1898 m. baigė baltarusių liaudies mokyklą netoli Minsko. Iki 1908 m. gyveno Baltarusijoje, dirbo įvairius darbus. 1908–1909 m. ir 1913–1915 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1909–1913 m. mokėsi švietimo kursuose Sankt Peterburge (Rusija). 1915 m. studijavo A. Šaniavskio liaudies universitete Maskvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mokslus teko nutraukti. 1916–1917 m. atliko karinę tarnybą Minske, vėliau – Polocke (Baltarusija), kelių statybos padalinyje. 1917–1919 m. dirbo Smolenske (Rusija), Rusijos Vakarinės srities aprūpinimo padalinyje. 1919–1941 m. gyveno Minske. 1919–1922 m. dirbo bibliotekininku Švietimo liaudies komisariate. 1922 m. Minske įkūrė Baltarusijos kultūros institutą. 1925 m. J. Kupalai suteiktas baltarusių tautinio poeto vardas. 1928 m. – Baltarusijos Mokslų akademijos narys, 1929 m. – Ukrainos Mokslų akademijos narys. Poetas neslėpė nepasitenkinimo sovietiniu režimu, 1930 m. buvo suimtas, vėliau persekiotas saugumiečių. 1941–1942 m. gyveno Maskvoje. 1942 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo „Maskvos“ viešbutyje. Buvo palaidotas Maskvos Vagankovo kapinėse, 1962 m. J. Kupalos palaikai perlaidoti Minsko kapinėse [1, 7, 12].
J. Kupala laikomas naujosios baltarusių literatūros ir literatūrinės kalbos vienu iš pradininkų. Poeto kūrybinį palikimą sudaro maždaug 1000 eilėraščių, 19 poemų, 4 pjesės [7]. Buvo išleisti eilėraščių rinkiniai „Dūdelė“ (1908), „Guslininkas“ (1910), „Gyvenimo keliu“ (1913), „Palikimas“ (1922), „Daina statybai“ (1936), „Iš širdies“ (1940). Poetas parašė Vilniui skirtą eilėraštį „Pilies kalnas“. Žymiausios poemos yra „Amžių daina“ (1910), „Pilkapis“ (1912), „Sapnas ant pilkapio“ (1912), „Bandarouna“ (1913), „Jinai ir aš“ (1913), „Liūto kapas“ (1920). Parašė komedijas „Paulinka“ (1913), „Čionykščiai“ (1924), dramą „Išdraskytas lizdas“ (1919). J. Kupalos kūryba į lietuvių kalbą pradėta versti XX a. pradžioje. Eilėraščių išspausdinta antologijose „Iš baltarusių poezijos“ (1952), „Atplaukia Nemunu daina“ (1958), išleisti poezijos rinkiniai lietuvių kalba „Ne ragelis dejuoja“ (1957), „Mano dalia“ (1982) [3]. Laikraščio „Naša niva“ redakcijos archyve rasti cenzūros uždrausti J. Kupalos eilėraščiai – nespausdinti rankraščiai. Vilniuje veikusiame baltarusių etnografijos ir kultūros muziejuje buvo saugomi 1906–1918 m. rašytų eilėraščių rankraščiai, pluoštas įvairios korespondencijos. Dabar kai kurie rankraščiai saugomi J. Kupalos muziejuje Minske, kita dalis archyvo dingo kartu su asmenine poeto biblioteka vokiečių okupacijos metais [6].
Apie J. Kupalos ryšius su Vilniumi rašoma literatūrologo Kosto Doveikos knygoje „Literatūrinės vagos“ [2]. Apie poeto gyvenimą ir kūrybą lietuvių kalba rašoma literatūrologės Birutės Masionienės knygoje „Su savąja tauta“ [5], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [7], Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės“ [1], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [3], periodikoje. Yra informacijos internete. Apie J. Kupalą rusų kalba išleistos knygos: Евгений Мозольков „Янка Купала: жизнь и творчество“ [13], žymaus baltarusių literatūrologo Олег Лойко „Янка Купала“ [12]. Apie poetą išleista daug literatūros baltarusių kalba.
