Vilniaus apskritis

Vilniaus apskritis. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Vilniaus apskritis. – Vilnius, 2007. Knygos viršelis

Dabartinė Vilniaus apskritis užima nemažą rytinės Lietuvos dalį. Ji ribojasi su Utenos, Alytaus, Kauno ir Panevėžio apskritimis. Visa rytinė apskrities riba ir dalis pietinės eina palei Baltarusijos (Gudijos) valstybinę sieną [22].

Vilniaus apskritis. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Vilniaus apskritis. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Apskritis – Lietuvos istorinis administracinis vienetas, egzistavęs nuo XIV a. Kaip administracinis vienetas su pertraukomis egzistavo iki 2010 m. Dabar Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių, kurios yra tik teritorinis, bet ne administracinis vienetas. Apskritis buvo Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje apskritys atkurtos Seimui vykdant teritorijos administracinių vienetų reformą ir 1994 m. liepos 19 d. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, pagal kurį Vilniaus apskričiai priskirtos Vilniaus miesto, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės ir Vilniaus rajonų savivaldybių teritorijos [10]. LR Vyriausybės 1995 m. kovo 1 dienos nutarimu buvo paskirtas Vilniaus apskrities valdytojas, taigi oficialiai atkurta Vilniaus apskritis [4]. Papildžius ir pakeitus anksčiau priimtą LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, 2000 m. buvo naujai įsteigta Elektrėnų savivaldybė, irgi priklausanti Vilniaus apskričiai. Apskrityje yra 16 miestų. 2010 m. įvykdyta Lietuvos apskričių administracijų reforma. Buvo panaikintos apskričių viršininkų administracijos. Dalį jų funkcijų perėmė valstybė, dalis perduota savivaldybėms.

Statistika. Vilniaus apskritis yra didžiausia iš dešimties Lietuvos apskričių, jos teritorija užima 9731 kv. km. Apskrityje 2011 m. surašymo duomenimis buvo 810403 gyventojai (žr. adresu, p. 11). Pateikiamoje lentelėje galima palyginti kai kuriuos duomenis apie šiuo metu Vilniaus apskričiai priklausančias vietoves [24].

Clipboard01

Vilniaus apskritis 2006. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Vilniaus apskritis 2006. – Vilnius, 2008. Knygos viršelis

Informacijos apie apskritį ir jos vietoves buvo pateikta Lietuvos statistikos departamento išleistame statistikos leidinyje „Vilniaus apskritis = Vilnius county“ (2007), taip pat leidiniuose „Lietuvos apskritys = Districts of Lithuania“ (1994–2012) ir „Lietuvos statistikos metraštis = Statistical yearbook of Lithuania“ (įvairių metų, yra ir internete). Naujausi duomenys pateikiami Lietuvos statistikos departamento Oficialiosios statistikos portale (žr. adresu). Senųjų statistikos duomenų taip pat galima ieškoti Lietuvos statistikos departamento svetainėje, o Vilniaus vaivadijos statistikos duomenų galima rasti tarpukario metų leidiniuose „Związki samorządowe Województwa Wileńskiego w świetle liczb“ (Wilno, 1934–1938) ir „Związki komunalne Województwa Wileńskiego w świetle liczb“ (Wilno, 1930-) ir kituose.

Istorijos dokumentuose Vilniaus apskritis, priklausiusi Vilniaus vaivadijai, minima nuo XVI amžiaus. Per ilgą istorijos tarpsnį daug kartų keitėsi apskrities plotas, taip pat jai priklausančios teritorijos. Po 1795 metų, Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, Vilniaus apskritis įėjo į Vilniaus gubernijos sudėtį [19]. Nuo 1843 m., kai buvo sudaryta Vilniaus gubernija, iki 1915 m. Vilniaus apskrityje buvo 18 valsčių: Bistricos, Gelvonų, Giedraičių, Iljinsko (Turgelių), Joniškio, Maišiagalos, Mickūnų, Molėtų, Musninkų, Nemenčinės, Paberžės, Riešės, Rudaminos, Rukainių, Šalčininkų, Širvintų, Šumsko, ir Varnionių [9].
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiams okupavus beveik visą Lietuvą, 1915–1918 m. Lietuvos apskritys sudarė dalį Oberosto teritorijos. Po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijai ėmus reikšti pretenzijas į rytinę Lietuvos dalį, atsirado Vilnijos ir Vilniaus krašto (lenk. „Wileńszcyzna“) pavadinimai. 1920 m. Lenkijai prisijungus šią teritoriją, terminai Vilnija ir Vilniaus kraštas įsigalėjo dar plačiau [27]. Okupuota dalis lietuvių spaudoje buvo iš pradžių vadinama Vilniaus žeme, lenkų okupuotu kraštu, Vilnija ir kitaip. Nuo 1922 m. oficialiuose raštuose ir spaudoje pradėtas vartoti Vilniaus krašto pavadinimas [18].

