Kilęs iš baudžiauninkų. Anksti likęs našlaičiu, piemenavo, nuo 14 m. tarnavo dvarininkui Pavelui Endgelhardtui. 1829-1831 m. su savo šeimininku gyveno Vilniuje.
T. Ševčenka su kitais P. Engelhardto žmonėmis išvyko iš Vilniaus į Sankt Peterburgą 1831 m. vasario mėnesį. 1838 m. dailininko Karlo Briulovo, poeto Vasilijaus Žukovskio ir kitų menininkų pastangomis buvo išpirktas iš baudžiavos. 1838-1845 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Dirbo dailininku-iliustratoriumi Sankt Peterburgo žurnaluose, piešdavo pagal užsakymus dvarininkų portretus. 1843-1847 m. su pertraukomis gyveno Ukrainoje. 1845 m. baigęs Sankt Peterburgo dailės akademiją, pradėjo dirbti Kijevo Archeografijos komisijoje. T. Ševčenka keliavo po Ukrainą, rašė eiles, piešė senovės paminklus, piliakalnius, pilių griuvėsius. 1847 m. paskirtas Kijevo universiteto piešimo dėstytoju. 1847 m. balandžio mėnesį už maištingus eilėraščius ir priklausymą slaptai „Kirilo ir Metodijaus“ draugijai buvo suimtas. Išsiųstas kareiviu į Orsko tvirtovę, „uždraudžiant rašyti ir piešti“. 1850 m. perkeltas į Novopetrovskojės (dab. Fort Ševčenka) tvirtovę. Būdamas tremtyje susidraugavo su lietuvių visuomenės veikėjais Zigmu Sierakausku, Jonu Stanevičiumi, Bronislavu Zaleskiu, Mykolu Zelionka, Eduardu Vytautu Želigovskiu (Antanu Sova). 1857 m. gyveno Žemutiniame Naugarde. 1858 m. grįžo į Sankt Peterburgą. Tapė graviūras, bendradarbiavo žurnaluose „Sovremennik“, „Iskra“. 1859 m. keliavo po Ukrainą, dalyvavo revoliucinėje veikloje. Sankt Peterburge tęsė revoliucinę veiklą N. Černyševskio partijoje. 1860 m. gavo vario raižinių klasės akademiko vardą. T. Ševčenka mirė 1861 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge. Palaidotas Ukrainoje, Kaneve, netoli Kijevo [3, 10, 18]. Kaneve nuo 1939 m. veikia T. Ševčenkos memorialinis muziejus.
T. Ševčenka laikomas ukrainiečių literatūros klasiku, tautinio sąjūdžio įkvėpėju. Jo eilėse persipina romantiniai ir realistiniai motyvai, yra sentimentalizmo bruožų, juntama stipri ukrainiečių tautosakos įtaka. Nemažai jo kūrinių virto liaudies dainomis. T. Ševčenka parašė poemas „Katerina“ (1838), „Haidamakai“ (1841), eilėraščių rinkinius „Kobzarius“ (1840) ir kt.
Reikšmingi ukrainiečių kultūrai ir T. Ševčenkos dailės darbai. Jis sukūrė realistinių akvarelių, socialinės tematikos piešinių, ofortų, vario raižinių. Nutapė psichologinių portretų, peizažų [10, 13]. Yra išlikusių T. Ševčenkos paveikslų ir Lietuvoje [1].
Apie T. Ševčenkos gyvenimą ir kūrybą yra parašyta monografijų įvairiomis kalbomis. Lietuvių kalba: Juliaus Būtėno „Tarasas Ševčenka“ (Vilnius, 1954), Lidijos Bat ir Aleksandro Deičo „Tarasas Ševčenka“ [3]; rusų kalba: Леонид Хинкулов „Тарас Шевченко“ [19], Евгений Кирилюк „Тарас Шевченко: критико – биографический очерк“ (Москва, 1988) ir kt.
