„Vilnijos vartų“ dalyje „Vietovės“ pateikiama trumpa informacija ir publikacijų apie Vilniaus apskrities vietoves apžvalgos.
Skaityti plačiau
Elektrėnų savivaldybė Šalčininkų rajonas Širvintų rajonas Švenčionių rajonas Trakų rajonas Ukmergės rajonas Vilniaus apskritis Vilniaus miestas Vilniaus rajonas
Ukmergės rajonas Želvos seniūnija

Želvos seniūnija išsidėsčiusi Aukštaičių aukštumos vakarinėje dalyje, į rytus nuo Ukmergės. Ribojasi su Ukmergės rajono Žemaitkiemio, Šešuolių seniūnijomis bei Širvintų ir Molėtų rajonais. Želvos seniūnijos teritorijai priklauso 82 gyvenamosios vietovės, iš jų: 1 miestelis, 20 viensėdžių ir 61 kaimas (16 iš jų nykstantys) (2001) [23]. Didesni bei minėtini dėl juose esančių žymių objektų yra: seniūnijos ir parapijos centras – Želvos miestelis bei šie kaimai: Bajorai, Bastūnai, Laumėnai, Paželviai, Tolučiai.
Per rytines seniūnijos apylinkes teka Siesartis, į kurią įteka Želvos upelis, yra 3 ežerai, keli tvenkiniai, veši Adomiškio, Laumėnų, Bliūdašilio, Daubariškių, Antamakių, Vederų, Ežeraičių, Jerenimavos  miškai. 
1992 m. įsteigtas Laukėnų valstybinis telmologinis (pelkių) draustinis (213 ha), kur saugomas Aukštaičių–Sėlių ežeruotam moreniniam kalvynui būdingas pelkių kompleksas.
Želvos seniūnijoje, tarp Laumėnų ir Adomaučiznos, prie Bartkuškio kaimo, yra aukščiausia rajono vieta – 180,6 m.

Seniūnijos plotas – 9384,6 ha, iš jų  83 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 10 proc. – miškai, 7 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai. Seniūnijos teritorijoje gyvena 1194 žmonės, iš jų: 648 moterys ir 546 vyrai (2011) [23].

Želvos miestelis įsikūręs 21 km į rytus nuo Ukmergės, prie to paties pavadinimo Želvos upelio, Siesarties kairiojo intako, tekančio į šiaurės rytus pro miestelį. Keliai jungia Želvą su Balninkais, Molėtais, Giedraičiais, Šešuoliais, Ukmerge.

Miestelyje gyvena 516 gyventojų, iš jų: 224 vyrai ir 292 moterys (2011) [23].

Želvoje yra įvairių įstaigų, įmonių, organizacijų: tai seniūnija, mokykla, mokyklos kraštotyros muziejus, paštas, ambulatorija, Ukmergės kultūros centro Želvos filialas, biblioteka, kelios maisto prekių parduotuvės, girininkija, veikia socialinių paslaugų centras, ikimokyklinio ugdymo įstaiga, parapijiniai senelių namai, Želvos kaimo bendruomenė, įkurti bendruomenių namai.

Želvos vardą garsina bei reikšmingų darbų sukūrė iš šio miestelio kilę, jame gyvenę ar tebegyvenantys kraštiečiai:  dainininkas, rašytojas, publicistas Petras Pilka-Pilkalnis (1921–1976), botanikas Algimantas Morkūnas (1927–1983), publicistas, rašytojas Kęstutis Arlauskas (1936–2009), žirginio sporto meistrai Jonas Vinckus (1944–1999) ir Kazimieras Trota (g. 1959 m.),  Nobelio premijos laureatas Aronas Klugas (g. 1926),  teatro, kino ir radijo aktorius Eduardas Kunavičius (g. 1926), skulptorius, kurio sukurti angelai puošia ne tik Vilnių bet ir užsienio šalių miestus Vaidotas Ramoška (g. 1980), kraštotyrininkė, knygelių sudarytoja, mokyklos muziejaus vadovė Zita Kriaučiūnienė, kelių kraštotyros leidinių sudarytoja, mokytoja ekspertė Rasa Povylienė bei daugelis kt. želviškių [10]. Paželvių kaime gimė archeologas Vytautas Daugudis (1929–2002), etnomuzikologė, hum. mokslų daktarė Genovaitė Četkauskaitė (g. 1925).

