„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Elektrėnų savivaldybė Vievio seniūnija Vievio miestas

Vievis

Vievis – antras pagal dydį (po Elektrėnų) Elektrėnų savivaldybės miestas. Jis įsikūręs 14 kilometrų į rytus nuo Elektrėnų, abipus magistralinio kelio Vilnius–Kaunas, Vievio ežero šiauriniame krante [7], kuris užima apie 244 hektarų ploto [8]. Per Vievį eina Vilniaus–Kauno geležinkelis.

Vievyje yra meno mokykla, Vievio gimnazija, pradinė mokykla, biblioteka, autobusų, geležinkelio stotys, keletas stambių įmonių („Vievio paukštynas“, „Vievio malūnas“, „Automagistralė“) [3].

2011 m. duomenimis Vievyje gyvena 4915 gyventojų: 2309 vyrai ir 2606 moterys [1].

Su Vieviu susiję daugelis žymių žmonių. Vievyje 1928 m. gimė kompozitorius, radijo ir spaudos darbuotojas Vitolis Baumilas. 1902 m. Vievyje gimė fizikas, geografas, geomorfologas Nikolajus Solncevas. 1945 m. čia gimė trombonininkas, dirigentas, muzikantas, kompozitorius, pedagogas Jaroslavas Cechanovičius, 1959 m. – muzikos mokytoja ir chorvedė Jūratė Martinkutė, 1960 m. – džiazo meistras, kompozitorius, muzikantas Dainius Pulauskas bei dirigentas Gintaras Rinkevičius. Iš Vievio kilusi Kauno vaikų ir jaunimo teatro „Vilkolakis“ meno vadovė, režisierė Stasė Svanauskaitė Kybartienė (g. 1955), taip pat Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius Irmantas Jankaitis (g. 1969), Žibutė Lebednykaitė– Hellstern (g. 1974) ir kt.
Vievyje gyveno vaistininkas, knygnešys Jurgis Milančius (1869–1956). Kurį laiką pas jį gyveno rašytoja Sofija Pšibiliauskienė (Lazdynų Pelėda). Vievyje ji parašė apysaką „Klaida“.
Šiame mieste gyvena Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius Valentinas Masalskis bei poetė, vaikų literatūros kūrėja, mokytoja Birutė Gruzdienė.
Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Česlovas Kavaliauskas (1923–1997) [2, 5].
Vievyje gyveno ir veikė muzikos mokytoja, chorvedė Aldona Pulauskienė (1929–2000).
Daugiau apie žymias šio miesto asmenybes galima sužinoti Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos svetainėje [9].

Vievio vardo kilmė – iš ežero vardo Vievis [5], pasak Vytauto Mizero, gali būti iš žodžio „vyti“ arba „ieva“ [4].

Literatūra ir šaltiniai

1. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
2. Gustaitis, Rolandas. Vievis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 248–249.
3. Ickevičius, Augustinas. Vievis // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 242–255.
4. Mizeras, Vytautas. Kraštotyra, tautosaka // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 170–175.
5. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 83–90.
6. Vievis // Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 249.
7. Vievis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – [T.] 25, p. 145–146.
8. Vievis. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 748.
9. Žymūs Eletkrėnų krašto žmonės : Kraštiečiai. Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/krastotyra/zymus-elektrenu-krasto-zmones/krastieciai/643>.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2019

Apie Vievį nemažai informacijos galima rasti Augustino Ickevičiaus surinktoje medžiagoje, kuri spausdinta leidinyje „Elektrėnai“ [3], apie Vievį taip pat rašyta Rolando Gustaičio leidinyje „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [2], iliustruotame žinyne „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“ [17], Broniaus Kviklio enciklopedinio leidinio „Mūsų Lietuva“ I tome [4] ir kt.
Apie Vievio miestą ir to paties pavadinimo ežerą rašyta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [13], „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [11], „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [19], „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ [1] ir kt.

Vlado Drėmos archyvinės medžiagos parengtame leidinyje „LDK miestai ir miesteliai“ [10] pateikiami rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimas Vievio miestelis, pateikiamas Vievio aprašymas.
Keletą XIX–XX a. Vievio miesto plano schemų bei fotografijų galima rasti tęstinio leidinio „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ II tome [18].

Apie Vievį (Jewje) rašyta 1890 m. „Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne“ [20].

