Zujai

Kaimas Vidiškių seniūnijoje, prie  kelio Kaunas–Zarasai–Daugpilis.

Gyvena 24 žmonės, iš jų: 13 vyrų ir 11 moterų (2011) [2].

Kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Jis sudarytas iš dvikamienio asmenvardžio trumpinio ir jų vedinio. Pavadinimo dėmuo Zu- buvo tokiuose dvikamieniuose asmenvardžiuose, kaip  Zu-manas, Zu-maras, Zu-meras, Zu-peras, o tai įrodo, kad yra labai senų laikų veldinys [7].

Zujų kaimo vietovardis minimas Zigmo Zinkevičiaus leidinyje „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė” [7].  „Kultūros paminklų enciklopedijoje” Vytautas Daugudis rašė apie Zujų pilkapius, Laima Vaitkunskienė – apie Zujų Alką bei senovinius gynybinius įtvirtinimus [1, 5]. Apie Zujų Alkus taip pat rašė Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija” [4]. Nemažai rašyta ir apie Zujų piliakalnius, informacijos yra knygose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais” [3], „Lietuvos medinės pilys” [6], „Lietuvos piliakalniai” [8]. Informacijos apie Zujus taip pat yra periodiniuose leidiniuose, internete.

0,1 km į pietryčius nuo Ukmergės–Utenos kelio, Mūšios ir Šventosios dešiniuosiuose  krantuose, jų santakoje esančiame kranto kyšulyje yra archeologinė vieta, įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą – Zujų piliakalnis, vadinamas Šanto Kalneliu. Piliakalnis ilgą laiką klaidingai laikytas XVI-XVII a. gynybiniais įtvirtinimais. Piliakalnio šlaitai statūs, 6-12 m aukščio, aikštelė trapecijos formos. Piliakalnis apardytas, dalį pylimų ir griovių nuplovė Mūšia. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia [3, 6, 8].
1,1 km į pietus nuo Zujų piliakalnio (Šanto kalnelio), 0,8 km į pietryčius nuo Ukmergės–Utenos kelio ir 0,3 km į vakarus nuo Šventosios dešiniojo kranto, Dukstynos miške yra valstybės saugoma archeologinė vieta, įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą – Zujų, Kadrėnų pilkapiai. Yra išlikęs  vienas sveikas pilkapis, kitų dviejų – tik liekanos. Sveiko pilkapio sampilas yra 6 m skersmens, 0,6 m aukščio. XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo 9 apardyti pilkapiai, su akmenų vainikais prie pagrindo. 1970, 1984 m. pilkapiai buvo žvalgyti [1].
0,45 km į pietryčius nuo kelio Ukmergė–Zarasai, 0,35 km į pietus nuo Šventosios ir Mūšios santakos, pastarojo upelio dešiniajame krante yra senoji Lietuvos šventvietė – Zujų Alkai (Alkas), dar vadinama Parapijos kalnu. 1970 m. žvalgė istorijos institutas. Žvalgyta ir 1984 m. [4-5].

Papėdėje, Šventosios slėnyje, yra nedidelė kalvelė, vadinama Gojeliu.

Literatūra ir šaltiniai

1. Daugudis, Vytautas. Zujų pilkapiai. – Bibliogr.  str. gale // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 136.
2. Ukmergės rajono savivaldybė. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį: Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo rezultatai. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės [interaktyvus]  2013. [žiūrėta 2016-07-15]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
3. Vaitkevičius, Vykintas. Nežinomi Lietuvos piliakalniai / Vykintas Vaitkevičius, Gintautas Zabiela // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais.  – Vilnius, 1996. – P. 346-347.
4. Vaitkevičius, Vykintas. Zujai: vietovė Alkai. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 186-187.
5. Vaitkunskienė, Laima. Zujų Alka; Zujų senoviniai gynybiniai įtvirtinimai (Šanto kalnelis). – Bibliogr. str. gale // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 1, d. 2: Rytų Lietuva, p. 136.
6. Zabiela, Gintautas. Zujai: [piliakalnis] // Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. – Vilnius, 1995. – P. 260.
7. Zinkevičius, Zigmas. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, p. 53.
8. Zujai: [piliakalnis]. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius,  2005. – T. 3, p. 200-201.

Parengė: Stanislava Talutytė (Ukmergės Vlado Šlaito viešoji biblioteka), 2013; 2016