių); Vincas Dailydė (iš Labanoro); Jonas Dambrauskas (iš Kaltanėnų); Cezaris Ščensnavičius (iš Švenčionių); Vincas Šustikas (iš Žvirbliškės, Kaltanėnų parapija); Vladislovas Valiulis (iš Švenčionių) (Švenčionys, Laisvės a. 1, ant Nalšios muziejaus sienos). Paminklinė lenta atidengta 2017 m. spalį. 

Mieste yra keletas paminklų.

Koplytstulpis „Lietuvos krikštas“, sukurtas Juozapo Jakšto Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejui ir stovi Švenčionių bažnyčios šventoriuje. Kitoje skulptūros pusėje išrašyti šv. Jono Evangelijos žodžiai [14].

Juodagalvis, Jonas. Sukilėlis kunigas Anupras Labutis. – Vilnius, 2001. Knygos viršelis

Laisvės paminklas. 2002 m. pastatytas miesto parke skulptoriaus Romano Kazlausko projektinis architektūrinis ansamblis. Skulptūros idėja sujungia Laisvės prasmę ir kelią į žmogaus sielą. Laisvė – tai šio krašto žemė Motina Nalšia, auginanti vaiką, giedanti jam lopšinę, ir Karžygys, stovintis Lietuvos sargyboje. Ant jo skydo – Vytis. Ir iš amžių bei lietuvių sąmonės išaugęs Rūpintojėlis, savotiškas kančios ir vilties ženklas [11, 13]. 

1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių koplytėlė. Stovi Adutiškio ir Vidžių gatvių sankryžos važiuojamojoje dalyje. Koplytėlė pastatyta apie 1896–1897 metus. Koplytėlės architektūra eklektiška, bet joje ryškiausi neogotikos bruožai [3]. 1964 m. prieš tautos valią ją nugriovė, o Lietuvos atgimimo metu 1989 metais vėl buvo atstatyta. Ji skirta 1831 m. sukilėlių būrio vado, Ceikinių klebono kun. Anupro Labučio, žuvusio 1831.III.31 Švenčionyse per kautynes ir Čekiškės palivarko savininko, Švenčionių bažnyčios fundatoriaus, generolo Kazimiero Čechavičiaus giminaičių atminimui [4, 5].

Kryžius-obeliskas. 2001 m. sukako 170 metų nuo 1831 m. sukilimo. 2000 m. vasarą Švenčionių bažnyčios šventoriuje, prie senojo kryžiaus-obelisko su lenkiškai parašytu kun. A. Labučio vardu rajono savivaldybė pritvirtino gražią lietuvišką marmuro lentą [4, 5].

Žydų menora – ąžuolinis tautodailės paminklas Švenčionių geto aukoms atminti. 1991 m. liepos 7 d. miesto parke atidengtas septynšakės žvakidės formos medinis koplytstulpis, kuriame žydų ir lietuvių kalbomis parašyta „Švenčionių geto kankiniams. 1941–1943“. Koplytstulpio autorius tautodailininkas Juozapas Jakštas [2, 16, 18]. Paminklas atnaujintas 2011 m.

Namas Gedimino g. 5, kur 1918–1919 m. buvo įsikūręs revoliucinis komitetas (dabar bankas) [8, 9].

Medinis namas, kuriame 1925–1926 m. įsikūrė dalis Švenčionių „Ryto“ draugijos ir Švenčionių lietuvių gimnazija (Adutiškio g. 23) [5, 17].  

Gyvenvietės pakraštyje, ant pakilesnės kalvos prie kelio į Vilnių, yra karių kapinės, kuriose palaidoti 244 rajone žuvę tarybiniai kariai ir partizanai [8].

Alkanas kalnas išsidėstęs į vakarus nuo Švenčionių miesto. Pasakotojų legendos byloja, kad čia buvo atliekamos žynių ir kilmingų žmonių kremacijos apeigos. Pavadinimas kilo nuo žodžio „alkas“. Įsikūrus sentikiams Alkanas kalnas paverstas jų kapinėmis [6, 22].