Leidinyje „Vievio etnokultūrinės tradicijos“ [9] surinkti Vievio krašto kultūros puoselėtojų atsiminimai, dainos, pateikti trumpi etnografinių kolektyvų aprašymai, tautodailininkų darbai ir kt.
Vievio miesto legendas, užrašytus gyventojų pasakojimus galima rasti Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų“ [16] bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [14]. Pasakojimus surinko ir užrašė Ona Rasutė Šakienė.

Kada tiksliai įkurtas Vievis tiksliai nežinoma. Pasak A. Ickevičiaus, miestas išaugo iš dvaro, kuris šaltiniuose minimas nuo XVI a. [3]. Algimantas Semaška teigia, jog dvaras pirmą kartą paminėtas 1522 m. [6], kitur data jau pasikeitusi – 1539 m. [5]. B. Kviklys teigia, jog LDK laikais Vievis buvo dvaras, tačiau tikslių žinių, kada jis buvo įkurtas, nėra. Autorius taip pat teigia, jog pirmasis išlikęs dvaro inventorius yra 1577 m. spalio 17 d. [4]. Dvaras tuomet buvo apleistas, negyvenamas.
XVII a. pr. veikė spaustuvė, spausdinusi daugiausiai religines knygas slavų kalba [4]. Kur stovėjo spaustuvė, išsiaiškinta tik 2007 m. archeologinių tyrimų metu.
1619 m. Vievio spaustuvėje išspausdinta Meletijaus Smotrickio „Taisyklingos sintagmatikos slavų gramatika“ [4]. Daugiau apie šį leidinį informacijos galima rasti 2006–2009 m. seminarų ir konferencijų medžiagos rinkinyje „Литва, Вильнюс, Мелетий Смотрицкий – навсегда у истоков грамматики русской : сборник материалов семинаров и конференций 2006-2009 г. ; Lietuva, Vilnius, Meletij Smotrickij – rusų gramatikos ištakose visiems laikams“ [21]. Apie slavų gramatiką ir apie Vievio spaustuvę taip pat rašyta monografijoje „Lietuvos spaustuvės, 1522–1997“ [7], archeologo Vykinto Vaitkevičiaus straipsniuose [8], leidinyje „Senosios Lietuvos literatūra, 1253–1795“ [22].

vievio herbas

Vievio miesto herbas

XIX a. 2–ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, 1862 m. nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį [3]. Carinės Rusijos laikais buvo valsčiaus centras. Nuo 1920 m. buvo okupuotas Lenkijos. Tarpukario Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Vievis buvo paskutinioji stotis sostinės link, kadangi geležinkelis į Vilnių buvo uždarytas [4, 19].
1942 m. Vievyje buvo darbo stovykla. Pokario metais buvo rajono centras, jį panaikinus miestas prijungtas prie Trakų rajono [3, 4]. 1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės, 1954 m. dalis miesto prijungta prie Ausieniškių apylinkės, Balceriškių apylinkės ir Pakalniškių apylinkės.

1999 m. gegužės 22 d. patvirtintas Vievio herbas. Mėlyname fone vaizduojamos senovinės spausdinimo staklės (presas). Taip įamžintas Oginskių įkurtos ir XVII a. veikusios spaustuvės atminimas. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis [15].
2000 m. Vievis tapo Elektrėnų savivaldybės dalimi.

„Versmės“ leidykla nuo 2010 m. rengia monografiją „Vievis“ – „Lietuvos valsčių“ serijos knygą, skiriamą Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009).