Želvos vietovės pavadinimas yra vandenvardinės kilmės – nuo upelio Želva, kurio  pavadinimas siejamas su bendriniu žodžiu „želvas“ (žalsvas) [24].                                               

Kriaučiūnienė, Zita, Povylienė, Rasa. Pasakojimai apie Želvą. – Ukmergė, 2005. Knygos viršelis

Kriaučiūnienė, Zita, Povylienė, Rasa. Pasakojimai apie Želvą. – Ukmergė, 2005. Knygos viršelis

Kriaučiūnienė, Zita, Povylienė, Rasa.  Želvos kraštas: istorija ir žmonės. – Ukmergė, 2014. Knygos viršelis

Kriaučiūnienė, Zita, Povylienė, Rasa. Želvos kraštas: istorija ir žmonės. – Ukmergė, 2014. Knygos viršelis

Apie Želvos krašto praeitį: miestelio kūrimąsi, mokyklos istoriją, žydų gyvenimo pėdsakus, archeologinius, gamtos, kultūros paminklus, medinę krašto architektūrą yra išleista keletas įvairios apimties kraštotyros pobūdžio leidinių: „Pasakojimai apie Želvą“, „Kai nebelieka net vardų…“, „O širdy dar skambučiai aidi…“, „Kur Želvos rūbas žalias…“, „Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra“,„Senieji Želvos krašto kaimai“, „Želvos kraštas: istorija ir žmonės“. Visus šiuos leidinius sudarė Želvos mokyklos muziejaus vadovė Zita Kriaučiūnienė ir lietuvių kalbos mokytoja ekspertėRasa Povylienė.

Leidinyje „Pasakojimai apie Želvą“ aprašoma miestelio istorija nuo kūrimosi ištakų iki šių dienų, pateikiama bažnyčios, mokyklos bei kitų įstaigų istorija, supažindinama su mažąja Želvos architektūra. Viename iš knygos skyrių pristatomos neeilinės šio krašto asmenybės, savo darbais garsinančios ar garsinusios Želvos vardą  ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Taip pat knygelėje pateikiami sudarytojų užrašyti senųjų želviškių atsiminimai apie Želvos krašto vietovardžių – kaimų, pievų, kalvų, upeliukų ir kt. –  kilmę [10].                

Nedidelės apimties leidinys „Kai nebelieka net vardų…“ supažindina su žydų istorijos ir kultūros pėdsakais Želvoje. Šioje knygelėje pasakojama apie senąją Želvą, čia gyvenusius žydus, apie miestelyje buvusius jų pastatus, kurių keletas išlikę iki šių dienų. Leidinyje pristatomi garsūs Želvos žydai, kurių vardai gerai žinomi pasaulio žydų bendruomenės istorijoje: žymus sionizmo vadovas Abraomas Kolinas-Kolinskis (1879–1968), Klabinų-Laferių dinastija, vienas ryškiausių – Nobelio premijos laureatas, Kembridžo universiteto profesorius, mokslininkas Aaronas Klugas (g. 1926) [6].

Kai nebelieka net vardų...: žydų istorijos ir  kultūros pėdsakai Želvoje. – Ukmergė, 2009. Knygos viršelis

Kai nebelieka net vardų…: žydų istorijos ir kultūros pėdsakai Želvoje. – Ukmergė, 2009. Knygos viršelis

Knygelėje „Senieji Želvos krašto kaimai“ aprašytos buvusio Želvos valsčiaus (1919-1921, 1923-1950 m.) 116-os gyvenamųjų vietovių trumpos istorijos. Rengiant knygelę naudotasi Lietuvos valstybiniame archyve saugomais dokumentais, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos ir rankraštyno, Želvos vidurinės mokyklos muziejaus dokumentine medžiaga. Knygoje patalpinti žinomų iš šio krašto kilusių žmonių: menotyrininko, visuomenės veikėjo Liongino Šepečio, žurnalisto Stanislovo Pleskaus, literatų Albinos Tumaitės-Povilavičienės, Monikos Blauzdienės tekstai bei eilėraščiai, skirti gimtosioms vietovėms. Taip pat kaimų istorijos papildytos vietinių gyventojų atsiminimais [17].

