Ukmergės miestas

Ukmergė – miestas vidurio Lietuvoje, išsidėstęs vakarų Aukštaičių plynaukštės pietinėje dalyje, teritorijoje, įsiterpusioje tarp Aukštaičių aukštumos ir Nevėžio lygumos. Miesto geografinė padėtis itin patogi – iki Vilniaus 78 km, Kauno – 69 km, Panevėžio – 71 km, Utenos – 64 km. Ukmergės miestas laikomas Lietuvos kryžkele, kadangi jį kerta viena didžiausių Lietuvos automagistralių A2 Vilnius–Panevėžys–Ryga, kuri jungia Taliną su Minsku bei automagistralė A6 Kaunas–Utena, jungianti Varšuvą su Sankt Peterburgu. Miestas išsidėstęs Šventosios slėnio terasose. Didžioji dalis su centru yra dešiniajame krante. Šią dalį pusiau skiria Ukmergėlės (Šventosios intakas) slėnis [5, 6].

Ukmerges rajono gyvenviecių vardynas

Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas. – Vilnius, 2011. Knygos viršelis

Ukmergės miesto plotas – 20,45 kv. km, iš jų 55, 65% užima užstatyti plotai, 25,62% – miškai, 16,13% – žemės ūkio naudmenos, 2,6% – vandenys [5]. Ukmergėje gyvena 23878 žmonės, iš jų: 10694 vyrai ir 13184 moterys (2011 m.) [1].

Iki 1918 m. miestas oficialiai vadintas Vilkmerge [3]. Kalbininkų nuomone, Ukmergės miesto vardo kilmė yra viena neaiškiausių. Nustatyti jo etimologiją bandė keletas kalbininkų: Janas Otrembskis (2 etimologijos),  Pranas Skardžius, Bronys Savukynas [4], Aleksandras Vanagas [7], Zigmas Zinkevičius [8], Aurimas Markevičius [2]. Apie miesto vardo kilmę nemažai rašyta, bet iki šiol nėra vienos, visų kalbininkų pripažintos Vilkmergės miesto vardo teorijos. Pagal vieną iš populiaresnių variantų Vilkmergės pavadinimas atsiradęs iš vandenvardžio „Vilk(a)mergė“, kurio pirminė reikšmė turėtų būti „upė, tekanti per pelkėtą pievą ar pelkę“ [3]. Pagal kalbininką Aleksandrą Vanagą,  miesto vardas kilęs iš upelio Vilkamergė, kurio pavadinimas kilęs iš žodžių vilk-  ir  -mergė. Pastarasis žodis senovėje reiškė “drėkinimą, sruvenimą”, todėl Vilkmergė  reikštų „vilko tėkmė, vilko srautas“ [7].

Apie Ukmergės miesto bei rajono vietovių vardų kilmę yra išleistas atskiras leidinys „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“, kurį sudarė lietuvių kalbininkas, akademikas Zigmas Zinkevičius. Ši knyga – autoriaus dovana gimtajam Ukmergės kraštui. Autorius ištyrė beveik 600 rajono vietovardžių, kuriais pavadinta apie 700 gyvenviečių, nes dalis vietovių yra pasikartojančių pavadinimų. Populiariai parašytoje knygoje pasakojama ne tik apie vietovių vardų kilmę, bet ir kaip atsirado tiems pavadinimas pagrindą sudarę asmenvardžiai ar vandenvardžiai [8].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus].  2013 [žiūrėta 2013-05-17]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519.
2. Markevičius, Aurimas. Dar viena Ukmergės vardo kilmės galimybė. – Bibliogr.: 17 pavad. ir išnašose // Baltistica. – T. 47(1) (2012), p. 145-153.
3. Puzinas, Jonas. Ukmergė ar Vilkmergė // Puzinas, Jonas. Rinktiniai raštai: kultūros ir politikos istorija. – Chicago (III), 1983. – T. 2, p. 301-304.
4. Savukynas, Bronys. Vietovardžio Ukmergė / Vilk(a)mergė kilmė // Mūsų kalba. – 1978, Nr. 4, p. 20-24.
5. Ukmergė: informacinis-reprezentacinis leidinys. – Ukmergė [i.e. Vilnius, 2006]. – 96 p.: iliustr., portr., žml.
6. Ukmergė. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 305-310.
7. Vanagas, Aleksandras. Ukmergė: [apie miesto vietovardžio kilmę] // Vanagas, Aleksandras. Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 230-236.
8. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011. – 144 p.: iliustr.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2008; 2016

ukmergės miesto ir ukmergės apskrities istorijos apybraiža

Surwiłło, Michał. Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža. – Ukmergė, 2004. Knygos viršelis

Pirmas bandymas surinkti įvairių istorikų veikaluose esančią medžiagą į vieną vietą yra 1973 m. Varšuvoje parengtas Ukmergėje gimusio, vėliau gyvenusio Lenkijoje teisininko, žurnalisto ir publicisto Michalo Survilos (Michał Surwiłło, 1905–1979)  leidinys „Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža“, kurį išleido Ukmergės kraštotyros muziejus. Pasak knygos vertėjo, muziejininko Raimondo Ramanausko, šis veikalas yra grynai kompiliacinis, rašytas remiantis ne archyviniais dokumentais, o lenkų ir rusų istorikų darbais bei memuarais, jame yra nemaža klaidų ir netikslumų [8]. Tačiau knyga leidžia skaitytojui susidaryti gana išsamų vaizdą apie Ukmergės miesto raidą nuo jo susikūrimo iki 1919 metų.
Minėtinas taip pat istorijos mokytojo Stasio Gelūno parengtas leidinys „Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų“ [4]. Duomenų apie Ukmergę, priklausiusią istorinėms Deltuvos žemėms, galima rasti Keistučio Devenio knygoje „Lietuvos pradžia ir Deltuvos istorija“ (Vilnius, 2001).

EskizaiTaip pat daug informacijos įvairiais miesto praeities tyrinėjimų klausimais publikuojama Ukmergės krašto kultūros almanache „Eskizai“, kur pateikiama įvairios dokumentinės medžiagos iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo, spausdinami Lietuvos istorikų, archeologų, rajono Kraštotyros muziejaus darbuotojų straipsniai.
Vertingos informacijos apie Ukmergę galima rasti kraštotyrininko, žurnalisto ir visuomenininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [5]. Žinių apie miesto istoriją yra enciklopedijose [10, 11, 14]. Daugelis Lietuvos istorikų ir archeologų (E. Gudavičius, M. Jučas, V. Pašuta, G. Zabiela, T. Baranauskas, A. Tautavičius, P. Tarasenka, J. Puzinas, A. Vojevodskaitė, V. Daugudis ir kt.), rašydami įvairiomis Lietuvos istorijos, archeologijos temomis, ne kartą minėjo Ukmergę savo knygose bei straipsniuose.

Ukmergė – vienas seniausių miestų Lietuvoje. Pirmą kartą paminėtas 1333 m. Hermano Vartbergės (Hermani de Wartberge) Livonijos kronikoje [6]. Ilgą laiką buvo paplitęs teiginys, kad Ukmergė įkurta 1225 m. Gilesni istoriniai tyrimai patikslino miesto istoriją ir dabar tikrąja miesto įkūrimo data laikomi 1333 metai [2, 13].

