„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Ukmergės rajonas Veprių seniūnija

Veprių seniūnija – viena įdomiausių, gausiai gamtos grožiu apdovanota Ukmergės rajono vietovė, išsidėsčiusi Šventosios ir Širvintos upių santakoje. Vakaruose ribojasi su Jonavos rajono Upninkų, šiaurėje – su Deltuvos, rytuose – su Pabaisko, pietuose – su Širvintų rajono Gelvonų seniūnijomis. Veprių seniūnijos teritorijai priklauso 30 gyvenamųjų vietovių, iš jų: 1 miestelis, 6 viensėdžiai ir 23 kaimai. Didesni bei minėtini dėl juose esančių žymių objektų yra šie kaimai: seniūnijos bei parapijos centras – Veprių miestelis, Bečiai, Gavenonys, Juozapava, Kazlaučizna, Kultuvėnai, Pageležiai, Samantonys, Sližiai bei kt. kaimai [24]. Seniūnijos teritorija prateka Šventoji, Širvinta, taip pat teka Udroklio, Geležės, Riešės (Cedrono) upeliai, yra Veprių ežeras (37,4 ha), driekiasi Martyniškio, Knyzlaukio, Kalnų miškai, Pageležių raisto durpynas. Seniūnijos teritorijoje yra Šventosios ichtiologinis draustinis [23].

Seniūnijos plotas – 6250 ha, iš jų 47,5% užima žemės ūkio naudmenos, 40,8% – miškai, 2,2% –  vandenys, 9,5% – kitos paskirties plotai [32]. Seniūnijos teritorijoje gyvena 1161 žmogus, iš jų: 543 vyrai ir 618 moterų (2011) [24].

1988–2002 m. buvo leidžiamas įvairaus dažnumo Veprių krašto laikraštis „Šventosios vingis“.

Veprių miestelis įsikūręs didžiausio Baltijos šalių teritorijoje 8 km skersmens Veprių meteoritinio kraterio (astroblemos) viduryje, meteorito kritimo vietoje susiformavusiame Veprių grabene [2], šiauriniame Veprių ežero krante, 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Šventosios upės, 17 km į pietvakarius nuo Ukmergės ir 21 km į šiaurės rytus nuo Jonavos. Miestelio reljefas kalvotas, išraižytas Riešės (Cedrono), Ūdroklio ir Šventosios slėnių. Miestelio centre tyvuliuoja padavimais apipintas Veprių ežeras su plaukiojančiomis salomis.

Miestelyje gyvena 663 žmonės, iš jų: 304 vyrai ir 359 moterys (2001) [24].

Vepriuose yra daug įvairių įstaigų, įmonių, organizacijų: tai seniūnija, vidurinė mokykla, paštas, ambulatorija, Ukmergės kultūros centro Veprių filialas, biblioteka, Ukmergės rajono visuomeninė organizacija „SOS Vepriuose“, kelios maisto prekių parduotuvės, motelis „Geldutė“, S. Nikitino firma „Velembrožas”, Alės ir Gedimino Jurgaičių įmonė „Juralė”, prie kurios veikia nevyriausybinė organizacija „Veprių socialinės paramos centras“, veterinarijos personalinė įmonė, Rasos Jeskelevičienės įmonė „Rasos gėlės”, Šarūno Žentelio turistinių valčių nuoma ir kt. Šventosios slėnio terasoje 1962 m. pastatytos 240 vietų pionierių stovyklos teritorijoje įkurta Ukmergės kultūros centro Veprių užimtumo, laisvalaikio ir turizmo filialo stacionari stovykla „Šventosios vingis“. 2002 metais įsteigta Veprių kaimo bendruomenė [27].

Veprių vardą garsina bei reikšmingų darbų sukūrė iš šio miestelio kilę, jame gyvenę (gyvenantys) ar dirbę (dirbantys) kraštiečiai: pedagogas, švietėjas, geradarys Jonas Jurkūnas (1883–1958), poetė Regina Pakėnienė (1954–1994), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja, profesorė, Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos pirmininkė, kanklininkė Lina Naikelienė, mokytojas, skulptorius, kraštotyrininkas, Lietuvos šviesuolis Jonas Žentelis, skulptorius Viktoras Žentelis, poetai Vincas Lukša, Antanas Šimatonis, poetas ir prozininkas Vytautas Jancikevičius, poetė, dailininkė Rasa Jaskelevičienė, fotomenininkas, visuomeninės organizacijos „SOS-Vepriuose“ steigėjas ir direktorius Romas Petras Šaulys ir kt. [29].

Veprių pavadinimas sietinas su dabar jau nebevartojamu lietuvių kalbos žodžiu „vepris“ (laukinis kuilys, šernas) [33].