Senieji Želvos krašto kaimai. – Ukmergė, 2012. Knygos viršelis

Senieji Želvos krašto kaimai. – Ukmergė, 2012. Knygos viršelis

Minėtinas gimtinės pažinimo mėnraštyje „Gimtinė“ publikuotas archeologo Vytauto Daugudžio(1929–2001), gimusio Želvos valsčiaus Paželvių kaime, straipsnis „Iš Želvos miestelio ir apylinkių praeities“ [3].
Itin daug straipsnių apie Želvos ir jos apylinkių praeitį buvo spausdinama 1992–2000 m. ėjusiame Želvos Romos katalikų parapijos leidinyje „Želvelė“ ir jo priede „Jaunimėlis“.  Taip pat informacijos apie Želvos krašto kultūrinį paveldą galima rasti ir internetiniame žurnale „Želvos krašto etnokultūros pėdsakais“: <http://ejournal.emokykla.lt/muziejus33/>, kurį rengia Želvos vidurinės mokyklos jaunieji muziejaus bičiuliai ir literatų būrelio nariai, vadovaujami muziejaus vadovės Zitos Kriaučiūnienės ir lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Rasos Povylienės.

Apie 1500 m. minimas Paželvių (Pozelwy) dvaras, kurio žemėse ir kūrėsi dabartinis miestelis.
XVI a. pab.–XVII a. pr. Jurgis Radvila Žemaitkiemio dvarą su keliais palivarkais ir Želvos miesteliu užrašė jėzuitams, kurie Želvoje įsteigė Žemaitkiemio parapijos filiją ir 1755 m. pastatė pirmąją bažnyčią.
Apie XVIII a. pr. Želvoje, kaip prekybai palankioje vietoje, pradėjo kurtis žydai. 1776 m. jau buvo įkurtas atskiras Želvos kahalas ir jam pavaldžioje teritorijoje (kartu su miesteliu) tuo metu gyveno 141 žydas. Žydai iki pat Antrojo pasaulinio karo sudarė didesnę Želvos gyventojų dalį. Buvo sinagoga, žydų kapinės ir keli maldos namai.
XVIII a. pab. panaikinus jėzuitų ordiną, Žemaitkiemio dvaras su keliais palivarkais ir Želvos miesteliu atiteko Edukacinei komisijai, o juos valdė Ukmergės apskrities teismo paseniūnis Ignas Petkevičius. Vėliau dvaras atiteko  Marikoniams, dar vėliau – Bistramams. 1849 m. Želva buvo prijungta prie Telšių (Žemaičių), o 1926 m. – prie Kaišiadorių vyskupijų. Apie 1850 m. Želvoje įsteigta pradžios mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo uždaryta. Spaudos draudimo laikais Želvos apylinkėse veikė knygnešys Petras Keršys, aprūpindavęs ir taisydavęs žmonėms maldaknyges.
XIX  a. viduryje Želvoje veikė odų apdirbimo įmonė, buvo rengiami dideli savaitiniai turgūs. Ypač miestelis garsėjo arklių turgumis. 1878 m. sudegė beveik visas miestelis išskyrus bažnyčią ir kleboniją. Želvą dar nusiaubė gaisrai 1881 ir  1893 metais.
1892 m. pastatyta dabartinė bažnyčia.
1909 m. atidaryta valdinė rusiška pradžios mokykla, veikusi iki Pirmojo pasaulinio karo.
1909–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius [3, 9, 11]. 

O širdy dar skambučiai aidi… - Ukmergė, 2008. Knygos viršelis

O širdy dar skambučiai aidi… – Ukmergė, 2008. Knygos viršelis

1918 m. atidaryta lietuviška mokykla. Nuo 1944 m. Želvos mokykla įvardijama kaip progimnazija, 1946 m. – priaugančioji gimnazija, nuo 1950 m. – vidurine mokykla. Šioje mokykloje mokėsi Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelniusių žmonių: visuomenės veikėjas, menotyrininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Lionginas Šepetys, Lietuvos geografas, hidrologas, habil. daktaras Kęstutis Kilkus, mokslininkas, Barselonos technikos universiteto profesorius Kęstutis Staliūnas bei kt. 
Minint Želvos mokyklos 100-ąsias metines išleista Zitos Kriaučiūnienės ir Rasos Povylienės sudarytas knyga „O širdy dar skambučiai aidi…“, kurioje pateikta nuosekli ir išsami mokyklos istorija nuo pat pirmųjų istorinių faktų, leidžiančių daryti prielaidas apie mokslo įstaigų buvimą Želvoje XVIII a. viduryje, iki šių dienų. Knygoje kruopščiai surinktos visų mokytojų, dirbusių nuo pat 1909 metų,  pavardės. Jų sąrašai iš tikro įspūdingi – per 100 metų su Želvos mokykla, ilgiau ar trumpiau, savo likimą susiejo apie 300 pedagogų. Pateiktos visų  59 mokyklos abiturientų laidų fotografijos. Leidinyje  taip pat galima susipažinti su mokyklos muziejaus istorija [15].

