P. Kraujalio pavardė įvairiuose šaltiniuose rašoma skirtingai. Vieni autoriai rašo pavardę „Kraujalis“, kiti – „Kraujelis“. Kai kurie autoriai palieka abi pavardės formas. Pasirašinėjo P. Vieštauto ir kitais slapyvardžiais.
1892–1894 m. mokėsi Linkmenų parapijos daraktoriaus mokykloje, 1894–1896 m. – Mintaujos gimnazijoje (Latvija). 1896 m. P. Kraujalis ir kiti vyresni mokiniai, atsisakę kalbėti maldas rusų kalba, buvo iš mokyklos pašalinti. 1897–1904 m. gyveno Vilniuje. 1902 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją, 1904 m. – Vilniaus kunigų seminariją. 1904–1908 m. studijavo teologiją Sankt Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje. 1907 m. buvo įšventintas į kunigus. 1908 m. gavo teologijos kandidato laipsnį. 1908 m. buvo paskirtas Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vikaru. Dėl pamaldų laikymo lietuvių kalba 1909 m. išsiųstas į Gardino bernardinų vienuolyną. Gardine sakė lietuviškus pamokslus, parūpindavo lietuviškos spaudos, lietuves parapijietes subūrė į Šv. Zitos būrelį. Nuo 1909 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys. 1910 m. sugrįžo į Lietuvą [5, 10]. 1910–1911 m. buvo Trakų parapijos vikaras [2]. 1911–1915 m. ir 1918–1933 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1915–1918 m. gyveno Mogiliove (Baltarusija). Dirbo lietuvių organizacijoje, buvo kapelionas, dėstė tikybą lenkų mokyklose. Mogiliove gyvenančius lietuvius sukvietė į susirinkimą, kad priimtų rezoliuciją dėl Lietuvos nepriklausomybės. Buvo išrinktas vietos lietuvių atstovu į Rusijos lietuvių seimą, dalyvavo Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) lietuvių suvažiavime. P. Kraujalis mirė 1933 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Saulės (Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) kapinėse. 1937 m. Vilniaus mokytojų surinktomis lėšomis ant kunigo kapo pastatytas paminklas su P. Kraujalio bareljefu ir įrašu: „Dirbo mokyklai ir tautai“ (skulpt. Rapolas Jachimavičius) [1, 5, 10]. Antkapinis paminklas yra valstybės saugomas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 30394, žr.: adresu).
P. Kraujalis parašė kelias katalikų tikėjimo knygas: „Trys dvasiškojo gyvenimo pagrindai“ (1921), „Šv. Kazimiero 400 metų jubiliejui pagerbti“ (1922), „Dievui ir Lietuvai: Keletas bruožų iš krikščionybės praeities Lietuvoje“ (1922), „Kunigas Silvestras Gimžauskas“ (1929); Lietuvos istorijai skirtas knygas: „Daktaro Jono Basanavičiaus laidotuvės“ (1927), „Lietuvių tautinis valstybinis atgimimas“ (1928), „Petras Goštautas ir jo gadynė“ (1928), „Pirmieji lietuvių susirėmimai su totoriais“ (1929), „Vytautas Didysis“ (1930); visuomeniniam gyvenimui skirtas knygas: „Lietuvių vartotojų draugijos pagal 1912 m. ankietas“ (1912), „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (1927) ir kt. [2, 5, 10].
1924 m. išleido 23-jų puslapių knygelę „Trakų pilis ir jos likimas“, kurioje supažindinama su Trakų miesto istorija, Trakų salos pilies istorija, pasakojama apie Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Knygelė baigiama pastabomis apie Trakų lietuviškumą, primenama daug lietuviškais vardais vadinamų Galvės ežero salų, kitų gretimų vietovardžių. Apie Trakų pilį knygelėje rašoma: „Gal neapsiriksiu pasakęs, kad Trakų pilis kiekvienam lietuviui gyvai primena aną gadynę, kai lietuviai savo šaly buvo pilni šeimininkai, kai kalnuose ir šventyklose kūrenosi šventoji ugnis, kai lietuvis greičiau mirė, kaip galvą lenkė prieš savo priešus… <…> Kai žiūrime į Trakų pilies griuvėsius ar iriamės gegužės mėnesy ežero plotais tarp daugybės gražiai žaliuojančių salų, kai lakštingalų chorai, saulei nusileidus, salose sugieda, rodos, nėra pasauly ramesnio kampelio <…> Vaizduotė primena gražią Lietuvos praeitį, mūsų didvyrius Kęstutį ir Vytautą“ (Voruta, 2009, geg. 9, p. 9).