Vepriai. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Vepriai. – Vilnius, 2010. Knygos viršelis

Pagrindinis šaltinis besidomintiems Vepriais yra plačios apimties kraštotyros monografija „Vepriai“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“).  Ji skiriama Veprių pirmojo paminėjimo  1384 metais 625-osioms metinėms, Lietuvos tūkstantmečiui, Lietuvos valstybės atkūrimo  šimtmečiui, kitoms reikšmingoms šalies sukaktims. 165-uose monografijos  straipsniuose ir atsiminimų straipsneliuose 75 autoriai  – žinomi  mokslininkai, kraštotyrininkai, įvairių profesijų vepriškiai  –  rašo apie dabartinio Veprių miestelio ir jo apylinkių gamtą, apžvelgia istoriją nuo seniausių archeologijos  radinių iki mūsų dienų, etninę kultūrą, vepriškių tarmę, vietovardžių kilmę, supažindina su tautosaka, skelbia žymesnių kraštiečių biografijas. Didelis dėmesys monografijoje skiriamas 1918-1940 metų laikotarpiui: kovai už Lietuvos  nepriklausomybę, švietimui, kultūriniam gyvenimui, ūkininkavimo pažangai. Buvę partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai pateikia autentiškų pasakojimų apie pasipriešinimą sovietų  okupacijai, sovietų represijas, partizanų ir jų rėmėjų likimus. Taip pat knygoje rašoma apie  dalyvavimą Sąjūdyje, ūkinę veiklą atgavus nepriklausomybę, kaimo bendruomenių gyvenimą [27]. Ties Vepriais aptiktas vienas iš šimto Žemėje esančių senų meteoroidinių kraterių, vadinamų astroblemomis arba „žvaigždžių žaizdomis“, kurį prieš 150 milijonų metų paliko maždaug 300 metrų skersmens asteroidas, išsamiai aprašomas Rimanto Gailiaus knygoje „Lietuvos meteoritiniai krateriai“ [2]. Apie Veprių dvarą rašė lenkų kultūros istorikas, dvarų tyrinėtojas Roman Aftanazy (1914–2004), kurio straipsnis publikuotas Ukmergės krašto kultūros almanache „Eskizai“ [1].

Vepriuose dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą buvo senosios lietuvių tikybos alkavietė [7].
Veprių vardas (Wepperen, Weppre) pirmą kartą paminėtas 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, Kryžiuočių kelių aprašyme. Spėjama, kad Vepriuose stovėjusi pilis, kurią 1384 metais puolė ir užėmė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto kariuomenė, talkinama kryžiuočių ordino ir žemaičių.
Veprių bažnyčia vienuose istoriniuose šaltiniuose minima 1516 m., kituose – 1553 m. 1542 m. minimas Veprių dvaras. Apie 1616 m. dvarininko Šemetos rūpesčiu kapinėse buvo pastatyta šešiakampė mūrinė koplyčia, prie kurios 1810 m. buvo pristatyta medinė dalis, tarnavusi kaip bažnyčia. 1845 m. įkurta Veprių parapija. 1846 m. Vepriuose pirmą kartą apeitos vienos iš trejų Lietuvoje esančių Kalvarijų–Kristaus kančios kelių. Šalia dvaro centro ėmė kurtis gyvenvietė. Jos atsiradimui ir vystymuisi įtakos turėjo keliai (per Veprius ėjo senasis kelias į Kauną), bažnyčios pastatymas, parapijos įkūrimas. 1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru. XIX a. pabaigoje Vepriai buvo maža gyvenvietė, savotiškas priedas prie ją supančių Veprių, Bėčių ir Sližių dvarų. 1895 m. miestelyje tebuvo medinė bažnyčia, valsčiaus valdyba ir liaudies mokykla, kunigo sodyba, smuklė, dvi parduotuvės ir keletas sodybų. 1850–1863 m. Vepriuose veikė parapinė mokykla. 1863 m. įsteigta rusiška pradžios mokykla, kurioje nuo 1916 m. pradėta mokyti lietuvių kalba. 1939 m. pradžios mokykloje buvo jau 6 skyriai. Šioje mokykloje mokėsi žymus dramaturgas ir poetas Petras Vaičiūnas, menotyrininkas Paulius Galaunė bei kt. 1944–1949 m. Vepriuose veikė progimnazija, kuri 1955 m. buvo perorganizuota į vidurinę mokyklą. 1909–1910 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. 1919 m. ties Vepriais ir pačiame miestelyje buvo susidūrimų ir kovų su lenkų kariais [27].
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Vepriai buvo valsčiaus centras. Miestelis turėjo savo dūdų orkestrą ir futbolo komandą. Tuo laikotarpiu Vepriuose veikė įvairios organizacijos – pavasarininkų, šaulių, „Jaunoji Lietuva“. Suaugusiems gyventojams šviesti 1929–1930 metais veikė Jono Basanavičiaus vardo liaudies universitetas.
Buvusiuose Pliaterių dvaro rūmuose nuo 1924 m. veikė žemesnioji žemės ūkio mokykla, vėliau vadinama kaimo profesine technikos mokykla, dar vėliau – Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyrius. Šios mokyklos istorija išsamiai aprašoma leidinyje „Veprių žemesnioji žemės ūkio mokykla“, kurį paruošė buvęs šios mokyklos auklėtinis, gamtos mokslų daktaras Boleslovas Suslavičius. Knygelėje pateikiama istorinė medžiaga, buvusių mokyklos auklėtinių prisiminimai apie Veprius ir mokyklą. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis bei mokyklos auklėtinių, mokytojų nuotraukomis [19]. Sovietmečiu Vepriai buvo Stalino, vėliau S. Nėries kolūkio centrinė gyvenvietė, apylinkės centras.
Nuo 1960 m. netoli Veprių buvo sovietų vidutinio nuotolio branduolinių raketų bazės antroji paleidimo aikštelė (panaikinta 1987 m.).     