1919 m. rudenį Želvą užima lenkų kariai, kurie išrinko valsčiaus komitetą ir miliciją, užėmė lietuvišką mokyklą. 1920 m. rudenį Želvos apylinkės buvo išvaduotos.

 Kai Tėvynė buvo toli... .- Ukmergė, 2015. Knygos viršelis

Kai Tėvynė buvo toli… .- Ukmergė, 2015. Knygos viršelis

Tarpukario Lietuvoje Želva buvo valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje buvo 123 sodybos ir 631 gyventojas, veikė valsčiaus savivaldybė, paštas, mokykla, biblioteka, apylinkės teismas, policijos nuovada, vaistinė, pieninė, kooperatyvas, keliolika krautuvių, amatų dirbtuvių, ugniagesių komanda, smulkaus kredito bankas.  Tuo laikotarpiu Želvoje gyveno ir daugiau kaip 50 žydų šeimų, kurios vertėsi įvairiais amatais. joms priklausė dauguma parduotuvių, nakvynės namai.  Žydai turėjo dvejus maldos namus, pradžios mokyklą.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje prasidėjo Želvos žydų žudynės. Apie 60 žydų buvo nužudyti ir užkasti žydų kapinėse, kiti išvežti į Ukmergę ir sušaudyti Pivonijos šile.
Sovietinės okupacijos metais Želvos apylinkėse veikė gausūs partizanų būriai, čia įvyko keletas didelių susidūrimų.
Iš Želvos krašto 1941 ir 1945-1952 m. buvo ištremta apie 500 gyventojų. 

Zitos Kriaučiūnienės ir Gabrielės Poviliūtės sudaryta knyga „Kai Tėvynė buvo toli…“(Ukmergė, 2015) skirta beveik penkių šimtų Želvos krašto tremtinių, priverstų palikti savo kraštą 1941 ir 1945-1952 m., atminimui. Knygą sudaro tremtinių sąrašai (kaimas, vardas, pavardė, gimimo metai, kada ištremti, kada grįžo, tremties vieta), atsiminimai, kūryba. Atsiminimų tekstai iliustruoti nuotraukomis iš Želvos mokyklos muziejaus archyvo bei gautomis iš tremtinių ar jų artimųjų.

Vykdant sovietinę žemės ūkio politiką 1948 m. Želvoje įsikūrė kolūkis „Kelias į komunizmą“. 1959 m. buvusių kolūkių teritorijoje įkurtas Želvos tarybinis ūkis. Želva tapo šio ūkio centrine gyvenviete.
1985 m. Želvoje pastatyti modernūs kultūros namai, atidaryta sporto mokykla [3, 9, 11].
Iki 1998 m. Želvos hipodrome vykdavo tradicinės respublikinės ristūnų žirgų lenktynės, buvo vystomas žirgų sportas, iškovotos pergalės Lietuvoje ir už jos ribų. 

Želvos herbas

Želvos herbas

Želva istorinio herbo neturėjo. 2000 m. buvo patvirtinti Želvos herbas ir vėliava (dailininkas Vaidotas Ramoška). Svarstant herbo motyvus nuspręsta įprasminti senas vietos arklininkystės tradicijas: pavaizduoti ir arklį, ir žirgą, kadangi nuo XIX a. pab.  vietovė garsėjo arklių turgumis, o 1979 m. atidarytas Želvos hipodromas išgarsėjo respublikinėmis ristūnų lenktynėmis bei iš šio krašto kilusiais žirginio sporto meistrais. Želvos herbe iš kairės nuskelto skydo priekiniame žaliame lauke vaizduojama pusė sidabrinio žirgo, užpakaliniame auksiniame lauke – pusė juodo arklio. Tai simbolizuoja tarsi iš arklio (arklininkystės) išaugantį žirgą (žirgininkystė) [25].

