Kilusi iš grafų Pliaterių giminės. Buvo vienturtė Pranciškaus Ksavero Pliaterio ir Anos fon Mohl duktė. 1830 m. kovo 25 d. Antazavėje (Zarasų r.) parašė pareiškimą apie savanorišką įstojimą į sukilėlių gretas. Kovėsi kartu su vyrais, rizikuodama gyvybe ir teise į titulą ir turtą [5]. Su pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų apylinkėse (Zarasų r.) suorganizavo 200 raitų šaulių, 60 raitininkų, kelių šimtų dalgiais ir medžiokliniais šautuvais ginkluotų pėstininkų sukilėlių būrį. 1831 m. balandį šis būrys buvo užėmęs Zarasus, bet vėliau jis buvo Rusijos karinių dalinių išblaškytas. Kurį laiką buvo prisidėjusi prie Ukmergės apylinkėse veikiančių sukilėlių. Dalyvavo keliuose mūšiuose: Prastavonių (prie Šeduvos, Radviliškio r.), ties Maišiagala (Vilniaus r.), ties Šiaulėnais (Radviliškio r.), Kauno kautynėse. Buvo paskirta 25-jo pėstininkų (1-ojo lietuviško ) pulko vade. Jai buvo suteiktas kapitonės laipsnis. Sukilimo karo tarybai nutarus, kad sukilėlių kariuomenė turi trauktis į Prūsiją, E. Pliaterytė su savo adjutante Marija Rašanavičiūte ir pusbroliu Cezariu Pliateriu mėgino prasiveržti į Lenkijos karalystę, kur dar vyko sukilimas [4]. Po sekinančios kelionės atsidūrė Ablomavičiams priklausiusiame Justinavo dvare prie Kapčiamiesčio (Lazdijų r.). Čia susirgo ir 1831 m. gruodžio 23 d. mirė. Buvo slapta palaidota senosiose Kapčiamiesčio kapinaitėse. 1906 m., minint 100-ąsias E. Pliaterytės gimimo metines, buvo pastatytas antkapinis paminklas su išraižytu užrašu lenkų kalba. 1912 m. ant kapo buvo pastatytas kitas, iki šiol stovintis klasikinio obelisko formos tamsiai pilko granito paminklas su lotynišku kryžiumi viršuje [5].
Viena pirmųjų E. Pliaterytės biografijų, parašyta jos amžininko Juzefo Straševičiaus (Józef Straszewicz) „Emilie Plater: sa vie et sa mort“ („Emilija Pliaterytė: gyvenimas ir mirtis“), išleista prancūzų kalba Paryžiuje 1835 m. Vėliau ši knyga buvo išversta į kitas kalbas. Pirmoji knyga lietuvių kalba „Pliateraitė: lenkmečio karžygė (1806–1831)“ yra parašyta istoriko Augustino Janulaičio ir išleista Tilžėje 1908 m. [2]. Daug rašė apie E. Pliaterytę lietuvių spaudos tyrėja Barbora Vileišytė. Jos rankraštis „Emilija Pliaterytė“ (1985) saugomas keliose Lietuvos bibliotekose. Dalis šio darbo buvo spausdinta išeivijos spaudoje. Apie E. Pliaterytę rašoma Rasos Baškienės knygoje „Moterys istorijos verpetuose: [valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją]“ (Vilnius, 2022). Keli leidiniai apie šią istorinę asmenybę išleisti lenkų kalba. Iš jų minėtinos knygos: Donata Ciepieńko-Zielińska „Emilia Plater“ [6], Malgožata Žaryn (Małgorzata Żaryn) „Emilia Plater“ [7].
Apie skulptoriaus Evaldo Pauzos sukurtą paminklą karžygės mirties vietai įamžinti Vainažeryje (Lazdijų r.) rašoma Rimanto Dichavičiaus knygoje „Laisvės paženklinti: dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ (Vilnius, 2016. T. 3, p. 22-23).
