„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Ukmergės rajonas Vidiškių seniūnija

Vidiškių seniūnija – viena didžiausių gyventojų skaičiumi tarp Ukmergės rajono kaimo seniūnijų. Ji išsidėsčiusi į šiaurę nuo Ukmergės ir ribojasi su Ukmergės rajono Taujėnų, Žemaitkiemio, Pivonijos bei Anykščių rajono Kavarsko seniūnijomis. Vidiškių seniūnijos teritorijai priklauso 57 gyvenamosios vietovės, iš jų: 1 miestelis, 11 viensėdžių ir 45 kaimai [19]. Didesni bei minėtini dėl juose esančių žymių objektų yra seniūnijos ir parapijos centras – Vidiškių miestelis bei  šie kaimai: Šventupė, Jasiuliškis, Rečionys, ŠaukuvaLiūneliai.
Per Vidiškių apylinkes teka Šventoji bei dešinysis Šventosios intakas Mūšia, taip pat yra poilsiautojų ir žvejų itin mėgstami Kadrėnų tvenkinys, vadinamas Mūšios užtvanka (92,8 ha ) ir vienintelis seniūnijoje esantis Kurėnų ežeras (89 ha). Prie Mūšios tvenkinio esančiame valstybiniame miške įsteigta vienintelė rajone rekreacinė zona – šešios puikiai įrengtos poilsiavietės. Driekiasi Gelučių, Dukstynos miškai. Vidiškių girininkijos Dukstynos miške, 44,4 ha plote 1979 m. įsteigtas vienas iš septynių Lietuvoje esančių entomologinių (vabzdžių) draustinių. Miškų apsuptose pievose ir Šventosios upės pakrantėse gyvena retųjų rūšių drugiai – stepiniai perlinukai, kraujalakiai melsviai, baltajuosčiai juodasprindžiai, auga kelių retųjų rūšių augalai.
Seniūnijos pakraščiais praeina magistraliniai keliai Vilnius–Panevėžys bei Kaunas–Zarasai–Daugpilis, XIX a. buvusio labai svarbaus ir reikšmingo trakto (kelio) Sankt Peterburgas–Varšuva atkarpa [15].

Seniūnijos plotas – 9937 ha, iš jų 67,29 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 3,97 proc. – miškai, 28,74 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai [22]. Seniūnijos teritorijoje gyvena 2727 gyventojai, iš jų: 1324 vyrai ir 1403 moterys (2011) [19].

Vidiškių miestelis įsikūręs 8 km į šiaurės rytus nuo Ukmergės, dešiniajame Šventosios krante, prie kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis. 

Miestelyje gyvena 528 žmonės, iš jų: 253 vyrai ir 275 moterys (2011) [19].

Vidiškių miestelio pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, padarytas iš vardo Vidas (jo vediniai – Vid–utis,  Vid–ėnas, Vid–ūnas ir kt.). Šaknis Vid- kilusi iš dvikamienių asmenvardžių dėmens Vid-, pvz. Vid–baras, Vid–gailas, Taut–vidas ir kt. Šis dėmuo pasižymi senumu. Siejami su žodžiais „iš–vysti“, „iš–vydo“. Pavadinimas išplėstas populiarios priesagos -iškis daugiskaita [23].

Vidiškiuose yra įvairių įstaigų, įmonių, organizacijų: tai seniūnija, pagrindinė mokykla, paštas, ambulatorija, Ukmergės kultūros centro Vidiškių filialas, keletas maisto prekių parduotuvių, paminklų dirbtuvės „Akmenora“, medžio apdirbimo individuali įmonė „Vilporė“, Jasiuliškio pensionato dienos užimtumo centras „Ąžuolas“. 2003 m. įsteigta Vidiškių mst. bendruomenė.