Žinių apie Ukmergės vardo ir pilies kilmę suteikia ir padavimai. Autentišką padavimą „Ukmergės įkūrimas“ iš M. Stryjkovskio kronikos galima rasti mokslininkės, profesorės, folkloristės Bronislavos Kerbelytės parengtoje knygoje „Kai milžinai gyveno: padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis“. Dausprungas Julijonas, Palemono draugas, patricijus iš Centaurų arba Kitaurų giminės, matydamas gražiai įsikūrusius savo anūkus, Palemono sūnus, patraukė toliau su savo žmonėmis prie Šventosios upės. Ten rado aukštą kalvą puikioje vietoje, labai tinkamoje piliai statyti. Ten tuojau su savo žmonėmis, kaip pridera paaukojęs dievams, pastatė vieną pilį, žemutinę, o antrą – ant kalvos. Tas pilis, anot metraštininkų, pavadino Vilkomirija. O iš kur tas pavadinimas kilęs, nėra tikrų žinių [12]. Viename iš liaudyje gyvuojančių padavimų  pasakojama, kad tamsiuose miškuose kadaise gyvenusi žynė. Žmonės ją vadinę Vilkmerge. Kartą tuose miškuose medžiojusiam kunigaikščio Dausprungo sūnui Tautvilui pristigę strėlių, o tuo metu jį užpuolę vilkai. Nuo pražūties išgelbėjusi žynė – graži mergelė. Ji sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Kunigaikštis Dausprungas prie Šventosios pastatęs pilį ir žynės garbei pavadinęs ją Vilkmerge. Kitas padavimas pasakoja, kad senovėje, kai dar lietuviai kūrenę šventąją ugnį ir garbinę savuosius dievaičius, dabartinės Ukmergės vietoje buvusi senosios lietuvių tikybos kulto vieta, prie kurios gyvenusios vaidilutės. Kartą jos išvykusios į kaimyninę šventovę. Šventajai ugniai kurstyti buvusi palikta tik viena vaidilutė. Ji ilgai laukusi savo draugių, tačiau jos negrįžusios. Užėjusi naktis. Nuvargusi vaidilutė užsnūdusi, prie jos prisėlinęs vilkas ir sudraskęs. O vaidilutės sugrįžusios praminusios tą vietą Vilkmerge [5].

Netoli Šventosios upės ant piliakalnio stovėjusi medinė pilis nuolat buvo puldinėjama kryžiuočių ir sudeginta 1391 metais. XIV amžiaus pabaigoje Ukmergė jau minima tarp to meto miestų – pilių [3, 8, 10].
1387-aisiais, Lietuvos krikšto metais, pastatyta pirmoji Ukmergės bažnyčia ir įkurta Ukmergės parapija – viena seniausių šalyje [10].
Vienas ryškesnių miesto istorijos momentų – 1435 metų rugsėjo 1 dieną įvykęs Ukmergės (Pabaisko) mūšis, kuriuo baigėsi apie trejus metus trukę Švitrigailos ir Žygimanto vaidai dėl Didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. Po Pabaisko mūšio, kaip mano istorikai, Ukmergei buvo suteiktos Magdeburgo teisės, leista turėti turgų ir rengti prekymečius [7].
Po administracinių reformų 1566 metais Ukmergė tapo apskrities centru – pavietu, jos apskričiai priklausė didelė Rytų Aukštaitijos dalis [1].
Po XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios švedų puldinėjimų nualintas, ne kartą griautas ir nukentėjęs dideliuose gaisruose miestas XVIII a. antroje pusėje–XIX a. pradžioje ėmė sparčiai vystytis.

Istorikės, holokausto tyrinėtojos Neringos Latvytės-Gustaitienės lietuvių ir anglų kalbomis sudarytoje knygoje „Holokaustas Ukmergėje=Holocaust in Ukmerge“ (Vilnius, 2012) išsamiai ištirtas Ukmergės žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais.  Remiantis archyviniais dokumentais bei istoriografija atkurti 1941 m. birželio – rugsėjo mėn. įvykiai. Knygoje pirmą kartą spausdinami 1941 m. liepos 10 d. Antakalnio II kaime nužudytų,  1941 m. liepos–rugsėjo mėnesiais Pivonijos šile sušaudytų ne tik Ukmergės miesto, bet ir Ukmergės apskrities žydų sąrašai  (registracijos knygos) – iš viso 2336 žmonės.  Leidinys gausiai iliustruotas prieškario Ukmergės miesto nuotraukomis, kurių daugelis taip pat spausdinamos pirmą kartą.

Ukmergės žydų bendruomenės istorija (datos, dokumentai, faktai). – Ukmergė, 2008. Knygos viršelis

Ukmergės žydų bendruomenės istorija (datos, dokumentai, faktai). – Ukmergė, 2008. Knygos viršelis

Holokaustas Ukmergėje. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Holokaustas Ukmergėje. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Įsikūrusi didelių kelių kryžkelėje Ukmergė amžių bėgyje patyrė įvairių kultūrų įtaką. Joje kūrėsi ir gyveno įvairių tautybių gyventojai. XVIII a. antroje pusėje–XX a. pradžioje viena iš gausiausių ir labiausiai pastebimų buvo žydų bendruomenė. Su šios bendruomenės, palikusios ryškų pėdsaką Ukmergėje, istorija supažindina įvairių istorinių datų, dokumentų, faktų rinkinys „Ukmergės žydų bendruomenės istorija”(Ukmergė, 2008), kurio  leidėjai – Ukmergės kraštotyros muziejus ir Ukmergės meno draugija, sudarytojas – Julius Zareckas. Knygoje pamečiui, nuo 1674 m. iki 1941 m., pateikiami įvairūs su žydų bendruomenės gyvenimu Ukmergėje susiję faktai, surinkti iš įvairiuose archyvuose saugomų dokumentų, knygų. Šioje knygoje nemažai įvairių statistinių duomenų, skaičių, parodančių žydų bendruomenės kaitą, jos įtaką ir būklę amatų, prekybos ir kituose miesto ekonominio gyvenimo baruose.

Minėtinas Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus parengtas lankstinys „Ukmergės žydų bendruomenė=The jewish community of Ukmerge” (Ukmergė, 2008).

Didesnę XIX a. dalį Ukmergė buvo vienas didžiausių Lietuvos miestų, nusileisdamas tik Vilniui, Kaunui ir Klaipėdai. Ukmergė nustojo augti tik tada, kai ją aplenkė per Lietuvą nutiesti geležinkeliai.

Ukmergės miesto herbas

Ukmergės miesto herbas

1792 m. gegužės 22 d. Lenkijos ir Lietuvos Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis grąžino Ukmergei Magdeburgo teises, kurių XVIII a. pr. dėl karų sunykęs miestas buvo netekęs, ir suteikė miestui pačių miestiečių pasirinktą herbą. Herbo simbolika sudėtinga, atspindi tuometinę politinę situaciją. Iš griuvėsių kylantis namas – per reformas pradedantis atgyti miestas. Knyga – miestui suteiktos laisvės. Raudonas veršis – Poniatovskių giminės simbolis. Raudona rožė, veikiausiai, susijusi su tuometinio miesto vaito Juozapo Kučevskio heraldika. Širdis – Dievo meilė, džiaugsmas gavus miesto teises [9].
1812 m. pro Ukmergę į Rusiją pražygiavo viena pagrindinių Napoleono armijos formuočių. Netoli Ukmergės, prie Deltuvos, įvyko Rusijos ir Prancūzijos kariuomenių mūšis.
1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, oficialiai miestas imtas vadinti Ukmerge.
Nepriklausomybės metais Ukmergė išaugo ir išgražėjo, tapo pramonės centru. Suaktyvėjo ūkinė veikla. Buvo statomi nauji pastatai, tiesiamos gatvės, įvestas vandentiekis, per Šventąją nutiestas gelžbetoninis tiltas. Mieste buvo rengiamos mugės, turgūs, atidaryta patogi autobusų stotis. Veikė gimnazijos, mokytojų seminarija, kelios bibliotekos ir kt.
Okupacijų metai ukmergiškiams buvo sunkūs: bolševikai terorizavo nekaltus miesto gyventojus, naikino buvusias įstaigas, rengėsi sudeginti miestą, vokiečiai išžudė beveik visus žydus. Antrojo pasaulinio karo metu buvo subombarduotas miesto centras, sudegė nemažai pastatų. Po karo Ukmergė atsistatė, išaugo.

Strazdas, Kazys. Ukmergės krašto laisvės kovų keliais. – Kaunas, 2006. Knygos viršelis

Strazdas, Kazys. Ukmergės krašto laisvės kovų keliais. – Kaunas, 2006. Knygos viršelis

Kazio Strazdo knygoje Ukmergės krašto laisvės kovų keliais“ (Kaunas, 2006), pasitelkus išlikusią archyvinę medžiagą, literatūrą ir gyvų tų laikų liudininkų prisiminimus, aprašytos XX a. vidurio Ukmergės krašto Laisvės kovos – Balninkiečių laisvės rinktinės, vėliau performavus į Didžiosios Kovos apygardos (DKA) B rinktinės, o nuo 1948 m. rugpjūčio 14 d. suteikus DKA B rinktinei DKA statusą, ir visos DKA pasipriešinimo sovietų okupacijai kova. Medžiaga paremta archyviniais dokumentais, partizanų, jų rėmėjų bei ryšininkų prisiminimais.