Vilniaus apskritis 70. – Vilnius, 2009. Leidinio viršelis

Vilniaus apskritis 70. – Vilnius, 2009. Leidinio viršelis

Lenkijos okupacija suardė Vilnijos regiono vientisumą. Gerokai mažesnė teritorijos dalis liko nepriklausomos Lietuvos valstybės sudėtyje. Vilnija – regionas, kurio centras yra Vilniaus miestas. Šį regioną sieja bendri istoriniai, ekonominiai, kultūriniai ir kitokie ryšiai [9]. Terminas Vilnija turi platesnę reikšmę nei Vilniaus apskritis. Teigiama, kad Vilnijos sąvoka turėtų apimti ne tik dabartinę Vilniaus apskritį, bet ir kitas teritorijas, esančias Lietuvos ir dabartinės Baltarusijos (Gudijos) valstybių teritorijose [8, 9]. Tarpukario metais Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte Seimo 1925 m. įstatymu buvo įsteigta Vilniaus vaivadija, kurią sudarė Vilniaus–Trakų, Švenčionių, Breslaujos ir Ašmenos apskritys [8, 19].
Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1939 m. spalio pabaigoje buvo sudaryta Vilniaus apskritis, kurią sudarė šie valsčiai: Nemenčinės, Paberžės, Riešės, Maišiogalos, Naujosios Vilnios, Trakų, Rudaminos, Medininkų [2]. Minint šio įvykio 70-metį, Vilniaus apskrities viršininko administracija išleido nedidelį, gausiai iliustruotą leidinį „Vilniaus apskritis 70“ (Vilnius, 2009).

1941–1944 m. Vilniaus apskritis priklausė Vilniaus krašto apygardai. Sovietinės okupacijos laikotarpiu 1950 m. apskritys Lietuvoje buvo panaikintos, o Vilniaus apskrities teritorijoje įsteigti Naujosios Vilnios, Vilniaus, Nemenčinės ir Šalčininkų rajonai [23].

Vilniaus krašto istorijai ir dabarčiai skirta nemaža leidinių. Net keletą darbų Vilniaus krašto tema tarpukario metais lietuvių ir lenkų kalbomis parašė lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjas, buvęs Lietuvos švietimo ministerijos įgaliotiniu lenkų okupuotame Vilniaus krašte, Vilniaus ir Kauno universitetų matematikos profesorius Zigmas Žemaitis, pats kilęs iš buvusio Vilniaus krašto (Ignalinos r.). 1918 m. buvo išleista jo, M. P. kriptonimu pasirašyta, brošiūra „O przyszłość miasta Wilna i gubernji Wileńskiej“ („Apie Vilniaus miesto ir Vilniaus gubernijos ateitį“ (Wilno, 1918). Z. Žemaitis nuolat rūpinosi Vilniaus krašto reikalais, sostinės grąžinimu Lietuvai. Po kelerių metų pasirodė kiek pataisytas minėtos knygelės leidimas pavadintas „Przyszłe losy Wilna i Wileńszczyzny” („Vilniaus ir Vilnijos ateitis“) (Wilno, 1922). Šioje, kaip ir ankstesnėse brošiūrose, profesorius įrodinėjo, kad Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi teisę į valstybingumą su sostine Vilniumi. Jis argumentuotai gynė Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai idėją.

Dr. Danieliaus Alseikos knygoje „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas, 19191934“ (Vilnius, 1935) rašoma apie atskirus lietuvių socialinius sluoksnius – kaimo ir miesto žmones, inteligentus. Aptariami partiškumo, tautiškumo, tikybos klausimai. Nemaža vietos skiriama lietuvių organizacijų veiklai nušviesti. Plačiausiai rašoma apie 1919 m. prof. M. Biržiškos iniciatyva įsteigtą tautinį komitetą, pavadintą Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu, kuris buvo laikomas Vilniaus krašto lietuvių atstovybe. Knygos autorius keletą metų pats dalyvavo šios organizacijos veikloje. 1923–1927 m. buvo komiteto pirmininku. Knygoje gana išsamiai, pamečiui, apžvelgiama Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veikla 1919–1933 metais. Autorius atskleidžia ir neigiamus to laikotarpio visuomeninio gyvenimo reiškinius.

Wilno i ziemia Wileńska.  –  Wilno, 1930. Knygos viršelis

Wilno i ziemia Wileńska. – Wilno, 1930. Knygos viršelis

Tarpukario metais Vilniuje buvo išleistas dviejų tomų didelio formato, gausiai iliustruotas (371 sunumeruota iliustracija) leidinys lenkų kalba „Wilno i ziemia Wileńska“ [32]. Jame įvairiais aspektais tiriamas Vilniaus kraštas – jo gamta, kultūra, spauda, etnografija, istorija, menas, literatūra ir kalba, bibliotekų istorija. Taip pat nagrinėjamos demografinės, religinės problemos. Prie kai kurių straipsnių pateikiami nemaži literatūros sąrašai. Parenkant iliustracijas, kaip rašoma redakcijos prieraše, vadovavęs prof. F. Ruščicas (Ruszczyc). Yra leidinio reziumė prancūzų kalba.

Apie lenkų kalbos plitimo etapus Lietuvoje ir Vilnijoje nuo XIV a. iki XX a. tarpukario metais rašė lenkų kalbininkė Halina Turska „O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie = О происхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае“ [30]. Mokslininkė, remdamasi atliktais tyrimais – priešingai, nei visuotinai priimta šiuolaikinėje lenkų istoriografijoje, – pabrėžė, kad šios kalbos plitimas Lietuvoje nebuvo susijęs su lenkų kėlimusi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Autorės teigimu, dauguma sulenkintųjų yra tikri lietuviai.