Balta vyšnia iš pavasario to... – Ukmergė, 2004. Knygos viršelis

Balta vyšnia iš pavasario to… – Ukmergė, 2004. Knygos viršelis

1984 m. S. Nėries kolūkyje buvo pradėtas rengti respublikinis literatūrinis poezijos konkursas bei įsteigtas „Žydinčios vyšnios šakelės“ prizas už geriausią metų eilėraštį apie žemę, žemdirbį, žmogaus triūsą, vykęs iki 1991 m. ir kuris 2003 m. vėl atnaujintas. 1984–1991 m. konkurso laureatais yra tapę poetai Juozas Macevičius (1984), Justinas Marcinkevičius (1985), Jonas Strielkūnas (1986), Eduardas Mieželaitis (1987), Vacys Reimeris (1988), Jonas Jakštas (1989), Bernardas Brazdžionis (1991). Su konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ istorija, 1984–1991 metų laureatų bei diplomantų eilėraščiais galima susipažinti Ukmergės viešosios bibliotekos Sližių filialo vyr. bibliotekininkės Janinos Gineikienės sudarytame leidinyje „Balta vyšnia iš pavasario to…: „Žydinčios vyšnios šakelei“ – dvidešimt metų“ (Ukmergė, 2004). Atnaujinto konkurso laureatų ir diplomantų kūryba spausdinama leidinyje „Žydinčios vyšnios šakelė“ (Ukmergė, 2003, 2007).                                                                            

Veprių herbas

Veprių herbas

2014 m. liepos 21 d.  Lietuvos Respublikos Prezidento  dekretu Nr. 1K-13 patvirtintas Veprių miestelio herbas. Herbo etalono autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas. Kadangi Veprių pavadinimas kildinamas iš baltiško žodžio „vepris“, reiškiančio šerną, todėl šis simbolis ir panaudotas miestelio herbe. Herbe pavaizduotas  sidabriniame lauke  šėlstantis raudonas šernas su auksinėmis iltimis ir kanopomis, laikantis vertikalią auksinę ietį.

Miestelis turi ryškų radialinį planą. Pastatai išsidėstę palei kelius, jungiančius Veprius su Gelvonais, Pageležiais, Deltuva. XX a. 7–8 dešimtmetyje buvo nugriauti ant Veprių ežero kranto ties Riešės upelio ištakomis stovėję triaukštis Pliaterių vandens malūnas ir medinis tiltas. Šioje vietoje devintajame dešimtmetyje įrengta gelžbetoninė ežero užtvanka su pėsčiųjų tilteliu. Aštuntojo dešimtmečio viduryje pakeistas miestelio centras: buvo nugriauti senoji klebonija, mokykla ir dar keletas medinių sodybų. Pastarųjų vietoje pastatytas visuomeninių pastatų kompleksas.

Veprių miestelyje yra žymių architektūros paminklų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą. Veprių Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kompleksas yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (LR Kultūros ministro įsakymas „Dėl kultūros paveldo objektų paskelbimo valstybės saugomais“, 2015 m. gegužės 5 d. Nr. ĮV-285). Bažnyčia pastatyta 1909–1910 m. Jos statytojas – kunigas Teofilis Vasiliauskas (mirė 1918 m., palaidotas bažnyčios šventoriuje ). Pagrindinis fundatorius – grafas Marijonas Broel Pliateris, architektas – V. Stapulkovskis. Bažnyčios architektūra neogotikinė, turi neoromaninės architektūros bruožų, kryžminio plano, su masyviu fasado bokštu. Vidus 3 navų, yra 4 altoriai. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora [8, 10]. Bažnyčioje yra 4 paminkliniai dailės kūriniai: XVII a. molbertinės tapybos stebuklingas paveikslas su sidabro aptaisais „Švč. Marija“ [17, 25], XIX a. liaudies skulptorių sukurtos medinės skulptūros: „Kristus prie stulpo“ ir „Nazarietis“ bei 1675 m. nulietas žalvarinis varpas [13]. Bažnyčia priklauso Ukmergės dekanatui.