Vaitkūnienė, Genė. Vidiškių parapija. – Ukmergė, 2003. Knygos viršelis

Vaitkūnienė, Genė. Vidiškių parapija. – Ukmergė, 2003. Knygos viršelis

Ž. Markevičienė, A. Markevičius. Vidiškių šnektos žodynas. - Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Ž. Markevičienė, A. Markevičius. Vidiškių šnektos žodynas. – Vilnius, 2014. Knygos viršelis

Apie Vidiškius yra išleistas kraštotyros pobūdžio leidinys „Vidiškių parapija“, kurį sudarė Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vidiškių struktūrinio padalinio vyr. bibliotekininkė Genė Vaitkūnienė. Leidinyje aprašoma miestelio, Švč. Trejybės bažnyčios, kapinių, koplyčios istorija. Knygelė taip pat supažindina su kultūriniu gyvenimu, išsamiai aprašoma mokyklos, bibliotekos, kitų miestelyje esančių įstaigų istorija, pateikiami prisiminimai apie išnykusius Vidiškių parapijos kaimus, aprašyti šio krašto laidotuvių papročiai, surinkti vietovardžiai, pristatomi archeologiniai paminklai bei lankytinos vietos. Leidinys iliustruotas šiandieninį ir ankstesnį miestelio ir jo žmonių gyvenimą atspindinčiomis nuotraukomis [20]. Išleistas kraštietės, humanitarinių mokslų daktarės Žanetos Markevičienės ir Aurimo Markevičiaus sudarytas „Vidiškių šnektos žodynas“. Tai 927 psl. išsamusis aiškinamasis vienos rytų aukštaičių širvintiškių šnektos žodynas. Žodynui medžiaga rinkta iš Vidiškių parapijai priklausančių gyvenviečių. Dauguma medžiagos surinkta pačių autorių iš šnekamosios kalbos ir tautosakos. Žodžių reikšmes iliustruojantys sakiniai pateikti fonetine transkripcija. Jie atspindi leksinę, gramatinę ir fonetinę šnektos sistemą. Į žodyną sudėta paveldėtoji, skolintoji leksika, nauji žodžiai. Įvadinėje dalyje apžvelgiama Vidiškių miestelio ir parapijos istorija, aptariami būdingi šnektos bruožai [10].            

Minėtinas lietuvių grožinės prozos pradininko, vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801-1875) leidinys „Pastabos pačiam sau“ (Klaipėda, 1929; Vilnius, 1996), kurį sudarė žymus lietuvių literatūros klasikas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Šiame leidinyje spausdinama nedidelė vyskupo M. Valančiaus rankraštinio palikimo dalis, skirta Bažnyčios istorijai, pateikiamos vyskupo pastabos apie XIX a. Katalikų bažnyčios padėtį. Vienas iš straipsnių skirtas dabartinės Vidiškių bažnyčios pastatymo istorijai. Taip pat minėtinas dailininkės, dailėtyrininkės, dailės pedagogės Ramūnės Lebedytės straipsnis „Vidiškių kapų koplyčia“, publikuotas Ukmergės krašto kultūros almanache „Eskizai“. Šiame straipsnyje, remiantis archyvine medžiaga, autorė išsamiai aprašo koplyčios statybą, jos inventorių, palaidojimus, architektūrą [8].

Trumpa informacija apie Vidiškius pateikiama Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus išleistame lankstinyje „Vidiškių seniūnija“ (Ukmergė, 2006), enciklopedijose [5, 21], Lietuvos turistams skirtuose naujausiuose leidiniuose [18]. 