1950 m. birželio 20 d. Ukmergės apskritis buvo panaikinta [5, 10].
1990 m. prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, Ukmergėje, kaip ir visoje Lietuvoje, pasikeitė politinis, ekonominis, kultūrinis gyvenimas.

Svarbiausi miesto istoriniai įvykiai atsispindi ir šiandieniniame miesto gyvenime, vykstančiuose tradiciniuose respublikiniuose bei tarptautiniuose renginiuose: kasmet vyksta miesto šventė, skirta Magdeburgo teisių grąžinimo metinėms paminėti; 1812 m. prancūzų–rusų karo Ukmergės (Deltuvos) mūšio inscenizacija, kurioje dalyvauja kelių šalių istorijos klubų nariai. Mieste taip pat vyksta ir kitokių Ukmergę garsinančių renginių: tarptautinis būgnų ir perkusijų festivalis; kamerinių teatrų festivalis „Camera Obscura“; tarptautinis kamerinių ir vokalinių ansamblių festivalis- konkursas „Šventosios gaida“; respublikinė vaikų teatrų šventė „Nenuoramos“; tarptautinis saviveiklinių teatrų festivalis „Prie dvaro“; tarptautinis vaikų lėlių teatrų festivalis „Debesų avytė“; tarptautiniai netradiciniai lino dailės plenerai; Vlado Šlaito literatūrinės premijos įteikimo iškilmės bei kiti.

Literatūra ir šaltiniai

1. Administracinis suskirstymas: [apie administracinio teritorinio suskirstymo raidą Lietuvoje nuo 13 a. vid. iki šių dienų, minima Ukmergė (Vilkmergė)] // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 12, p. 15-23.
2.Baranauskas, Tomas. Lietuvos miestų ir miestelių pirmųjų paminėjimų datos. – Iliustr. // Voruta. – 2006, vas. 4, p. 1, 6; vas. 18, p. 1, 3.
3. Daugudis, Vytautas. Ukmergės pilis // Mokslas ir gyvenimas. – 1967, Nr. 12, p. 32.
4. Gelūnas, Stasys.Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų. – Ukmergė. – 44 p., 8 iliustr. lap. – Bibliogr.: p. 37-39.
5. Kviklys, Bronius. Ukmergės apskritis; Ukmergė // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 462-473.
6. Latvis, Henrikas. Livonijos kronikos / Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. – Vilnius, 1991, p. 180.
7. Matusas, Jonas. Ukmergės kautynės // Matusas, Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. – Vilnius, 1991. – P. 124-146.
8. Surwiłło, Michał.Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža = Zarys dziejów miasta Wiłkomierza i powiatu Wiłkomierskiego / parengė ir iš įvairių autorių surinko Michalas Survila Varšuvoje 1973 metais]. – Ukmergė, 2004. – 108 p.: iliustr., faks.
9. Ukmergė: [apie miesto herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 1998, [d.] 1, p. 122-124.
10. Ukmergė. – Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1965. – T. 32, p. 152-160.
11. Ukmergė. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 593-595.
12. Ukmergės įkūrimas: [padavimas iš M. Stryjkovskio kronikos]. – Iliustr. // Kai milžinai gyveno: padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis. – Vilnius, 1983. – P. 22.
13. Vasaitis, Antanas. Ukmerge.  – Iliustr. – Angl. – Bibliogr.: 2 pavad. – Parašas: A. J. V. // Encyclopedia Lituanica. – Boston (Mass.), 1976. – T. 5, p. 525-528.
14. Zabiela, Gintautas. Deltuvos žemė / Gintautas Zabiela, Tomas Baranauskas // Lietuvos istorijos metraštis. – Vilnius, 1995. – P. 5-14.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2008; 2015

urbanistikos paminklai

Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – [Kn. 10]. – Vilnius, 1987. Knygos viršelis

trys matymai

Ukmergė: trys matymai. – Ukmergė, 2005. Knygos viršelis

Ukmergės architektūros ir urbanistikos raida bei architektūrinė vertė nuo seniausių laikų iki šių dienų išsamiai išnagrinėta Algimanto Miškinio studijoje, paskelbtoje „Lietuvos TSR urbanistikos paminklų“ 10 tome [5]. Chronologiškai miesto urbanistikos istorija atskleista Ukmergės kraštotyros muziejaus leidinyje „Ukmergė: trys matymai“, išleistame pagal projektą „Trijų kartų akimis apie urbanistinę Ukmergę“ [16]. Leidinyje pateikiama miesto vaizdų, užfiksuotų įvairių laikų fotografų ir miesto Dailės mokyklos moksleivių. Taip pat Kraštotyros muziejaus parengtame vertingame leidinyje – kataloge „Ukmergės krašto architektūra fotografijose: 1900-1940 = Architecture of Ukmerge region in photography, 1900-1940“ (Ukmergė, 2012) pateikta muziejuje saugomos architektūrinės fotografijos kolekcijos dalis, apimanti laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki 1940 metų. Publikuojama medžiaga – tai puikus miesto ikonografinis šaltinis. Kataloge publikuojami XIX a. pabaigos Ukmergės fotografų G. Pazolio, J. Goro, M. Romanovskio darbai. Taip pat vieno pirmųjų Lietuvos fotografų, mėgėjo eksperimentatoriaus grafo St. K. Kosakovskio (1837-1905) ir dvaro laboratorijoje dirbusio J. Krajevskio XIX a. pabaigos – XX a. pradžios fotografijos bei tarpukario autorių – K. Juknevičiaus, R. Šileikio ir kt. užfiksuoti miesto vaizdai. Be publikuojamų archyvinių miesto fotografijų, kataloge glaustai pateikiami ir Ukmergės miesto istorijos bruožai, fotografijos atsiradimo ir raidos šiame mieste istorija, cituojami rašytiniai šaltiniai, susiję su Ukmerge.

Apie Ukmergės senamiestį, radialinio plano miestus ir miestelius, tarp kurių yra ir Ukmergė, rašoma enciklopedijose, urbanistikos, architektūros istorijai skirtuose leidiniuose, taip pat Kultūros vertybių registre, kurį rengia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [3]. Ukmergiškis fotomenininkas Albinas Kuliešis yra išleidęs dvylikos atvirukų rinkinį „Ukmergės senamiestis=Ukmerge Old Town“ (Ukmergė, 2012).

Istorinė Ukmergės miesto dalis pradėjo formuotis bei plėtotis dešiniajame Šventosios upės krante pagal radialinį planą. Ukmergė yra lyg savotiška kryžkelė, ir jos pagrindinės gatvės išsidėsčiusios link didžiųjų miestų pusių – Vilniaus, Panevėžio, Utenos ir Kauno. Ryškiausias Ukmergės savitumas, nuo kurio priklauso jo urbanistinė architektūrinė vertė, yra tas, kad ją iš esmės suformavo ne statiniai, o gamtos elementai – piliakalnis, ant kurio iki XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios stovėjo medinė pilis bei Pilies kalnas, ant kurio nuo XV a. pradžios stovėjo mūrinė pilis.

senamiestis

Kuliešis, Albinas. Ukmergės senamiestis. – Ukmergė, 2012. Rinkinio viršelis

Ukmergės krašto architektūra fotografijose: 1900-1940.- Ukmergė, 2012.Knygos viršelis

Ukmergės krašto architektūra fotografijose: 1900-1940.- Ukmergė, 2012.Knygos viršelis

Ukmergės senamiestis iš esmės susiklostė iki XIX a. pabaigos. Tuo laikotarpiu miesto centras jau buvo užstatytas neogotikos, neorenesanso, neobaroko, neoklasicizmo stiliaus mūriniais pastatais. Dauguma namų yra galiniais fasadais atgręžti į gatvę, vieno aukšto su mezoninais (pusaukščiais) [6, 9]. Ukmergės miesto senasis gatvių tinklas, aikštės planas ir tūrinė erdvinė kompozicija, kapitalinio užstatymo fragmentai yra valstybės saugomas urbanistikos paminklas [3].