Rašytoja Emilija Liegutė yra sukūrusi dokumentinę apysaką „Emilija Pliaterytė“ (Vilnius, 2003, 2004, 2006). Poetai paskyrė karžygei ne vieną kūrinį. Vienas garsiausių – Adomo Mickevičiaus eilėraštis „Pulkininko mirtis“.
E. Pliaterytė gimė Vilniuje. Kurioje vietoje buvo jos gimtasis namas nėra žinoma. Karžygės biografiją tyrusios kraštotyrininkės, pedagogės Stanislovos Kirailytės nuomone, gali būti, kad jis stovėjo Naujamiestyje, dabartinėje Mindaugo gatvėje [3]. Tėvams išsiskyrus, nuo 1815 m., ji su motina gyveno Lyksnoje (Latvija, Daugpilio r.). Mirus motinai, nuo 1830 m., apsigyveno pensionate Vilniuje, vėliau – Antazavėje [4]. Įstojusi į 1831 m. sukilėlių gretas, E. Pliaterytė dalyvavo įvairiose vietose vykusiose kautynėse, taip pat ir dabartinės Vilniaus apskrities teritorijoje.
2014 m. rudenį atidengtas ąžuolinis paminklas E. Pliaterytei Vilniuje, prie jos vardo progimnazijos (Žirmūnų g. 119). Paminklo autorius – medžio drožėjas iš Ignalinos krašto Teofilis Patiejūnas [1].
Paminklai žymiajai 1831 m. sukilimo veikėjai pastatyti Lazdijų, Ignalinos, Utenos rajonuose [5, p. 57-69]. Kapčiamiestyje (Lazdijų r.) nuo 1984 m. veikia Emilijos Pliaterytės muziejus.
2001 m. Vilniuje, o vėliau ir kitose Lietuvos vietose pradėjo veiklą Emilijos Pliaterytės draugija. 2002 m. buvo įsteigta Vilniaus pagrindinė E. Pliaterytės mokykla (dabar – progimnazija). Trakų Vokėje (Vilniaus r.) E. Pliaterytės vardu pavadinta gatvė.
2007 m. Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos iniciatyva Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojos parengė ir išleido bibliografijos rodyklę „Emilija Pliaterytė (Emilia Plater)“, kurioje yra 553 įrašai įvairiomis kalbomis apie žymią asmenybę ir jos atminimo įamžinimą. Bibliografijos rodyklė apima 1831–2006 m. laikotarpį [5]. Įžanginį žodį leidiniui parašė rašytoja Emilija Liegutė.
Literatūra ir šaltiniai
1. Jalianiauskienė, Vitalija. Protėvių amatai gyvi ir šiandien. sekundė: [rašoma ir apie tautodailininką T. Patiejūną, minimas jo sukurtas paminklas karžygei prie Vilniaus E. Pliaterytės progimnazijos] [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-08-28]. Prieiga per internetą: <https://naujienos.alfa.lt/leidinys/sekunde/proteviu-amatai-gyvi-ir-siandien/>.
2. Janulaitis, Augustinas. Emilija Pliateraitė: lenkmečio karžygė (1806–1831). – Pakart. leid. – Vilnius, 1991. – 15 p.
3. Kirailytė, Stanislova. Františeko Ksavero ir Annos duktė Emilija fon der Plater-Pliaterytė // Kirailytė, Stanislava. Antazavės krašto istorija. – Utena, 2006. – P. 17-21.
4. Platerytė Emilija. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2010. – T. 18, p. 374.
5. Emilija Pliaterytė (Emilia Plater): bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 2007. – 107, [1] p., XVI iliustr. p.
6. Ciepieńko-Zielińska, Donata. Emilia Plater. – Warszawa, 1966. – 299 p.: iliustr.
7. Żaryn, Małgorzata. Emilia Plater. – Warszawa, 1998. – 81, [1] p.: iliustr. – (Ludzie niezwyczajni). – Virš. aut. nenurodyta. – Bibliogr.: p. 79-80.
Parengė: Nijolė Sisaitė (VAVB), 2015; 2019