Istoriniuose šaltiniuose Vidiškiai minimi 1502 m., dvaras – 1596 m. Gyvenvietė įsikūrė dėl patogios geografinės padėties – šalia buvusio bajorų Vidiškių dvaro, upės ir kelio.
1502 m. Vidiškiams buvo suteikta savaitinio turgaus, 1582 m. – prekybos privilegija (1703, 1746 ir 1843 m. pakartota). Ankstyvą Vidiškių išaugimą patvirtina ir pirmosios bažnyčios pastatymo data – 1562 m.
1781 m. prie bažnyčios veikė parapijinė mokykla. Kada ji nustojo veikti – nežinoma. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, 1883 m. Vidiškiuose buvo susekta slapta lietuvių mokykla. Miestelį palietė 1831 ir 1863 m. sukilimai. 1856 m. įkurta parapija. Kaip ir kitose prekybai patogiose vietose, taip ir Vidiškiuose kūrėsi žydai. 1892 m. čia buvo 151 žydų tautybės gyventojas.

Vidiškių pagrindinė mokykla: 1901-2012. – Ukmergė, 2012. Lankstinio viršelis

Vidiškių pagrindinė mokykla: 1901-2012. – Ukmergė, 2012. Lankstinio viršelis

1901 m. Vidiškiuose įsteigta pirmoji pradinė mokykla, kuri 1949 m. reorganizuota į septynmetę, 1955 m. – tapo vidurine, o 2001 m. reorganizuota į pagrindinę mokyklą. Apie šią mokyklą yra išleistas lankstinys „Vidiškių pagrindinė mokykla 1901-2012“ (Ukmergė, 2012).
1906 m. Vidiškiuose per Šventąją buvo pastatytas tiltas. 1911 m. Vidiškiuose veikė privati audimo mokykla.
1911 m. surengtas pirmas viešas lietuviškas vakaras – suvaidintos komedijos „Pirmasis degtindarys“, „Kurčias žentas“.
Pirmojo pasaulinio karo metu Vidiškiai smarkiai nukentėjo nuo karinių veiksmų – beveik visas miestelis sudegė.
Tarpukario laikotarpiu Vidiškiai priklausė Žemaitkiemio valsčiui. Miestelyje buvo krakmolo gamybos įmonė, malūnas, biblioteka, paštas, kelios krautuvės ir amatininkų dirbtuvės, veikė įvairios organizacijos.
Antrojo pasaulinio karo metu buvo išžudyti Vidiškiuose gyvenę žydai.
1945 m. įsteigtas paštas, 1947 m. – ambulatorija.
1948 m. įkurtas ,,Gegužės Pirmosios“ kolūkis. 1954 m., sustambinus kolūkius, pavadintas ,,Kalinino“ vardo kolūkiu. Dar vėliau reorganizuotas į Šventupės tarybinį ūkį, vėliau tapusį ,,Žiburio“ kolūkiu. 1992 m., likvidavus kolūkį, įsikūrė kelios žemės ūkio bendrovės [5–6, 20].
Šiuo metu Vidiškiai yra seniūnijos ir parapijos centras.

Vidiškių vardą garsina (o) bei reikšmingų darbų sukūrė iš šio miestelio kilę, jame gyvenę (gyvenantys) ar dirbę (dirbantys) kraštiečiai: pedagogė, lietuvių kalbininkė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė, kurios darbai susisteminti išleistame leidinyje „Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė. Bibliografija“ (Vilnius, 2010); pedagogikos mokslų daktaras, profesorius Vladas Rajeckas (1927–2004), violončelininkas, įvairių respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas Vilius Daškevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, mokytojas Jonas Virbalas (1924–1997), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Algimantas Sėjūnas bei kt.

Vidiškiai – radialinio plano miestelis su aikšte, atsigręžusia į Šventosios upę. Pagrindinių kelių sankryžoje – nedidelė aikštė. XIX a. Kauno–Daugpilio plentas buvo nutiestas apeinant miestelį iš šiaurinės pusės. Po to kiemai pradėjo kurtis palei traktą, išaugo ir išsiplėtė gatvinė gyvenvietė [21].

