„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Panerių seniūnija / Paneriai Trakų Vokė

Trakų Vokė yra Vilniaus miesto dalis, gyvenvietė, esanti į pietvakarius nuo miesto centro, prie kelio Vilnius-Trakai. Rytiniu pakraščiu teka Vokė, Neries intakas.

Vietovė pavadinta pagal pro ją tekančią Vokės upę. Vietovardis susijęs su Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikėlusiais totoriais. Kaip rašo menotyrininkė Birutė Vitkauskienė, Peterburgo universiteto tiurkų literatūros profesorius Antonijus Muchlinskis (Muchliński), vienas pirmųjų ėmęsis tyrinėti Lietuvos totorių archyvus, teigė, kad Vokė (lenk. Waka, arab. Wakja) – tai viena iš nedaugelio vietovių, kurioje totoriai gyveno kompaktiškai ir turėjo didelę mečetę. Wakja – arabiškai reiškia „atsitikimas“, „įvykis“. Tačiau kokiam kontekste ši reikšmė pavartota vietovės pavadinime – nepaaiškinta [20]. Išlikusi ir legenda, kurioje gyvenvietės pavadinimas siejamas su viena iš šešių laumių, vardu Trakų Vokė [5, 11].

Narkowicz, Liliana. Trakų Vokė ir Tiškevičių šeima = Waka Trocka i ród Tyszkiewiczów = Traku Voke and the Tyszkiewicz family. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Narkowicz, Liliana. Trakų Vokė ir Tiškevičių šeima = Waka Trocka i ród Tyszkiewiczów = Traku Voke and the Tyszkiewicz family. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Apie Trakų Vokę, jos savininkus, įžymias istorines vietas yra nemažai literatūros. 2012 m. istorikė dr. Liliana Narkovič (Liliana Narkowicz) išleido monografiją „Trakų Vokė ir Tiškevičių šeima“, skirtą Trakų Vokės dvaro savininkų Tiškevičių giminei [12]. Čia lietuvių, lenkų, anglų kalbomis pateikiama dvaro ir vietovės istorija. Autorė naudojosi šaltiniais iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo. 2015 m. išleista Lilianos Narkovič (Liliana Narkowicz) knyga Vokės dvarvietės istorija = Dzieje dworu i pałacu w Wace“ [14 ]. 2017 m. išleista dar viena Lilianos Narkovič (Liliana Narkowicz) knyga – „Trakų Vokės istorijos eskizai“ apie Vokės Tiškevičių giminę. Leidinyje aprašomas grafų šeimos gyvenimas, supažindinama su giminės istorija, dvarvietės pastatais, vaizdžiai ir įtaigiai pasakojamas dvaro gyvenimas [13 ].
Labai įdomus ir išsamus menotyrininkės Birutės Rūtos Vitkauskienės straipsnis apie Trakų Vokės dvarą. Jame aptariami istoriniai dvaro tyrimai, paminėti pirminiai archyviniai šaltiniai, kurie tiksliai atskleidžia svarbiausius dvaro istorijos etapus ir jo savininkų kaitą [21]. Straipsnyje plačiai aprašyta Sapiegų valdoma Vokė. Kraštovaizdžio architektė Elena Brundzaitė-Baltrus parengė XX a. 8-ojo dešimtmečio fotografijų albumą „Romantizmą menantys parkai“ [3], kuriame yra informacijos apie Trakų Vokės parką. Plačiai apie Trakų Vokės dvaro sodybą ir parką galima paskaityti „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [15]. Čia aprašytas kiekvienas išlikęs dvaro pastatas, pateikti patalpų planai. Gausiai iliustruotame leidinyje „153 įdomiausi Lietuvos dvarai“ rasime daug dvaro nuotraukų ir istoriją [8]. Apie Trakų Vokės dvarą ir parką rašoma žurnalistės, dvarų žinovės Ingridos Semaškaitės knygose „Dvarai: spindesys ir skurdas“ (Vilnius, 2008), „Lietuvos pilys ir dvarai“ (Vilnius, 2005), „Atgimę dvarai“ [18]. Parkas aprašomas ir dendrologo Laimučio Januškevičiaus knygoje „Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus“ [10], taip pat gamtininko Gedimino Isoko knygoje „Lietuvos gamtos paminklai“ [9]. Parko kūrimo istoriją, tyrinėjimus, raidą rasime kraštovaizdžio architektės Vaivos Deveikienės straipsniuose [6, 7]. 