Literatūra ir šaltiniai

1. Baliulis, Algirdas. Vievis / Algirdas Baliulis; Kazys Misius. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 514.
2. Gustaitis, Rolandas. Vievis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 248–249.
3. Ickevičius, Augustinas. Vievio seniūnija // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 179–264.
4. Kviklys, Bronius. Vievis. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 509–511.
5. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 83–90.
6. Semaška, Algimantas. Vievis. – Iliustr. // Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, [2005]. – P. 100–101.
7. Užtupas, Vilius. Vievio spaustuvė (1611–1646) // Lietuvos spaustuvės, 1522–1997. – Vilnius, 1998. – P. 343–344.
8. Vaitkevičius, Vykintas. Archeologiniai duomenys apie Vievio spaustuvę // Knygotyra. – T. 51 (2008), p. 267–271.
9. Vievio etnokultūrinės tradicijos / [sudarytoja Janina Vasilavičienė]. – Elektrėnai, 2006. – 102, [1] p. : iliustr.
10. Vievis // LDK miestai ir miesteliai. – Vilnius, 2006. – P. 791, 792.
11. Vievis // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1984. – T. 12, p. 238–239.
12. Vievis // Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 249.
13. Vievis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – [T.] 25, p. 145–146.
14. Vievis: [gyventojų pasakojimai] // Buvom : etnografinė–istorinė apžvalga. – Vilnius, 2013. – P. 266–280.
15. Vievis: [herbas ir vėliava]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, [2008]. – P. 482–483.
16. Vievis, m.// Ar meni tų ažerų? : Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – P. 163.
17. Vievis. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, [2010]. – P. 136–137.
18. Vievis. – Iliustr. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 475–478.
19. Vievis. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 748.
20. Jewje // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich: Haag – Kępy. – Warszawa, 1882. – T. 3, p. 569–570; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_III/569>.
21. Литва, Вильнюс, Мелетий Смотрицкий – навсегда у истоков грамматики русской : сборник материалов семинаров и конференций 2006–2009 г. ; Lietuva, Vilnius, Meletij Smotrickij – rusų gramatikos ištakose visiems laikams : 2006-2009 m. seminarų ir konferencijų medžiagos rinkinys. – Vilnius, 2010. – 113, [2] p.
22. Кароткi, Уладзiмiр Георгiевiч. Meletijus Smotrickis : [1578–1633] // Senosios Lietuvos literatūra, 1253–1795. – Vilnius, 2011. – P. 227–235.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016

Apie Vievio miesto struktūrą rašyta „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [19]. Joje teigiama, jog miesto plano struktūra – radialinė, o jo centre – keturkampė aikštė. Dauguma pastatų išsidėstę tvarkingais kvartalais. Senesnioji miesto dalis išsidėsčiusi tarp magistralės ir ežero [19].

Apie XVII–XIX a. egzistavusią Vievio dvarvietę, kuri nėra išlikusi, informacijos galima rasti leidinyje „Lietuvos dvarai“ [15]. Dvarvietė yra saugoma valstybės.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas XX a. pradžios Vievio miesto atvirukas [17].

1600 m. Vievyje Oginskis pastatė unitams bažnyčią ir vienuolyną. Bažnyčiai sudegus, 1796 m. pastatyta nauja, kuri rusų buvo supravoslavinta ir bažnyčia tapo cerkvė [7]. Ją 1812 m. sudegino Napoleono pulkai [12, 13]. 1842 m. (ar 1843 m.) pastatyta dabartinė – stačiatikių Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė [7, 12]. Joje saugomos vertingos XX a. pr. ikonos.
Apie Vievio vienuolyną, cerkvę rašyta Reginos Laukaitytės monografijoje „Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje“ [8], taip pat Andriaus Marcinkevičiaus, Sauliaus Kaubrio leidinyje „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, 1918–1939 m.“ [9], Inetos Bricaitės straipsnyje [1].
Vievio stačiatikių kapinėse yra Vievio visų rusų Šventųjų koplyčia, pastatyta 1936 m.

Prieškaryje pradėta statyti neobarokinė Vievio Šv. Onos bažnyčia, kuri buvo baigta tik 1931 m. 1907 m. projektą iš naujo suprojektavo inžinierius Vaclovas Michnevičius [3, 10, 12]. Bažnyčia dvibokštė, neobarokinio stiliaus, su klasicizmo elementais. Balsvų (gelsvų) plytų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dviaukščiais fasado lygiais. Vidus 3 navų, dengtas kryžminiais skliautais. Šventorių juosia mūrinė tvora su meniškais metaliniais vartais (archit. M. Vaidakavičius) [4].
Bažnyčioje yra vertingų paveikslų, skulptūrų. Daugiau apie bažnyčios istoriją, architektūrą informacijos galima rasti leidiniuose „Lietuvos katalikų bažnyčios“ [18], „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“ [10], „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ [11], „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“ [2]. Taip pat Julijos Kazarinos bakalauro darbe „Vievio šv. Onos bažnyčia: architektūros ir dailės paveldas“, kuris publikuotas Vievio parapijos internetinėje svetainėje [6].