Įdomi žymaus miestelio architektūros paminklo, vėlyvojo klasicizmo stiliaus Vidiškių Švč. Trejybės bažnyčios, istorija. Pirmoji bažnyčia Vidiškiuose stovėjo jau 1562 m. Dar viena medinė Vidiškių bažnyčia buvo pastatyta vėliau, kuri, pasak čia 1851 m. apsilankiusio vyskupo Motiejaus Valančiaus, buvo „prastesnė už daržinę“, nes buvo netašytų rąstų, be grindų ir dengta šiaudais [9]. Vyskupo Motiejaus Valančiaus paragintas ir sugėdintas žodžiais, kad „…patys gyvendami rūmuose, Dievą mūsų Jėzų Kristų į kalėjimą uždarėte. Menkas tas klebonas, kurio namai puikesni už parapijos bažnyčią…“  Ukmergės apskrities maršalka Anupras Koska ir jo žmona Hortenzija Koskienė paskyrė lėšų dabartinės mūrinės Švč. Trejybės bažnyčios, esančios miestelio centre, prie pat Kauno – Zarasų plento, statybai. Bažnyčia pagrindiniu fasadu, per kurio visą plotį yra šešių dorėninių kolonų portikas, atgręžta į plentą. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, pietrytiniame kampe stovi mūrinė varpinė. Tvoros vartai arkiniai. Visas šis kompleksas yra vietinės reikšmės architektūros paminklas [9, 14, 17].
Bažnyčios viduje – trys barokiniai altoriai, daug medžio skulptūrų, yra du vertingi XIX a. vidurio Lietuvos portretinės tapybos kūriniai: Vidiškių bažnyčios fundatorių Anupro Koskos ir Hortenzijos Koskienės portretai (drobė, aliejus, 65×51), tapyti apie 1856 m. [13]. Bažnyčios šventoriuje stovi du kryžiai. Vienas iš jų skirtas Lietuvos krikščioniškojo jubiliejaus atminimui (1987 m.), o antrasis – Didžiojo kunigaikščio Kazimiero atminimui (2000 m.). Pastarąjį medinį kryžių pastatė Vidiškiuose gimęs, dabar JAV, Floridoje gyvenantis Kazimieras Linkevičius ir jo žmona Mėta.

Vidiškių kapinėse yra valstybės saugomas architektūros paminklas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą – stačiakampio plano raudonų plytų neogotiško stiliaus koplyčia, kurią 1880 m. ant savo tėvo kapo pastatė Radiškio dvaro savininkas Vladislavas Opanas (Goppen). Statybos užbaigimo data nėra žinoma. Šioje koplyčioje buvo atliekamos gedulingos mirusiųjų apeigos. Koplyčia buvo remontuojama 1934 bei 1993 m. [8].

2002 m., aikštėje prie seniūnijos pastato, minint Vidiškių miestelio 500 metų jubiliejų, atidengtas paminklinis akmuo (aut. Alvydas Pučinskas).

1989 m. prie bažnyčios pastatytas kryžius, skirtas 1946–1948 m. šioje vietoje niekintų Žemaitkiemio valsčiuje ir Vidiškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų atminimui (aut. Jonas Virbalas).

1990 m. pagrindinės mokyklos teritorijoje pastatytas koplytstulpis, skirtas 1946–1948 m. šioje vietoje likusių užkastų Žemaitkiemio valsčiuje ir Vidiškių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų atminimui (aut. Jonas Virbalas).

2001 m., minint Vidiškių mokyklos 100 m. jubiliejų, pastatyta skulptūra, ant kurios užrašyta: „Čia vaikystę mena kiekviena kertė“ ir„Gera gera būti vėl visiems kartu“ (aut. Julius Urbonavičius). Taip pat mokyklos jubiliejui skirtas ir paminklinis akmuo (aut. Alvydas Pučinskas).

Vidiškių kapinės minimos XIX a. antroje pusėje. Kapinėse, rytinėje koplyčios pusėje, yra 1865 ir vėlesnių metų palaidojimų. Šiose kapinėse palaidotas knygnešys Vincentas Čižauskas (1856–1928) [16].