Šiaurės vakariniame Veprių ežero krante yra išlikęs Veprių dvaro ansamblis ir dalis parko su tvenkiniais. Veprių dvaras minimas nuo 1542 m. Veprių dvaro valdytojais yra buvę Kęsgailos, Oginskiai, Šemetos, Tyzenhauzai. 1808 m. A. Tyzenhauzas dvarą pardavė J. Kosakovskiui. 1831 m. sukilimo metu Juozapui Dominykui Kosakovskiui priklausančiame Veprių dvare su 300 sukilėlių buvo apsistojusi sukilėlių I lietuviškojo pulko I kuopos vadė, kapitonė, grafaitė Emilija Pliaterytė. 1855 m. dvarą nusipirko Podbereskiai, o XIX a. pabaigoje jis tapo grafų Pliaterių nuosavybe. 1923 m. dvaras buvo nacionalizuotas, dalis jo žemių išdalintos naujakuriams, o dvaro centre įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Buvusi Veprių dvaro sodyba užima 10, 3 ha plotą. Iš buvusių dvaro pastatų yra išlikę dviejų aukštų neoklasicizmo stiliaus dvaro rūmai, 2 kumetynai, bravoras–spirito varykla (pastatyta apie 1901 m.) [1, 27].

Buvusio Veprių dvaro sodybos teritorijoje yra išlikęs angliško stiliaus dvaro parkas, užimantis apie 5 ha plotą. Parko įkūrėjais laikomi Pliateriai. Yra išlikusi mažalapių liepų alėja, 8 paprastųjų kaštonų ir tujų lizdai. Parke auga 21-os vietinės ir 15-os rūšių svetimžemių medžių ir krūmų. 1970 m. parengtas parko tvarkymo projektas, pagal kurį įrengtos aikštelės, pastatyta skulptūrų. 1986 m. parkas paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu [3].

Įvažiuojant į Veprių miestelį, dešinėje Veprių–Deltuvos kelio pusėje yra valstybės saugomas istorinis monumentas – baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas Baro konfederacijos įvykiams atminti. Tai vienas seniausių išlikusių barokinės architektūros bei vienas įdomiausių kultūros paminklų Ukmergės rajone. Šis koplytstulpis – vienas iš trijų Lietuvoje esančių konfederatams atminti pastatytų paminklų. Koplytstulpio pastatymo istorija nėra žinoma. Spėjama, kad barokinį koplytstulpį XVIII a. pab.–XIX a. pr. galėjo pastatyti Mykolas ar Juozapas Dominykas Kosakovskiai pagerbdami savo brolį ir dėdę Simaną Kosakovskį, vieną aktyviausių Lietuvos konfederatų, nes tuo metu Veprių dvaras priklausė M. Kosakovskio žmonai, vėliau – sūnui. Koplytstulpis, vietinių žmonių dar vadinamas „Baltuoju kryžiumi“, kapitaliai suremontuotas 2000 m.       

Vepriai. – Ukmergė, 2006. Lankstinio viršelis

Vepriai. – Ukmergė, 2006. Lankstinio viršelis

 Turistinis maršrutas. – Ukmergė, 2005. Lankstinio viršelis

Turistinis maršrutas. – Ukmergė, 2005. Lankstinio viršelis

Dėl išraiškingo vietovaizdžio, istorijos, kultūros ir gamtos paminklų gausos turizmo atžvilgiu Vepriai yra viena perspektyviausių Ukmergės rajono vietovių. Trumpą informaciją apie žymiausius lankytinus Veprių miestelio objektus, tarp jų ir jau anksčiau minėtus architektūros paminklus, galima rasti Lietuvos turistams skirtuose naujausiuose leidiniuose [15], Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus parengtame lankstinyje „Dviejų–trijų dienų pėsčiųjų, vienos dienos dviračių turistinis maršrutas Ukmergė–Vepriai–Deltuva–Ukmergė“ (Ukmergė, 2005) bei lankstinyje „Vepriai“ (Ukmergė, 2006).