Želvos miestelio architektūros ir urbanistikos raida nuo seniausių laikų iki šių dienų išsamiai išnagrinėta Algimanto Miškinio monografijos „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ antrojo tomo „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ antrojoje knygoje. Šioje knygoje autorius pateikia sąlygiškai patikimą Želvos miestelio urbanistinę raidą istorinės raidos kontekste [14].                                                                                                 

Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra. – Ukmergė, 2011. Knygos viršelis

Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra. – Ukmergė, 2011. Knygos viršelis

Zitos Kriaučiūnienės ir Rasos Povylienės sudarytoje mažos apimties knygelėje Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra“ bendrais bruožais pristatomas Želvos krašto paveldas ir istorija. Leidinyje publikuojami 23 neilgi tekstai apie Želvos miestelio ir kaimų senuosius liaudies architektūros medinius statinius, sakralinės paskirties mažąją architektūrą – stogastulpius, koplytstulpius, kryžius. Tekstai iliustruoti medinės architektūros paveldo pavyzdžių nuotraukomis, kurių yra daugiau kaip 40. Rengiant knygelę naudotasi istoriniais šaltiniais, saugomais Mokslų akademijos bibliotekoje, Želvos vidurinės mokyklos muziejuje [1]. 

Želva – radialinio plano miestelis. Pagrindinės gatvės sueina į netaisyklingos formos aikštę. Miestelis užstatytas kompaktiškai. Yra 162 gyvenamieji namai, kurie išsidėstę 16-oje gatvių.

Aukščiausioje miestelio vietoje yra Želvos Šv. Ignaco Lajolos bažnyčia,  pastatyta 1892 m. klebono Antano Stapulionio ir parapijiečių rūpesčiu. Bažnyčia medinė, paprastų geometrinių formų, aiškaus stačiakampio tūrio, didelės pirkios pavidalo, su mažu aštuonkampiu bokšteliu.  Pastatas turi klasicistinių elementų. Trys bažnyčios altoriai yra eklektiški, atspindintys XIX a. pab.–XX a. pr. būdingus istorizmo bruožus. Bažnyčią juosia akmeninė tvora su triarkiais raudonų plytų mūro vartais. Dešiniajame kampe stovi akmenų mūro dviejų tarpsnių klasicistinė varpinė su aukštu kryžiumi  [13, 27].
Bažnyčioje yra nemažai dailės kūrinių, iš kurių 3 paminkliniai: XVIII a. molbertinės tapybos paveikslas „Švenčiausioji Trejybė“ (drobė, aliejus, 182×94 cm), XIX a. akademistinis paveikslas „Kūdikėlio aukojimas“ (drobė, aliejus, 164×91 cm) bei 1898 m. kauniškio meistro Jono Garalevičiaus padaryti vargonai [5, 12, 18].
Bažnyčios šventoriaus šiaurės vakarų kampe yra 1920 m. Želvos vadavimo kovose žuvusių Lietuvos karių kapai. Jų yra aštuoni, išdėstyti dviem puslankiais. Antkapiai – žemių sampilai, apjuosti betono bordiūrais, tipiniai. Tarp kapų 1939 m. pastatytas kryžiaus plano paminklas, sumontuotas iš 4 stačių betono plokščių. Priešais paminklą yra stilizuotas aštuonbriaunis aukuras (paminklo aut. M. Cichanavičius) [20, 22].
2000 m. priešais bažnyčią pastatytas Prisikėlimo kryžius „Kentėjusiems, kenčiantiems, kentėsiantiems“ (skulptorius V. Urbanavičius).

Miestelyje yra išlikęs buvusios žydų sinagogos, statytos XVIII a., pastatas. Kadaise buvusi vienaaukštė, šiuo metu senoji sinagoga praradusi pirmykštę išvaizdą, 1965 m. pastatas buvo rekonstruotas, įrengtos administracinės patalpos (buvusio kolūkio kontora ir kultūros namai) [6].                                                                                                                        