Apie T. Ševčenkos ryšius su Lietuva, gyvenimą Vilniuje yra išleistos knygos lietuvių kalba: Aušros Adiklytės ir Pavelo Ochrimenkos „T. Ševčenka ir Lietuva“ [2], Vlado Abramavičiaus „Tarasas Ševčenka ir Vilnius“ [1]; lenkų kalba – Mečislavo Jackevičiaus (Mieczysław Jackiewicz) „Taras Szewczenko i jego twórczość w Wilnie i na Litwie“ (Olsztyn, 1995); baltarusių kalba – Viktoro Žitko (Віктор Жадько) ir Raimundo Lopatos „Шевченків Вільно = Ševčenkos Vilnius“ [18]. Apie T. Ševčenos vietas Vilniuje rašoma Juzefo Šostakovskio (Józef Szostakowski) leidinyje „Wilno i okolice : przewodnik literacki“ („Vilnius ir apylinkės: lieratūrinis vadovas“) (Wilno, 2012). Poetas Eduardas Mieželaitis yra parašęs šia tema meninės publicistikos kūrinį „Vilniuj, mieste su didžia šlove…“ [6]. Juozas Kundrotas sukūrė novelę apie T. Ševčenkos gyvenimą Vilniuje „Taraso meilė” (kn. J. Kundrotas „Netikra gaida” (Kaunas, 1998).
Vilniaus laikotarpis (1829 m. ruduo – 1831 m. vasaris) užima svarbią vietą T. Ševčenkos biografijoje [7]. Čia jis pradėjo savo kaip menininko kelią. 1829-1830 m. mokėsi tapybos pas dailininką, Vilniaus universiteto meno profesorių Joną Rustemą, vėliau pas dailininką Joną Babtistą Lampį. Iš Vilniaus laikotarpio yra žinomas T. Ševčenkos darbas „Moters galvutė“, grafo Narcizo Olizaro portreto eskizas ir poeto tėvo Grigorijaus Ševčenkos atvaizdas [1, 2].
Daugelį metų tyrinėdamas archyvinę medžiagą, ukrainiečių filologas, prof. Anatolijus Nepokupnas (1932-2006), 1985 m. aptiko kelis dokumentus, patvirtinančius, kad Vilniuje T. Ševčenka yra gyvenęs dviejuose namuose – Pilies g. 10 (sovietmečiu M. Gorkio g.) ir Didžioji g. 23 (Senamiesčio seniūnija) [7]. Pastarajame, šalia Rotušės esančiame pastate, T. Ševčenka gyveno nuo 1830 m. kovo iki buvimo Vilniuje pabaigos.
Netoli namo, kur gyveno T. Ševčenka, veikė Juozapo Zavadskio knygynas. T. Ševčenkos biografai pažymi, kad tai buvo pirmasis knygynas poeto gyvenimo kelyje [16]. Pasak prof. A. Nepokupno, anksčiau skelbtoji versija apie didiko P. Engelhardto šeimos ir jai tarnavusio būsimojo poeto gyvenimą generalgubernatoriaus rūmuose S. Daukanto a. (dabar Lietuvos Prezidentūra) [1], jokiais dokumentais nepagrįsta [7].
Gerai mokėdamas lenkų kalbą T. Ševčenka dar Vilniuje susipažino su Adomo Mickevičiaus ir kitų filomatų kūryba. Laiškuose draugams jis ne kartą mini posakius iš A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ ir kitų kūrinių.
Iš T. Ševčenkos gyvenimo Vilniuje yra žinoma dar viena įdomi detalė. Poetas čia susipažino su mergina, siuvėja Jadvyga Gusikovska, sužadinusia pirmosios meilės jausmus [1, 2].
Poetas iki pat mirties neužmiršo Lietuvos sostinės. Laiške vilniečiui Bronislavui Zaleskiui rašė: „Vilnius ir mano širdžiai taip pat yra brangus prisiminimais, kaip ir tavajai…“ [1].
Jis grįždavo mintimis į Vilnių ne tik pasikalbėjimuose su draugais, prisiminimuose, laiškuose, bet ir poetinėje kūryboje. Vilniaus miestui apdainuoti T. Ševčenka paskyrė poemą „Garsingam Vilniuje įvyko…“. Kūrinys parašytas Kos-Arale 1848 m. Spėjama, kad poemos siužeto pagrindu paimtas tikras atsitikimas Vilniuje apie 1832 m., kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Poemoje minimi universitetas, Aušros Vartai, Vingio miškas, Neries upė. Autorius gerai pažinojo Vilnių ir jo apylinkes, mokėjo pastebėti ir teisingai įvertinti įvykius [1, 2].
Pirmieji T. Ševčenkos kūrinių vertimai į kitas kalbas pasirodė Vilniuje. Tai Vladislavo Sirokomlės į lenkų kalbą išversta ir Vilniuje išleista T. Ševčenkos rinktinė „Kobzarius“ [16].