Žymiausi valstybės saugomi ar regioninės reikšmės architektūros paminklai, įtraukti į kultūros vertybių registrą yra šie:

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (Bažnyčios g. 10), neoklasicistinė, turinti baroko bruožų, pastatyta 1820 m., perstatyta 1931-1939 m. Bažnyčioje yra XVIII–XIX a. molbertinės tapybos ir taikomosios dailės kūrinių [4, 7]. Už bažnyčios stovi originali klasicistinė varpinė (1836 m.), sumūryta iš lauko akmenų. Paminklinis yra ir 1827 m. nuliedintas žalvarinis varpas [11].

Švč. Trejybės (Pijorų) bažnyčia (Kauno g. 1), neobizantinė, pastatyta centrinėje miesto dalyje, Vienuolyno ir Kauno gatvių sankryžoje ir turi sudėtingą šventovės istoriją [4, 7]. Prie bažnyčios stovi Kryžius Krikščionybės 2000 m. jubiliejui paminėti (skulptoriai –  Rimas ir Stasys Zinkevičiai).

Pašilės Šv. Barboros bažnyčia (Pašilės g. 16), klasicistinė, pradėta statyti 1789 m. prie senojo Ukmergės–Vilniaus kelio. Ji pastatyta Vaitkuškio dvaro savininko Mykolo Kosakovskio rūpesčiu ir lėšomis [7].

Už bažnyčios durų. Knygos viršelis

Už bažnyčios durų. Knygos viršelis

Su Ukmergės rajono katalikiškų bažnyčių istorija ir jose esančiais sakralinio meno kūriniais supažindina ir Antano Smetonos gimnazijos mokytojos metodininkės Daivos Sinkevičienės parengtas pažintinis-informacinis leidinys „Už bažnyčios durų“ (Kaunas, 2002).

Švč. Panelės užtarytojos (Pokrovo) sentikių cerkvė (Paupio g. 5) yra unikalus medinio architektūros paveldo objektas. Pastatyta 1873 metais. Cerkvėje yra dvi paminklinės ikonos „Dievo Motinos globa“ („Pokrov“) ir „Nukryžiuotasis su šventaisiais“ [2].

Šv. Prisikėlimo cerkvė (Kareivinių g. 38, stačiatikių kapinėse) pastatyta 1869 metais. Joje yra XVIII–XIX a. paminklinių dailės kūrinių: 4 ikonos („Dievo Motina su kūdikiu soste“, „Kristus Visagalis soste“, „Kristaus gimimas“, „Dievo Motinos pasirodymas Sergijui Radonežskiui”), altorinis kryžius, relikvijorius (darochranitelnica), lempa (lampada) iš 9 žvakių, įrašytų į kultūros vertybių registrą [1, 3].

Buvusios sinagogos (maldos namų) pastatas (Vilkmergėlės g. 13), valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, pastatytas 1889 m. Sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę pastatas naudotas gamybinei paskirčiai [3].

Sporto mokyklos pastatas (Vienuolyno g. 2)tai buvusi Didžioji Ukmergės sinagoga, statyta baroko epochoje ir atstatyta 1878 m. po gaisro. 1953 m. rekonstruota, pritaikant pastatą sporto salei. Pastato formos pakeistos [13].

Siaurojo geležinkelio stoties pastatas (Kauno g. 37) yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę vertę. Pastatytas XX a. pr. 2003 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą [3].

Arklių pašto stoties statinių kompleksas: paštas, ratinė, ūkinis pastatas, tvora su vartais (Kauno g. 80) yra vėlyvojo klasicizmo (ampyro) stiliaus. Tai valstybės saugomas kultūros paveldo objektas [12]. Pastatytas tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos trakto Kauno–Daugpilio plentą (1830–1835 m.) pagal pavyzdinį Rusijos imperijoje patvirtintą projektą. Apie šią stotį itin išsamiai aprašoma Ukmergės kraštotyros muziejaus mokslinio bendradarbio Raimondo Ramanausko leidinyje „Traktas Sankt Peterburgas – Varšuva: arklių paštas Ukmergės – Kauno ruože” [10]. Nemažai žinių pateikiama ir Jono Pleckevičiaus leidinyje „Nuo Kauno iki Daugpilio: senuoju pašto traktu“ [8]. Šiuo metu pašto pastate įsikūrusi UAB „Vilkmergės klinika“.

Dumbrių namas (Vytauto g. 22), racionalizmo stiliaus architektūros paminklas, pastatytas 1934 metais. Name  gyveno garsus Ukmergės gydytojas Aleksandras Dumbrys. Pastate veikė jo privati ligoninė. Pastato priklausomybė keitėsi. Jame iki 2001 m. buvo rajono viešoji biblioteka, šiuo metu čia įsikūrusi Vaikų biblioteka [14].

Gyvenamasis namas su gausiu dekoru (Kauno g. 86), architektūros paminklas, pastatytas XIX a. pab. Sienų viršus ir langų apvadai puošti kiaurapjūviu ornamentu [15].

Kazio Deveikio namas (Vytauto g. 49) regioninės reikšmės architektūrinis, istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas, pastatytas 1912-1913 m. Įžymus tuo, kad tais metais buvo papuoštas Vytimi. Caro policija Vytį norėjusi nuimti, bet savininkas apsigynęs, aiškindamas, kad tai esąs šv. Jurgis. Pastatas vadinamas „meškų namu“, nes jį puošia meškų skulptūros. Deveikiai šiame name gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo nuo pastato fasado buvo pašalintas Vytis, ilgainiui nebeliko ir meškų horeljefinių skulptūrų, namas paverstas daugiabučiu – tokia jo paskirtis ir iki šiol. 1999 m. buvo padarytos tikslios meškų skulptūrų kopijos (skulpt. M. Strioga). 2009 m. pastato fasadas buvo renovuotas, atkurta Vytis. 1919-1924 m. šiame name gyveno Jonė Deveikė (Deveikytė)-Navakienė (1907–1965), teisės istorikė, teisės mokslų daktarė, visuomenės veikėja [3, 8].

Antano Smetonos gimnazija (J. Basanavičiaus g. 7) (architektas Feliksas Bielinskis)1938 m. pastatytas reprezentacinis, modernus pastatas, kurio statybą globojo Prezidentas Antanas Smetona. Šioje gimnazijoje mokėsi daug Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelniusių žmonių: akademikas Zigmas Zinkevičius, profesoriai Romualdas Baltrušis, Jonas Balžekas, Henrikas Zabulis, Bronislava Kerbelytė, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, poetas Vladas Šlaitas, aktorė Regina Varnaitė, dailininkai Vladas Karatajus, Valentina Karatajūtė – Talimaa bei daugelis kitų [3].

Taip pat Ukmergės senamiesčio gatvėse, be anksčiau minėtų, yra XIX a. pab.–XX a. pr. įdomių savo architektūra gyvenamųjų namų bei visuomeninės paskirties pastatų, įtrauktų į kultūros vertybių registrą (Vytauto g. Nr. 6, 8, 14, 18, 26; Kauno g. 18, 30, 54, 66; Gedimino g. 4, 6, 46a; Vasario 16-osios g. 19; Kęstučio a. 2, 14; Vilniaus g. 16; Žuvų g. 3; Vienuolyno 5), kurių kiekvienas turi savo istoriją [3].

Mieste yra ir daugiau įvairių visuomeninės paskirties pastatų: 2008 m. renovuotas Kultūros centras, Vlado Šlaito viešoji biblioteka (Vytauto 30/2), Vaikų biblioteka (Vytauto 22), Muzikos mokykla, Dailės mokykla, J. Basanavičiaus gimnazija, Senamiesčio, Šilo, Užupio, Dukstynos bendrojo lavinimo mokyklos, Specialioji mokykla, Vaikų globos namai, Ukmergės technologijų ir verslo mokykla, kurioje yra aukštojo neuniversitetinio mokslo neakivaizdinių studijų skyrius, rajono savivaldybė, rajono poliklinika ir ligoninė, autobusų stotis bei daugelis kitų miesto įstaigų, įmonių, parduotuvių, įsikūrusių jau šiuolaikiniuose pastatuose.

Mieste veikia trejos kapinės: Ukmergė miesto kapinės, vadinamos Vaižganto kapinėmis (Vaižganto g.), Dukstynos kapinės, Pašilės kapinės. Apie žymesnius palaidojimus šiose kapinėse žr. sk. „Lankytini objektai“.

