Vievio miesto ir jo apylinkių istorija. – Kaišiadorys, 2022. Knygos viršelis

2022 metais išleistas pažintinio pobūdžio leidinys „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“ Vievio vardo 500 metų sukakčiai paminėti [11]. Tais pačiais, 2022 metais, Vievis tapo Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Medžiaga knygai surinkta iš istorinių ir biografinių knygų, enciklopedijų, gyventojų atsiminimų ir senų nuotraukų. Leidiniui medžiagą rinko Romutė Lapinskienė, Almantas Kulbis, Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, Valentina Petniūnienė, Audronė Stepankevičiūtė. Knygoje rašoma apie geležinkelio statybas, Vievio paukštyną, kitas verslo įmones, miesto mokyklas. Knygoje paminėti iš Vievio kilę garsūs meno žmonės Jaroslavas Cechanovičius, Dainius Pulauskas, Imantas Jankaitis, Gintaras Rinkevičius, Tadas Šumskas. Leidinyje aprašytas vieviečių kultūrinis gyvenimas, Vievio bibliotekos įsikūrimo istorija.

Apie Vievį nemažai informacijos galima rasti Augustino Ickevičiaus surinktoje medžiagoje, kuri spausdinta leidinyje „Elektrėnai“ [3], apie Vievį taip pat rašyta Rolando Gustaičio leidinyje „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [2], iliustruotame žinyne „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“ [19], Broniaus Kviklio enciklopedinio leidinio „Mūsų Lietuva“ I tome [4] ir kt.
Apie Vievio miestą ir to paties pavadinimo ežerą rašyta „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [15], „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [13], „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [21], „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ [1] ir kt.

Muzikevičius, Algimantas. Vievis žemėlapiuose. – Vilnius, 2022. Knygos viršelis

2022 m. išleistas Algimanto Muzikevičiaus leidinys „Vievis žemėlapiuose“ [5]. Leidinyje pristatomi 88 istoriniai ir šiuolaikiniai žemėlapiai, kuriuose buvo pažymėtas Vievis. Chornologiškas leidinys apima laikotarpį nuo pirmojo žinomo Vievio paminėjimo žemėlapyje 1597-aisiais iki šių dienų. Pristatomi visi žinomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpio žemėlapiai, kuriuose pažymėtas Vievis, akcentuojant miesto pavadinimo (transkripcijos, rašybos) kaitą įvairiais istorijos laikotarpiais.

Iš Vlado Drėmos archyvinės medžiagos parengtame leidinyje „LDK miestai ir miesteliai“ [12] pateikiami rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimas Vievio miestelis, pateikiamas Vievio aprašymas.
Keletą XIX–XX a. Vievio miesto plano schemų bei fotografijų galima rasti tęstinio leidinio „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ II tome [20].

Apie Vievį (Jewje) rašyta 1890 m. „Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne“ [22].

Leidinyje „Vievio etnokultūrinės tradicijos“ [10] surinkti Vievio krašto kultūros puoselėtojų atsiminimai, dainos, pateikti trumpi etnografinių kolektyvų aprašymai, tautodailininkų darbai ir kt.
Vievio miesto legendas, užrašytus gyventojų pasakojimus galima rasti Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų“ [18] bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [16]. Pasakojimus surinko ir užrašė Ona Rasutė Šakienė.

