Studijavo teisę Maskvos universitete. 1887 m. už dalyvavimą studentų protesto judėjime buvo iš jo pašalintas [7]. Iki 1917 m. K. Balmontas šlovino revoliuciją, bet po Spalio perversmo nutraukė ryšius su bolševikais ir nepritarė jų politikai. Vengdamas bolševikų teroro, Lietuvos diplomato Jurgio Baltrušaičio padedamas, 1920 m. pasitraukė iš Rusijos ir apsigyveno Prancūzijoje. Palaidotas Noisy-le-Grand (prie Paryžiaus [6, 7].
Poetas buvo pripažintas ir populiarus jau nuo 1890 m. Išleisti jo eilėraščių rinkiniai ir vertimai, literatūros teorijos darbai, kelionių aprašymai. Poetas aplankė daug pasaulio šalių, pramoko kalbų – jis buvo „pasaulio svečias“.
Apie K. Balmontą lietuvių kalba rašoma Ingos Vidugirytės knygoje „Balmonto Lietuva: kultūrų dialogo interpretacija“ (Kaunas, 2005), Kristinos Sakalavičiūtės „Konstantinas Balmontas ir Lietuva: poezijos vertimų studijos: monografija“ (Vilnius, 2011), Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [5], „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [6], rusų kalba – „Русские в истории и культуре Литвы“ [9]. Yra informacijos periodikoje, internete.
1914, 1927 ir 1930 m. K. Balmontas lankėsi Vilniuje. Čia jis skaitė paskaitas lietuvių mitologijos, literatūros ir tautosakos temomis, domėjosi kultūriniu gyvenimu, susitiko su rašytojais [6, 9].
Tarpukariu „Vilniaus byloje“ poetas romantikas aktyviai reiškėsi kaip Lietuvos šalininkas, palaikė Lietuvą Vilniaus klausimu. Reikalaudamas Lietuvai grąžinti jos sostinę, kreipėsi į Tautų lygą. Jis bendravo su lietuviais diplomatais, rašė spaudoje. Dėl savo pasisakymų ir eilėraščių lenkų spaudoje buvo vadinamas „isterišku rusų emigrantu“ [4, 5, 9].
K. Balmontas kalbėjo apie savo lietuvišką kilmę, žavėjosi Lietuvos praeitimi. Jis bendradarbiavo su rašytojais J. Baltrušaičiu, O. Milašiumi, L. Gira, B. Sruoga, V. Krėve [2, 4]. Yra išvertęs į rusų kalbą lietuviškų dainų, lietuvių poetų eilėraščių, išspausdinęs knygą „Litovskie narodnye skazki“ („Lietuvių liaudies pasakos“, 1930) ir daugiausia Lietuvai skirtų eilėraščių rinkinį „Severnoe sijanie“ („Šiaurės pašvaistė“, 1931) [7, 9]. Jurgis Baltrušaitis savo gerbiamam poetui ir bičiuliui parašė keletą eilėraščių [1].
2010 m. rudenį Vilniuje, Latvių gatvėje („Žvėryno seniūnija“), netoli Rusijos ambasados (Latvių g. 53), prie tvenkinių, Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondo iniciatyva, buvo pastatytas paminklas poetui Konstantinui Balmontui (skulpt. Mindaugas Šnipas) [3].
Manoma, kad 1914 m. kai pirmą kartą lankėsi Vilniuje, poetas buvo apsistojęs būtent Žvėryne. Kurdamas paminklą, skulptorius panaudojo medžio motyvą. Tai pirmasis pasaulyje paminklas šiam poetui. Iškilmingas paminklo atidengimas įvyko 2011 m. gegužės 12 d. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Rusijos visuomenės veikėjai, poeto artimieji ir kt. [8].
Literatūra ir šaltiniai
1. Baltrušaitis, Jurgis. Balmontui: [penki eilėraščiai] // Baltrušaitis, Jurgis. Kalba su lemtimi : rusiškoji poezija. – Vilnius, 2007. – P. 403–409.
2. Sakalavičiūtė, Kristina. Dvilypis žaidimas : Konstantinas Balmontas ir Liudas Gira; [su Konstantino Balmonto ir Liudo Giros vertimų bibliografija] // Darbai ir dienos. – [T.] 36 (2003), p. 73–90.
3. Sostinėje atidengtas paminklas poetui K. Balmontui // Tautinių bendrijų naujienos. – 2011, Nr. 2, p. 6.
4. Turčinavičius, Vladas. Konstantinas Balmontas – ar tik bičiulis Lietuvos? // Literatūra ir menas. – 2008, birž. 20, p. 3, 22.
5. Venclova, Tomas. Balmont Konstantin. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 220-221.
6. Vidugirytė, Inga. Balmont Konstantin (Konstantinas Balmontas). – Portr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2002. – T. 2, p. 508.
7. Vidugirytė, Inga. Lietuvos paveikslas Konstantino Balmonto poezijoje. – Iliustr. // Santara. – Nr. 40 (2004), p. 29–42.
8. Zemlickas, Gediminas. Gegužę Žvėrynas pražydo Konstantino Balmonto poezijos žiedais: [apie K. Balmontą ir paminklo poetui atidengimą Vilniuje]. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2011, birž. 2, p. 1, 4–5.
9. Бальмонт Константин Дмитриевич : поэт. – Portr. // Русские в истории и культуре Литвы. – Вильнюс, 2008. – P. 336–338.
Parengė: Aušra Asauskienė, Gerta Stanionytė (VAVB), 2011; 2020