Literatūra ir šaltiniai

1. Indriulaitis, Aleksandras. Prisikėlimo cerkvės dailės kūriniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 129-130.
2. Indriulaitis, Aleksandras. Sentikių cerkvės ikonos  // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 131-132.
3. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2006-2008 [žiūrėta 2008-12-08]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-search-results//68fd62ee-d3ad-41ff-a5e7-ace4b8c44b5f///////////////428>.
4. Kviklys, Bronius. Ukmergė: [apie Šv. Petro ir Povilo apaštalų parapijos bažnyčią, p. 429-431; apie Švč. Trejybės (pijorų) filijinę bažnyčią, p. 431-432]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1983. – T. 3, p. 429-433.
5. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – [Kn. 10]. – Vilnius, 1987. – 148, [3] p.: iliustr., žml.
6. Mažieji miestai ir miesteliai: [apie Ukmergę, p. 237-242] // Lietuvos architektūros istorija: nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 237-247.
7. Misius, Kazys. Ukmergės dekanatas: [ apie Pašilės Šv. Barboros bažnyčią, p. 203; apie Švč. Trejybės bažnyčią, p. 204; apie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, p. 204-205] / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 199-226.
8. Pleckevičius, Jonas. Nuo Kauno iki Daugpilio senuoju pašto traktu. – Vilnius, 2007, p. 44-55.
9. Radialinio plano miestai ir miesteliai: [apie Ukmergę, p. 65-67] // Lietuvos architektūros istorija: nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio: monografija. – Vilnius, 1987. – T. 1, p. 56-69.
10. Ramanauskas, Raimondas. Traktas Sankt Peterburgas – Varšuva: arklių paštas Ukmergės – Kauno ruože. – Ukmergė, 2004. – 48, [1] p.
11. Rupeikienė, Marija. Ukmergės bažnyčia ir varpinė. – Iliustr., schem. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 126-127.
12. Rupeikienė, Marija. Arklių pašto stotis // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 130-131.
13. Rupeikienė, Marija. Mūrinės sinagogos: [apie buvusią Didžiąją Ukmergės sinagogą, p. 67-68] // Rupeikienė, Marija. Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra. – [Vilnius], 2003. – P. 64-75.
14. Stoma, Saulius. Dumbrių namas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 132.
15. Stoma, Saulius. Gyvenamasis namas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 131.
16. Ukmergė: trys matymai. – [Ukmergė], 2005. – 51, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2008; 2016

(Apie architektūros objektus žr. sk. „Urbanistika ir architektūra”).

Ukmerge - naujas albumas

Ukmergė: informacinis-reprezentacinis leidinys. – Ukmergė, 2010. Knygos viršelis

Ukmergė: informacija Ukmergės svečiams. – [Ukmergė], 2015. Knygos viešelis

Sovietmečiu buvo išleistas leidinys „Ukmergė“ (Vilnius, 1976), kurį parašė tuometinis rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ redaktorius Julijonas Petronis. Vėliau buvo išleisti dar keli leidiniai: Loretos Ežerskytės sudarytas informacinis-reklaminis leidinys „Kviečiame ukmergiškius ir jų svečius“ (Ukmergė, 1993), informaciniai-pažintiniai bukletai lietuvių ir anglų kalbomis „Ukmergė pristato… = Ukmerge presents…“ (Kaišiadorys, 1999), „Ukmergė: dabartis ir perspektyvos = Ukmerge: the present and perspectives“, informacinis leidinys „Ukmergė svarbiam sprendimui“, informacinis-reprezentacinis leidinys „Ukmergė“, kuriuose galima rasti informacijos apie Ukmergės kraštovaizdį, istoriją, lankytinas vietas, architektūrą, žymiausius kraštiečius, dvarus, bažnyčias ir kitais dominančiais klausimais [12–14]. Naujausios turistinės informacijos apie Ukmergę galima rasti keliaujantiems po Lietuvą skirtuose leidiniuose [6, 10]. Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro 2015 m. išleistoje gausiai iliustruotoje, lietuvių ir anglų kalbomis parašytoje knygoje „Ukmergė“ šiuolaikiškai pristatytas Ukmergės kraštas. Ukmergiškiams ir svečiams bus įdomu susipažinti su miesto istoriniais faktais, visiems puikiai žinomomis ir ne kartą aplankytomis vietomis – senamiesčiu, dvarais, piliakalniais, gamtos paveldo objektais, miškais, upėmis, kurie puikiai panaudojami žygiams, vandens turizmui  Knygoje pristatomi ir visoje Lietuvoje žymūs ukmergiškiai menininkai, kūrėjai, kurie Ukmergės vardą garsina ir tarptautiniu mastu.

Ukmergėje yra nemažai lankytinų objektų:

Ukmergės kraštotyros muziejaus istorijos ištakos. - Ukmergė, 2015. Knygos viršelis

Ukmergės kraštotyros muziejaus istorijos ištakos. – Ukmergė, 2015. Knygos viršelis

Kraštotyros muziejus, veikiantis nuo 1944 metų. Pirmieji eksponatai buvo Lietuvos dailininkų dovanoti paveikslai bei skautų ir kraštotyrininkų išsaugotos kolekcijos.  Muziejaus   pirmasis vadovas – žymus Lietuvos dailininkas Petras Tarabilda. Nuo 1985 m. muziejus įsikūrė dabartinėse patalpose Kęstučio aikštėje (Kęstučio a. 5). Muziejuje sukaupta per 30000 eksponatų. Muziejaus rinkinį sudaro archeologijos, gamtos, etnografijos, numizmatikos, ikonografijos, tautodailės eksponatai, atspindintys krašto istorinę ir kultūrinę praeitį nuo V a. iki XXI a. Muziejiniu požiūriu itin vertingi eksponatai yra XIX a. Ukmergės apskrities dievdirbių skulptūrėlės, liaudies, tekstilės, numizmatikos rinkiniai bei unikalus Žemaitkiemio meteoritas. Muziejuje vyksta aktyvus edukacinis darbas: vyksta pamokos, skaitomos paskaitos, vykdomi ilgalaikiai projektai ir programos, leidžiami leidiniai. Kraštotyros muziejus globoja visuomeninius miesto mokyklų muziejus [9, 18]. Ukmergės kraštotyros muziejus yra išleidęs gausiai iliustruotą katalogą”Ukmergės kraštotyros muziejaus istorijos ištakos”, skirtą muziejaus 70-mečiui. Leidinyje pateikiama muziejaus istorija bei pristatomas fondų rinkiniuose kaupiamas ir saugojamas rajono kultūros paveldas [17].

Antano Smetonos gimnazijos istorijos muziejus (J. Basanavičiaus g. 7), visuomeniniais pagrindais įkurtas 1987 m., jame sukaupti eksponatai, atspindintys lietuvių etnokultūrą, mokyklos istoriją, mokytojų ir mokinių veiklą, prezidento A. Smetonos veiklą [15-16].

Dukstynos pagrindinės mokyklos (buvusi 5-oji vidurinė mokykla) etnokultūros muziejus (J. Tumo-Vaižganto g. 44), buvo įkurtas 1977 m. ir veikė iki 1991 m. 1997 m. muziejus atkurtas ir pavadintas Etnokultūros muziejumi. Muziejuje sukaupti eksponatai atspindi buities kultūrą, mokyklos istoriją, miesto bei rajono etnokultūrinį palikimą [19].

Ukmergės piliakalnis įrengtas pailgoje kalvoje, Šventosios dešiniajame ir Ukmergėlės kairiajame krante, netoli jų santakos. Tai Vilkmergės pilies ir XIV a. kovų su kryžiuočiais vieta. Piliakalnis yra vienas žymiausių miesto istorijos ir archeologijos paminklų, įtrauktų į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą [11, 22].

Akmuo prie Ukmergės kultūros centro (Kauno g.) – gamtos paminklas. Pastatytas pažymint miesto 750 metų sukaktį ir sveria 75 tonas. Prie akmens pritvirtintas moters su dviem vilkais bareljefas (skulptorius Vaclovas  Krutinis) [5].