Didelis indėlis tiriant šio krašto istoriją yra lietuvių išeivijos mokslininkų ir visuomenės veikėjų. Išsami šio krašto istorinė apžvalga nuo XV a. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios pateikiama Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ [8].
Pirmasis didelės apimties Vilnijos istorijos ir etnografijos straipsnių bei dokumentų rinkinys „Rytų Lietuva“, parengtas Vilniaus krašto sąjungos narių, redaguotas dr. A. M. Budreckio [17]. Knygoje skelbiami J. Puzino, M. Blyno, J. Ochmanskio, A. M. Budreckio, J. Gimbuto straipsniai Vilniaus ir Vilniaus krašto istorijos, teisės, etnografijos ir kt. klausimais. 1985 m. Čikagoje išėjo šio straipsnių rinkinio angliškas leidimas „Eastern Lithuania“.
Savotišką Vilnijos enciklopedinį žinyną yra parengusi švenčioniškė geografė, pedagogė Veronika Kulbokienė. Tai knyga „Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės“ [7].
Daug informacijos apie sudėtingą tarpukario laikotarpį Vilniaus krašte pateikiama to meto įvykių liudininkų leidiniuose [26].
Vertingas yra žurnalisto, literato, studijavusio ir gyvenusio Vilniuje, po karo emigravusio į Australiją B. Zumerio plačios apimties darbas apie lietuviškų žemių užgrobimą, lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, lietuvybės slopinimą [28].
Apie Vilniaus ir Vilniaus krašto praeitį, gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę, tuteišių (vietinių) sąvoką, vietovardžius ir kt. rašoma pedagogo, spaudos darbuotojo Vinco Martinkėno pirmąkart dar prieš karą išleistoje brošiūroje „Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai“ (Vilnius, 1990).
Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas yra išleidęs straipsnių rinkinį „Pietryčių Lietuva: socialiniai teisiniai aspektai“ [15]. Šis leidinys – tai žvilgsnis į vingiuotą šios Lietuvos dalies kelią, laukiantį ateities tyrėjų.
Minėtinas ir 1993 m. išleistas straipsnių rinkinys „Lietuvos rytai“ [11]. Knygą sudaro keturi skyriai:Kalba. Tautinė savimonė“, „Istorija. Teisė“, „Sociologija“, „Dokumentai“. Knygoje paskelbtas „Vilniaus vaivados Bocianskio 1936 m. vasario 11 d. griežtai slaptas memorialas apie administracinės valdžios priemones prieš Lenkijos lietuvių mažumą […]“. Memoriale kategoriškai įsakoma „be atodairų neigiamai vertinti bet kokius mėginimus plėsti lietuviškų organizacijų ar kokių kitokių įstaigų (bibliotekų-skaityklų ir pan.) veiklą“. Skyriuje „Dokumentai“ skelbiami įvairūs, su tautinių mažumų klausimais nepriklausomoje Lietuvoje susiję dokumentai, taip pat ir atskleidžiantys veiklą „lenkų autonomininkų“, bandžiusių Atgimimo pradžioje kurti Vilniaus krašte „lenkų teritorinę autonomiją“. 

Zinkevičius, Zigmas. Vilnijos lenkakalbių pavardės. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Zinkevičius, Zigmas. Vilnijos lenkakalbių pavardės. – Vilnius, 2012. Knygos viršelis

Plačiame Lietuvos istorijos fone šio krašto etniniai ir kalbiniai pokyčiai, pradedant seniausiais laikais ir baigiant Atgimimo metais, nagrinėjami prof. Z. Zinkevičiaus knygoje „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ [27]. Ji išversta ir į rusų kalbą „Восточная Литва в прошлом и настоящем“ [34]. Kaip rašo prof. Z. Zinkevičius, Vilnijos lenkų kalbos nereikėtų painioti su jai artima, bet daug plačiau Vilnijoje paplitusia gudų kalba, irgi išaugusia ant lietuviško substrato. Lietuviai šiame krašte labiau gudėjo negu lenkėjo. Lenkų okupacijos metais (1920–1939 m.) vietinių gudiška kalba imta vadinti paprastąja lenkų kalba („po prostu“). O vietos gyventojai, save vadinę „tuteišiais“ , t. y. vietiniais arba čiabuviais, tuo metu gavę Lenkijos valstybės pasus, imti laikyti lenkais. Šių įvykių padariniai tebejaučiami iki šiolei.
Daugelį metų Pietryčių Lietuvos problemomis besidomintis kalbininkas, prof. Z. Zinkevičius yra parašęs knygą „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (Vilnius, 2012). Kaip rašoma pratarmėje, knygos tyrimo objektas – Vilnijos vietinių gyventojų (ne atsikėlėlių) pavardės ir jų kilmė. Pavyzdžiai imti iš Vilniaus apskrities 2002 m. telefono abonentų knygos. Apsiribota Vilniaus miestu ir rajonu, taip pat Šalčininkų ir Trakų rajonais, kuriuose gyvena nemažai lenkiškai kalbančių žmonių. Didžiausias dėmesys skiriamas pavardžių lenkinimui. Apie jų gudinimą ir rusinimą rašoma tik išskirtiniais atvejais. Knygoje yra šie skyriai: 1. Apie lenkų kalbos atsiradimą ir išplitimą Lietuvoje; 2. Apie senųjų lietuviškų asmenvardžių suslavinimą bei jų sulenkinimą; 3. Apie tiriamųjų pavardžių struktūrą.

Vilnijos etnolingvistines problemas daktaro disertacijoje ir daugelyje savo publikacijų tyrinėjo P. Gaučas [11].