1961 m. gegužės mėnesį, minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, ant Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto pastato sienos (Universiteto g. 7, Senamiesčio seniūnija) buvo atidengta bronzinė memorialinė lenta. Lentoje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas ir įrašas lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis: „Šiuose rūmuose, dailininko J. Rustemo studijoje, mokėsi didysis Ukrainos poetas revoliucionierius Tarasas Ševčenka“ [1, 14].
1997 m. kovo 9 d. Lietuvos ukrainiečių draugijos pastangomis toje pačioje vietoje, ant Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto rūmų sienos, buvo atidengta nauja memorialinė lenta T. Ševčenkai atminti (skulpt. Anatolijus Fuženka). Memorialinėje lentoje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai: „Vilnius… brangus mano širdžiai…“, žemiau – įrašas lietuvių kalba: „Vilniuje 1829-1831 m.m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“ [9].
2004 m. kovo mėnesį Vilniuje, ant namo Pilies g. 10 (Senamiesčio seniūnija), kur T. Ševčenka su P. Engelhardtu gyveno nuo 1829 m. rugsėjo 9 d. iki 1830 m. kovo 19 d., poeto atminimui buvo atidengta memorialinė lenta. Lentoje iškaltas įrašas lietuvių ir ukrainiečių kalbomis: „Šiame name (1829-1830) gyveno ukrainiečių dailininkas ir poetas Tarasas Ševčenka“. Atidengimo iškilmių metu paminklinę lentą pašventino graikų apeigų katalikų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Pavlo Jochimec OSBM [12].
2011 m. rugsėjo 3 d., minint 150-ąsias poeto mirties metines, Vilniuje, prie Arklių, Visų Šventųjų ir Bazilijonų gatvių sankirtos (Senamiesčio seniūnija), atidengtas paminklas Tarasui Ševčenkai (skulpt. Vitalijus Andrijanovas). Šviesaus granito akmenyje iškaltas poetas pavaizduotas jaunas, vešliais plaukais. „Daugmaž taip jis galėjo atrodytii savo studijų Vilniuje laikais”, – tvirtino į renginį atvykę ukrainiečiai. Kai kurių nuomone, paminklas šiek tiek vizualiai primena buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką
Paminklas pastatytas ukrainiečių tautinės mažumos Lietuvoje iniciatyva. Atidengimo iškilmėse dalyvavo Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Volodymyras Lytvynas, taip pat paminklo autorius, skulptorius V. Andrijanovas. „Šiandien Tarasas Ševčenka sugrįžta į savo jaunystės miestą Vilnių. Šis simbolinis sugrįžimas ženklina praeities ir ateities tiltus tarp lietuvių ir ukrainiečių tautų“, – sveikindama renginio dalyvius ir svečius kalbėjo Lietuvos Seimo pirmininkė Irena Degutienė [8, 11, 17].
2006 m. gegužės 3 d. Lietuvoje su darbo vizitu lankęsis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (Universiteto g. 7, Senamiesčio seniūnija) atidarė Taraso Ševčenkos auditoriją [15].
Vilniuje, Naujamiesčio seniūnijoje, yra Taraso Ševčenkos vardu pavadinta gatvė [4].
1973 m. išėjusioje Stefos Keblienės knygoje „Tarybinių tautų rašytojai lietuvių kalba 1940-1970: biobibliografija“ rašoma ir apie T. Ševčenką [5].
Literatūra ir šaltiniai
8. Paminklas – už Kijevo pinigus: [Vilniuje atidengtas paminklas ukrainiečių poetui ir dailininkui Tarasui Ševčenkai]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, rugs. 5, p. 3.
11. T. Ševčenka sugrįžo: [Vilniuje atidengtas paminklas Ukrainos literatūros klasikui T. Ševčenkai]. – Iliustr. // Respublika. – 2011, rugs. 5, p. 3. 12. Vasiliauskienė, Aldona. Taraso Ševčenkos vardo įamžinimas Lietuvoje // Lietuvos aidas. – 2005, kovo 26, p. 8.
17. Žukovskis, Andrejus. Paminklas išdygo po ilgų diskusijų: [apie paminklo atidengimą Vilniuje ukrainiečių poetui Tarasui Ševčenkai]. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2011, rugs. 5, p. 1, 3.
18. Жадько, Віктор Олексійович. Шевченків Вільно = Ševčenkos Vilnius / Віктор Жадько, Раймундас Лопата. – Київ, 2012. – 255, [1] p.: iliustr., portr.
19. Хинкулов, Леонид. Тарас Шевченко. – 2-е изд., переработ. – Москва, 1960. – 398 p., [9] iliustr. lap. – Bibliogr.: p. 391-396.
Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2011; 2020