Kada tiksliai įkurtas Vievis tiksliai nežinoma. Pasak A. Ickevičiaus, miestas išaugo iš dvaro, kuris šaltiniuose minimas nuo XVI a. [3]. Algimantas Semaška teigia, jog dvaras pirmą kartą paminėtas 1522 m. [7], kitur data jau pasikeitusi – 1539 m. [6]. B. Kviklys teigia, jog LDK laikais Vievis buvo dvaras, tačiau tikslių žinių, kada jis buvo įkurtas, nėra. Autorius taip pat teigia, jog pirmasis išlikęs dvaro inventorius yra 1577 m. spalio 17 d. [4]. Dvaras tuomet buvo apleistas, negyvenamas.
XVII a. pr. veikė spaustuvė, spausdinusi daugiausiai religines knygas slavų kalba [4]. Kur stovėjo spaustuvė, išsiaiškinta tik 2007 m. archeologinių tyrimų metu.
1619 m. Vievio spaustuvėje išspausdinta Meletijaus Smotrickio „Taisyklingos sintagmatikos slavų gramatika“ [4]. Daugiau apie šį leidinį informacijos galima rasti 2006–2009 m. seminarų ir konferencijų medžiagos rinkinyje „Литва, Вильнюс, Мелетий Смотрицкий – навсегда у истоков грамматики русской : сборник материалов семинаров и конференций 2006–2009 г. ; Lietuva, Vilnius, Meletij Smotrickij – rusų gramatikos ištakose visiems laikams“ [23]. Apie slavų gramatiką ir apie Vievio spaustuvę taip pat rašyta monografijoje „Lietuvos spaustuvės, 1522–1997“ [8], archeologo Vykinto Vaitkevičiaus straipsniuose [9], leidinyje „Senosios Lietuvos literatūra, 1253–1795“ [24].

Vievio miesto herbas

XIX a. 2-ojoje pusėje Vievis pradėjo augti, 1862 m. nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva ir Vievyje pastačius geležinkelio stotį [3]. Carinės Rusijos laikais buvo valsčiaus centras. Nuo 1920 m. buvo okupuotas Lenkijos. Tarpukario Vievis atsidūrė pasienyje, prie pat demarkacinės linijos su Lenkija. Vievis buvo paskutinioji stotis sostinės link, kadangi geležinkelis į Vilnių buvo uždarytas [4, 21].
1942 m. Vievyje buvo darbo stovykla. Pokario metais buvo rajono centras, jį panaikinus miestas prijungtas prie Trakų rajono [3, 4]. 1950 m. Vieviui suteiktos miesto teisės, 1954 m. dalis miesto prijungta prie Ausieniškių apylinkės, Balceriškių apylinkės ir Pakalniškių apylinkės.

1999 m. gegužės 22 d. patvirtintas Vievio herbas. Mėlyname fone vaizduojamos senovinės spausdinimo staklės (presas). Taip įamžintas Oginskių įkurtos ir XVII a. veikusios spaustuvės atminimas. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis [17].
2000 m. Vievis tapo Elektrėnų savivaldybės dalimi.

„Versmės“ leidykla nuo 2010 m. rengia monografiją „Vievis“ – „Lietuvos valsčių“ serijos knygą, skiriamą Lietuvos tūkstantmečiui (1009–2009).