Lietuvos nepriklausomybės paminklas „Lituania Restituta“ (Atkurtoji Lietuva) (projekto autorius L. Truikys), pastatytas 1930 m. miesto centrinėje aikštėje. 1951 m. paminklas buvo nugriautas ir užkastas toje vietoje, kur stovėjo. 1990 m. atstatytas (atstatymo projekto ir bareljefo autorius – Erikas Varnas). Paminklo aukštis – 17 metrų [4, 7].

Skulptūra „Vilkmergė“ (skulptorius Vilimas Ketvirtis), sukurta 1988 m. padavimo apie Ukmergės (Vilkmergės) miesto vardo kilmę motyvais. Skulptūra stovi prie „Pivonijos“ prekybos centro Vilniaus gatvėje.

Miesto aikštėse, parkuose, gatvėse yra ir daugiau skulptūrų: skulptūra „Vėliavnešiai“ (1982 m., skulptorius Vaclovas Krutinis),skulptūra „Šeima“ (1981 m., skulptorius Vaclovas Krutinis), skulptūra „Jaunystė“ (1987 m., skulptorius Viktoras Žentelis), Vilniaus–Antakalnio gatvių sankryžoje stovi stela (2008 m.), įamžinanti šioje vietoje stovėjusią žydų sinagogą, veikusią devynioliktame amžiuje. Taip pat įvairiose miesto vietose (Ukmergėlės upelyje, skveruose, prie visuomeninių pastatų) yra Ukmergės rajone vykusių tarptautinių akmens ir medžio skulptorių simpoziumo dalyvių darbai: Vaido Ramoškos akmens skulptūros „Veidas“, „Plūdė“, Ričardo Širvelio – „Europos pagrobimas“, „Neršianti žuvis“, Dmitrijaus Jakimčiuko – „Upelio dvasia“, „Medus“, Aniceto Vambuto –„Vandens keliai“, Juliaus Zarecko – „ Stulpas laivui pririšti“, „Išmestas tinklas“, Vytauto Tallat-Kelpšos – „Laiko spiralė“(Saulės laikrodis), vokiečių skulptoriaus Larso Korteno ąžuolinė skulptūra „Balansas”. Su šių skulptūrų autoriais galima susipažinti Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus išleistame lankstinyje „Skulptūra Ukmergėje“ (Ukmergė, 2004).

1990 m. Ukmergės parke prie ligoninės (Vytauto g. 105) pastatytas paminklinis akmuo gydytojui Kazimierui Mikalauskui.

1996 m. atidengtas paminklinis akmuo partizanų vadui Juozui Krikštaponiui jo vardu pavadintoje miesto aikštėje.

Įamžinant Ukmergei nusipelniusių žmonių atminimą, mieste yra pastatų, pažymėtų memorialinėmis lentomis.
Memorialinės lentos atidengtos pirmajam miesto burmistrui Boleslovui Dirmantui (Kauno g. 22), poetui Vladui Šlaitui (Vytauto g. 62), teisės istorikei, teisės mokslų daktarei, visuomenės veikėjai Jonei Deveikei (Deveikytei)-Navakienei (Vytauto 49).
             
Masinė holokausto aukų kapavietė (Pivonijos šile, 1 km. į šiaurę nuo Vaitkuškio), Antrojo pasaulinio karo metu šioje Pivonijos šilo vietoje buvo nužudyta virš 10 tūkstančių Ukmergės rajone gyvenusių žydų. 1953 m. žudynių vietoje pastatytas paminklas, kuris 1998 m. atnaujintas [2].

Lietuvos karių kapai (Vaižganto g., kapinės), nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas. Šiose kapinėse palaidoti Lietuvos kariuomenės kariai, žuvę už Tėvynės laisvę 1919–1923 m. mūšiuose su Lenkijos kariuomene. Yra rausvo granito paminklas, pastatytas   1923 m. [1, 20]. Kapinėse stovinti koplyčia (pradėta statyti 1870 m., pastatyta XIX a. pab.) – regioninės reikšmės architektūrinis, sakralinis kultūros paveldo objektas (u.k. 17048; 31800) (žr.: adresu).

Pašilės kapinės bei kapinių tvora su vartais (Pašilės g.) yra įtraukti į kultūros vertybių registrą (u. k. 31610) (žr.: adresu). Šiose kapinėse yra literatūrologo Vinco Kuzmicko kapas  [8]. Čia  taip pat palaidotas grafas Stanislovas Kazimieras Aleksandras Vladislovas Alojzijus Kosakovskis (1837–1905), priešpaskutinis Vaitkuškio dvaro šeimininkas ir jo motina Aleksandra de Laval-Kosakovska(Kosakovskienė) (1811–1886) [3, 23].

Miesto panoramą galima apžvelgti iš regioninės reikšmės architektūros paminklo, buvusios gaisrinės bokšte (u. k. 31799) (žr.: adresu) įrengtos aikštelės (Kęstučio a. 5), į kurią Kraštotyros muziejus organizuoja ekskursijas [18].

Mieste yra viešoji įstaiga Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centras http://www.ukmergeinfo.lt/
Adresas: Kęstučio a. 2 / Vienuolyno g. 14, LT-20130, Ukmergė.

Literatūra ir šaltiniai

1. Banionis, Juozas. Lietuvos karių kapai. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 132.
2. Ežerskytė, Loreta. Prisimena žuvusius ir juos gelbėjusius, nepamiršta prisidėjusių žudant…. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2015, rug. 8, p. 3.
3. Grafų Kosakovskių albumas. – Kaunas, 2004. – 143, [1] p.: iliustr., faks.
4. Indriulaitis, Aleksandras. Laisvės paminklas: [Ukmergėje]. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 131.
5. Isokas, Gediminas. Akmuo: [Ukmergėje, prie Kultūros centro]. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 328.
6. Jankevičiūtė, Giedrė. Lietuva: vadovas. – Vilnius, [2006], p. 170-172.
7. Liorenšaitienė, Nijolė. Laisvės paminklas [Ukmergėje]. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 193-194.
8. Rupeikienė, Marija. Vinco Kuzmicko kapas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 131.
9. Sakolnikienė, Vaidutė. Deltuvos žemės muziejui – 60. – Iliustr. // Lietuvos muziejai. – 2004, Nr. 1, p. 68-70.
10. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008], p. 540-541.
11. Stankus, Jonas. Lavariškių senovės gyvenvietės tyrinėjimai; Ukmergės piliakalnio papėdės tyrinėjimai 1998 m. [ p. 112-114] // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1998/99. – P. 110-114.
12. Ukmergė: dabartis ir perspektyvos = Ukmerge: the present and perspectives. – Ukmergė, [2000]. – 15, [1] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl.
13. Ukmergė: informacinis-reprezentacinis leidinys. – Ukmergė [i.e. Vilnius, 2010]. – 96 p.: iliustr., portr., žml.- Santr. angl., vok., pranc., rus.
14. Ukmergė svarbiam sprendimui. – Ukmergė, 2008. – [24] p.: iliustr. – Gretut. tekstas liet., angl.
15. Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos istorijos muziejus // Aukštaitijos privatūs, žinybiniai ir visuomeniniai muziejai. – Vilnius, 2004. – P. 60-61.
16. Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos istorijos muziejus. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2016-07-07]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/Ukmerge/smetonos_mokyklos_muziejus.htm>.
17. Ukmergės kraštotyros muziejaus istorijos ištakos. – Ukmergė, 2015. – 92 p.: iliustr., žml.
18. Ukmergės kraštotyros muziejus. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2016-07-07]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/Ukmerge/ukmerges_krastotyros_muziejus.htm>.
19. Ukmergės 5-osios vidurinės mokyklos etnokultūros muziejus. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2008 [žiūrėta 2016-07-07]. Prieiga per internetą: <http://www.muziejai.lt/Ukmerge/ukmerges5_mokyklos_muziejus.htm>.
20. Ukmergės rajono kapinės // Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai: atlasas: 1919-1940.- Vilnius, 2003. – P. 158-162.
21. Ukmergės rajono lankytinos vietos. – Žml. // Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. – Vilnius, 1991. – P. 82-83.
22. Ukmergės rajono piliakalniai: [apie Ukmergės miesto piliakalnį, p. 196-199] // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 170-201.
23. Zimblienė, Daiva. Kapavietės radinys sudomino jo palikuonis. – Iliustr. // Ukmergės žinios. – 2015, gruod. 18, p. 7-8.