Apie Trakų Vokę yra informacijos lietuvių enciklopedijose, kelionių vadovuose po Lietuvą [16, 17]. Knygoje „Po Nemuniją, po ežeriją“ (Kaunas, 2001) Trakų Vokės istorija aprašyta čia gyvenusio kraštotyrininko A. Sušinsko. Rašytojo Eugenijaus Danilevičiaus knygelėje „Po Vilniaus apylinkes“ plačiau rašoma apie sovietinį Trakų Vokės laikotarpį [5]. Trakų istorijos muziejus atskira knyga išleido Trakų Vokės savininko, grafo Jono Tiškevičiaus (1867–1903) laiškus iš jo kelionės į Afriką „Laiškai iš Zanzibaro 1891 m. = Listy z podróży do Zanzibaru 1891 r.“ (Trakai, 2010). Knygoje yra kelionėje darytų nuotraukų, J. Tiškevičiaus portretas, laiškų faksimilių. Legendas apie gyvenvietės pavadinimo kilmę rasime kraštotyrininko Broniaus Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“ [11], taip pat knygoje „Legendos pasakoja“ [Kaunas, 2008).

Narkowicz, Liliana. Trakų Vokės istorijos eskizai. – Vilnius, 2017. Knygos viršelis

Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmą kartą Vokės vardas paminėtas 1375 m., kai pro šią vietovę žygiavo kryžiuočių kariuomenė. Tuo metu vyko Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir kryžiuočių ordino kariuomenės mūšis. 1396–1397 m. Vytautas Didysis čia apgyvendino mūšiuose paimtus totorių belaisvius. Iš išlikusių dokumentų matyti, kad žemės valda Vokė – dabartinės Trakų Vokės dalis – priklausė totoriui Atikiezui Bezgimovičiui (Biezgimowicz), kurią jis gavo iš savo žmonos, bet jam mirus be paveldėtojų, atiteko totoriui Abrahimui Zavackiui (Zawacki), o šis XVII a. pradžioje ją pardavė tuometiniam LDK arklininkui Povilui Sapiegai. Sapiegos Trakų Vokę valdė iki XVIII a. pabaigos. Vėliau ji priklausė didikams Dombrovskiams [14, 16, 21]. XIX a. viduryje Trakų Vokės dvarą iš tuometinio savininko Liudviko Dombrovskio įsigijo Juozapas Tiškevičius iš Voložino. 1850 m. šioje vietoje Tiškevičiams priklausiusios valdos sudarė 4735 dešimtines žemės ir, be medinio dvaro su parku, apėmė to paties pavadinimo palivarką, taip pat devynis kaimus ir vieną bajorkaimį. Po Juozapo Tiškevičiaus mirties dvarą paveldėjo jo sūnus, Vilniaus bajorų maršalka, Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Tada ir buvo pastatyti rūmai ir kiti dvaro pastatai, išlikę iki mūsų dienų. Valdant Jonui Tiškevičiui dvaras klestėjo. Iš Trakų Vokės dvaro buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, įrengtas parkas, iškasti tvenkiniai. Grafas rūpinosi žemės ūkiu, sodininkyste, bitynais. Po J. V. E. Tiškevičiaus mirties dvaras atiteko jo sūnui Jonui Juozapui Tiškevičiui. Dvaro paveldėtojas domėjosi teatru, istorija, kaupė knygas ir gausino rūmų biblioteką. 1882 m. iš Trakų Vokės į Vilnių, Tiškevičių rūmus Trakų gatvėje, buvo nutiesta telefono linija. Jonas Tiškevičius 1890 m. kartu su lenkų rašytoju, tuo metu Varšuvos laikraščio „Słowo“ redaktoriumi Henriku Senkevičiumi (Henryk Sienkiewicz) išvyko į Afriką. Rašytojas įsipareigojo šiame laikraštyje spausdinti kelionės įspūdžius, kurie vėliau buvo išleisti atskira knyga „Laiškai iš Afrikos“ (1892 m.). Po ankstyvos Jono Juozapo Tiškevičiaus mirties, sulaukęs pilnametystės, dvarą paveldėjo Jonas Mykolas Tiškevičius. Jis buvo paskutinis Vokės savininkas prieškariu. Kare su bolševikais kovėsi Vilniaus ulonų pulke ir buvo apdovanotas „Virtuti militari“ („Už karinę narsą“) ordinu, taip pat buvo Dvarininkų sąjungos narys, Pramonės ir prekybos rūmų patarėjas, Vilniaus labdarybės draugijos ir kitų organizacijų, kurių iniciatyvas rėmė finansiškai, narys [14, 16].