Vepriuose yra nemažai lankytinų objektų:
Ukmergės kraštotyros muziejaus Veprių filialas įkurtas 1967 m. jo įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio vadovo, mokytojo Jono Žentelio asmeninės kolekcijos pagrindu. Pradžioje muziejus buvo visuomeninis, įsikūręs buvusiame Veprių vidurinės mokyklos bendrabutyje. 1969 m. muziejus buvo įtrauktas į Lietuvos visuomeninių muziejų katalogą, 1985 m. pripažintas aukštos kultūros muziejumi. 1991 m. tuometinis S.Nėries kolūkis pastatė specialiai muziejui skirtą pastatą, į kurį buvo perkelti eksponatai. 1995 m. muziejus tapo Ukmergės kraštotyros muziejaus filialu. Šiuo metu ekspozicijoje ir fonduose yra apie 8000 eksponatų, atspindinčių Veprių krašto praeitį. Muziejuje yra istorijos, kultūros, sakralinio meno, buities, amatų, švietimo skyriai. Taip pat sukauptas gausus tremties ir rezistencijos archyvas, daug medžiagos apie žymius Veprių krašto žmones [21].
Miestelio centre, šiauriniame Veprių ežero krante, prie Riešės upelio, miestelio yra Veprių piliakalnis. Tai palyginti nedidelė pailga kalva, pagal tradiciją laikoma piliakalniu ir net vadinama Vytauto piliakalniu. Spėjama, kad čia stovėjo Vygando Marburgiečio kronikoje minėta pilis, kurią 1384 m. puolė ir užėmė kunigaikščio Vytauto kariuomenė, talkinama kryžiuočių [18, 33].                                                                                                                            

Motuzas, Alfonsas. Veprių Kalvarijos: istorija, apeigos ir muzika. – Kaunas, 2005. Knygos viršelis

Motuzas, Alfonsas. Veprių Kalvarijos: istorija, apeigos ir muzika. – Kaunas, 2005. Knygos viršelis

Motuzas, Alfonsas. Veprių Kalvarijos: istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai. – Kaunas, 2006. Knygos viršelis

Motuzas, Alfonsas. Veprių Kalvarijos: istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai. – Kaunas, 2006. Knygos viršelis

Miestelį garsina 1846 m. pastatytos Veprių Kalvarijos (35 Kryžiaus kelio koplytėlės ir vartai, Kryžiaus kelio ilgis apie 5 km), išsidėsčiusios tarp Veprių ežero ir Šventosios upės, pietrytinėje Veprių miestelio dalyje. Pradžioje jos buvusios medinės, vėliau – mūrinės. Sekminių metu Kalvarijose būdavo apeinami Kristaus kančios keliai. Tarpukario laikotarpiu į Veprių Kalvarijas atvykdavo tūkstančiai maldininkų. 1963 m. Kalvarijos buvo nugriautos, Kryžiaus keliai suarti, Sekminių atlaidai varžomi, tačiau tikintieji ir toliau rinkdavosi į Veprius ir apeidavo Kryžiaus kelius. Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. Veprių Kalvarijos tikinčiųjų bendruomenės aukomis ir iniciatyva buvo atstatytos. Greta Kryžiaus kelio Vepriuose yra ir Dievo Motinos Sopulingosios stotys arba Marijos takeliai [9].                                             

Apie Veprių Kalvarijas dar 1927 m. buvo išleistas vadovėlis „Jėzaus Kristaus kančios kelių arba Kalvarijų vadovėlis taikomas Vilniaus ir Veprių Kalvarijoms apvaikščioti“ (Ukmergė, 1927).

Atskirais leidiniais yra išleistos trys prof. habil. dr. Alfonso Motuzos knygos: vadovėlis „Veprių Kalvarijos: istorija, apeigos ir muzika“, monografija „Veprių Kalvarijos. Istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai“ ir leidinys „Veprių Kalvarijų maldynas ir giesmynas“. Šiuose leidiniuose išsamiai aptariama Veprių Kalvarijų istorija, jų apeiginiai papročiai bei muzikos kilmė, mokoma tradiciškai apvaikščioti Kryžiaus kelius bei Marijos takelius ir giedoti pagal tradicinių giesmių melodiką. Šiuose leidiniuose taip pat gvildenama Veprių Kalvarijų, kaip maldininkų šventovės, sudėtinga geopolitinė situacija carizmo ir sovietmečio laikotarpiais [11–12, 31].

Veprių Kalvarijų maldynas ir giesmynas. – Kaunas, 2007.  Knygos viršelis

Veprių Kalvarijų maldynas ir giesmynas. – Kaunas, 2007. Knygos viršelis

Veprių Kalvarijų kelyje yra dar viena ypatinga vieta – Cedrono upelis, Riešės upelio žemupys, pavadintas bibliniu vardu. Tikima, kad jo vanduo turi gydomųjų galių. Žmonės čia prausiasi, per Sekmines brenda basomis ir keliais, vandenį vežasi namo [26].

Veprių girininkijos Paupio miško 8 kvartale yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – Juozapavos (Veprių) akmuo (4x3x4 m). Ant akmens gamta yra palikusi žymę, primenančią žmogaus ranką su iškeltu fakelu [3].