Vidiškių vardas minimas grožiniuose kūriniuose ir atsiminimuose.
Žymus tautosakos rinkėjas, kraštotyrininkas, fotografas, lietuvių kultūros puoselėtojas Balys Buračas (1897–1972), dviračiu ir pėsčiomis keliaudamas po Lietuvos kaimus ir miestelius, užrašinėjo tautosaką, tradicinius papročius bei fotografavo žmones, daiktus, peizažus. Tarp daugybės papročių užrašymų yra ir rašiniai apie Vidiškių praeitį. Knygoje „Pasakojimai ir padavimai“ aprašomi baudžiavos laikai Vidiškių apylinkėje [1], o knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“vidiškėnų vestuvės [2]. Taip pat fotoalbume „Balys Buračas“ (Kaunas, 1998), kuriame publikuotos geriausios jo darytos fotografijos, yra ir trys nuotraukos, kuriose įamžinti 1934–1936 m.Vidiškiuose sutikti įsimintini žmonės: ožiaragininkas Jurgis Musnikas, dainininkė Marė Uselienė bei kaimo piemenėliai.

Kraštietė kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė Žaneta Markevičienė, gimusi Vidiškiuose, yra išnagrinėjusi Vidiškių šnektos ypatybes [10–11]. Dialektologijos ir istorinės morfologijos tyrėjo, humanitarinių mokslų daktaro Aurimo Markevičiaus monografijoje „Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija“ pateikti Vidiškių tarminės šnektos tekstai, papasakoti vietinių gyventojų [12].

Ukmergės kultūros almanache „Eskizai“ publikuoti Genės Vaitkūnienės ir Reginos Stasiūnienės užrašyti atsiminimai apie Vidiškių krašto giedotojus ir laidotuvių papročius, kuriuos papasakojo vidiškietė Marija Čekauskienė [3].
Sovietmečiu išleistoje Juozo Kondrato knygoje „Tolimos pabarės“ (Vilnius, 1971) bei Vidmanto Urbono knygos „Žemės balsas“ (Vilnius, 1965) vienoje iš apybraižų aprašytas miestelio žmonių gyvenimas pirmaisiais pokario metais. Pedagogas Juozas Arlauskas (1922–2007), gimęs Vidiškių miestelyje bei čia mokytojavęs, yra parašęs atsiminimus „Tik vieneri metai: kai kurios gyvenimo ir tremties akimirkos“ (Marijampolė, 1999; Jonava, 2000). Ukmergės rajono Lyduokių seniūnijos Nuotekų kaime gimęs Petras Karklas atsiminimų knygos „Nuotekų kaimas: gyvenimai ir likimai“ (Kaunas, 2002) viename iš skyrių „Mokslo dienos“ vaizdžiai pasakoja apie Vidiškių mokyklą, mokslo draugus, mokytojus, lyriškai aprašo sutiktus žmones, gamtos grožį, įvairius vaikiškus nutikimus.

Vidiškių miesteliui, švenčiančiam 500 metų jubiliejų, eiles yra paskyrusi poetė Stasė Kairytė-Čirbienė [4].

Vidiškių miestelyje iki 2013 m. gyventojus aptarnavo Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vidiškių kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiavęs nuo 1948 m. Biblioteka ilgą laiką buvo kilnojama iš vienų patalpų į kitas, 2004 metais buvo perkelta į Pirminės sveikatos priežiūros centrui priklausančias erdvias patalpas miestelio centre (Ukmergės g. 23). 2013 m. gruodžio 19 d. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 7-330 Vidiškių kaimo padalinys panaikintas. Bibliotekos teritorijoje gyvenančius 793 žmones aptarnauja Jasiuliškio ir Šventupės kaimo padaliniai, nuo miestelio nutolę mažiau nei 2 km.