 

Sovietų okupacijos metais Vokė buvo apylinkės centras. Čia veikė 1958 m. įsteigtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vokės filialas ir jo eksperimentinis ūkis. Trakų Vokėje buvo įsikūrusi agrometeorologijos laboratorija, stebinti gamtos reiškinius, žuvivaisos įmonė. Čia, dar 1880–1885 m., pagal žinomo ichtiologo Mykolo Girdvainio projektą įrengtuose tvenkiniuose, dirbtiniu būdu būdavo veisiami sykai. Tuo laikotarpiu buvo pastatyta mokykla, vaikų darželis, kultūros namai [5, 11]. 1996 m. Trakų Vokės gyvenvietė prijungta prie Vilniaus.

Trakų Vokės dvaro sodyba

Narkowicz, Liliana. Trakų Vokės dvaro sodyba : grafų Tiškevičių palikimas = The Trakų Vokė estate : the legacy of the counts Tyszkiewicz. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Trakų Vokė įžymi neoklasicistinio stiliaus grafų Tiškevičių rūmais, išlikusiais dvaro pastatais, parku. Viena žymiausių lankytinų vietų yra Trakų Vokės dvaro sodyba [1, 7, 12]. Sodybai priklausė rūmai, oficina, virtuvė-skalbykla, ūkvedžio namas, kluonas, svirnas, šulinys, signalinis bokštas, arklidė, sargo namelis. Rūmai pastatyti pagal italų architekto Leonardo Markonio (Leandro Jan Ludwik Marconi) projektą. Vokės rūmai architektūrinėmis formomis priminė karališkąją Stanislovo Augusto Lazienkų Varšuvoje rezidenciją. Pagrindinį Vokės rūmų fasadą centre akcentuoja įgilintas portikas su dviem kolonomis. Jonas Vitoldas Tiškevičius iš Voložino rūmų čia perkėlė istorines ir šeimos relikvijas, įsteigė biblioteką, sukaupė XIX amžiaus Vakarų Europos dailininkų drobių kolekciją, Paryžiaus aukcione įsigijo senovinių gobelenų. Vokės rūmų frontoną puošė skulptūros, kurių viena simbolizavo bitininkystę, kita – žvejybą. Dvarą juosė didžiulė plytų tvora su pseudogotikinio-rytietiško stiliaus vartais bei urnomis. Dvaro sodybos puošnumą ir plano elementus patvirtina išlikusios keturios prancūzų kraštovaizdžio kūrėjo Eduardo Fransua Andrė (Edouard François André) šeimos archyvuose išsaugotos 1898 m. nuotraukos iš Trakų Vokės.
Trakų Vokės dvaro ansamblis nukentėjo karo metais ir sovietmečiu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo išgrobstyti Trakų Vokės rūmų paveikslai, baldai, kiti vertingi daiktai. Karo metais dvare gyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Po karo rūmų išorinė puošyba buvo sunaikinta [1, 12]. 1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila, o vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. 1970–1978 m. dvaro rūmai buvo restauruoti, atkurti kai kurie rūmų interjero elementai (archit. Alfonsas Lagunavičius, Jonas Zibolis). Šiandieniniame dvaro ansamblyje yra išlikę rūmai, puošti kolonomis, varpinė su dviem bokšteliais, koplyčia ir kiti pastatai. Taip pat išlikusi sodybos tvora, kurią sudaro apie trijų metrų aukščio plytų mūro kolonos, virš kurios yra metalinė ornamentuota tvorelė. Nuo 2002 m. Trakų Vokės dvaras pasitikėjimo teise buvo atiduotas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai, tačiau, dėl nesugebėjimo tvarkytis ir tinkamai prižiūrėti, dvaras perduotas Vilniaus savivaldybei. Šiuo metu dvaras atidarytas visuomenei ir ieškoma lėšų jam restauruoti. Dvaras lankomas šalies gyventojų, traukia užsieniečius, meno kūrėjus [3].

Dvaro sodybos ansamblio pakraštyje, į vakarus nuo pagrindinių vartų, yra grafų Tiškevičių pastatyta neogotikinė Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Tai vienas pirmųjų ansamblio pastatų. Koplyčios frontoną puošia keturios šventųjų skulptūros. Koplyčios viduje, ant grindų, iš įvairiaspalvių mozaikinių elementų sudėtas didžiulis Tiškevičių herbas. Ši koplyčia buvo Tiškevičių mauzoliejus. Įėjimą į koplyčios kriptą puošia dvi klasikinės vazos. Kriptoje įrengti trys paaukštinimai, ant kurių stovi sarkofagai su grafų Tiškevičių palaikais. 1939 m. aviakatastrofoje žuvęs grafas Jonas Mykolas Tiškevičius palaidotas šalia koplyčios. Šiuo metu koplyčioje vyksta pamaldos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aktyvūs tikintieji pasirūpino, kad pastatui būtų grąžintos bažnyčios funkcijos. Dabar Trakų Vokės gyventojai rūpinasi koplyčios, kuri kartu yra ir Tiškevičių mauzoliejus, atnaujinimo darbais [4, 14, 16].

