„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Vilniaus miestas Naujosios Vilnios seniūnija / Naujoji Vilnia Tuputiškės

Tuputiškės – rytinė Vilniaus miesto dalis, esanti kairiajame Vilnios krante, į vakarus nuo Naujosios Vilnios ir piečiau Pūčkorių. Tai Žemojo Pavilnio dalis, esanti už geležinkelio.

Pasak kalbininko Jono Jurkšto, vietovardis Tuputiškės yra asmenvardinės kilmės su priesaga -iškės. 1783 m. dokumente užfiksuotas vietovardis Tupaciszki [3]. Iki 1971 m. ir gatvė vadinosi Tupatiškių [2].

Apie Tuputiškes literatūros nedaug. Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus archyve saugoma Laimos Vileikienės parengta „Tuputiškių gyvenvietės Vilniuje istorinė apybraiža“ (Vilnius, 2008). Vietovės istorija taip pat pateikta Pavilnių regioninio parko interneto svetainėje. Tuputiškių kelio serpantinas priskirtas prie technikos paveldo objektų ir aprašytas leidinyje „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“ [6], taip pat gamtosaugininkės Rūtos Baškytės ir Pauliaus Kavaliausko knygoje „Vilniaus regioniniai parkai“ [1]. Tuputiškių draustiniai aprašyti knygoje „Vilniaus miesto saugomos teritorijos“ [8]. Tuputiškių senųjų medinių vilų vaizdus galima pažiūrėti Andriaus Surgailio fotoalbume „Medinis Vilnius = Wooden Vilnius“ [4].

Tuputiškės – sena gyvenvietė. Yra žinoma, kad 1640 m. birželio 11 d. Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Vladislovo IV privilegija Tuputiškių ir Leoniškių palivarkų žemės atiteko Vilniaus miestui. 1812 m. palivarkai apjungti ir nuomoti kartu. Apie 1859 m. nutiesta geležinkelio „Peterburgas–Varšuva“ linija, ėjusi per Tuputiškes. XIX a. pab. Tuputiškes ir Leoniškes pradėta nuomoti atskirai. Tuputiškės iki XX a. pr. buvo retai apgyvendintos. 1912 m. iš Tuputiškių palivarko išskirta žemių Vilniaus geležinkeliečių kolonijai. 1932 m. Vilniaus miesto taryba nutarė padalinti Tuputiškių palivarko žemes pagal 1927 m. parengtą F. Valickio planą. 1933 m. sudarytas Tuputiškių žemių apmatavimo planas, o 1936 m. Vilniaus miesto plane Tuputiškės pažymėtos miesto ribose. 1940 m. pavasarį nutarta perplanuoti Vilniaus miesto Tuputiškių rajoną. 1942 m. buvo sudarytas Vilniaus miesto Tuputiškių rajono žemės rūšiavimo įkainojimo planas, o 1940–1942 m. – Tuputiškių rajono gatvių išplanavimo projektas [5].

Tuputiškių gyvenvietė įtraukta į Kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 33512). Tuputiškės yra unikalios tuo, kad yra išlikęs XIX a. pabaigos–XX a. radialinis gatvelių tinklas, sklypų sistema [5]. Tuputiškės apželdintos ąžuolų, eglių, beržų grupėmis ir pavieniais medžiais. Ši gyvenvietė yra svarbi Vilniaus miesto architektūros dalis, nes joje yra istorizmo bei kitų stilių, retos medinės architektūros (pvz., Tuputiškių g. 22, Tuputiškių g. 52) pavyzdžiai [4].

Tuputiškių kelio serpantinas – vingiuotas kalnuotos vietovės kelias – yra vienintelis toks Lietuvoje. Akmenimis grįstas serpantinas, nutiestas XX a. pradžioje, sujungė Aukštutinį ir Žemutinį Pavilnį kaip geležinkelininkų gyvenvietę, pradėtą statyti 1908 m. Vingiuotas kelias įrengtas mišku apaugusioje Žiedų gatvės atkarpoje Pavilnių regioniniame parke. 1997 m. Tuputiškių serpantinas buvo įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą [1, 6, 7].

Tuputiškės priklauso Pavilnių regioniniam parkui. Šio parko teritorijoje yra saugomi Tuputiškių eroziniai kalvynai (raguvynai) su būdingomis augalų bendrijomis. Tuputiškių geomorfologiniame draustinyje saugoma būdinga šlaitinė raguvų sistema. Draustinio teritorijoje aptinkama krūmais apaugančių pelkėtų pievų [8]. Tuputiškių botaninio draustinio tikslas – išsaugoti šlaituose išlikusius ąžuolynų fragmentus su miškapievėmis jų ertmėse, taip pat liepynų fragmentus, baltalksnynų bendrijas su įvairiažole danga ir šaltiniuotų upelių augmenijos kompleksą. Draustinyje auga į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukti daugiametė blizgė, tarpinis rūtenis ir retažiedė miglė taip pat gana retos ir apyretės augalų rūšys – šluotelinė viksva, gojinė anksta, stačioji dirvuolė, vaistinė šventagaršvė ir kitos [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Baškytė, Rūta. Tuputiškės: [apie Tuputiškių serpantiną]. – Iliustr. // Baškytė, Rūta, Kavaliauskas, Paulius. Vilniaus regioniniai parkai: [atgyja, vilioja, dabina]. – Vilnius, 2002. – P. 36-37.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės = Vilnius streets: istorija, vardynas, žemėlapiai. – Vilnius, 2000, p. 143.
3. Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 10, 13.
4. Surgailis, Andrius. Medinis Vilnius = Wooden Vilnius: [fotoalbumas]. – Vilnius, [2006], p. 150-151.
5. Tuputiškių gyvenvietė. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [interaktyvus]. 2008-2016 [žiūrėta 2016-08-16]. Prieiga per internetą: <http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/tuputiskiu-gyvenviete>.
6. Tuputiškių kelio serpantinas. – Iliustr. // Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai. – Kaunas, [2013]. – P. 41.
7. Tuputiškių serpantinas. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija [interaktyvus]. 2008-2016 [žiūrėta 2016-08-16]. Prieiga per internetą: <http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/tuputiskiu-serpantinas>.
8. Vilniaus miesto saugomos teritorijos. – Vilnius, 2009, p. 23, 29.

Parengė: Petras Stepankevičius (Vilniaus m. SCB, Pavilnio biblioteka), 2010; Danguolė Dainienė (VAVB), 2016