Paminklas Viliui Kudabai (skulpt. Konstantinas Bagdonas). 1973 m. liepos mėn. 7 d. Švenčionyse buvo pastatytas paminklas vienam iš partizaninio judėjimo prieš vokiškuosius okupantus vadovų Rytų Lietuvoje. 1992 m. vietos sąjūdžio narių iniciatyva paminklas iš miesto parko nukeltas į Cirkliškio karių kapines [8].

Švenčionių katalikų kapinėse (Lentupio g.) yra šie paminkliniai kapai:
Lietuvos kariuomenės karių kapas ir paminklas [16].
Knygnešių kapai [16].
Kunigo prof. Jono Skruodžio kapas [5, 20].
Kompozitoriaus, muziko Antano Šerėno kapas [5, 9].
Kenotafas kultūros veikėjui dr. Aleksandrui Rymui [5].
Kapas ir paminklas Nepriklausomybės kovų savanoriams (aut. Juozapas Jakštas) [9, 16].
Fašizmo aukų kapai [16].
Paminklas 1914–1918 m. vokiečių kariams [5].

Nuo 2000 m. prie „Nalšios“ muziejaus informacinį-turistinį darbą vykdė turizmo organizatorius, o nuo 2001 m. Švenčionių rajono Tarybos sprendimu įkurtas Turizmo informacijos centras (Laisvės a. 1) [19]. 

Literatūra ir šaltiniai

1. Girininkas, Algirdas. Kultūros ir mokslo židinys: [apie Nalšios  muziejų] // Muziejininkystės biuletenis.- 2000, Nr. 1, p. 10.
2. Istorijos paveldo objektai. Švenčionių rajono savivaldybė [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-12- 07]. Prieiga per internetą :<http://www.svencionys.lt/index.php?2748054276>.
3. Jankevičienė, Algė. Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra /Jankevičienė, Algė, Kuodienė, Marija.- Vilnius, 2004. – P. 102.
4. Juodgalvis, Jonas. Sukilėlis kunigas Anupras Labutis: Švenčionys 1831 metai. – Vilnius, 2000. – 32 p.: iliustr.
5. Juodagalvis, Jonas. Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas. – Vilnius, 2001. – 166 p : iliustr.
6. Karmonas, Antanas. Lietuvių genties didkelis (Šiaurės Rytų Lietuva). – Švenčionys, 2005, p. 143-144.
7. Keliaukime po Švenčionių kraštą = Travelling around Švenčionys region: žemėlapis /Map M 1:60 000 / parengė Švenčionių turizmo informacinis centras. – Vilnius, [2004].
8. Kudaba, Česlovas. Švenčionių rajonas. – Vilnius, 1983, p. 18-20 : iliustr.
9. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus] 2006-2008. [žiūrėta 2016-12-07]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
10. Nalšios muziejus [interaktyvus]. 2014 [žiūrėta 2016-12-07]. Prieiga per internetą:<http://www.nalsia.lt/>.
11. Savukynas, Petras. Nusilenkime motinai Nalšiai: [pokalbis apie miesto parko rekonstrukciją ir paminklo atidengimą] // Valstiečių laikraštis. – 2002, liep. 5, p. 19.
12. Semaška, Algimantas. Kelionės iš Vilniaus – Vilnius, 2005, p. 126-127: iliustr., žemėl. – (Turistiniai maršrutai Lietuvos keliais (5).
13. Semaška, Algimantas. Pasižvalgymai po Lietuvą. – Vilnius, 2004, p. 540: iliustr., žemėl.
14. Striužas, Valdas. Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai: Menininko, kryždirbio, ąžuolų skulptoriaus Juozapo Jakšto kūrybai. – Iliustr. – Vilnius, 2006, p. 228-229.
15. Švenčionių kraštas = Švenčionys. – Vilnius, 1998. – [32] p. : iliustr. ; 21 cm + 1 žml. (43 x 60 cm, sulankst į 21 x 15 cm). – Tekstas lygiagr. liet., angl.
16. Švenčionių miestas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija.- Vilnius, 1996. – T. 1: Rytų Lietuva, p. 354-357.
17. Švenčionių rajono lankytinos vietos. – Žml. // Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. – Vilnius, 1991, p. 74-75.
18. Švenčionys. – Iliustr. //Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 266.
19. Turistinė informacija. Švenčionių rajono savivaldybė [interaktyvus].  1998-2015 [žiūrėta 2016-12-07]. Prieiga per internetą : <http://www.svencionys.lt/index.php?-332501015>.
20. Turisto atlasas. – Vilnius, 1994, p. 113. – žemėl.
21.Umbražiūnas, Kazimieras. Mūsų krašto rašytojas Jonas Skruodys // Voruta. – 2003, saus. 25, p. 8.
22. Vaitkevičius, Vykintas. Švenčionys: Alkanas kalnas // Vaitkevičius, Vykintas  Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 312.
23. Viščionytė, Giedrė. Muziejaus etnografiniai rinkiniai: Iš ciklo „Nalšios žemės paminklai ir tyrinėtojai“. – Iliustr. // Žvaigždė. – 1994, bal. 9,  p. 3.