Vievyje yra keletas objektų, įtrauktų į kultūros vertybių registrą (žr.: adresu):
Vievio dvarvietė (u. k. 24155);
Vievio kapinėse yra palaidota 10 Lietuvos karių, žuvusių 1920–1921 m. (u. k. 17046) [14, 16];
Prie miesto bažnyčios, yra Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta. Čia yra 111 karių palaikai, žuvusių 1944 m. liepos pradžioje (u. k. 11289); Aikštėje priešais bažnyčią 2004 m. Rusijos ambasados Lietuvoje lėšomis atstatytas memorialas.
Vievyje yra Kultūros paveldo objektu paskelbtas 1900 m. statytas geležinkelio stoties sandėlis [u. k. 30619] (Stoties g. 26, Vievis).

1981 m. rastas Vievio lobis. Jį sudarė LDK, Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Rygos, Rusijos monetos, LDK, Lenkijos, Livonijos šilingų falsifikatai. 786 lobio monetos saugomos Trakų istorijos muziejuje, 10 monetų – Lietuvos nacionaliniame muziejuje [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bricaitė, Ineta. Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė // Elektrėnų kronika. – 2014, saus. 3–vas. 6, p. 6.
2. Gustaitis, Rolandas. Vievio Šv. Onos bažnyčia // Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios. – Kaunas, [2013]. – P. 76–79.
3. Gustaitis, Rolandas. Vievis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 248–249.
4. Ickevičius, Augustinas. Kulto pastatai // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 228–229.
5. Ivanauskas, Eugenijus. Vievio lobis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – [T.] 25, p. 145.
6. Kazarina, Julija. Vievio šv. Onos bažnyčia: architektūros ir dailės paveldas: [bakalauro darbas]. – 2012.
7. Kviklys, Bronius. Vievis. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 509–511.
8. Laukaitytė, Regina. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. – Vilnius, 2003. – 315, [1] p. : iliustr.
9. Marcinkevičius, Andrius. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, 1918–1939 m. / Andrius Marcinkevičius, Saulius Kaubrys. – Vilnius, 2003. – 278, [2] p., [6] iliustr.
10. Misius, Kazys. Vievio parapija: Vievio šv. Onos bažnyčia / Kazys Misius, Svetlana Poligienė. – Iliustr. // Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas. – Vilnius, 2008. – P. 178–195.
11. Poligienė, Svetlana. Vievio Šv. Onos bažnyčia / Svetlana Poligienė, Aloyzas Petrašiūnas. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius, 2006. – P. 120–123.
12. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 83–90.
13. Semaška, Algimantas. Vievis. – Iliustr. // Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, [2005]. – P. 100–101.
14. Vasiliauskas, Zenonas. Lietuvos karių kapai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 2, p. 93.
15. Vievis // Lietuvos dvarai. – Vilnius, [2010]. – P. 460.
16. Vievis: [karių kapinės]. – Iliustr. // Atminimo knyga. – Vilnius, 2006. – P. 73.
17. Vievis : [miesto ir jo apylinkių fotografinių atvirukų kolekcija iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fondų]. – [Vievis][grafika]. – [S.l. : s.n., 19–]. 1 fotoatvirukas; Prieiga per internetą: <https://elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/288/176220.jpg?sequence=1&isAllowed=y>.
18. Vievis: [Šv. Onos bažnyčia] // Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius, 1993. – P. 103.
19. Vievis. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 748.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2019

(Apie architektūros objektus, žr. sk. „Trumpa urbanistinė ir architektūros apžvalga“)

Apie miesto istoriją ir lankytinus objektus daug informacijos galima rasti įvairiuose turistiniuose vadovuose ir tokio tipo leidiniuose: „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“ [12], „Automagistralės ir jų intriguojančios šalikelės“ [13], „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ [2], „Kelionės iš Vilniaus“ [10], „Lietuvos keliais“ [9], „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [3]. Vievio ežeras aprašytas leidinyje „Ežerai gimsta, bręsta ir miršta“ [6].

Geologijos muziejus Vievyje įkurtas 1992 m. 2000 m. jam suteiktas savarankiškos organizacijos – Lietuvos geologijos muziejaus statusas. 2015 m. Lietuvos geologijos muziejus pertvarkytas ir sujungtas su Lietuvos geologijos tarnyba, tad nuo šių metų sausio 1 d. jis veikia kaip šios tarnybos padalinys – Žemės gelmių informacijos centras. Tai vienintelis muziejus, kuriame atsispindi Lietuvos žemės gelmės [1] (Vievis, Taikos g. 2, „Vievio seniūnija“).
Jame įrengta geologo profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus (1923–1997) memorialinė ekspozicija.