Miestelio centre yra paminklas, skirtas Lietuvos laisvės gynėjų atminimui (autorius J. Aukštuolis).

1999 m. įkurtas Amžių sandūros skulptūrų skveras, kuriame yra paminklinis akmuo išnykusiems kaimams (autorius Jonas Žentelis) bei keletas skulptoriaus Viktoro Žentelio medžio darbų.
Miestelis išsiskiria skulptūrų gausa. Ties Vepriais ant Šventosios upės kranto yra skulptūra „Gyvybės globėja“ (1980), įkūnijanti nesibaigiantį gyvybės tąsos žemėje vyksmą, motinystę, saugojančią delnuose trapų želmenį. Skulptūra „Labora“ (1982) sukurta pagal to paties pavadinimo Vinco Kudirkos eilėraščio idėją. Šių abiejų skulptūrų autorius – mokytojas Jonas Žentelis.
1979 m. miestelio centre pastatyta dekoratyvinė skulptūra „Geldutė“, sukurta romantiško padavimo apie kunigaikštytę Geldutę, grandinėmis prirakintą prie kraičio skrynios Veprių ežero dugne, motyvais (skulptorius Viktoras Žentelis). Dar viena V. Žentelio skulptūra „Neptūnas“ puošia Veprių ežero pakrantę.

Veprių miestelyje yra veikiančios kapinės. Jose palaidoti poetė Regina Pakėnienė, mokytojas, švietėjas Jonas Jurkūnas bei kiti Veprių kraštui įsimintini žmonės. Apie J. Jurkūną, iki šiol vietinių gyventojų prisimenamą kaip geradarį, padėjusį ne vienam neturtingam vepriškiui siekti mokslų, gimtinės pažinimo mėnraštyje „Gimtinė“ (2006, Nr. 3), Ukmergės kultūros almanache „Eskizai“ (2008, Nr. 18) yra publikuoti Jono Žentelio atsiminimai.

Veprių kraštas apipintas padavimais. Maždaug tuo pačiu metu, kai „… velnias nešęs akmenį didumo kaip gryčia, sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios“ ( A. Baranauskas), panašaus dydžio akmenį nešė ir per Veprius. Gaidžiui užgiedojus, akmuo nukrito tarp piliakalnio ir Riešės upelio. Gulėdamas akmuo žviegęs be perstojo kelias dienas ir naktis… Nemalonaus balso aidas ėjęs per ežerą ir girias, keldamas gyventojams didelį nerimastį. Niekas negalėjo suprasti, ką reiškiąs tas jo žviegimas, negalėjo sumanyti kaip jį nutildyti. Pro šalį keliavęs vienas bajoras iš slavų šalies ir stabtelėjęs prie žviegiančio akmens paklausė: “Co kšičeš, jak wiepše? ( Ko rėki, kaip meitelis, šernas?)“ ir akmuo nutilęs. Žmogus atspėjo akmens vardą. Nuo to laiko vietovė vadinama Vepriai. O akmuo Vepris buvo suskaldytas ir panaudotas dvaro tvartų statybai [26].  

Šimatonis, Antanas. Ką byloja   senovė. – Ukmergė, 2007.   Knygos viršelis

Šimatonis, Antanas. Ką byloja senovė. – Ukmergė, 2007. Knygos viršelis

Iki šių dienų išlikęs romantiškas padavimas apie Veprių ežerą, su kuriuo siejasi ir Veprių simbolis – ant kraičio skrynios su kanklėmis rankose sėdinčios dailios merginos Geldutės skulptūra. Su šiais ir eile kitų padavimų apie Veprių pilies rūmus, Veprių vietovardžio kilmę, Veprių ežerą galima susipažinti Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos sudarytame leidinyje „Eik pas Moką pasimokyt…: Ukmergės krašto padavimai ir pasakojimai“ (Ukmergė, 2007). Taip pat šių padavimų literatūrinės versijos pateiktos vepriškio poeto Antano Šimatonio knygelėje „Ką byloja senovė‘‘ (Ukmergė, 2007).

1934–1940 m. leidžiamo vaikų žurnalo „Kregždutė“ (redaktorius leidėjas mokytojas Stasys Tijūnaitis) 1936 m. liepos mėnesio numeris Nr. 7 skirtas Vepriams ir Veprių valsčiui.

1920–1944 m. buvusio Veprių valsčiaus viršaičio Jono Šarkos (1894–1964) sūnus Jonas Šarka, šiuo metu gyvenantis JAV, Nebraskos valstijoje, Omahoje, savo atsiminimuose „Vepriai– Wepperen–Vepši“ aprašo įsimintiniausius miestelio įvykius, prisimena Veprių Kalvarijas, kurių keliais jaunystėje teko ne kartą vaikščioti, Sekminių atlaidus, kurie į Veprius sutraukdavo būrius maldininkų [20].