Dvaro ansamblyje yra ir kitų įdomių statinių. Seniausias jų – oficina, statyta XIX a. pabaigoje. Po karo joje veikė mokykla. Taip pat išlikusi neoklasicistinio stiliaus virtuvė, skalbykla, medinė klėtis, vandens bokštas. Į bokšte įrengtus du katilus vanduo tekėdavo dideliais ketaus vamzdžiais iš šaltinio tvenkinio, o paskui – į rūmus ir į arčiau esančius pastatus, kur buvo įtaisyti vandens čiaupai. Tik 1967 m. nustota naudotis vandens bokštu, kai buvo įrengtas kitas vandentiekis. Vienas įdomiausių dvaro statinių – H raidės formos arklidės, uždengtos aukštu laužytu mansardiniu stogu. Arklidėse yra erdvus vidaus kiemas. Išlikusios arklidės vienintelės Lietuvoje, turinčios neobaroko bruožų. Arklidės buvo skirtos važiuojamiesiems arkliams ir karietoms laikyti [16].

Narkovič, Liliana. Vokės dvarvietės istorija = Dzieje dworu i pałacu w Wace - See more at: http://www.vcb.lt/liliana-narkowich-vokes-dvarvietes-istorija-dzieje-dworu-palacu-w-wace. - Vilnius, 2015 knygos viršelis

Narkovič, Liliana. Vokės dvarvietės istorija = Dzieje dworu i pałacu w Wace. – Vilnius, 2015. Knygos viršelis

Priešais rūmus įrengtas Trakų Vokės parkas [9, 10, 18], turintis architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę. Parką 1898–1900 m. suprojektavo iš Prancūzijos pakviestas garsus kraštovaizdžio architektas, botanikas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė. Įrengus naują parką, jį prižiūrėjo gerai apmokyti sodininkai. Vasarą Trakų Vokės parką lankydavo svečiai iš Vilniaus ir Varšuvos, poilsiautojai ir artistai. Vietiniams gyventojams buvo nustatyta lankymo tvarka ir laikas. Iki šių dienų išliko kai kurie ankstesni parko planavimo elementai: du lapuočių medžių tuneliai, takai ir takų posūkiai, grakštūs neogotikinio stiliaus vartai. Už parko takai vedė į natūralų miškelį, kuris, Tiškevičiams valdant, buvo aptvertas rąstelių tvora ir naudojamas medžioklei. Parke gausu eglių, pušų, prie tvenkinio auga 30 m aukščio ir 1 m storumo ąžuolai, stambūs klevai. Rūmų link veda sena liepų alėja, kurios gale atsiveria erdvus parteris su fontanu ir už jo esantys rūmai. Už rūmų yra graži erdvė, besibaigianti terasa su baliustrada. Iš čia takeliais galima nusileisti prie tvenkinių. Netoliese yra išlikęs tašytų akmenų šaltinio statinys su nedideliu baseinėliu. Čia pat šniokščia srauni, vingiuota, akmenuota Vokė, kurioje plaukioja baidarių mėgėjai. Parke yra granito plokštė su iškaltu įrašu, įamžinančiu parko įkūrimo datą (1900) ir įkūrėją Joną Vitoldą Tiškevičių. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 m. – respublikinės reikšmės gamtos paminklu.

2006 m. Trakų Vokėje menininkai įkūrė skulptūrų parką. Skulptūrų parko įkūrimo iniciatorius ir darbų autorius – Trakų Vokėje gyvenantis dizaineris, tapytojas Ojaras Mašidlauskas [20]. 

2015 m. gegužės 1 d. Trakų Vokėje, ant namo Trampolio g. 4, atidengta memorialinė lenta agrarinių mokslų daktarui, rašytojui, kraštotyrininkui Aloyzui Sušinskui (aut. Ojaras Mašidlauskas). 

Trakų Vokėje vyksta tarptautiniai meno plenerai „Menas paveldui“, kurių idėja yra per meną atskleisti vietovės istoriją ir išryškinti aplinkos grožį. 2015 m. įvyko jau dvyliktasis meno pleneras. Menininkų sukurti darbai pristatomi dvaro sodybos rūmuose. Vėliau jie papildo čia kaupiamą meninių darbų kolekciją, kurioje yra apie 100 vertingų tapybos kūrinių.