Vievyje įsikūręs Kelių muziejus. Jis atidarytas 1995 m. spalio 19 d. ir yra pirmasis Kelių muziejus Lietuvoje (Vievis, Kauno g. 14, „Vievio seniūnija“) [11].

2015 m. gegužės 23 d. Vievyje, miesto bažnyčios aikštėje, atidengtas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II (skulpt. Vytautas Nalivaika, archit. – Arūnas Butrimavičius), pažymint popiežiaus paskelbimo šventuoju ir apsilankymo Lietuvoje 20-ąsias metines.

2002 m. Vievio miesto aikštėje atidengtas paminklas pirmosios slavų gramatikos autoriui Maksimui Meletijui Smotrickiui. Ant paminklo lietuvių ir ukrainiečių kalbomis išgraviruotas užrašas: „1618–1619 m. Vievyje Vilniaus brolijos spaustuvėje, (Bogdano Oginskio labdaros dėka) įžymusis ukrainiečių bažnyčios ir švietimo veikėjas, žinomas filologas Maksimas Meletijus Smotrickis (apie 1575–1634 sausio 9d.) išleido pirmą pilną bažnytinės slavų kalbos gramatiką, padėjusią pamatus slavistikos mokslui Rytų Europoje, „Slavų kalbos gramatikos taisyklės“.

Ant Vievyje esančio gyvenamojo namo (Vilniaus g. 28), kuriame gyveno vaistininkas, knygnešys, lietuvybės skleidėjas Jurgis Milančius ir rašytoja Lazdynų Pelėda-Sofija Pšibiliauskienė iškelta memorialinė lenta abejoms minėtoms asmenybėms. Ji atidengta 1990 m. vasario 16 d. 2018 m. Jurgio Milančiaus vardu pavadinta Vievio pradinė mokykla.

Vievio Cerkvėje yra šios į kultūros paveldo registrą įtrauktos ikonos „Šv. Josifas Belgorodskis“, „Šv. Feodosijus – Ugličio arkivyskupas“, „Šv. Serafimas Sarovskis“. Vievio Šv. Onos bažnyčioje saugomi paveikslai „Marija Rožančinė“, „Šv. Cecilija“, ikona „Šv. Aleksejus – Maskvos mitropolitas“, skulptūra „Nukryžiuotasis“. Apie jas rašyta „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [4, 7]

Vievyje, prie bažnyčios, yra tarybinių karių kapinės. Vievio kapinėse yra palaidota 10 Lietuvos karių, žuvusių 1920–1921 m. Čia taip pat palaidoti: vaistininkas, knygnešys Jurgis Milančius (1869–1956) [6], pasienyje 1931 m. lenko nušautas pasienietis Jurgis Kybartas, muzikas, chorvedys Julius Jurgaitis [5].
Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Česlovas Kavaliauskas [3, 9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Česnauskaitė, Raminta. Lietuvos žemės gelmių biblioteka // Elektrėnų kronika. – 2015, spal. 2–8, p. 6.
2. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Įdomiausios kelionės po Lietuvą. – Kaunas , [2012]. – P. 98–103.
3. Gustaitis, Rolandas. Vievis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 248–249.
4. Indriulaitis, Aleksandras. Vievio cerkvės ikonos // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 2, p. 94.
5. Jurgaitis Julius (1927–1997). Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/zymus-elektrenu-krasto-zmones/krastieciai/j/651>.
6. Kilkus, Kęstutis. Vievis // Ežerai gimsta, bręsta ir miršta. – Vilnius, 1969. – P. 77–78.
7. Mikėnas, Saulius. Vievio bažnyčios dailės kūriniai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 2, p. 94–95.
8. Milančius Jurgis (1869–1956). Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/zymus-elektrenu-krasto-zmones/krastieciai/m/654>.
9. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 83–90.
10. Semaška, Algimantas. Vievis. – Iliustr. // Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, [2005]. – P. 100–101.
11. Vievis // Lietuva [Kartografija]. – Vilnius, [2010]. – P. 114.
12. Vievis. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, [2010]. – P. 136–137.
13. Vievis. Elektrėnai. – Iliustr. // Automagistralės ir jų intriguojančios šalikelės. – Vilnius, 2000. – P. 28–30.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2019

Vievio etnokultūrinės tradicijos. – Elektrėnai, 2006. Knygos viršelis

Vievio etnokultūrinės tradicijos. – Elektrėnai, 2006. Knygos viršelis

Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų“ [8] bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [7] užrašyti kaimo gyventojų pasakojimai, legendos apie šį kaimą ir jo gyventojus. Pasakojimus surinko ir užrašė Ona Rasutė Šakienė.