Literatūra ir šaltiniai

1. Buračas, Balys. Kai mūsų seneliai piktžolėmis mito: baudžiava Vidiškių apylinkėje // Buračas, Balys. Pasakojimai ir padavimai. – Vilnius, 1996. – P. 268-270.
2. Buračas, Balys. Vidiškėnų vestuvės: Ukmergės apskritis // Buračas, Balys. Lietuvos kaimo papročiai. – Vilnius, 1993. – P. 423-428.
3. Čekauskienė, Marija. Vidiškių krašto laidotuvių papročiai ir giesmės. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 11 (2001), p. 73-75.
4. Kairytė-Čirbienė, Stasė. Vidiškių miestelio 500 metų jubiliejui: [eilėraštis] // Kairytė-Čirbienė, Stasė. Kaip gegužraibės ašara… – Ukmergė, 2003. – P. 21.
5. Krasauskas  R. Vidiškiai. – Iliustr. – Parašas: R. Krs. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1965. – T. 33, p. 512-513.
6. Kviklys, Bronius. Vidiškiai. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 503-504.
7. Kviklys, Bronius. Vidiškiai: Švč. Trejybės parapijos bažnyčia . – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1983. – T. 3: Kauno arkivyskupija, p. 449-451.
8. Lebedytė, Ramūnė. Vidiškių kapų koplyčia. – Iliustr. – Bibliogr.: 20 pavad. // Eskizai. – Nr. 6/7 (1994), p. 83-86.
9. Levandauskas, Vytautas. Vidiškių bažnyčia // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 135-136.
10. Markevičienė, Žaneta. Vidiškių šnektos žodynas / Žaneta Markevičienė, Aurimas Markevičius. – Vilnius, 2014. – 927 p.: žml.
11. Markevičienė, Žaneta. Vidiškių šnektos deminutyvai / Žaneta Markevičienė, Aurimas Markevičius  // Kalbotyra: mokslo darbai. – Nr. 54(1) (2005), p. 83-89.
12. Markevičius, Aurimas. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija: monografija. – Vilnius, 2009, p. 247-267.
13. Mikėnas, Saulius. Anupro Koskos portretas; Hortenzijos Koskienės portretas. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 136.
14. Misius, Kazys. Vidiškiai: Švč. Trejybės bažnyčia / Kazys Misius,  Romualdas Šinkūnas // Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 205-206.
15. Pleckevičius, Jonas. Vidiškiai. – Iliustr. //  Pleckevičius, Jonas. Nuo Kauno iki Daugpilio: senuoju pašto traktu. – Vilnius, 2007. – P. 56.
16. Sadzevičius, Antanas. Apie knygnešį Vincentą Čižauską. – Iliustr. // Eskizai. – Nr. 14 (2004), p. 97.
17. Sakraliniai pastatai: [apie Vidiškių bažnyčią, p. 422-423]. – Iliustr. // Lietuvos architektūros istorija: monografija. – Vilnius, 1994. – T. 2, p. 413-434.
18. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008], p. 553-554.
19. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-15]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
20. Vaitkūnienė, Genė. Vidiškių parapija. – Ukmergė, 2003. – 64 p.: iliustr.
21. Vidiškiai. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 732.
22. Vidiškių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga. – Kaunas, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 322-323.
23. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 33-34.

Parengė: Genė Vaitkūnienė (Ukmergės rajono Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vidiškių kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2010; 2016

 

Objektai
Mūšios (A. Svarinsko) parkas (Kadrėnų k., Vidiškių sen., Ukmergės r.)
Paminklas Lietuvos karo veikėjui, generolui leitenantui Povilui Plechavičiui (Kadrėnų k., Vidiškių sen., Ukmergės r.)
Paminklas matininkui, gamtosaugininkui Viktorui Bergui (Rečionių k., Vidiškių sen., Ukmergės r.)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/vidiskiu-seniunija/"]