Kniūkšta, Pranas. Vilniaus kraštas  ir lietuvių kalba. - Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Kniūkšta, Pranas. Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba. – Vilnius, 1990. Knygos viršelis

Apie valstybinės lietuvių kalbos vietą Vilniaus krašte pastaraisiais dešimtmečiais rašoma lietuvių kalbininko, prof. P. Kniūkštos knygelėje „Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba“, išleistoje lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis [6, 29, 35].

Daugelis Vilnijos ypatumų aptariama probleminiame Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistranto Marijušo Antonovičiaus (Mariusz Antonowicz) 2015 m. išspausdintame straipsnyje „Quo vadis, Wileńszczyzna?“ [1].

Wilno - Wileńszcyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur. -Białystok, 1992. Knygos viršelis

Wilno – Wileńszcyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur. – Białystok, 1992. Knygos viršelis

Lenkijoje išleistoje enciklopedijoje „Encyklopedia Ziemi Wileńskiej“ (Bydgoszcz, 2002), apimančioje laikotarpį nuo XVI a. iki 1945 m., pateikiamos Vilniaus krašto žinomų asmenų biografijos.
1939–2005 metų svarbiausi Vilnijos įvykiai, įvairių institucijų, taip pat žymių žmonių, ypač lenkų, veikla atsispindi Lenkijoje išleistoje enciklopedijoje „Wileńska encyklopedia“ [31]. Leidinyje yra gana plati dalykų rodyklė.
1989 m. Bialystoke vyko tarptautinė konferencija Vilnijos istorijos ir kultūros klausimais. Konferencijos pranešimų pagrindu išleistas keturių tomų leidinys „Wilno Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur“ [33]. Pirmasis tomas skirtas kraštovaizdžio, antrasis – istorijos, trečias – švietimo ir mokslo, ketvirtas – literatūros ir kalbos problemoms.
Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojo Juzefo Šostakovskio (Józef Szostakowski) knyga „Wilno i okolice: przewodnik literacki“ („Vilnius ir apylinkės: literatūrinis vadovas“) (Wilno, 2012) – pirmasis tokio pobūdžio leidinys lenkų kalba. Jame pateikiama 17 maršrutų Vilniaus ir jo apylinkių literatūrinėmis vietomis. Rašoma apie žymiausius čia gyvenusius kūrėjus: Motiejų Kazimierą Sarbievijų, Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį, Vladislavą Sirokomlę, Aną Mostovską, Juzefą Ignacą Kraševskį, Elizą Ožeškienę, Česlavą Milošą ir kt. Leidinyje pateikiama ištraukų iš literatūros kūrinių, dienoraščių, laiškų. Knyga gausiai iliustruota įvairių laikotarpių nuotraukomis.
Apie Vilniaus kraštą parašyta ne viena atsiminimų knyga: Viktoro Maldžiūno (g. 1917), aktyviai dalyvavusio Vilnijos lietuvių organizacijų veikloje, „Išaugau Vilnijoj“ (Kaunas, 1996), žurnalisto, kraštotyrininko Izidoriaus  Šimelionio (1919–2011) „Vilnija šimtmečio verpetuose“ (Vilnius, 2002) ir kt.

Vilniaus apskrities herbas

Vilniaus apskrities herbas

Heraldika. Vilniaus apskrities heraldikos istorija siekia tolimą praeitį, XIV a. laikus. Vilniaus žemės istorinis herbas yra vienas seniausių Lietuvoje. Dabartinį herbą, kuriame išsaugotas istorinis Vilniaus žemės herbas, sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Raudoname lauke pavaizduotas ant juodo žirgo sėdintis sidabrinis šarvuotas raitelis, laikantis sidabrinę ietį su auksiniu ietigaliu. Mėlyname herbo apvade (bordiūre) yra 10 dvigubų auksinių kryžių, rodančių Lietuvos apskričių skaičių, o dvigubas kryžius reiškia, kad apskritis pavaldi valstybės administracijai. 1999 m. gruodžio 20 d. LR Prezidentas patvirtino šį Vilniaus apskrities herbą. Apskritis turi ir savo vėliavą. Ji yra herbo spalvų, kraštai apvesti sidabrine juostele [25].

Apskrities savitumas. Vilniaus apskritis – sudėtingo likimo, įvairiakalbis, iki šiol gana problemiškas kraštas. Čia, lyginant su kitomis Lietuvos apskritimis, gyvena daugiausia įvairių tautų gyventojų. Apie pusė jų – lietuviai, trečdalis – lenkai, dešimtadalis – rusai. Šis regionas dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių ypač smarkiai patyrė polonizacijos, gudėjimo ir rusifikacijos padarinius. Daug šio krašto gyventojų lietuvių prarado savo protėvių gimtąją kalbą ir tautinę savimonę Ypač gilias žaizdas šiame krašte paliko tarpukario 1920–1939 m. lenkų okupacijos, taip pat Antrojo pasaulinio karo metų įvykiai. Jie, deja, yra dažnai skirtingai vertinami Lietuvos ir Lenkijos istorikų, taip pat Lietuvoje gyvenančių lietuvių ir lenkų tautybės gyventojų. Iki šiol gana jautrūs (ypač Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose) yra lenkų ir lietuvių kalbos vartojimo ir mokymo, taip pat mokyklų lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba klausimai. Reikėtų labiau įsiklausyti į mokslininkų išvadas dėl šio krašto istorijos bei kalbinės padėties susiformavimo ir dabartinės situacijos.
Vilniaus apskritis turi turtingą istorinį ir kultūrinį palikimą. Šioje teritorijoje yra net trys, įvairiais istorijos laikotarpiais buvusios Lietuvos sostinės: dabartinė – Vilnius, senoji Lietuvos sostinė Trakai ir legendinė sostinė Kernavė [22].
Apskrities teritorijoje yra 7 iš 30 Lietuvos regioninių parkų arba jų dalys, taip pat dalis Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos. Čia daug ežerų, ypač Trakų bei Švenčionių rajonuose.