Leidinyje „Vievio etnokultūrinės tradicijos“ [6] surinkti Vievio krašto etnokultūros puoselėtojų atsiminimai.

Apie Vievį sukurta eilėraščių, pvz. Elenos Vidrinskienės „Miestas“ [1]. 2007 m. išleista vaikų kūrybos knyga „Žvelgiu į Vievį“ [9].

Net keletas Vievio legendų susijusios su Napoleonu. Pasakojama, jog jis 1812 m. yra nakvojęs šalia kapinių stovėjusiose klebonijoje. Tačiau tikrai žinoma tik dėl to, jog Vievyje nakvojo vienas žymiausių Napoleono karo vadų – Neapolio karalius Muratas [3]. Apie Napoleono kariuomenę Vievio apylinkėse pasakojama prancūzų armijos maršalo de Kasteliano dienoraščio ištraukoje leidinyje „Napoleono armija Lietuvoje“ [2]. Taip pat Vievyje žinoma legenda apie Napoleono lobį, neva nuskendusį Vievio ežere [4, 5].


Literatūra ir šaltiniai

1. Dobrovolskienė, Vilija. Elenos Vidrinskienės gimtojo kaimo įkvėpta kūryba // Elektrėnų kronika. – 2012, birž. 8–14, p. 6.
2. Everatt, Joseph. Iš maršalo de Kasteliano dienoraščio (1804–1862) // Napoleono armija Lietuvoje. – Vilnius, [2011]. – P. 46–57, 124–136.
3. Kviklys, Bronius. Vievis. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 509–511.
4. Pūrienė, Giedrė. Vievis ir spausdintas žodis neatsiejami daugiau nei 400 metų // Elektrėnų žinios. – 2015, liep. 28, p. 8-9.
5. Vaitkevičius, Vykintas. Archeologiniai duomenys apie Vievio spaustuvę // Knygotyra. – T. 51 (2008), p. 267–271.
6. Vievio etnokultūrinės tradicijos / [sudarytoja Janina Vasilavičienė]. – Elektrėnai, 2006. – 102, [1] p. : iliustr.
7. Vievis : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : etnografinė–istorinė apžvalga. – Vilnius, 2013. – P. 266–280.
8. Vievis, m.// Ar meni tų ažerų? : Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – P. 163.
9. Žvelgiu į Vievį : vaikų kūrybos knyga. – Vilnius, 2007. – 100 p. : iliustr.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016

Vievyje veikia Vievio miesto biblioteka (Trakų g. 11, Vievis). Ji yra Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialas.
Vievio miesto biblioteka įsteigta 1940 m. Pirmuoju bibliotekos vedėju buvo paskirtas J. Zavadskas. 1950–1962 m., Vieviui tapus rajono centru, biblioteka atliko rajoninės bibliotekos funkcijas. 1952 m. liepos mėn. buvo naujai įsteigta rajoninė vaikų biblioteka, kuri vėliau buvo sujungta su miesto biblioteka. Likvidavus Vievio rajoną, biblioteka tapo Trakų rajono VB filialu, o 2000 m. reorganizavus šį rajoną – Elektrėnų savivaldybės Viešosios bibliotekos filialu [1, 2, 3].

Apie Vievio miesto bibliotekos istoriją informacijos galima rasti Janinos Vasilavičienės sudarytame leidinyje „Vievio miesto bibliotekos istorijos puslapiai, 1940–2000“ [3]. Taip pat monografijoje „Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija“ [1] esančiame Ingos Sūnelaitienės ir J. Vasilavičienės straipsnyje bei Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos svetainėje [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Sūnelaitienė, Inga. Vievio miesto filialas / Inga Sūnelaitienė, Janina Vasilavičienė // Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. – Vilnius, 2012. – P. 147–153.
2. Vievio miesto biblioteka. Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/bibliotekos-filialai/vievio-miesto-biblioteka/535>.
3. Vievio miesto bibliotekos istorijos puslapiai, 1940–2000 . – Vievis, 2000. – 31, [2] p., įsk. virš. : iliustr.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2019

Objektai
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/vievio-miestas/"]