Literatūra ir šaltiniai

1. Baliulis, Algirdas. Vievis / Algirdas Baliulis; Kazys Misius. – Iliustr. // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – Vilnius, 1988. – T. 4, p. 514.
2. Gustaitis, Rolandas. Vievis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 248–249.
3. Ickevičius, Augustinas. Vievio seniūnija // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 179–264.
4. Kviklys, Bronius. Vievis. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 509–511.
5. Muzikevičius, Algimantas. Vievis žemėlapiuose. – Vilnius, 2022.
6. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 83–90.
7. Semaška, Algimantas. Vievis. – Iliustr. // Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, [2005]. – P. 100–101.
8. Užtupas, Vilius. Vievio spaustuvė (1611–1646) // Lietuvos spaustuvės, 1522–1997. – Vilnius, 1998. – P. 343–344.
9. Vaitkevičius, Vykintas. Archeologiniai duomenys apie Vievio spaustuvę // Knygotyra. – T. 51 (2008), p. 267–271.
10. Vievio etnokultūrinės tradicijos / [sudarytoja Janina Vasilavičienė]. – Elektrėnai, 2006. – 102, [1] p. : iliustr.
11. Vievio miesto ir jo apylinkių istorija. – [Vievis], 2022. – 143, [1] p.: iliustr., portr., žml., nat.
12. Vievis // LDK miestai ir miesteliai. – Vilnius, 2006. – P. 791, 792.
13. Vievis // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1984. – T. 12, p. 238–239.
14. Vievis // Lietuvos miestų vardai. – Vilnius, 2004. – P. 249.
15. Vievis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – [T.] 25, p. 145–146; Prieiga per internetą:<https://www.vle.lt/straipsnis/vievis-1/>.
16. Vievis: [gyventojų pasakojimai] // Buvom : etnografinė–istorinė apžvalga. – Vilnius, 2013. – P. 266–280; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-vievio-seniunija/>.
17. Vievis: [herbas ir vėliava]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, [2008]. – P. 482–483.
18. Vievis, m. // Ar meni tų ažerų? : Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – P. 163; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/amta_vievis/>.
19. Vievis. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, [2010]. – P. 136–137.
20. Vievis. – Iliustr. // Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 475–478.
21. Vievis. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 748.
22. Jewje // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich: Haag – Kępy. – Warszawa, 1882. – T. 3, p. 569–570; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_III/569>.
23. Литва, Вильнюс, Мелетий Смотрицкий – навсегда у истоков грамматики русской : сборник материалов семинаров и конференций 2006–2009 г. ; Lietuva, Vilnius, Meletij Smotrickij – rusų gramatikos ištakose visiems laikams : 2006-2009 m. seminarų ir konferencijų medžiagos rinkinys. – Vilnius, 2010. – 113, [2] p.
24. Кароткi, Уладзiмiр Георгiевiч. Meletijus Smotrickis : [1578–1633] // Senosios Lietuvos literatūra, 1253–1795. – Vilnius, 2011. – P. 227–235.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2022.

Apie Vievio miesto struktūrą rašyta „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ [19]. Joje teigiama, jog miesto plano struktūra – radialinė, o jo centre – keturkampė aikštė. Dauguma pastatų išsidėstę tvarkingais kvartalais. Senesnioji miesto dalis išsidėsčiusi tarp magistralės ir ežero [19].

Apie XVII–XIX a. egzistavusią Vievio dvarvietę, kuri nėra išlikusi, informacijos galima rasti leidinyje „Lietuvos dvarai“ [15]. Dvarvietė yra saugoma valstybės.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas XX a. pradžios Vievio miesto atvirukas [17].

1600 m. Vievyje Oginskis pastatė unitams bažnyčią ir vienuolyną. Bažnyčiai sudegus, 1796 m. pastatyta nauja, kuri rusų buvo supravoslavinta ir bažnyčia tapo cerkvė [7]. Ją 1812 m. sudegino Napoleono pulkai [12, 13]. 1842 m. (ar 1843 m.) pastatyta dabartinė – stačiatikių Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė [7, 12]. Joje saugomos vertingos XX a. pr. ikonos.
Apie Vievio vienuolyną, cerkvę rašyta Reginos Laukaitytės monografijoje „Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje“ [8], taip pat Andriaus Marcinkevičiaus, Sauliaus Kaubrio leidinyje „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, 1918–1939 m.“ [9], Inetos Bricaitės straipsnyje [1].
Vievio stačiatikių kapinėse yra Vievio visų rusų Šventųjų koplyčia, pastatyta 1936 m.