Žymus muziejininkas, mokslininkas, dailininkas Paulius Galaunė, gimęs Veprių valsčiaus Pageležių kaime, baigęs Veprių liaudies mokyklą, savo atsiminimų knygos „Likimo duota: muziejininko novelės“ (Kaunas, 1998) vienoje iš istorijų „Užkastas lobis“ pasakoja apie mūrinę koplyčią (Baro konfederacijos įvykiams atminti), po kurios pamatais vepriškiai ieškoję užkasto lobio.

Poeto, prozininko, dailininko Leonardo Gutausko, vaikystę praleidusio Vepriuose, poetinio trijų dalių romano „Vilko dantų karoliai“ (Vilnius, 1990, 1994, 1997) herojai gyveno „…pasaulio pakrašty, Lietuvoje, Veprių bažnytkaimyje. Gyveno senė, vardu Ieva Marija, su savo vyriausiu sūnumi senberniu Jokūbu ir su jauniausio sūnaus Simono sūnumi anūku Tadu, vadinamu Šimo Tadas. Gyveno jie už miestelio, Pakapiuose, senoje troboje, kurios du langai buvo į vieškelį, o trečias – į kapinyną“.

Rašytojo Kazio Maruko autobiografinėje atsiminimų knygoje „Apmąstymai prie Šventosios“ (Vilnius, 2003) viename iš skyrių rašoma: „taip jau daugel metų kiekvieną pavasarį prasideda mano gyvenimas Ukmergės rajone, Veprių apylinkėje, Pašilės kaime. Tiesą sakant, Pašilės nebėra: liko tik kaimo pavadinimas. Iš viso to kaimo užsiliko vieniša mano trobelytė, dėdės Dominyko dovanota: miško pakrašty, iš trijų pusių apsupta žalia šimtamečių eglių siena“. Autorius itin šiltai pasakoja apie gretimame Pakalnės kaime gyvenusį aštuoniasdešimtmetį Juozą Tamošiūną, nepaprastą pasakorių, reto darbštumo žmogų.

Ką man sako tremtis? – Ukmergė, 2008. Knygos viršelis

Ką man sako tremtis? – Ukmergė, 2008. Knygos viršelis

Veprių vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai, vykdydami projektą „Tremtis ir pasipriešinimas: likimai ir atsiminimai“ yra išleidę leidinį „Ką man sako tremtis“ (Ukmergė, 2008), kuriame pateikti moksleivių užrašyti skaudūs tremtinių atsiminimai apie išgyventas negandas ir artimųjų praradimus Igarkoje, Irkutske, Tomske ir kt. atšiauriose vietovėse. Knygelėje taip pat yra sudėti tremties tema parašyti moksleivių rašiniai, piešiniai, grafikos darbai.

Eiliuotus pasakojimus apie realius Veprių krašto žmones, jų gyvenimo kasdienybę yra parašiusi poetė Leonora Jankeliūnienė [4]. Taip pat ši autorė yra surinkusi medžiagą apie Veprių apylinkės vietovardžius, kuri publikuota Ukmergės kultūros almanache „Eskizai“ (2004, Nr. 14).  Dainos žodžius, skirtus Vepriams, yra sukūręs literatas Antanas Šimatonis [22]. Taip pat šiam kraštui eilėraščių yra paskyrusi poetė Regina Pakėnienė [14].

Veprių miestelio gyventojus aptarnauja Ukmergės rajono savinaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Veprių kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1946 m. Biblioteka įsikūrusi miestelio centre esančiame seniūnijos pastate. 2008 metais čia įkurtas viešosios interneto prieigos taškas (VIPT). Įvestas internetas, pastatyti 6 kompiuteriai, daugiafunkcinis aparatas, yra 10-ties vietų skaitykla. Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, pildo ir ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros fondą sudaro 92 fiz. vnt., 46 pavad. dokumentai. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra 1068 (2016 m.) [30].