Parengė: Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2008; 2016

Laužadis, Šarūnas. Nalšios žemės paslaptys. – Utena, 1998. Knygos viršelis

Laužadis, Šarūnas. Švenčionių krašto legendos. – Utena, 1996. Knygos viršelis

Liaudies padavimais ir legendomis apipinta upelė Kūna-Mera, Beržuvio ir Belio ežerai. Tą byloja lietuvių liaudies padavimų rinkinys „Žemės atmintis“ [13]. 

Antano Karmono knygoje „Lietuvos pakrašty“ legendos persipina su istoriniais faktais [5].

Apie Švenčionis rašoma ir grožinės literatūros kūriniuose bei atsiminimuose. Kraštietis, gamtosaugininkas, tautiškų tradicijų puoselėtojas Šarūnas Laužadis yra parašęs nemažai pažintinių knygų, legendų, padavimų, skirtų Švenčionių miestui bei jo apylinkėms [6, 7]. Jo knygas iliustravo garsi lietuvių dailininkė Gražina Didelytė.

Eilėraštį „Lakaja“ yra sukūręs Albinas Žukauskas [14], molio ir smėlio kraštą įamžino Alfonsas Maldonis eilėraštyje „Nuo Švenčionių kalvų“ [8].
Poetas, fotomenininkas Algis Jakštas savo kūryba garsina Švenčionių kraštą. Ir fotografijose, ir eilėse tvyro Švenčionių aukštumos rūkai [3], srovena Žeimena [2], Lakaja [4] ir Sirvėta [2], alma šaltinis Lino Verdenė [2]. Ežerų ir upių kraštą apdainuoja Vytautas Barauskas eilėraščiais „Ežerų sietuva“ [1], „Aukštaitija mana“ [8]. 

Švenčionys per amžius skambės. – Švenčionys, 2001. Knygos viršelis

Neabejingi savam kraštui ir vietos poetai. Švenčionių vardo paminėjimo 515-ajam jubiliejui krašto poetai pateikė savo kūrinius, o Švenčionių rajono savivaldybės viešoji biblioteka parengė knygelę „Švenčionys per amžius skambės“ [9]. Rinkinyje taip pat spausdinamas poeto Alfonso Maldonio eilėraštis „Nuo Švenčionių kalvų“ ir Petro Panavo „Šventoji Nalšia“. Leidinį sudarė bibliotekos darbuotoja Aldona Mikštienė.