Prieškaryje pradėta statyti neobarokinė Vievio Šv. Onos bažnyčia, kuri buvo baigta tik 1931 m. 1907 m. projektą iš naujo suprojektavo inžinierius Vaclovas Michnevičius [3, 10, 12]. Bažnyčia dvibokštė, neobarokinio stiliaus, su klasicizmo elementais. Balsvų (gelsvų) plytų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dviaukščiais fasado lygiais. Vidus 3 navų, dengtas kryžminiais skliautais. Šventorių juosia mūrinė tvora su meniškais metaliniais vartais (archit. M. Vaidakavičius) [4].
Bažnyčioje yra vertingų paveikslų, skulptūrų. Daugiau apie bažnyčios istoriją, architektūrą informacijos galima rasti leidiniuose „Lietuvos katalikų bažnyčios“ [18], „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“ [10], „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ [11], „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios“ [2]. Taip pat Julijos Kazarinos bakalauro darbe „Vievio šv. Onos bažnyčia: architektūros ir dailės paveldas“, kuris publikuotas Vievio parapijos internetinėje svetainėje [6].

Vievyje yra keletas objektų, įtrauktų į kultūros vertybių registrą (žr.: adresu):
Vievio dvarvietė (u. k. 24155);
Vievio kapinėse yra palaidota 10 Lietuvos karių, žuvusių 1920–1921 m. (u. k. 17046) [14, 16];
Prie miesto bažnyčios, yra Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta. Čia yra 111 karių palaikai, žuvusių 1944 m. liepos pradžioje (u. k. 11289); Aikštėje priešais bažnyčią 2004 m. Rusijos ambasados Lietuvoje lėšomis atstatytas memorialas.
Vievyje yra Kultūros paveldo objektu paskelbtas 1900 m. statytas geležinkelio stoties sandėlis [u. k. 30619] (Stoties g. 26, Vievis).

1981 m. rastas Vievio lobis. Jį sudarė LDK, Lenkijos, Livonijos, Prūsijos, Rygos, Rusijos monetos, LDK, Lenkijos, Livonijos šilingų falsifikatai. 786 lobio monetos saugomos Trakų istorijos muziejuje, 10 monetų – Lietuvos nacionaliniame muziejuje [5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Bricaitė, Ineta. Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė // Elektrėnų kronika. – 2014, saus. 3–vas. 6, p. 6.
2. Gustaitis, Rolandas. Vievio Šv. Onos bažnyčia // Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios. – Kaunas, [2013]. – P. 76–79.
3. Gustaitis, Rolandas. Vievis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 248–249.
4. Ickevičius, Augustinas. Kulto pastatai // Elektrėnai. – Vilnius, 2006. – P. 228–229.
5. Ivanauskas, Eugenijus. Vievio lobis // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2014. – [T.] 25, p. 145; Prieiga per internetą: <https://www.vle.lt/straipsnis/vievio-lobis/>.
6. Kazarina, Julija. Vievio šv. Onos bažnyčia: architektūros ir dailės paveldas: [bakalauro darbas]. – 2012.
7. Kviklys, Bronius. Vievis. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 509–511.
8. Laukaitytė, Regina. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. – Vilnius, 2003. – 315, [1] p. : iliustr.
9. Marcinkevičius, Andrius. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, 1918–1939 m. / Andrius Marcinkevičius, Saulius Kaubrys. – Vilnius, 2003. – 278, [2] p., [6] iliustr.
10. Misius, Kazys. Vievio parapija: Vievio šv. Onos bažnyčia / Kazys Misius, Svetlana Poligienė. – Iliustr. // Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas. – Vilnius, 2008. – P. 178–195.
11. Poligienė, Svetlana. Vievio Šv. Onos bažnyčia / Svetlana Poligienė, Aloyzas Petrašiūnas. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius, 2006. – P. 120–123.
12. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 83–90.
13. Semaška, Algimantas. Vievis. – Iliustr. // Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, [2005]. – P. 100–101.
14. Vasiliauskas, Zenonas. Lietuvos karių kapai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 2, p. 93.
15. Vievis // Lietuvos dvarai. – Vilnius, [2010]. – P. 460.
16. Vievis: [karių kapinės]. – Iliustr. // Atminimo knyga. – Vilnius, 2006. – P. 73.
17. Vievis : [miesto ir jo apylinkių fotografinių atvirukų kolekcija iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fondų]. – [Vievis][grafika]. – [S.l. : s.n., 19–]. 1 fotoatvirukas; Prieiga per internetą: <https://elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/288/176220.jpg?sequence=1&isAllowed=y>.
18. Vievis: [Šv. Onos bažnyčia] // Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius, 1993. – P. 103.
19. Vievis. – Iliustr. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 748.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2022.