Žvirgždas, Stanislovas.  Vilnijos peizažai. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Žvirgždas, Stanislovas.
Vilnijos peizažai. – Vilnius, 1999. Knygos viršelis

Tarpukario metais unikalų Vilnijos kraštovaizdį įamžino fotografijos meistras Janas Bulhakas. Dalis jų sudėta į knygą „Vilniaus peizažas“ (Vilnius, 2006). O šių dienų fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, savitu žvilgsniu žvelgiantis į šį kraštą, pastebi tai, ko nepamato kiti. Jo be galo subtilios nuotraukos spausdinamos fotografijų albume „Vilnijos peizažai“ (Vilnius, 1999).

Trys Vilniaus apskrities objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą: Vilniaus senamiestis (1994 m.), Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.) ir Struvės geodezinis lankas (2005 m.) [13]. Prancūzijos mokslininkai patvirtino, kad šiame regione, Vilniaus rajono Joneikiškių kaime, yra geografinis Europos centras.

Kudirka, Juozas. Vilniaus verbos. - Vilnius, 1993. Knygos viršelis

Kudirka, Juozas. Vilniaus verbos. – Vilnius, 1993. Knygos viršelis

Vilnijos simboliu yra laikomos Vilniaus verbos. Manoma, kad seniau jos buvusios Vilniaus amatininkų cechų procesijų puošmena, nes, kaip rodo tyrimai, XIX a. viduryje amatininkai labiau už kitus miestiečius mėgę dirbtines verbas. Vėliau jas imta Verbų sekmadienį neštis su bažnyčios šventinamomis kadagio šakelėmis. Vilniaus verbos yra meno dirbiniai, dekoratyvinės puokštės, primenančios palmės medį, todėl joms atsirasti greičiausiai turėjo įtakos biblinis Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužetas. Nuo seno po Užgavėnių iki Verbų sekmadienio Vilniaus krašte verbos buvo rišamos iš džiovintų, kartais dažytų lauko, miško, vandens ir darželio augalų. Būna apvalių, vadinamųjų rykštelinių (volelių formos, pūstašonių) ir vienpusių, didesnių ir mažesnių verbų. XX a. antroje pusėje pradėta daryti labai dideles verbas. Jos paprastai pardavinėjamos Verbų sekmadienį ir per Kaziuko mugę. Šiuo metu Vilniaus verbos rišamos Vilniuje ir Vilniaus rajone – daugiausia Sudervės ir Zujūnų seniūnijų kaimuose. Daugiausia verbų meistrų gyvena Kriaučiūnų ir Platiniškės kaimuose (Buivydiškių apyl.). Čia verbos rišamos beveik kiekvienoje šeimoje. Čekoniškių kaimas (Zujūnų seniūnija) garsus verbų rišimo tradicijomis. 2005 m. Čekoniškėse buvo įkurta vienintelė Europoje regioninė verbų ir buities seklyčia. Joje galima pamatyti, kaip gaminama verba. Vilniaus verbas yra tapę savo paveiksluose žymūs XIX a. Lietuvos dailininkai (Kanutas Ruseckas „Lietuvaitė su verbomis“, Mykolas Elvyras Andriolis „Verbų sekmadienį“) ir kt.

Lietuvos nacionalinėje UNESCO komisijoje būta minčių siūlyti Vilniaus verbas, kaip tikrą, autentišką paveldą, unikalią liaudies tradiciją, įtraukti į nematerialaus pasaulio paveldo pasaulio objektų sąrašą, kurį formuoja UNESCO. Vilniaus verbos „simbolizuoja kai kurių augalų magišką galią atgaivinti apmirusią žemę, suteikti jai vaisingumo jėgos, o žmonėms sveikatos, laimės, džiaugsmo“, – rašoma etnologo Juozo Kudirkos knygoje „Vilniaus verbos“ (Vilnius, 1993). Išleista etnografės, Čekoniškių verbų ir buities seklyčios vedėjos, verbų pynėjų ansamblio „Cicha nowinka“ vadovės Janinos Norkūnienės knygelė „Vilniaus verbos: gyvoji istorija“ (Kaunas, 2010), kurioje rašoma apie Vilniaus krašto tautodailininkus, verbų rišimo Vilniaus krašte tradicijų puoselėjimą. Etnologo Jono Mardosos mokslinėje monografijoje „Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos“ (Vilnius, 2009) yra nemažas skyrius apie Vilniaus verbas.

Kiekvienas apskrities rajonas turi kuo didžiuotis ir ką parodyti svečiui. Vertingiausi Vilniaus apskrities istorijos, kultūros ir meno objektai suregistruoti „Kultūros paminklų enciklopedijos“ (Vilnius, 1996-) pirmajame tome, kuris skirtas Rytų Lietuvai. 