Apie 1812 m. tris dienas Švenčionių mieste  buvusią Napoleono Bonaparto armiją ir Rusijos kariuomenę, kuri čia buvo apsistojusi, bei jos pasitraukimą rašė rusų klasikas Levas Tolstojus romane „Karas ir taika“ [11].
Vaižganto publicistikoje minimi kunigai, kovoję už lietuvybę Švenčionyse [12].
Keli Viktoro Maldžiūno (g. 1917)  knygos „Išaugau Vilnijoj: atsiminimai“ (Kaunas, 1996) skyriai, skirti Švenčionims.
Vytautas Šiaudinis atsiminimuose „Mano gyvenimo keliai ir klystkeliai“ pasakoja apie gyvenimą Švenčionyse 1942-1944 m., mokymąsi Švenčionių gimnazijoje [10].

 

 

Literatūra ir šaltiniai

1. Barauskas, Vytautas. Ežerų sietuva // Rytas. – 1991, lapkritis, p. 1.
2. Jakštas, Algis. Akimirkos tiesa: [eilėraščiai]. – Vilnius, 2002, p. 76.
3. Jakštas, Algis. Aukštaitijos poema. – Vilnius, 1997. – 173 p.: iliustr.
4. Jakštas, Algis. Išpažintis: [poezija]. – Vilnius, 2007, p. 96.
5. Karmonas, Antanas. Lietuvos pakrašty. – Švenčionys, 2008, p. 8-35.
6. Laužadis, Šarūnas. Nalšios žemės paslaptys: legendos. – Utena, 1998. – 110 p.: iliustr.
7. Laužadis, Šarūnas. Švenčionių krašto legendos. – Utena, 1996. – 60 p.: iliustr.
8. Maldonis, Alfonsas. Nuo Švenčionių kalvų: [eilėraštis] // Maldonis, Alfonsas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1984. – T. 2: Poezija, vertimai, p. 58-59.
9. Švenčionys per amžius skambės : eilėraščiai apie Švenčionis :  skiriama Švenčionių vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 515-osioms metinėms. – Švenčionys, 2000. – 43 p. : iliustr.
10. Šiaudinis, Vytautas. Švenčionys: [atsiminimai apie gyvenimą Švenčionyse 1942-1944 m., mokymąsį gimnazijoje]. – Iliustr. // Šiaudinis, Vytautas  . Mano gyvenimo keliai ir klystkeliai. – Kaunas, 2005. – P. 93 – 114. 
11. Tolstojus, Levas. „…Paskui atėjo įsakymas […]“: [apie Rusijos armijos dislokaciją Švenčionyse] // Tolstojus, Levas . Karas ir taika. – Vilnius, 1978. – P. 60.
12. Vaižgantas. Kankiniai  už lietuvystę: [apie kunigus] // Vaižgantas. Raštai. –Vilnius,1995. – T. 6, p. 380.
13. Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius, 1999, p.1 59-160.
14. Žukauskas, Albinas. Lakaja: [eilėraštis] // Žukauskas, Albinas  Atabradai: eilėraščiai. – 2-asis leid. – Vilnius, 1980. – P. 66.

Parengė Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2008; 2016

Nors Švenčionių biblioteka įkurta tik 1940 m. tačiau pirmųjų masinės bibliotekos ištakų randame žymiai anksčiau. Yra žinoma, kad jau 1416-1420 m. prie pastatytos bažnyčios veikė mokykla, kurioje mokė jaunimą giedoti religines giesmes, vėliau įsteigta pijarų mokykla. Prie šių mokyklų veikė uždara religinio pobūdžio biblioteka. Pagal istorinius duomenis 1804-1810 m. prie įsteigtų gimnazijos ir parapijinės mokyklos veikė uždaro pobūdžio skaityklos ir jau nuo XIX a. pradėta steigti viešasias bibliotekas.