Parengė: Stanislava Talutytė, 2008 ; Sigita Astikienė, 2016 (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka)

Eik pas Moką pasimokyt: Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai. – Ukmergė, 2007. Knygos viršelis

Eik pas Moką pasimokyt: Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai. – Ukmergė, 2007. Knygos viršelis

Atskiro rinkinio, į kurį būtų sudėti geriausi Ukmergei skirti rašytojų, poetų, rajono literatų kūriniai, nėra išleista. Eilėraščių, dainų, dramaturgijos bei kitų kūrinių Ukmergei yra sukurta nemažai [4–8, 16]. Ypač daug eilėraščių Ukmergei skyrė išeivijos poetas Vladas Šlaitas. Jie  susisteminti Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojų sudarytoje poetui skirtoje bibliografijos rodyklėje, kurioje yra skyrius „Vlado Šlaito eilėraščiai, skirti Ukmergei“ [18].

Rašytojai, poetai, rajono literatai apie Ukmergės (Vilkmergės) miesto vardo kilmę yra parašę nemažai kūrinių. Liaudies padavimų siužetais literatūrines versijas apie Vilkmergę atskirais leidiniais yra išleidę Algirdas Ražinskas [12], Antanas Šimatonis [14].

Atskiru leidiniu padavimų apie Ukmergės kraštą yra surinkta Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos išleistame leidinyje „Eik pas Moką pasimokyt…“, kur publikuoti ir Vytauto Žeimanto, Antano Striogos, Augusto Tamaliūno, Nijolės Stunskaitės literatūriniai padavimai [3].  Padavimų apie Vilkmergę motyvais taip pat rašė poetai Albina Tumaitė-Povilavičienė [16], Vytautas Naraškevičius [9], Eugenijus Škliaras [15] bei kiti.

Česnaitis, Kęstutis. Vilkmergės ragana. – Ukmergė, 2010. Knygos viršelis

Česnaitis, Kęstutis. Vilkmergės ragana. – Ukmergė, 2010. Knygos viršelis

Prozininkas Kęstutis Česnaitis legendoje – istorinėje pjesėje „Vilkmergės ragana“ vaizduoja realiais įvykiais paremtą, tačiau žmonių fantazija ir išmone pagražintą  XVI a. Vilkmergėje gyvenusių jaunų žmonių Agotos ir Igno tragišką meilės istoriją. Meilės, kuri, užgimusi tamsiame ir negailestingame istorijos periode, buvo pasmerkta mirti, sudegti ant laužo. Legendoje taip pat paliesti XVI a. bažnyčios, bajorijos visuomeniniai santykiai. Praeities dvelksmo kupina istorija skirta jaunimui, bet gali sudominti ir vyresnio amžiaus žmones, neabejingus Ukmergės praeičiai [2]. Remdamasis istorinės pjesės „Vilkmergės ragana” siužetu Kęstutis Česnaitis yra išleidęs ir nedidelio formato legendą–apysaką „Vilkmergės raganos istorija“ (Ukmergė, 2013).

Česnaitis, Kęstutis. Portretai. – Ukmergė, 2010. Knygos viršelis

Česnaitis, Kęstutis. Portretai. – Ukmergė, 2010. Knygos viršelis

Ukmergės praeitis atsispindi mokytojo Rapolo Sriogio atsiminimų knygoje „Ukmergė – mano gyvenimas“, kurioje paprastai, objektyviai pasakodamas savo gyvenimo faktus, juos susieja su Lietuvoje ir tuo pat metu  Ukmergėje, vykusiais sudėtingais tarpukario įvykiais, dviem sovietinėmis okupacijomis [13].

Prozininkas Kęstutis Česnaitis publicistinio žanro leidinyje „Portretai: Ukmergės krašto menininkai“ pasakoja apie aštuoniolika Ukmergės  krašto kūrėjų – skulptorius Rimą Zinkevičių, Ričardą Širvelį, Mykolą Striogą, choro vadoves Jūratę Martinkutę, Julę Juodienę, dizainerę Onutę Kujelienę, muzikos mokytojas Daivą Petrikienę, Angelę Adamonienę ir kitus kūrėjus. Knygoje itin šiltai atskleisti šių iškilių žmonių, suradusių savo kelią, savo pašaukimą,  likimai, gyvenimiškos istorijos, kūrybinių pakilimų ir kritimų bangos. „Tikintys gyvenimo Grožiu. Nubarstyti sidabro dulkėmis. Vaikščiojantys Viešpaties lelijų takais. Apsigyvenę praeities pokalbiuose. Padedantys tau kopti į kalnus, kur Erdvė ir Laikas susikibę rankomis tau šnabžda į ausį prie prarajos spalvotus žodžius” – taip  vaizdžiai ir romantiškai knygos  autorius Kęstutis Česnaitis pristato savo herojus [1].

Antrasis publicistinio žanro leidinys „Portretai: Ukmergės krašto žmonės“ toliau tęsia pažintį su Ukmergės kūrėjais, apie kuriuos knygoje rašo Kęstutis Česnaitis ir „Gimtosios žemės” redakcijos žurnalistės Genovaitė Kazielienė, Loreta Ežerskytė,  Nijolė Stundžienė ir Eglė Krikštaponytė.  „Nesvarbu,   kokia   jų profesija: chirurgas, elektros tinklų inžinierius, krepšinio treneris, mokytojas. Jie gyvena ir dirba šalia mūsų. Papasakodami apie juos tiksliau nubraižėme Ukmergės krašto kultūros žemėlapį…” – sako knygos sudarytojas K. Česnaitis.

Portretai. – Ukmergė, 2012. Knygos viršelis

Portretai. – Ukmergė, 2012. Knygos viršelis

17-oje pasakojimų pristatomi istorikas, rajono Kraštotyros muziejaus darbuotojas  Raimondas Ramanauskas, 53 metus Ukmergės meteorologijos stotyje išdirbęs Bronislovas Kaselis, ornitologas fotografas Valdas Augustinas, diplomatas kraštietis Vygaudas Ušackas, visuomenės veikėjas Romas Petras Šaulys, muzikos mokytojos Dalia Sližytė, Virginija Mažeikienė, Audra Bernadišienė, bibliotekininkas, poetas Vincas Lukša, vargonininkė Regina Ališauskaitė ir kt. [10].

Poetas, prozininkas, vertėjas Vytautas Rakauskas, gimęs Anykščių rajone Karališkių kaime, baigęs gimnaziją Ukmergėje ir kurį laiką čia dirbęs, savo apysakoje „Vieškeliu“ dažnai mini ir Ukmergę. V. Rakauskas su skaitytojais dalijasi įspūdžiais apie Ukmergės miestą, kuriame būdamas vaikas jis ne kartą lankėsi,  taip pat prisiminimais apie rajono apylinkes, jų žmones ir gyvenimus [11].

Portretai. – Ukmergė, 2014. Knygos viršelis

Portretai. – Ukmergė, 2014. Knygos viršelis

Trečioje publicistinėje knygoje „Portretai: Ukmergės krašto žmonės“ (Ukmergė, 2014) pateikti pasakojimai apie žymius pedagogus, menininkus, sportininkus – žmones, suradusius gyvenimo ir kūrybinės veiklos kelią. Šioje knygoje taip tap įtraukti pasakojimai apie Vilniuje gyvenančius ir kuriančius žymius mokslininkus, meno kūrėjus, kilusius iš Ukmergės krašto. knygos Knygos sudarytojas ir vienas iš autorių – Kęstutis Česnaitis. Leidinyje spausdinami „Gimtosios žemės“ laikraščio žurnalistų Loretos Ežerskytės, Genovaitės Kazielienės, Nijolės Stundžienės, Eglės Krikštaponytės bei kitų autorių pasakojimai. Trečiojoje knygoje skaitytojai ras aštuoniolika pasakojimų – apie pedagogą Antaną Buroką, kunigą Joną Voverį, fotomenininką Arūną Kulikauską, geologę palinologę Oną Zinkevičiūtę-Kondratienę, kino režisierių Audrių Juzėną, parasparnininką Andrių Banionį, sporto mokytoją Rimą Vadapalą, krepšininkę Rimą Valentienę, fotografę Reginą Černiauskaitę-Mackelienę, istorijos mokytoją Stanislovą Budraitį, kriminalistą Ričardą Kuzmą, gydytoją Vladislovą Spruogį, mokytoją fotografę Nijolę Paškauskienę, paleontologę Valentiną Karatajūtę-Talimaa, aktorių Juozą Rygertą ir kt.

