Kaimas Rūdiškių seniūnijoje, nutolęs nuo Rūdiškių į pietvakarius 7 km. Kaimą supa Eigelonių ir Klepočių miškai [7, 13].

Gyvena 31 gyventojas: 13 vyrų ir 18 moterų (2011) [12].

Priklauso Tiltų seniūnaitijai, Rūdiškių parapijai. Kaime stovi atminimo kryžius, yra veikiančios kapinės.

Vaikštenių kaime gimė Algirdas Kazlauskas (1949–1991), Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, kelių policijos vyresnysis policininkas, 1991 m. liepos 31 d. OMON-o grupės smogikų nužudytas Medininkų pasienio poste, palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse [1, 14]. 2006 m., 15-ųjų žuvimo metinių išvakarėse, Vaikštenių kaime Algirdui Kazlauskui atidengtas ąžuolo medžio atminimo kryžius (aut. Vidas Vasiliauskas, Stanislovas Tichavičius) [10].

Plačiausiai apie Vaikštenių kaimą rašoma bibliotekininkės Elenos Žilinskienės knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“[14]. Čia yra ir literatūros sąrašas. Kaimo raidos tyrimai aprašyti Kazio Šešelgio monografijos „Lietuvių liaudies architektūros paminklai“ IV knygoje „Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai“ [11]. Informacijos yra lietuviškose enciklopedijose [7, 13], „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [6], Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota“ [3], Vinco Martinkėno – „Vilniaus karšto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais“ [9], Viktoro Lozovskio (Wiktor Łozowski) lenkų kalba parašytoje knygoje „Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic“ [15] ir kt.

Senesniuose istorijos šaltiniuose vadinamas Vaikštelėnais, Vaikštunėnais [2, 14]. Kaimas įkurtas XVI a. per Valakų reformą. Minimas nuo 1611 m., buvo 9 sodybos, gyveno 12 baudžiauninkų ir samdinių šeimų. 30 valakų žemės valdos ribojosi su Klepočių kaimo ir Lieponių dvaro, kuriam priklausė, žemėmis. Per 1654–1667 m. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos karą su Rusija nunyko, atkurtas XVIII a. pirmoje pusėje. XVIII a. antroje pusėje priklausė Trakų vaivadijos Valkininkų seniūnijai ir parapijai. 1777 m. kaime buvo 5 sodybos. 1802–1819 m. valdė grafas N. Tolstojus, vėliau K. Ceisas, nuo 1835 m. iš Rytų Sibiro generalguberantoriaus A. Lavinskio nuomojosi J. Kvinta. 1848 m. buvo 12 sodybų su 86 žmonėmis ir karčema [7, 11]. Amžiaus pabaigoje stovėjo 10 namų, gyveno 125 gyventojai [15].  1908 m. buvo 42 kiemai, gyveno 196 gyventojai [14]. 1910 m. Vaikšteniai priskirti Rūdiškių parapijai [4]. 1920–1923 m. Vaikšteniai buvo tarp Lietuvos ir Lenkijos neutralioje zonoje. 1923–1939 m. kaimą okupavo lenkai, už kaimo ėjo demarkacinė linija. 1926 m. gyveno 148 gyventojai [15]. 1924–1927 m. kaime veikė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokykla, 1948–1952 m.  Vaikštenių pradinė mokykla [3, 9, 14]. 1950–1958 m. priklausė „Trakų pilies“ kolūkiui, 1958–1977 m. buvo Trakų miškų ūkio pagalbinė gyvenvietė [14].

Vaikštenių kaimo architektūrinis paveldas aprašytas „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [7], kaimo sodybų pastatų, pirkių puošybos ir dekoravimo vaizdų galima rasti leidinyje „Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra“ [5], Elenos Žilinskienės knygoje „Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje“ [14].

1971 m. rugsėjo 28 d. Kultūros ministerijos kolegijos nutarimu Nr. 40 Vaikštenių kaimui suteiktas vietinės reikšmės architektūros paminklo statusas [14].
1993 m. į Kultūros vertybių registrą įrašytas regioninės reikšmės Vaikštenių etnoarchitektūrinis kaimas (u. k. 10330), – vietovė, turinti vertingų architektūrinių, etnokultūrinių, kraštovaizdžio savybių ir tipiškų želdynų. 2019 m. į Kultūros vertybių registrą įrašyta regioninės, architektūrinės, etnokultūrinės reikšmės Vaikštenių kaimo Alekso ir Marijonos Kazlauskų sodyba (u. k. 43641): tradicinio liaudies stiliaus pirkia (u. k. 43642),  tvartas (u. k. 43643) [8].

Vaikštenių kaimas yra įtrauktas į Trakų rajono lankytinų vietų maršrutus.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Baužytė, Jūra. Kazlauskas Algirdas. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 672.
2. Bieliauskas, Pranas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas: 1555–1957. – Trakai, 2004, p. 19, 148,182.
3. Biržiška, Mykolas. Vilniaus Golgota [Vaikšteniai]. – Vilnius, 1992, p. 184, 292–293, 367, 430, 494.
4. Česnulis, Vytautas. Kanauninkas Klemensas Maliukevičius – Trakai, 2012, p. 29.
5. Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra [Vaikštenių kaimo architektūra]. – Iliustr. – Vilnius, 2008. – P. 13, 23, 28, 38, 45, 65, 71, 75; Prieiga per internetą: <https://issuu.com/dzukiskapirkia/docs/dz__kijos_tradicin___kaimo_architek>.
6. Kančienė, Jolita. Vaikšteniai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 51–58.
7. Kančienė, Jolita. Vaikšteniai / Jolita Kančienė ir kt. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 412.
8. Kultūros vertybių registras. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos [interaktyvus]. 2021 [žiūrėta 2021-10-22]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/heritage/>.
9. Martinkėnas, Vincas. Vilniaus karšto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais: [Vaikšteniai]. – Vilnius, 1988, p. 124–125.
10. Mickonytė, Aistė. Kryžius Medininkuose žuvusiam Algirdui Kazlauskui. – Iliustr. // Trakų žemė. – 2006, rugpj. 5, p. 1, 4.
11. Šešelgis, Kazys. Vaikšteniai – Iliustr. // Šešelgis, Kazys. Lietuvių liaudies architektūros paminklai. – Vilnius, 1996. – T. 4: Pietryčių Lietuvos gatviniai kaimai, p. 146–168.
12. Trakų rajono savivaldybė. Rūdiškių seniūnija. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų surašymas. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]. 2013. [žiūrėta 2020-11-24]. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas>.
13. Vaikšteniai // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013. – T. 24, p. 516.
14. Žilinskienė, Elena. Vaikšteniai. – Iliustr. // Žilinskienė, Elena. Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje. – Trakai, 2015. – P. 91–112, 257, 279–286.
15. Łozowski, Wiktor. Dym małej ojczyzny: dzieje miasteczka Rudziszki i jego okolic: [apie Vaikštenius]. – Wilno, 2018, p. 17, 33, 105, 107, 113, 116, 219, 409, 410.

Parengė: Elena Žilinskienė (Trakų VB Tiltų f.), 2010, 2021