1860 m. Švenčionyse veikė visuomeninė biblioteka. Caro vyriausybė 1863 m. ją uždarė. Vėliau bibliotekos veikė prie mokyklų, klubų, bažnyčios. 1934 m. buvo įsikūrusi viešoji biblioteka, 1940 – valstybinė viešoji biblioteka, 1943 m. biblioteka buvo sudeginta. Rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos istorija prasideda 1944 m. rugpjūčio mėnesio 4 d. Tada bibliotekos fonduose buvo sukaupta 4 tūkst. knygų, skaitė 700 skaitytojų Vėliau, 1977 m. buvo sukurtas rajono centralizuotas bibliotekų tinklas, jungiantis Centrinę biblioteką ir jos kaimo filialus. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Bibliotekų įstatymas – keičiasi rajono bibliotekų tinklas, biblioteka atgauna ankstesnįjį pavadinimą. Šiuo metu rajono gyventojus aptarnauja 21 biblioteka – tai Švenčionių rajono savivaldybės Viešoji biblioteka, 2 miesto bibliotekos- filialai Pabradėje ir Švenčionėliuose, 19 bibliotekų-filialų kaime [5].

Viešosios bibliotekos struktūra: savivaldybės Viešojoje bibliotekoje yra 3 pagrindiniai skyriai – vaikų literatūros, skaitytojų aptarnavimo ir bibliografinis-informacinis ir spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyriai. Bibliotekoje dirba 15 bibliotekininkų.

Šiandien Viešoji biblioteka – informacinių paslaugų tiekimo ir laisvalaikio organizavimo centras.
Nuo 2002 metų bibliotekoje įvestas kompiuterių tinklas ir prieiga prie interneto [1]. Nuo 2004 m. biblioteka dalyvauja LIBIS programoje [5]. Nuo 2006 metų pabaigos Viešoji biblioteka įsijungė į Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos remiamą projektą „Bibliotekos pažangai“, skatinantį gyventojus aktyviai naudotis informacinėmis technologijomis [4].

Europos Komisijos delegacijos Lietuvoje informacijos centras įsteigė lentyną su literatūra apie Europos Sąjungą [3]. Viešoji biblioteka per metus suburia daugiau nei 2 tūkst. skaitytojų ir apie 34 tūkst. lankytojų, išduoda daugiau nei 60 tūkst. spaudinių [5].

Pastaraisiais metais kraštotyros fonde sukaupta daugiau kaip 400 egz. leidinių apie rajoną. Daugelio šių knygų leidybą rėmė rajono savivaldybė. Čia sukauptos mūsų kraštiečių išleistos knygos, rajono literatų kūryba, kraštotyros darbai apie vietoves, dvarus, pilkapius, nusipelnusius ir žymius žmones.

Elektroniniame kataloge rasime apie 9 000 straipsnių įrašų apie vietovę [5].

Smulkesnės informacijos apie Viešąją biblioteką rasime Švenčionių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos svetainėje (www.svencioniuvb.lt).

Literatūra ir šaltiniai

1. Bruvinskienė, Violeta. Biblioteka ir informacinė visuomenė [apie bibliotekos kompiuterizavimą] // Švenčionių kraštas. – 2002, geg. 11, p. 4.
2. Bruvinskienė, Violeta. Švenčionių Viešoji biblioteka istorijos kryžkelėse // Švenčionių kraštas. – 2006, liep. 5, p. 2.
3. Bučelienė, Danutė. Biblioteka – Europos Sąjungos informacijos centras- Iliustr. // Rytas. – 2002, lapkritis, p. 1.
4. Bučelienė, Danutė. „Bibliotekos pažangai“- kelias gyventojams į informacijos pasaulį  // Švenčionių kraštas. – 2008, geg. 14, p. 6.
5. Švenčionių rajono savivaldybės Viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2016-11-22]. Prieiga per internetą: <http://www.svencioniuvb.lt/content/view/13/27/>.
6. Žeimantas, Vytautas. Švenčionių kraštas – nuostabi gamta, darbštūs žmonės: [apie viešąją biblioteką].- Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2004, lapkr. 26; lapkr. 29; gruod. 1.

Parengė Danutė Bučelienė, Aldona Mikštienė (Švenčionių SVB), 2008; 2016

Objektai
Nalšios muziejus (Laisvės a. 1, Švenčionys)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/svencioniu-miestas/"]