1908–1909 m. ir 1913–1915 m. J. Kupala gyveno Vilniuje, Treniotos g. 5 ir Vilniaus g. 14 (buv. L. Giros 14). 1908–1909 m. dirbo Vilniaus senamiestyje veikusioje Boriso Danilovičiaus bibliotekoje „Žinija“ ir Baltarusių leidybos draugijos laikraščio „Naša niva“ literatūros skyriuje [2, 5, 7]. 1909–1913 m. studijuodamas Sankt Peterburge, J. Kupala lankydavosi Vilniuje. 1912 m. poetas dalyvavo Kupalos šventėje [12]. 1913 m. Vilniuje, Vilniaus g. 39, buvusiose „Rūtos“ draugijos patalpose (dabar Vilniaus mokytojų namai) buvo pastatyta J. Kupalos pjesė „Paulinka“. Pjesėje vaidino ir pats poetas [7, 9, p. 97]. 1913–1915 m. dirbo sekretoriumi Baltarusių leidybos draugijoje, 1914–1915 m. buvo laikraščio „Naša niva“ redaktorius ir leidėjas. 1915 m. pasitraukė gyventi į Rusiją. Paskutinį kartą J. Kupala Vilniuje lankėsi 1941 m. drauge su rašytoju Jakubu Kolasu [12]. Poetas domėjosi istorinėmis ir kultūrinėmis Vilniaus vietomis, gėrėjosi nenunykstančiu senojo miesto grožiu, surado namus, kuriuose kadaise gyveno, apžiūrėjo baltarusių etnografijos ir kultūros muziejų. J. Kupala ypač nudžiugo greta baltarusių tautodailės kūrinių radęs išsaugotus savo jaunystės rankraščius, rašytus Vilniuje, ir senus baltarusių leidinius, kurie buvo sugrąžinti poetui [2].
1960 m. Vilniuje, ant namo L. Giros g. 14 (dabar Vilniaus g. 14), poetui atidengta memorialinė lenta [4]. 2013 m. sausio 27 d. ant to paties namo Vilniaus g. 14 (Senamiesčio seniūnija), Baltarusijos ambasados Vilniuje ir Baltarusijos kultūros ministerijos iniciatyva, minint 100-ąsias pjesės „Paulinka“ metines, J. Kupalos atminimui atidengta nauja memorialinė lenta su poeto bareljefu (skulpt. Sergejus Oganovas, Olga Nečai). Lentoje iškaltos poeto eilės ir įrašas lietuvių ir baltarusių kalbomis: „Šiame name 1914–1915 metais buvo laikraščio „Naša niva“ redakcija. Tuo laiku čia gyveno redaktorius, Baltarusijos liaudies poetas Janka Kupala“ [1, 8].
Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, J. Kupalos vardu pavadinta gatvė [1].
1953 m. ir 1955 m. Minske išleistos J. Kupalos bibliografijos baltarusių kalba „Янка Купала, 1882–1942: бiблiяграфiчны даведнiк“ [11] ir „Бiблiяграфiя твораў Янкі Купалы, 1905–1917“ [10].
Literatūra ir šaltiniai
1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Kupala Janka: baltarusių poetas (1882 07 07 – 1942 06 28). – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 225.
2. Doveika, Kostas. Literatūrinė draugystė: Janka Kupala ir Lietuva. – Bibliogr.: 2 pavad. // Doveika, Kostas. Literatūrinės vagos. – Vilnius, 1981. – P. 184-190.
3. Lapinskienė, Alma. Kupala Janka. – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. – T. 11, p. 277-278.
4. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. − T. 1: Vilnius. – Vilnius, 1988, p. 177.
5. Masionienė, Birutė. Janka Kupala (1882-1942). – Portr. // Masionienė, Birutė. Su savąja tauta. – Kaunas, 1994. – P. 67-71.
6. Petkevičienė K. Janka Kupala ir Vilnius: rašytojo 90-osioms gimimo metinėms. // Pergalė. – 1972, Nr. 7, p. 185-186.
7. Venclova, Tomas. Kupala Janka. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 197.
8. Vilniuje atidengta nauja atminimo lenta baltarusių literatūros klasikui J. Kupalai. – Iliustr. // Tautinių bendrijų naujienos. – 2013, Nr. 1, p. 7.
9. Беларускія старонкі Вільні = Vilniaus gudų puslapiai. Пра Вільню і не толькі [interaktyvus]. 2011 [žiūrėta 2017 -09- 13]. Prieiga per internetą: <http://vilnia-by.com/files/Niezal_s.pdf>.
10. Бiблiяграфiя твораў Янкі Купалы, 1905–1917. – Мінск, 1955. – d.
11. Янка Купала, 1882–1942: бiблiяграфiчны даведнiк. – Мiнск, 1953. – 83, [2] p.: portr. – Bibliogr. išnašose. – Abėc. r-klė: p. 59-83.
12. Лойко, Олег. Янка Купала: [авторизованный перевод с белорусского]. – Москва, 1982. – 348, [3] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 345-349.
13. Мозольков, Евгений. Янка Купала : жизнь и творчество. – 5-е изд. – Москва, 1961. – 278, [2] p., [3] p.: iliustr., portr. – Bibliogr.: p. 275-[279] ir išnašose.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2013; 2017