(Apie architektūros objektus, žr. sk. „Trumpa urbanistinė ir architektūros apžvalga“)

Apie miesto istoriją ir lankytinus objektus daug informacijos galima rasti įvairiuose turistiniuose vadovuose ir tokio tipo leidiniuose: „153 įdomiausi Lietuvos miesteliai“ [12], „Automagistralės ir jų intriguojančios šalikelės“ [13], „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ [2], „Kelionės iš Vilniaus“ [10], „Lietuvos keliais“ [9], „Lietuvos miestai ir miesteliai“ [3]. Vievio ežeras aprašytas leidinyje „Ežerai gimsta, bręsta ir miršta“ [6].

Geologijos muziejus Vievyje įkurtas 1992 m. 2000 m. jam suteiktas savarankiškos organizacijos – Lietuvos geologijos muziejaus statusas. 2015 m. Lietuvos geologijos muziejus pertvarkytas ir sujungtas su Lietuvos geologijos tarnyba, tad nuo šių metų sausio 1 d. jis veikia kaip šios tarnybos padalinys – Žemės gelmių informacijos centras. Tai vienintelis muziejus, kuriame atsispindi Lietuvos žemės gelmės [1] (Vievis, Taikos g. 2, „Vievio seniūnija“).
Jame įrengta geologo profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus (1923–1997) memorialinė ekspozicija.

Vievyje įsikūręs Kelių muziejus. Jis atidarytas 1995 m. spalio 19 d. ir yra pirmasis Kelių muziejus Lietuvoje (Vievis, Kauno g. 14, „Vievio seniūnija“) [11].

2015 m. gegužės 23 d. Vievyje, miesto bažnyčios aikštėje, atidengtas paminklas popiežiui Jonui Pauliui II (skulpt. Vytautas Nalivaika, archit. – Arūnas Butrimavičius), pažymint popiežiaus paskelbimo šventuoju ir apsilankymo Lietuvoje 20-ąsias metines.

2002 m. Vievio miesto aikštėje atidengtas paminklas pirmosios slavų gramatikos autoriui Maksimui Meletijui Smotrickiui. Ant paminklo lietuvių ir ukrainiečių kalbomis išgraviruotas užrašas: „1618–1619 m. Vievyje Vilniaus brolijos spaustuvėje, (Bogdano Oginskio labdaros dėka) įžymusis ukrainiečių bažnyčios ir švietimo veikėjas, žinomas filologas Maksimas Meletijus Smotrickis (apie 1575–1634 sausio 9d.) išleido pirmą pilną bažnytinės slavų kalbos gramatiką, padėjusią pamatus slavistikos mokslui Rytų Europoje, „Slavų kalbos gramatikos taisyklės“.

Ant Vievyje esančio gyvenamojo namo (Vilniaus g. 28), kuriame gyveno vaistininkas, knygnešys, lietuvybės skleidėjas Jurgis Milančius ir rašytoja Lazdynų Pelėda-Sofija Pšibiliauskienė iškelta memorialinė lenta abejoms minėtoms asmenybėms. Ji atidengta 1990 m. vasario 16 d. 2018 m. Jurgio Milančiaus vardu pavadinta Vievio pradinė mokykla.