1937 m. Vilniaus lietuvių švietimo „Ryto“ draugija išleido knygą „Kunigas Petras Kraujelis“ [6]. Knygoje plačiai atskleista P. Kraujalio biografija ir visuomeninė veikla. Spausdinami Kristupo Čibiro, Marcelino Šikšnio, Rapolo Mackevičiaus ir kitų straipsniai. Pateikiama ir amžininkų (lietuvių, lenkų ir gudų kunigų bei „Ryto” draugijos mokytojų) atsiminimų. Apie P. Kraujelio gyvenimą ir veiklą rašoma Nastazijos Kairiūkštytės ir Almos Gudonytės knygoje „Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ [5], Almos Šlamaitės knygoje „Molėtų krašto šviesuoliai“ [10], Tomo Venclovos knygoje „Vilniaus vardai“ [12], leidiniuose „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945“ [1], „Vilniaus miesto istorijos skaitiniai“ (Vilnius, 2001), Rasos Paulavičienės knygoje „XX amžiaus Lietuvos mokytojai“ (Vilnius, 1996), Rapolo Mackonio knygoje „Dvylika Vilniaus kunigų“ (Vilnius, 1994), etnologo, gamtos mokslų daktaro, prof. Liberto Klimkos knygoje „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ (V., 2016), enciklopedijose, periodikoje. Yra informacijos internete, Kraujalių giminės istorijai skirtoje svetainėje „Kraujaliai” (žr.: adresu).
P. Kraujalis daug metų gyveno Vilniuje. 1897–1902 m. mokėsi Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje. 1902–1904 m. studijavo teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje. 1908–1909 m. buvo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vikaras. Sakė lietuviškus pamokslus, mokė parapijiečius giedoti giesmes lietuvių kalba. 1909 m. už lietuvišką veiklą buvo išsiųstas į Gardiną. 1911 m. vėl apsigyveno Vilniuje. 1911–1912 m. buvo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius. 1911–1915 m. dėstė lietuvių ir lotynų kalbas Vilniaus kunigų seminarijoje. 1911 m. P. Kraujaliui suteiktas profesoriaus mokslinis vardas. Bendradarbiavo Vilniaus lietuvių spaudoje. P. Vieštauto slapyvardžiu rašė straipsnius „Vilniaus žinių“, „Vilties“, „Draugijos“ laikraščiuose. 1911–1915 m. redagavo katalikų laikraštį „Aušra“. 1914 m. kaip „Aušros“ redaktorius gavo popiežiaus Pijaus X audienciją ir palaiminimą Vilniaus lietuviams. 1915 m. rugpjūtį, artėjant vokiečių kariuomenei, išvyko į Mogiliovą, kartu išvežė Vilniaus kurijos archyvą. 1918 m. pavasarį sugrįžo į Vilnių. Dirbo Vilniaus kurijoje. Pamokslus dažniausiai sakydavo Šv. Jurgio bažnyčioje. 1920 m. rudenį buvo išrinktas į Antrąjį laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą. Nuo 1920 m. redagavo laikraščius „Lietuvos kelias“, „Vilniaus garsas“, „Garsas“, „Kelias“, „Vilniaus varpas“ [2, 5, 10]. 1922–1933 m. buvo Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos pirmininkas. P. Kraujalio iniciatyva 1922 m. Vilniuje vyko lietuvių pradžios mokyklų mokytojų suvažiavimas. Kunigas siekė, kad kiekviename Vilnijos krašto miestelyje ir didesniame kaime būtų įkurta lietuviška mokykla. Uždarius lietuviškas mokyklas, kaimuose steigė lietuviškas skaityklas, vėliau virtusias nelegaliomis vakarinėmis lietuviškomis kaimo mokyklomis [7]. 1930–1931 m. P. Kraujalio ir Laikinojo Komiteto pirmininko K. Stašio iniciatyva „Ryto” švietimo draugija įsigijo Petro Vileišio namus Antakalnyje. Į juos buvo perkelta draugijos raštinė, knygynas su archyvu [6]. P. Kraujalis siekė grąžinti ilgaamžę istorinę sostinę ir jos kraštą Lietuvai.
1928 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo minėjime apie Vilnių kalbėjo: „Vilnius padėjo Lietuvos nepriklausomybei kertinį akmenį, čia buvo paskelbtas tas istoriškas nepriklausomybės aktas, čia, Vilniuje, Lietuvos atstatytojai rūpinosi ir galvojo prieš 10 metų, deja, čia kol kas nelemta gyventi tuo gyvenimu, kurį Lietuva sau susikūrė. Nors negalime gyventi nauju gyvenimu, tačiau galime jungtis tautos džiaugsmu, galime didžiuotis tautos laimėjimais, galime naudotis pasiektais kultūriniais daviniais, galime ir mes vieną kitą plytelę pridėti prie atstatomos mūsų Didžiosios Tėvynės. Mes čia, Vilniuje, – tai tautos avangardas. Ji buvo tiek praradusi ir tiek atstatė <…> Mūsų kilni tėvynės meilė ir vienybė turės reikšmės visai Lietuvai. Vilniaus idealai pasilieka tautos idealais ir tautos siekimai – mūsų siekimais“ [4, p. 676].