Kur Želvos kraštas žalias.- Ukmergė, 2010. Lankstinio viršelis

Kur Želvos kraštas žalias.- Ukmergė, 2010. Lankstinio viršelis

Želva. – Ukmergė, [2005]. Lankstinio viršelis

Želva. – Ukmergė, [2005]. Lankstinio viršelis

Želvos miestelyje yra lankytinų objektų. Keliaujantiems po Želvos kraštą išleistas lankstinukas „Kur Želvos kraštas žalias…“ (Ukmergė, 2010), kuriame pateikiama trumpa informacija apie Želvos krašto lankytinas vietas: piliakalnius, pilkapius, senąsias Dvareliškių kapinaites, Skuolių koplyčią, Bastūnų pėduotą akmenį, Laumėnų dvaro liekanas, unikalųjį Činelių kaimą ir kitus įdomius objektus. Taip pat  informacijos galima rasti lankstinyje „Želva“ (Ukmergė, 2005), enciklopedijose [9, 11] bei Lietuvos turistams skirtuose įvairiuose leidiniuose [16]. 

Želvos vidurinė mokykla buvo pirmoji Ukmergės rajone 1959 m. įkūrusi mokyklos muziejų. Jo iniciatoriai – mokyklos direktorius Aleksandras Mackevičius ir kraštotyros būrelio vadovė, geografijos mokytoja Stefanija Kaselienė. 1970–1976 m. muziejus buvo uždarytas, dalis eksponatų dingo. 1976 m. rudenį muziejui paskirta nedidelė bibliotekos patalpa, o 1988 m. pavasarį muziejus perkeliamas į naujas, pritaikytas ekspozicijai patalpas. Muziejaus rinkinyje saugomi eksponatai, kurie atspindi mokyklos istoriją nuo jos įkūrimo 1909 m. iki šių dienų bei eksponatai, atspindintys Želvos krašto senovę [28]. Su šio muziejaus istorija, steigėjais, vadovais, ekspozicija, veikla, rėmėjais supažindina knygelė „Kviečiame į Želvos vidurinės mokyklos muziejų“ (Ukmergė, 2003), kurią parengė nuo 1998 m. muziejui vadovaujanti Zita Kriaučiūnienė ir mokytoja Irena Micienė.

Miestelio vakarinėje dalyje, J. Vaišučio gatvėje yra nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas – Želvos žydų senųjų kapinių ir žudynių vietos kompleksas, užimantis 8349 kv. m. plotą. Šioje vietoje 1941 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais nacistinės Vokietijos valdžios suorganizuotos egzekucijos metu nužudyta ir užkasta apie 60 Želvos miestelio žydų tautybės gyventojų. Žudynių vietoje pastatytas paminklas – akmens plokštė, kurios priekinėje plokštumoje iškaltas įrašas, nurodantis žudynių datą. Kapinių pietvakariniame kampe yra dar vienas mažosios architektūros statinys – 1.55 m. aukščio ir 0.94 m. pločio akmens plokštė su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis [20].

Želvoje, be žydų kapinių, yra dar dvejos kapinės: senosios ir Dainiškių.

1989 m., minint Želvos vidurinės mokyklos 80-ies metų jubiliejų, priešais mokyklą pastatytas koplytstulpis – Vargo mokyklos simbolis. Ąžuoliniame stulpe iškaltas maišu apsigaubęs piemenukas su atversta knyga rankose (skulpt. Rimantas Zinkevičius).

1999 m. vidiniame mokyklos kiemelyje pastatyta dar viena ąžuolinių figūrų kompozicija – 12 pumpurų, simbolizuojančių jauno žmogaus ugdymo kelią (aut. Vaidotas Ramoška).

1991 m. pietiniame miestelio pakraštyje, prie kelio Želva – Kiaukliai, buvusioje žvyrduobėje klebono Petro Avižienio iniciatyva pastatytas paminklas šioje vietoje užkastų, 1945–1953 m.

Želvos apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui. Ant keturių kolonų paguldytas baltas didelis kryžius, o ant kryžių laikančių kolonų išrašytos nukankintųjų ir žuvusiųjų pavardės (aut. Henrikas Šilgalis).

2005 m. miestelio aikštėje pastatytas paminklas mokslininkui, Nobelio premijos laureatui Aaronui Kluguikilusiam iš Želvos (skulpt. Vaidotas Ramoška).