Vievio Cerkvėje yra šios į kultūros paveldo registrą įtrauktos ikonos „Šv. Josifas Belgorodskis“, „Šv. Feodosijus – Ugličio arkivyskupas“, „Šv. Serafimas Sarovskis“. Vievio Šv. Onos bažnyčioje saugomi paveikslai „Marija Rožančinė“, „Šv. Cecilija“, ikona „Šv. Aleksejus – Maskvos mitropolitas“, skulptūra „Nukryžiuotasis“. Apie jas rašyta „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [4, 7]

Vievyje, prie bažnyčios, yra tarybinių karių kapinės. Vievio kapinėse yra palaidota 10 Lietuvos karių, žuvusių 1920–1921 m. Čia taip pat palaidoti: vaistininkas, knygnešys Jurgis Milančius (1869–1956) [6], pasienyje 1931 m. lenko nušautas pasienietis Jurgis Kybartas, muzikas, chorvedys Julius Jurgaitis [5].
Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Česlovas Kavaliauskas [3, 9].

Literatūra ir šaltiniai

1. Česnauskaitė, Raminta. Lietuvos žemės gelmių biblioteka // Elektrėnų kronika. – 2015, spal. 2–8, p. 6; Prieiga per internetą: <https://www.kronika.lt/lietuvos-zemes-gelmiu-biblioteka-vievyje/>.
2. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Įdomiausios kelionės po Lietuvą. – Kaunas , [2012]. – P. 98–103.
3. Gustaitis, Rolandas. Vievis // Lietuvos miestai ir miesteliai. – Kaunas, [2014]. – P. 248–249.
4. Indriulaitis, Aleksandras. Vievio cerkvės ikonos // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 2, p. 94.
5. Jurgaitis Julius (1927–1997). Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/zymus-elektrenu-krasto-zmones/krastieciai/j/651>.
6. Kilkus, Kęstutis. Vievis // Ežerai gimsta, bręsta ir miršta. – Vilnius, 1969. – P. 77–78.
7. Mikėnas, Saulius. Vievio bažnyčios dailės kūriniai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1996. – T. 1, d. 2, p. 94–95.
8. Milančius Jurgis (1869–1956). Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2019-02-25]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/zymus-elektrenu-krasto-zmones/krastieciai/m/654>.
9. Semaška, Algimantas. Elektrėnų savivaldybė : Vievis // Lietuvos keliais. – Vilnius, 2008. – P. 83–90.
10. Semaška, Algimantas. Vievis. – Iliustr. // Kelionės iš Vilniaus. – Vilnius, [2005]. – P. 100–101.
11. Vievis // Lietuva [Kartografija]. – Vilnius, [2010]. – P. 114.
12. Vievis. – Iliustr. // 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, [2010]. – P. 136–137.
13. Vievis. Elektrėnai. – Iliustr. // Automagistralės ir jų intriguojančios šalikelės. – Vilnius, 2000. – P. 28–30.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2022.

Vievio etnokultūrinės tradicijos. – Elektrėnai, 2006. Knygos viršelis

Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų“ [8] bei Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ [7] užrašyti kaimo gyventojų pasakojimai, legendos apie šį kaimą ir jo gyventojus. Pasakojimus surinko ir užrašė Ona Rasutė Šakienė.

Leidinyje „Vievio etnokultūrinės tradicijos“ [6] surinkti Vievio krašto etnokultūros puoselėtojų atsiminimai.

Apie Vievį sukurta eilėraščių, pvz. Elenos Vidrinskienės „Miestas“ [1]. 2007 m. išleista vaikų kūrybos knyga „Žvelgiu į Vievį“ [9].