Už lietuvišką veiklą P. Kraujalis kelis kartus buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime. Daug dirbo 1922 m. rengiant Šv. Kazimiero 400 metų jubiliejaus iškilmes. Aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo, Šv. Kazimiero ir kitų draugijų veikloje. 1926–1929 m. dalyvavo Laikinojo Vilniaus komiteto veikloje. 1929 m. Ženevoje (Šveicarija) atstovavo Vilniaus lietuviams tautinių mažumų kongrese. 1930 m. dalyvavo rengiant lietuvių ir gudų katalikų suvažiavimą, kunigaikščio Vytauto mirties 500 metų minėjimą Vilniuje. P. Kraujalis buvo Vilniaus kunigų seminarijos profesorius, 1931–1933 m. dėstė lietuvių kalbą Stepono Batoro universitete (dabar Vilniaus universitetas). 1932–1933 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininkas [2, 5, 10].
2013 m. gruodžio 7 Vilniuje, ant namo Tilto g. 12 (Senamiesčio seniūnija), P. Kraujaliui atminti atidengta memorialinė lenta (skulpt. Kristupas Vilutis). Lentoje iškaltas kunigo bareljefas ir įrašas: „Šiame name 1915–1933 metais gyveno lietuvių visuomenės veikėjas, švietimo draugijos „Rytas” pirmininkas kunigas profesorius Petras Kraujalis (1882–1933). Dirbęs mokyklai ir tautai” [11, 13].
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios viename lange yra vitražinis kunigo P. Kraujalio portretas (dail. Algirdas Dovydėnas) [3, 7].
Žurnale „Tarp knygų“ paskelbta P. Kraujalio biobibliografija [8, 9].
Literatūra ir šaltiniai
1. Burokaitė, Jūratė. Kunigai – Vilniaus lietuvių draugijų pirmininkai: [taip pat rašoma apie kun. Petrą Kraujalį]. – Bibliogr.: 4 pavad. // Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945. – Vilnius, 2006. – P. 172-179.
2. Česnulis, Vytautas. Kunigas Petras Kraujalis ir Trakai: Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai – 600 metų. – Portr., iliustr. // Voruta. – 2009, bal. 18, p. 9; geg. 9, p. 9; geg. 23, p. 9; birž. 6, p. 9.
3. Dovydėnas, Algirdas. Lango vitražas – kunigai Pranciškus Bieliauskas, Petras Kraujalis: [2003, reprodukcija] // Petkus, Viktoras. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. – Vilnius, 2004. – P. 198.
4. Garšva, Kazimieras. Prof. Kun. Petras Kraujalis (1882–1933). – Bibliogr. išnašose. // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – Vilnius, 2002. – T. 21, p. 673-677.
5. Gudonytė, Alma. Kraujalis (Kraujelis) Petras, 1882 07 20 – 1933 08 14: kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, publicistas / Alma Gudonytė, Nastazija Kairiūkštytė. – Portr. – Bibliogr.: 13 pavad. // Gudonytė, Alma, Kairiūkštytė, Nastazija. Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. – Vilnius, 2009. – P. 143-145.
6. Kunigas Petras Kraujelis. – Vilnius, 1937. – 8, 120 p.: portr.
7. Makariūnas, Kęstutis. „Ryto“ pirmininkas Petras Kraujalis ir jo atminimas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 29 pavad. // Voruta. – 2013, birž. 8, p. 7; birž. 22, p. 7.
8. Sukanka 115 metų, kai gimė Vilniaus krašto visuomenininkas, kunigas, publicistas Petras Kraujelis (1882–1933): [biobibliografija] // Tarp knygų. – 1997, Nr. 5, p. 46-47.
9. Sukanka 125 metai, kai gimė publicistas, literatūros istorikas Petras Kraujalis (1882-1933): [bibliografija] // Tarp knygų. – 2007, Nr. 5, p. 48.
10. Šlamaitė, Alma. Vilniaus krašto švietėjas: [apie kunigą Petrą Kraujalį]. – Portr., iliustr. – Bibliogr. išnašose. // Šlamaitė, Alma. Molėtų krašto šviesuoliai. – Vilnius, 2009. – P. 89-100.
11. Vasiliauskienė, Aldona. Memorialinė lenta kun. prof. Petrui Kraujaliui. – Portr., iliustr. // Voruta. – 2013, gruod. 21, p. 1, 10.
12. Venclova, Tomas. Kraujelis (Kraujalis) Petras. – Portr. // Venclova, Tomas. Vilniaus vardai. – Vilnius, 2006. – P. 239-240.
13. [VLN] Atminimo lentos. Miestai.net [interaktyvus]. 2000–2017 [žiūrėta 2017-06-14]. Prieiga per internetą: <http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=9456&page=6>.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2014; 2017