Želva aprašoma grožiniuose kūriniuose ir atsiminimuose. Kraštotyros leidinių „Pasakojimai apie Želvą“  ir „O širdy dar skambučiai aidi…“ viename iš skyrių surinkti grožiniai kūriniai apie šią vietovę [15, 19].
Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Vanda Kinderytė-Budrienė (1931–2009), kilusi iš Želvos seniūnijos Karališkių kaimo, baigusi Želvos vidurinę mokyklą, ne vieną eilėraštį, dainą yra paskyrusi gimtinei [8], o jos istoriniuose romanuose „Paskutinis puslapis“ (Vilnius, 2004) bei „Vėtrungė“ (Vilnius, 2006) aprašyti pokario metų įvykiai vyksta Želvos krašte. Taip pat šiam kraštui eilėraščių yra paskyrusios literatės Albina Tumaitė-Povilavičienė, Apolonija Grigonytė, Stasė Kairytė-Čirbienė [4, 7, 21].
Lietuvių išeivio, verslininko, žymaus kultūros ir mokslo rėmėjo Antano Mikalajūno (1914–2005), gimusio Želvos valsčiuje Dvareliškių kaime, gyvenusio JAV, Kalifornijos valstijoje, Santa Monikos mieste, kartu su literatūriniu bendraautoriumi Albertu Laurinčiukuparašytose atsiminimų knygose „Likimo vartai: mano gyvenimo romanas“ (Vilnius, 1992), „Motinų motina“ (Kaunas, 1994), „Kada žmogus laimingas“ (Šiauliai, 1996) šiltai prisimenamas gimtasis Želvos kraštas. 
Habil. dr., Lietuvos Nepriklausomos valstybės Atkūrimo Akto signataras, Lietuvos MA narys korespondentas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Lionginas Šepetys, gimęs Želvos valsčiuje Kazliškių kaime, mokęsis Želvos mokykloje, atsiminimų knygos „Neprarastoji karta: siluetai ir spalvos“ (Vilnius, 2005)  skyriuje „Išleistuvės nežinion“ prisimena, kad „Želva iš kitų panašių valsčiaus miestelių skyrėsi bent tuo, jog ji turėjo dvi sinagogas ir iš čia kilusį Nobelio premijos laureatą A. Klugą.“ Prozininko Kęstučio Arlausko (1936–2009), kuris 1944–1954 m. mokėsi Želvos vidurinėje mokykloje, beletrizuotų atsiminimų knygoje „Skydas“ (Utena, 1996) pavaizduoti Želvos, čia vadinamos Selva, pokario metų įvykiai. 

Miestelyje veikia Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Želvos  kaimo padalinys, savo veiklos metus skaičiuojantis nuo 1939 metų. Ilgą laiką, iki 1963 m., biblioteka buvo įsikūrusi miestelio centre buvusiuose privačiuose namuose, vėliau – dar keliose patalpose. 1983 m., Želvoje pastačius modernius kultūros namus, biblioteka buvo perkelta į 150 kv. m. erdvias patalpas. Likviduojant kolūkius, kultūros namų pastatas liko be šeimininko ir be šildymo, todėl biblioteka persikėlė į vaikų darželio patalpas, esančias atokiau nuo miestelio centro. 2008 m. čia įkurtas viešosios interneto prieigos taškas (VIPT). Įvestas internetas, pastatyti 4 kompiuteriai, daugiafunkcinis aparatas. Biblioteka kaupia, saugo, skleidžia informaciją apie iškilius krašto žmones, pildo ir ruošia naujus teminius bei personalijoms skirtus aplankus, kraštotyros darbus. Kraštotyros fondą sudaro 60 fiz. vnt., 53 pavad. dokumentai. Kraštotyros kartotekoje kaupiami rajono, regioninių bei respublikinių periodinių leidinių kraštotyros straipsnių bibliografiniai aprašai, kurių yra 1296 (2016 m.).