Net keletas Vievio legendų susijusios su Napoleonu. Pasakojama, jog jis 1812 m. yra nakvojęs šalia kapinių stovėjusiose klebonijoje. Tačiau tikrai žinoma tik dėl to, jog Vievyje nakvojo vienas žymiausių Napoleono karo vadų – Neapolio karalius Muratas [3]. Apie Napoleono kariuomenę Vievio apylinkėse pasakojama prancūzų armijos maršalo de Kasteliano dienoraščio ištraukoje leidinyje „Napoleono armija Lietuvoje“ [2]. Taip pat Vievyje žinoma legenda apie Napoleono lobį, neva nuskendusį Vievio ežere [4, 5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Dobrovolskienė, Vilija. Elenos Vidrinskienės gimtojo kaimo įkvėpta kūryba // Elektrėnų kronika. – 2012, birž. 8–14, p. 6; Prieiga per internetą: <https://www.kronika.lt/elenos-vidrinskiens-gimtojo-kaimo-kvpta-kryba/>.
2. Everatt, Joseph. Iš maršalo de Kasteliano dienoraščio (1804–1862) // Napoleono armija Lietuvoje. – Vilnius, [2011]. – P. 46–57, 124–136.
3. Kviklys, Bronius. Vievis. – Iliustr. // Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 509–511.
4. Pūrienė, Giedrė. Vievis ir spausdintas žodis neatsiejami daugiau nei 400 metų // Elektrėnų žinios. – 2015, liep. 28, p. 8-9.
5. Vaitkevičius, Vykintas. Archeologiniai duomenys apie Vievio spaustuvę // Knygotyra. – T. 51 (2008), p. 267–271; Prieiga per internetą: <https://www.lituanistika.lt/content/19302>.
6. Vievio etnokultūrinės tradicijos / [sudarytoja Janina Vasilavičienė]. – Elektrėnai, 2006. – 102, [1] p. : iliustr.
7. Vievis : [gyventojų pasakojimai] // Buvom : etnografinė–istorinė apžvalga. – Vilnius, 2013. – P. 266–280; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/buvom-vievio-seniunija/>.
8. Vievis, m. // Ar meni tų ažerų? : Elektrėnų krašto tautosaka. – Vilnius, 2009. – P. 163; Prieiga per internetą: <http://www.gomanta.lt/amta_vievis/>.
9. Žvelgiu į Vievį : vaikų kūrybos knyga. – Vilnius, 2007. – 100 p. : iliustr.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016.

Vievio miesto bibliotekos istorijos puslapiai 1940–2000. – Vievis, 2000. Knygos viršelis

Vievyje veikia Vievio miesto biblioteka (Trakų g. 11, Vievis). Ji yra Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialas.
Vievio miesto biblioteka įsteigta 1940 m. Pirmuoju bibliotekos vedėju buvo paskirtas J. Zavadskas. 1950–1962 m., Vieviui tapus rajono centru, biblioteka atliko rajoninės bibliotekos funkcijas. 1952 m. liepos mėn. buvo naujai įsteigta rajoninė vaikų biblioteka, kuri vėliau buvo sujungta su miesto biblioteka. Likvidavus Vievio rajoną, biblioteka tapo Trakų rajono VB filialu, o 2000 m. reorganizavus šį rajoną – Elektrėnų savivaldybės Viešosios bibliotekos filialu [1, 2, 3].

Minint Vievio miesto bibliotekos 60-metį išleista Janinos Vasilavičienės sudaryta knygelė „Vievio miesto bibliotekos istorijos puslapiai 1940–2000“. Leidinyje aprašoma Vievio bibliotekos įsteigimo istorija, paminėti bibliotekoje dirbę darbuotojai, svečių knygoje pasirašiusių žymių žmonių palinkėjimai.

Apie biblioteką rašoma monografijoje „Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija“ [1], Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos svetainėje [2].

Literatūra ir šaltiniai

1. Sūnelaitienė, Inga. Vievio miesto filialas / Inga Sūnelaitienė, Janina Vasilavičienė // Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. – Vilnius, 2012. – P. 147–153.
2. Vievio miesto biblioteka. Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2022 [žiūrėta 2022-04-29]. Prieiga per internetą: <https://www.elektrenai.mvb.lt/lt/bibliotekos-filialai/vievio-miesto-biblioteka/535>.
3. Vievio miesto bibliotekos istorijos puslapiai, 1940–2000 . – Vievis, 2000. – 31, [2] p., įsk. virš. : iliustr.

Parengė: Eglė Milkamanavičiūtė (Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka) 2016, 2022.