Bibliotekos (apie Vilniaus apskrities miestų ir rajonų savivaldybių viešąsias bibliotekas žr. prie atskirų rajonų ir miestų). 2014 m. duomenimis, Vilniaus apskrityje veikė 185 viešosios bibliotekos (žr. adresu). Šių bibliotekų metodikos centras yra Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka (Trakų g. 10, Senamiesčio seniūnija) [20, 21].

logotipas

Ši biblioteka  įsteigta 1950 metais. Ji vadinosi Vilniaus sritinė biblioteka. 1953 m. reorganizuota į Vilniaus viešąją biblioteką. 1955 m. jai buvo suteiktas poeto Adomo Mickevičiaus vardas. 1995 m. rugsėjo 1 d., įgyvendinant Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymą, biblioteka pavadinta Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąja biblioteka. 1997 m. sukurtas bibliotekos logotipas. Jo autorė dizainerė Vilma Dmitrijavienė.
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka įsikūrusi buvusiuose Zenkovičių-Tiškevičių rūmuose, menančiuose gilią istoriją. Pirmosios autentiškos žinios apie bibliotekos pastatą išlikusios XVII a. pirkimo-pardavimo akte. Tačiau manoma, kad namas galėjo būti pastatytas dar XVI a. antroje pusėje, o XVII a. pabaigoje jau buvo restauruotas. Bibliotekai priklausantys pastatai yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė.

Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai - 50. - Vilnius, 2000. Knygos viršelis

Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai – 50. – Vilnius, 2000. Knygos viršelis

Biblioteka teikia informacijos ir kultūros paslaugas Vilniaus miesto ir Vilniaus regiono (Alytaus ir Vilniaus apskričių) gyventojams. Bibliotekoje sukaupta apie 480 000 egz. 188 578 pavadinimų leidinių, prenumeruojama apie 120 pavadinimų periodinių leidinių. Biblioteka turi leidinių iš įvairių žinijos sričių, įvairiomis pasaulio kalbomis. Informacijos skaitykloje yra turtingas informacinių leidinių fondas. Nuo 1998 m. teikiama interneto paslauga. Biblioteka suteikia galimybę naudotis licencijuojamomis duomenų bazėmis. Bibliotekoje yra įvairių albumų, filmų. Knygų vokiečių kalba yra Austrų – šveicarų – Lichtenšteino kunigaikštystės literatūros skaitykloje. Bibliotekoje kaupiamas Adomo Mickevičiaus kūrinių rinkinys. Kasmet skaitytojams paskolinama apie 0,4 mln. egz. leidinių. Populiariausia yra leidinių skolinimo į namus paslauga. Ja naudojasi per 75 % visų bibliotekos vartotojų.

2006 m. buvo parengtas bibliotekos patalpų restauravimo projektas, daugelį metų vyko remonto darbai. Dėl šios priežasties buvo kiek sumažėję lankytojų. 2019 m. sausį neatpažįstamai pasikeitusi ir išgražėjusi biblioteka atvėrė duris skaitytojams.

2011 m. buvo įsteigtas bibliotekos filialas – Vilniaus žydų viešoji biblioteka. Joje kaupiama žydiškos autorystės ir žydų tematikos įvairių rūšių dokumentų kolekcija.
2014 m. pradėjo veikti restauruota Vaikų biblioteka, turinti gerą literatūros fondą ir teikianti paslaugas moksleiviams iki 16 m., studentams, studijuojantiems vaikų literatūrą ir suaugusiems, kurie domisi vaikų literatūra.
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka yra 5-ių Alytaus apskrities ir 8-ių Vilniaus apskrities savivaldybių viešųjų bibliotekų metodikos centras, teikia profesinę pagalbą (konsultavimas, mokymai, tyrimai ir analizė), bendradarbiauja su Vilniaus regiono bibliotekomis ir jų filialais, dalijantis informacijos ištekliais, organizuojant ir įgyvendinant bendrus projektus bei renginius.
Bibliotekoje dirbamas kraštotyros darbas. Kaupiamas kraštotyros Regiono fondas. Jame yra daugiau kaip 4 tūkst. vienetų leidinių apie Vilnių, taipa pat apie Vilniaus ir Alytaus apskritis. Kraštotyros kartotekoje yra apie 65 tūkst. kortelių, elektroniniame kataloge kaupiami kraštotyros analiziniai įrašai.

Vilniaus apskrities kultūros centras. 1992 m. buvo įsteigtas Rytų Lietuvos kultūros centras (vėliau buvo vadinamas Vilniaus apskrities kultūros centru.) Centras veikė iki 2010 m. Tai buvo įstaiga, tenkinusi bendruomenės kultūros poreikius, puoselėjusi ir populiarinusi savitą Vilniaus apskrities etninę kultūrą, vykdžiusi edukacines ir kultūrines programas, teikusi metodinę paramą kultūros subjektams. 2005 m. buvo pradėta leisti kraštui aktualių biografinių apybraižų knygų serija „Iškiliųjų alėja“ [14].

Apskrities laikraščiai. Visi apskrities rajonai turi savo laikraščius (žr. prie kiekvieno rajono).