Literatūra ir šaltiniai

1. Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra / parengė Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė. – Ukmergė, 2011. – 39 p.: iliustr.
2. Būga, Kazimieras. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1961. – T. 3, p. 278-279.
3. Daugudis, Vytautas. Iš Želvos miestelio ir apylinkių praeities. – Iliustr. – Bibliogr.: 11 pavad. // Gimtinė. – 2000, kovo 1-31, p. 3
4. Grigonytė, Apolonija. Žodis Želvai: [eilėraštis] // Grigonytė, Apolonija. Atgajos: eilėraščiai. –  Ukmergė, 2004. – P. 28-29.
5. Gučas, Rimantas. Želvos bažnyčios kūriniai: vargonai. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 137.
6. Kai nebelieka net vardų…: žydų istorijos ir kultūros pėdsakai Želvoje / parengė Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė. – Ukmergė, 2009. – 36 p.: iliustr.
7. Kairytė-Čirbienė, Stasė. Želvos mokyklos 90-mečiui: [eilėraštis] // Kairytė-Čirbienė, Stasė. Užgimkit mano posmai. – Ukmergė, 2000. – P. 65-67.
8. Kinderytė-Budrienė, Vanda. „Želvoje žilvičiai žalsvai pražydo…“: [eilėraštis] // Kinderytė-Budrienė, Vanda. Šviesūs bokštai. – Vilnius, 1998. – P. 8.
9. Krasauskas R. Želva. – Iliustr. – Parašas: R. Krs. // Lietuvių enciklopedija. – Boston (Mass), 1966. – T. 35, p. 192-193.
10. Kriaučiūnienė, Zita. Pasakojimai apie Želvą / Zita Kriaučiūnienė, Rasa  Povylienė. – Ukmergė, 2005. – 122 p.: iliustr.
11. Kviklys, Bronius. Želva. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių
istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1991. – T. 2, p. 505-507.
12. Latonas, Stasys. Želvos bažnyčios kūriniai: molbertinė tapyba. – Iliustr. // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 137.
13. Misius, Kazys. Želva: Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia / Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas //  Misius, Kazys, Šinkūnas, Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 59.
14. Miškinis, Algimantas. Želva. – Iliustr., žml., schem. – Bibliogr. str. gale  // Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės = The Lithuanian urban heritage and its values. – Vilnius, 1999. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai = Cities and towns of the Eastern Lithuania, kn. 2, p. 613-622.
15. O širdy dar skambučiai aidi… – Ukmergė, 2008. – 302 p.: iliustr.
16. Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: turisto žinynas: miestai ir rajonai – jų pažintinis lobynas: 1030 lankytinų vietovių aprašymai nuo seniausių laikų iki naujausių žinių. – Vilnius, [2008], p. 554.
17. Senieji Želvos krašto kaimai / parengė Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė. – Ukmergė, 2012. – 130 p.: iliustr.
18. Skrinskas, Robertas Gedvydas. Švč. Marijos stebuklingi paveikslai: [apie Želvos bažnyčioje esantį paveikslą, p. 283]. – Iliustr. // Skrinskas, Robertas Gedvydas. Piligrimo vadovas: po stebuklingas Marijos vietas. – Kaunas, 1999. – P. 174-319.
19. Su Želvos vardu širdy…: [ grožiniai kūriniai apie vietovę] // Kriaučiūnienė, Zita, Povylienė, Rasa.  Pasakojimai apie Želvą. – Ukmergė, 2005. – P. 107-116.
20. Šilinienė, Birutė. Hitlerizmo aukų kapas; Lietuvos karių kapai // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 136-137.
21. Tumaitė-Povilavičienė, Albina. Želvelė: [eilėraštis] // Ties Vilkmerge. – Ukmergė, 2003. – P. 100.
22. Ukmergės rajono kapinės: [apie Želvos mstl. Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje esančius Lietuvos karių kapus, p. 162]. – Iliustr., žml. // Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai: atlasas: 1919-1940. – Vilnius, 2003. – P. 158-163.
23. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
24. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 34.
25. Želva: [apie herbą]. – Iliustr. // Lietuvos heraldika. – Vilnius, 2008. – P. 509-510.
26. Želvos kraštas: istorija ir žmonės / parengė Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė. – Ukmergė, 2014. – 431, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml.. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 421-425.
27. Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia. – Iliustr. // Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius, 2006. – P. 361-363.
28. Želvos vidurinės mokyklos istorijos muziejus. Lietuvos muziejai [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2016-07-18]. Prieiga per internetą:<http://www.muziejai.lt/ukmerge/zelvos_muziejus.htm>.

Parengė: Danguolė Gabinaitienė (Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Želvos kaimo padalinys), Stanislava Talutytė (Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2010; 2016

Objektai
Ąžuolinių figūrų kompozicija (J. Vaišučio g. 12, Želva, Želvos sen., Ukmergės r.)
Paminklas britų chemikui, biofizikui, kristalografui, Nobelio premijos laureatui Aronui Klugui (centrinėje Želvos miestelio aikštėje)
Formuoti maršrutą iš pažymėtų objektų
[addtoany url="www.vilnijosvartai.lt/vietoves/zelvos-seniunija/"]