Literatūra ir šaltiniai

1. Aftanazy, Roman. Veprių dvaras. – Iliustr. – Santr. angl. // Eskizai. – Nr. 13 (2003), p. 53 – 55.
2. Gailius, Rimantas. Veprių meteoritinis krateris. – Iliustr. // Gailius, Rimantas. Lietuvos meteoritiniai krateriai. – Vilnius, 1988. – P. 63-83.
3. Isokas, Gediminas. Ukmergės rajonas: [apie Veprių akmenį, p. 329; apie Veprių parką, p. 339]. – Iliustr. // Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995. – P. 328-340.
4. Jankeliūnienė, Leonora. Veprių sakmės: [eiliuoti pasakojimai]. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 13 (2003), p. 133-135; Ūkininko patarėjas. – 2005, geg. 28, p. 14; Gimtoji žemė. – 2002, bal. 6, p. 9.
5. Kosakovskis, Stanislovas Kazimieras. Valstiečių teismai Veprių dvare 1850 m. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 12 (2002), p. 19-20.
6. Krasauskas R. Vepriai. – Iliustr. – Parašas: R. Krs. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1965. – T. 33, p. 402-403.
7. Kviklys, Bronius. Vepriai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 544-547.
8. Kviklys, Bronius. Vepriai: Švč. Mergelės Marijos Rožančinės parapijos bažnyčia . – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1983. – T. 3: Kauno arkivyskupija, p. 445-447.
9. Laučkaitė, Laima. Veprių Kalvarijų koplyčios ir vartai / Laima Laučkaitė-Surgailienė, Nijolė Liorenšaitienė. – Bibliogr. išnašose // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 194.
10. Misius, Kazys. Vepriai: Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. –  P. 225.
11. Motuzas, Alfonsas. Veprių Kalvarijos:  istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai:  monografija. – Kaunas, 2006. – 183, [1] p.: liustr., nat.
12. Motuzas, Alfonsas. Veprių Kalvarijos: istorija, apeigos ir muzika:  vadovėlis. – 2005. – 112, [2] p.:  iliustr., nat.
13. Nevčesauskienė, Nijolė. Veprių bažnyčios dailės kūriniai: skulptūra. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 135.
14. Pakėnienė, Regina. „Vepriai…“: [eilėraštis] // Eskizai. – Nr. 14 (2004), p. 155-156.
15. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008], p. 552-553.
16. Semaškaitė, Ingrida. Vepriai. – Iliustr. // Semaškaitė, Ingrida. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. – Vilnius, 2007. – P. 367-368.
17. Skrinskas, Robertas Gedvydas. Švč. Marijos stebuklingi paveikslai: [apie Veprių bažnyčioje esantį paveikslą, p. 266-268]. – Iliustr. // Skrinskas, Robertas Gedvydas. Piligrimo vadovas: po stebuklingas Marijos vietas. – Kaunas, 1999. – P. 174-319.
18. Stankus, Jonas. Veprių senovės gyvenvietės-dvarvietės tyrinėjimai 1998 m. – Iliustr. – Santr. angl. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – Vilnius, 1998, p. 383-384.
19. Suslavičius, Boleslovas. Veprių žemesnioji žemės ūkio mokykla. – Vilnius, 2005. – 126, [2] p. : iliustr., fotogr.
20. Šarka, Jonas. Vepriai – Wepperen – Vepši: [atsiminimai]. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 14 (2004), p. 22-28.
21. Šemelytė, Rita. Daiktuose įstrigusi praeitis: [apie Ukmergės kraštotyros muziejaus Veprių filialą]. – Iliustr. // Šeimininkė. – 2007, birž. 6-12, p. 15.
22. Šimatonis, Antanas. Daina apie Veprius // Šventosios vingis. – 1999, birželis (Nr. 1-3), p. 4.
23. Šventosios ichtiologinis draustinis. – Lent., diagr. // Lietuvos ichtiologiniai draustiniai. – Vilnius, 2005. – P. 61-68.
24. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-13]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
25. Vaišvilaitė, Irena. Veprių bažnyčios dailės kūriniai: paveikslas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 135.
26. Vaitkevičius, Vykintas. Ukmergės rajonas: [apie  Veprių akmenį, ežerą, miestelį, upę  Riešę (Cedroną), p. 185-186]. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 143-187.
27. Vepriai. – Vilnius, 2010. – 1320 p.: iliustr.
28. Vepriai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 593-595.
29. Vepriai [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2016-07-14]. Prieiga per internetą: <http://www.vepriai.lt/>.
30. Veprių kaimo padalinys. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka  [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016-07-14]. Prieiga per internetą: <http://www.ukmergesvb.lt/lt/kontaktai/bibliotekos-padaliniai>.
31. Veprių Kalvarijų maldynas ir giesmynas / sudarytojas ir parengėjas Alfonsas Motuzas. – Kaunas, 2007. – 143, [1] p.: iliustr., nat.
32. Veprių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 320-321.
33. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 31-33.

Parengė: Alma Aleknavičienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Veprių kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2010; 2016

 

 

 

Objektai
Amžių sandūros skulptūrų skveras (Šventosios g., Vepriai)
Paminklas meno istorikui, grafikui, muziejininkui Pauliui Galaunei (Pageležių k., Veprių sen., Ukmergės r.)
Skulptūra „Geldutė“ (Geldutės g., Vepriai, Veprių sen., Ukmergės r.)
Skulptūra „Neptūnas“ (Pergalės g., Vepriai, Veprių sen., Ukmergės r.)
Skulptūros „Gyvybės globėja“ ir „Labora“ (ant Šventosios upės kranto, Vepriai, Veprių sen., Ukmergės r.)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/vepriu-seniunija/"]