Budreckis, Algirdas M. Vilniečių veikla išeivijoje. – Torontas ..., 1995. Knygos viršelis

Budreckis, Algirdas M. Vilniečių veikla išeivijoje. – Torontas, 1995. Knygos viršelis


Kraštiečių organizacijos. 1950 m. Jungtinėse Amerikos valstijose buvo įkurta nepartinė politinės kovos organizacija Vilniaus krašto lietuvių sąjunga. Į ją susibūrė išeivijoje atsidūrę vilniečiai, tarp jų ir daugelis Lietuvoje garsių žmonių. Gausiausias ir aktyviausias buvo Čikagos skyrius. Veikė sąjungos skyriai Bostone, Detroite, Niujorke, taip pat Kanadoje. Kaip rašoma sąjungos įstatuose, šios organizacijos tikslas – suburti visus Vilniaus krašto bei su Vilniumi susijusius lietuvius „organizuotai dalyvauti viso pasaulio lietuvių pastangose išlaisvinti pavergtą tėvynę ir atkurti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi“. Sąjunga rėmė, talkininkavo, padėjo platinti leidžiamas knygas Vilniaus krašto temomis, o vėliau ir pati išleido kelis leidinius, stengėsi palaikyti ir ugdyti Sąjungos narių ir kitų išeivijos lietuvių prisirišimą ir meilę Vilniaus kraštui, jo papročiams. Kasmet buvo rengiama Vilniaus diena, prisimenant skaudžius 1920 m. spalio 9 dienos Vilniaus užgrobimo įvykius, pažymimos valstybinės ir tautinės šventės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visas šios organizacijos archyvas buvo persiųstas į Lietuvą čia veikiančiai „Vilnijos“ draugijai. Vilniaus krašto lietuvių sąjungos veikla 1950–1994 m. išsamiai nagrinėjama dr. A. M. Budreckio knygoje „Vilniečių veikla išeivijoje“ [3].

1988 m. balandį Vilniuje buvo įsteigta „Vilnijos“ draugija. Pagal patvirtintus įstatus ši draugija tęsia ankstesnių lietuvių organizacijų – tarpukariu veikusių Sąjungos Vilniaus kraštui remti, Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero, Lietuvių mokslo draugijos ir kitų Rytų Lietuvos organizacijų veiklą. Draugija dirba reikšmingą tautos identiteto stiprinimo, lietuvybės ugdymo darbą. Daugelyje Lietuvos rajonų ir miestų veikia draugijos skyriai. Vienas iš šios organizacijos tikslų – padėti etninių žemių lietuviams Gervėčiuose ir Apse (Baltarusija). Prie draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau Prieškario) vilniečių klubas, po kurio laiko tapęs savarankiška organizacija. Draugija turi švietimo, etninių žemių, atsiminimų, kultūros ir religijos, paminklų apsaugos tautinių mažumų ir kt. grupes. Draugijos rūpesčiu išleista nemaža knygų apie Rytų Lietuvą. „Vilnijos“ iniciatyva minimos Vilniaus krašto istorijai svarbios datos [5].
Daugelyje Lenkijos miestų veikia Vilniaus ir Vilniaus krašto mylėtojų draugijos (lenk. „Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej“) skyriai. Pirmasis šios draugijos skyrius buvo įsteigtas 1988 m. lapkričio mėnesį Torunėje. Draugijos tikslas – palaikyti ryšius su Vilnijoje gyvenančia lenkų bendruomene, teikti jai materialinę ir dvasinę pagalbą. Vėliau įsisteigė draugijos skyriai Varšuvoje, Gdanske, Vroclave ir kituose miestuose. 1988 m. gruodį Bialystoke įsteigta Gardino ir Vilniaus bičiulių draugija (lenk. „Towarzystwo Przyjaciół Grodna i Wilna) [31]. Ši draugija kelia sau tikslą teikti materialinę ir dvasinę paramą Gardino ir Vilnijos lenkams. 1989 m. draugijos centras perkeltas į Varšuvą.
2009 m. rugpjūčio 9–16 d. Vilniuje vyko Pirmasis pasaulio vilniečių, vadinamųjų vilniukų, suvažiavimas. Vilniukai – tai lenkai, kilę iš Vilniaus krašto arba čia gyvenę ir kūrę. Tačiau vilniukas nebūtinai kilęs iš Vilniaus ar šiuo metu jame gyvenantis. Svarbu, kad vilniuko šaknys yra Vilniaus krašte – dabartinės Vilniaus apskrities teritorijoje – tarp Vilniaus, Šalčininkų ir Trakų rajonų – ir siekia kelioliką kartų. Vilniuko sąvoka kilusi iš lietuvių ir lenkų tautų istorijos, kai valstybę sudarė Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė [12].

Literatūra ir šaltiniai

1. Antonovič, Marijuš. Quo vadis Wilenszczyzna? / Mariusz Antonowicz. – Bibliogr. išnašose. – Turinys: Kultūros vakuumas; Istorijos politikos trūkumas; 1. Demografinė krizė; Ekonominis atsilikimas; Lietuvos politinio ir kultūrinio elito sąmoningumas; Perspektyvos: kur juda Vilniaus kraštas? // Naujasis židinys-Aidai. – 2015, Nr. 5, p. 15-23.
2. Apskričių ir valsčių sąrašo pakeitimas // Vyriausybės žinios. – 1939, spalių 30 (Nr. 672), p. 1; Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=24722>.
3. Budreckis, Algirdas Martynas. Vilniečių veikla išeivijoje. – Torontas … [etc.: Vilniaus krašto lietuvių sąjunga; Vilnius]. – 191, [1] p.: iliustr.
4. Dėl Vilniaus apskrities valdytojo skyrimo. LR Vyriausybė. Nutarimas 1995 m. kovo 1 d. Nr. 286 // Valstybės žinios. – 1995, Nr. 20, p. 33; Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=16017&p_query=Vilniaus%20apskrit*&p_tr2=2>.
5. Garšva, Kazimieras. „Vilnijos“ draugijos dvidešimtmetį minint [Vilnius]. – Iliustr. // Voruta. – 2008, bal. 12, p. 1, 7.
6. Kniūkšta, Pranas. Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba; Lietuvių kalbos draugija. – Vilnius, 1990. – 78, [2] p.
7. Kulbokienė, Veronika. Rytų Lietuva: vietovės, organizacijos, įvykiai, žmonės. – Čikaga, 1997. – 228 p.: iliustr., žml.
8. Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – 2-oji (fotogr.) laida. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 171-226.
9. Lebionka, Juozas. Dėl terminų Vilnija ir Vilniaus kraštas // Voruta. – 1999, saus. 16, p. 3.
10. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas. 1994 m. liepos 19 d. Nr.I-558 [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-04-08]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=5911>.
11. Lietuvos rytai: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1993. – 415 p., [4] žml. lap.: iliustr.
12. Pačtauskaitė, Laura. Vilniukai savo kūrybą pristatys Vilniuje: [apie pirmąjį Pasaulio vilniukų – lenkų, kilusių iš Vilniaus krašto, čia gyvenusių ir kūrusių, suvažiavimą]. – Iliustr. // Respublika. – 2009, rugpj. 6, p. 12.
13. Pasaulio paveldo sąrašas. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2016- 04-04]. Prieiga per internetą: <http://www.unesco.lt/kultura/pasaulio-paveldas/pasaulio-paveldo-sarasas>.
14. Pasikeitė Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro pavadinimas: [Vilniaus apskrities kultūros centro informacija ir centro direktorės Birutės Kurgonienės komentaras apie veiklą] // Lietuvos aidas. – 2006, gruod. 8, p. 8.
15. Pietryčių Lietuva: socialiniai teisiniai aspektai: str. rinkinys. – Vilnius, 1990. – 150 p.: lent.
16. Rytų Lietuva: istorija, kultūra, kalba: [straipsnių rinkinys]. – Vilnius, 1992. – 238,[2] p.: iliustr., nat. – Bibliogr. str. gale.
17. Rytų Lietuva = Eastern Lithuania: istorinių bei etnografinių studijų rinkinys. – Chicago, 1980. – 628 p.: iliustr., žml. – (Studia Lituanica ; 4). – Bibliogr. sk. gale.
18. Stanaitis, Algirdas. Vilniaus kraštas ir jo sampratos kaita // Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. – Vilnius, 2001. – P. 566-569.
19. Tyla, Antanas. Apskritis: [taip pat apie Vilniaus apskrities istoriją] /Antanas Tyla, Stasys Vansevičius. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2001. – T. 1, p. 676-677.
20. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešajai bibliotekai – 50 / Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka. – Vilnius, 2000- 105 p.: iliustr. – Aut.: Lingė, Algimantas, Pagirienė, Liuda, Rimša, Vytautas, Skuodytė, Alvyda,Tiukšienė, Zita, Zurlys, Petras. – Bibliogr.: p. 62-102.
21. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2016-04-08]. Prieiga per internetą: <http://www.amb.lt>.
22. Vilniaus apskritis = The county of Vilnius = Вильнюсский уезд: Vilniaus miestas, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Ukmergės, Vilniaus rajonai. – Vilnius, 1999. – 125, [3] p.: iliustr., žml. – Tekstas gretut. liet., angl., rus.
23. Vilniaus apskritis = Vilnius county = Вильнюсский уезд. – Vilnius , 2007. – 96 p.: iliustr., žml. – Gretut. tekstas liet., angl., rus.
24. Vilniaus apskritis: 2006 = Vilnius county: statistikos rinkinys. – Vilnius, 2008. – 172, [1] p.
25. Vilniaus apskritis: [apie herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2004. – [D.] 2, p. 39-43.
26. Vilnius ir Vilniaus kraštas: krašto pažinimo pradai. – Kaunas, 1932. – 365, [2] p.: iliustr.
27. Zinkevičius, Zigmas. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. – Vilnius, 1993, p. 6, 160.
28. Zumeris, Bronius. Vilniaus kraštas faktų ir atsiminimų šviesoje: [apie lietuviškų žemių užgrobimą, lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, lietuvybės slopinimą]. – Žml. – Santr. pranc. – Bibliogr. išnašose. // Lietuvių katalikų Mokslo akademijos metraštis = Études de l’Académie Lituanienne Catholique des Sciences / Lietuvių katalikų mokslo akademija. – T. 3 (1967), p. 267-361.
29. Kniūkšta, Pranas. Wileńszczyzna i język litewski. – Vilnius, 1990. – 92, [2] p.
30. Turska, Halina. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie = О происхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае. – Vilnius, 1995, p. 72.
31. Wileńska encyklopedia, 1939–2005. – Warszawa, 2007. – 702 p. – Bibliogr. įžangos tekste ir str. gale. – R-klė: p. 686-701.
32. Wilno i ziemia Wileńska: zarys monograficzny. – Wilno, 1930. – 2 t.: iliustr., žml.
33. Wilno – Wileńszcyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur ( konferencija) (1989; Bialystok, Polska) Wilno – Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur: materiały I międzynarodowej konferencji, Białystok 21-24 IX 1989 w czterech tomach. – Białystok, 1992. – 4 t.: iliustr.
34. Зинкявичюс, Зигмас. Восточная Литва в прошлом и настоящем. – Vilnius, 1996.– 387 p. : iliustr., žml. – Bibliogr.: p. 382-387.
35. Кнюкшта, Пранас. Вильнюсский край и литовский язык. – Вильнюс, 1990. – 92, [4] p.

Parengė: Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė (VAVB), 2008; 2016