Vilniaus m. savivaldybės CB Trakų Vokės biblioteka (Trampolio g. 5) uždaryta 2013 m.

Literatūra ir šaltiniai

1. Apie Trakų Vokę [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-08-26]. Prieiga per internetą: <http://www.trakuvoke.lt/apie.htm>.
2. Bajorų rūmai: Rūmų istorija. – Iliustr. // Lietuva pristato. – 2006, Nr. 2, p. 48.
3. Brundzaitė-Baltrus, Elena. Romantizmą menantys parkai: [XX a. 8-ojo dešimtmečio fotografijų albumas]. – Vilnius, 2014, p. 114-117.
4. Čyžiūtė, Laura. Trakų Vokės dvaras – tarsi iš pelenų kylantis feniksas. – Iliustr. // Respublika. – 2006, spalio 10, priedas „Pastogė“, p. 6-7.
5. Danilevičius, Eugenijus. Trakų Vokė. – Iliustr. // Danilevičius, Eugenijus. Po Vilniaus apylinkes. – Vilnius, 1986. – P. 4.
6. Deveikienė-Mačiulytė, Vaiva. Eduardo Andrė Lietuvoje kurtų parkų istorinės ir meninės raidos tyrimai: naujausi faktai, atradimai ir įžvalgos / Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis. – Iliustr. – Santr. angl. – Bibliogr.: 38 pavad. // Urbanistika ir architektūra. – 2011, Vol. 35, no. 3(september), p. 184-199.
7. Deveikienė-Mačiulytė, Vaiva. Trakų Vokės dvaro sodyba parkotyros ir parkotvarkos žvilgsniu / Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis // Žemėtvarka ir hidrotechnika. – 2005, Nr. 4, p. 59-65.
8. Gustaitis, Rolandas. Trakų Vokės dvaras. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos dvarai. – Kaunas, 2011. – P. 194-197.
9. Isokas, Gediminas. Trakų Vokės parkas. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 387-389.
10. Januškevičius, Laimutis. Trakų Vokės dvaro parkas. – Iliustr. // Januškevičius, Laimutis. Po gražiausius Lietuvos dvarų parkus. – Kaunas, 2010. – P. 288-291.
11. Kviklys, Bronius. Vokė. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 222-223.
12. Narkowicz, Liliana. Trakų Vokė ir Tiškevičių šeima = Waka Trocka i ród Tyszkiewiczów = Traku Voke and the Tyszkiewicz family. – Vilnius, 2012. – 64 p.: iliustr., portr.
13. Narkowicz, Liliana. Trakų Vokės istorijos eskizai. – Vilnius, 2017. – 254 p. : iliustr., faks., portr.
14. Narkovič, Liliana. Vokės dvarvietės istorija = Dzieje dworu i pałacu w Wace. – Vilnius, 2015. – 199 p. : iliustr., faks., portr.
15. Rupeikienė, Marija. Trakų Vokės dvaro sodyba. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – T. 1, D. 1-2: Rytų Lietuva. – Vilnius, 1998, p. 341-347.
16. Semaškaitė, Ingrida. Trakų Vokė. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Atgimę dvarai. – Vilnius, 2012. – P. 245-247.
17. Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius,1989. – P. 36.
18. Tauras, Antanas. Trakų Vokės parkas. – Schema // Tauras, Antanas. Mūsų parkai. – Vilnius,1989. – P.172-174.
19. Trakų Vokės dvaras. Lietuvos pilių ir dvarų asociacija [interaktyvus]. 2014 [žiūrėta 2016-08-26]. Prieiga per internetą: <http://www.dvarai.lt/index.php?nariu-dvarai-1&ctg_id=30>.
20. Trinkūnaitė, Sandra. Menininkai Trakų Vokėje ėmėsi kurti naują skulptūrų parką. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, liep. 21, priedas „Sostinė“, p. 8.
21. Vitkauskienė, Birutė Rūta. Trakų Vokė: seniausia vietovės ir dvaro istorija // Edouard’o André šiaurės parkų kelias: istoriniai parkai Lietuvoje: funkcija, meninė raiška, paveldo gaivinimas: tarptautinės konferencijos mokslo darbai. 2011. − Vilnius, 2012, p. 47-62. Prieiga per internetą: < http://www.lkas.lt/sites/default/files/Leidinio_tekstai_maketas_2012.pdf>

Parengė: Laima Seliatyckienė (Vilniaus m. SCB Trakų Vokės biblioteka), 2012; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016; Agnė Ališauskienė (VMSCB), 2017; Laura Makaveckaitė (VMSCB), 2017;