„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Ukmergės rajonas Pivonijos seniūnija Žeimiai

Kaimas Pivonijos seniūnijoje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Ukmergės. Rytuose kaimas ribojasi su Laičiais, pietvakariuose yra Vytinės miškas, vakaruose – jau numelioruota ežerinės kilmės plynraistinė Plačiavos pelkė, kurios plotas 633 ha. Rytiniu pakraščiu teka Storės upelis, Šventosios dešinysis intakas [5]. 

Kaime gyvena 232 žmonės, iš jų: 112 vyrų ir 120 moterų [2011] [7].

Kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Jis kilęs iš asmenvardžio Žeimis, kuriam pradžią galėjo duoti tokių dvikamienių asmenvardžių kaip Žei-mantas trumpinys. Dėmuo Žei- yra retas, žinomas tik šiame asmenvardyje. Reikšmės išnykimas orientuoja į labai seną šio dėmenio kilmę [8].

Apie Žeimių vietovę ir prie jos įsikūrusią Plačiavos pelkę rašyta „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ [5, 9], Žeimių vietovardžio kilmė aprašyta Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ [8]. Nemažai informacijos yra rajono spaudoje, kur gausu atsiminimų apie Žeimius, kaimui skirtų eilėraščių.

Kažkada Žeimiai buvo prie Plačiavos pelkės įsikūręs mažas kaimelis su keliomis sodybomis. 1954 m., pradėjus sausinti Plačiavos pelkę, iš įvairių Lietuvos vietų į Žeimius nuolatiniam darbui atvažiavo  nemažai žmonių. Kaime taip pat įsikūrė dalis iš Sibiro grįžusių tremtinių. Atvykę darbininkai tuo metu apsigyvendavo pas vietinius gyventojus bei aplinkiniuose kaimuose – Svaronyse, Laičiuose. 1955 m. Žeimiuose jau gyveno apie 200 žmonių. 1956 m. darbininkams apgyvendinti buvo pastatytas pirmasis medinis barakas, vėliau pastatyti dar keli. Tais pačiais metais paruoštas darbams pirmasis pramoninis durpynas. 1958 m. nutiestas geležinkelis, vadinamas siauruku, kuriuo buvo gabenamos durpių briketės į Ukmergę. 1958 m., daugėjant gyventojų, pradėti statyti mūriniai dviaukščiai gyvenamieji namai, pastatytas administracinis pastatas.  Šiame pastate buvo įsikūrę durpyno kontora, parduotuvė, valgykla, ryšių skyrius, med. punktas, pradinė mokykla, biblioteka, kultūros namai. 1967 m. pastatytas savaitinis vaikų lopšelis darželis, veikęs iki 1982 m.
1961 m. pastatytos mechaninės dirbtuvės, katilinė, vandentiekio bokštas. Kaimas plėtėsi, gražėjo,  daugėjo ir nuosavų sodybų. 1970 m. buvo jau 432 gyventojai [4, 6, 9].

1971-2010 m.  Žeimių kaime buvo biblioteka, o šiuo metu veikia Laičių kaimo padalinio Žeimių paslaugų punktas.
Buvusio tipinio savaitinio vaikų darželio pastate yra įsikūrę kultūros namai, medicinos punktas. Kaime yra UAB „Visi miškai“, privati parduotuvė.

2006 m., įvažiuojant į Žeimių kaimą, pastatytas ąžuolinis kryžius [4].
Rajono literatė Apolonija Grigonytė (1938-2014),  dirbusi Žeimių pradinėje mokykloje, yra paskyrusi eilėraščių Plačiavai, Vytinės miškui, Plačiavos durpynui [1, 3]. Taip pat A. Grigonytė rajono spaudoje yra paskelbusi nemažai atsiminimų, apybraižų apie  Plačiavos durpyną, jo darbuotojus bei Žeimių kaimo gyventojus [2].

Rašytojo Edmundo Malūko romano „Moters kerštas“ (Panevėžys, 1997) herojus Garkus ilgus metus dirbo Plačiavos durpyne. Romane vaizdžiai aprašomos medžioklės scenos, vykusios karklynais, berželiais, aukšta žole apaugusioje Plačiavos pelkėje.

Literatūra ir šaltiniai

1. Grigonytė, Apolonija. Plačiava: [eilėraštis] // Apolonija Grigonytė. Dosnumas: eilėraščiai. – Ukmergė, 2002. – P. 75-76.
2. Grigonytė, Apolonija. Ten, kur kyla durpių kalnai: [atsiminimai apie Plačiavos durpyną]. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 1982, rugs. 21.
3. Grigonytė, Apolonija. Vytinės miške; Per Vytinę einant // Apolonija Grigonytė. Atgajos: eilėraščiai. – Ukmergė, 2004. – P. 36-37
4. Kazielienė, Genovaitė.  Sutiks ir palydės…: [apie Žeimių kaimo istoriją; apie pastatytą kryžių].- Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2006, liep. 18, p. 3.
5. Plačiavos pelkė // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1968. –  T. 2, p. 867.
6. Stundžytė, Zita. Kaimas su dviem vardais. – Iliustr. // Ukmergės žinios. – 1995, gruod. 6, p. 1-2; gruod. 9, p. 2; gruod. 13, p. 2; gruod. 16, p. 3.
7. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-15]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
8. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 69.
9. Žeimiai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1971. – T. 3, p. 879.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2014; 2016