Vilkmergėlės krantais. - Ukmergė, 2014. Knygos viršelis

Vilkmergėlės krantais. – Ukmergė, 2014. Knygos viršelis

Fotografijų ir poezijos knygoje „Vilkmergėlės krantais“ (Ukmergė, 2014), kurią sudarė istorikas, kraštotyrininkas Stanislovas Budraitis, pasakojama apie aštuoniskilometrus vingiuojančią  Vilkmergėlės upelę, dešinįjį Šventosios intaką, jos krantus juosiančius tiltelius. Gausiai nuotraukomis

Iliustruotą leidinį papildo  rajono poetų  mintys, posmai, skirti Ukmergei ir Vilkmergėlei.  Poetiškai nuskamba kvietimas skaitytojui: „ <…> pakeliaukime šios upelės krantais, išgirskime šešiolikos jos tiltų tiltelių bei lieptelių girgždesį – atodūsį, sugiedokime pagarbos ir meilės giesmę mažai, bet svarbiai upelei“.

Rašytojo Igno Šeiniaus „Raštų“ 10 tome (Vilnius, 2008) spausdinamos novelės ir mažųjų apysakų rinkiniai „Tėviškės padangėje“ (dedikuotas „Tėvų Marijos ir Juozo, žuvusių sunkiais laikais, brangiam atminimui“) bei „Vyskupas ir velnias“. Novelėse „Jaunos dienos – giedrios dienos“ gausu autobiografinių motyvų. Vienoje iš novelių „Ukmergės mūšis” nuotaikingai aprašomas devynmečių vaikų „karas” Ukmergės turgaus aikštėje: „Daros tikras karas. <…> man smagu, kad aš vienas kovoju tarp tiek pačioje Ukmergėje. Akmenys švilpia, obuoliai sprogsta kam šonan, kam galvon„.

Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas, vaikystėje gyvenęs Ukmergės rajone Taujėnuose, knygoje „Du lagaminai sniego“ (Vilnius, 2008) vienoje iš esė – „Vinis” – rašo: „Ukmergė, pagrindinis vaikystės didmiestis. Niujorkas tada man dar nebuvo pastatytas. Čia atvažiuodavau uostyti biskvitinių pyragaičių ir laukti <…> niekaip neapsiperkančių namiškių„.

Literatūra ir šaltiniai

1. Česnaitis, Kęstutis. Portretai: Ukmergės krašto menininkai. – Ukmergė, 2010. – 189, [1] p.: iliustr., portr.
2. Česnaitis, Kęstutis. Vilkmergės ragana: legenda: istorinė pjesė. – Ukmergė, 2010. – 24 p.: iliustr.
3. Eik pas Moką pasimokyt…: Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai. – Ukmergė, 2007. – 127, [1] p.: iliustr.
4. Jankeliūnienė, Leonora. Ukmergei: [eilėraštis] // Eskizai. – Nr.16 (2006), p. 166.
5. Keblas, Stasys. Mūšis ties Vilkmerge: istorinis 5-ių veiksmų veikalas: turinys imtas iš pomirtinių Vytauto Didžiojo laikų – 1435 metų. – Kaunas, 1931. – 62 p.
6. Kinderytė-Budrienė, Vanda. Ukmergėj jau žydi alyvos: [daina] // Kinderytė-Budrienė, Vanda. Apyaušrių žiedai: [eilėraščiai]. – Vilnius, 2002. – P. 22.
7. Kučinskienė, Marija. Ukmergei; Daina Ukmergei: [eilėraščiai] // Kučinskienė, Marija. Būkim artimi. – Ukmergė, 1994. – P. 73-74, 80-81.
8. Kuodis, Petras. Ukmergei: [eilėraštis] // Kuodis, Petras. Žvilgsnis į praeitį. – Ukmergė, 2003. – P. 196; Ties Vilkmerge: [poezija]. – Ukmergė, 2003. – P. 47.
9. Naraškevičius, Vytautas. Vilkmergė: poezija. – Turinys: Godos; Medžioklė; Sugrįžimas; Puota; Pilis; Vilkmergėlė // Eskizai. – Nr. 4/5 (1992), p. 6-10.
10.Portretai: Ukmergės krašto žmonės / sudarytojas Kęstutis Česnaitis. – Ukmergė, 2012. – 183, [1] p.: iliustr., portr.
11.Rakauskas, Vytautas. Vieškeliu: apysaka. – Kaunas, 2010. – 107, [2] p.
12.Ražinskas, Algirdas. Vilkmergė: eilėraščiai. – Anykščiai, 1999. – 22, [1] p.: iliustr.
13.Sriogis, Rapolas. Ukmergė – mano gyvenimas. – Kaunas, 2002. – 161, [12] p.: iliustr.
14.Šimatonis, Antanas. Ką byloja senovė: eiliuotos legendos, istorinės sakmės, padavimai. – Ukmergė, 2007. – 184, [2] p.: iliustr.
15.Škliaras, Eugenijus. Vilkmergė // Škliaras, Eugenijus. Lietuva – vardas auksinis: VI eilėraščių rinkinys. – Kaunas, 1931. – P. 20-21.
16.Tumaitė-Povilavičienė, Albina. Legenda apie Ukmergę // Tumaitė- Povilavičienė, Albina. Ar švies ji kely…: [eilėraščiai]. – Vilnius, 1997. – P. 13.
17.Vaičiūnaitė, Judita. Ukmergė: [eilėraštis] // Kultūros barai. – 1983, Nr. 8, p. 46-47.
18.Vlado Šlaito eilėraščiai, skirti Ukmergei // Vladas Šlaitas: bibliografijos rodyklė. – Ukmergė, 2005. – P. 53-60.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2008; 2015

Ukmergės viešoji biblioteka. – Ukmergė, 2002. Knygos viršelis

Ukmergės viešoji biblioteka. – Ukmergė, 2002. Knygos viršelis

Ukmergės mieste skaitytojus aptarnauja Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka (Vytauto 30) [2].

1922 m. Lietuvos švietimo ministerijos įsakymu Ukmergėje buvo įsteigtas Centrinio knygyno skyrius, kuriam patikėtos bibliotekos funkcijos. Tai buvo Viešosios bibliotekos pirmtakas [1]. 2005 metų rugsėjo 28 d. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.7-158 Viešajai bibliotekai suteiktas Vlado Šlaito vardas.

Minint bibliotekos 80-ties metų jubiliejų buvo išleistas leidinys „Ukmergės viešoji biblioteka“, kuris parašytas remiantis kronikos faktais bei bibliotekos darbuotojų prisiminimais [3].

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos kraštotyros skaitykloje kaupiama, saugoma ir skleidžiama informacija apie Ukmergės kraštą ir iškilius jo žmones, pildomi ir naujai rengiami teminiai bei personalijoms skirti aplankai, kraštotyros darbai. Viešosios bibliotekos kompiuteriniame kataloge kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai įrašai, kurių 2016 metų sausio 1 d. buvo 36456. Tradicinėje (kortelių) kraštotyros kartotekoje saugoma apie 34566 bibliografinius įrašus.

Kraštotyros fonde sukaupta 3162 fiz. vnt,  1933 pavad. dokumentų apie Ukmergės kraštą ir iškilius šio krašto žmones (2016 m.).

Literatūra ir šaltiniai

1. Rokienė, Margarita. Bibliotekininkystė Ukmergėje 1851-1941 m. – Bibliogr.: 8 pavad. // Tarp knygų. – 2007, Nr. 1, p. 8-11; Eskizai. – Nr. 12 (2002), p. 65-68.
2. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2013-02-04]. Prieiga per internetą: <http://www.ukmergesvb.lt/>.
3. Ukmergės viešoji biblioteka. – Ukmergė, 2002. – 34 p.: iliustr.

Parengė: Stanislava Talutytė, 2008 ; Sigita Astikienė, 2016 (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka)