Šilėnai

Šilėnai – kaimas Zujūnų seniūnijoje, Vilniaus rajono vakaruose, dešiniajame Neries krante.

Šilėnuose gyvena 90 gyventojų, iš jų – 43 vyrai ir 47 – moterys (2013 m.) [2].

 Šilėnų herbas

                                 Šilėnų herbas

Šilėnai – pirmasis herbinis kaimas Vilniaus rajone. Lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į Lietuvos heraldikos komisijos teikimą, dekretu Nr. 1K–475 patvirtino Šilėnų herbą (žr. adresu). Herbinio skydo auksiniame lauke vaizduojamas mėlynas dobilo lapas. Skydo mėlyname lauke – auksinis kryžius. Kryžius heraldikoje tai krikščionybės simbolis, dobilas – Šv. Trejybės simbolis, auksas – kilnumo ir dorybės spalva, mėlyna – dieviškosios išminties spalva. Herbo autorė – dailininkė Eglė Vertelkaitė [10].

Vertingos istorinės informacijos apie Šilėnus yra 1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [15], leidinyje „Wileńska encyklopedia“ [13] bei Bronio Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ [3]. Plačiau apie Šilėnų istoriją rašoma istoriko Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) leidinyje „Historie z okolic Wilna“ [11] ir kt. Turistinės informacijos apie šią vietovę galima rasti keliaujantiems po Lietuvą bei Vilniaus rajoną skirtose Algimanto Semaškos knygose: „Lietuvos keliais“ [6], „Po Lietuvą“ (2002 m.), „Kelionės iš Vilniaus“ (2005 m.). Apie Šilėnų bažnyčią rašoma Bronio Kviklio leidinyje „Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania“ [3] bei albume „Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego“ [8].
Legendų ir padavimų apie Šilėnuose esančias šventvietes yra Vladislavo Sirokomlės muziejaus išleistame rinkinyje Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna“ [14., p.31–32] ir Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės“ [9].

Šilėnų kaimas pirmą kartą minimas dokumentuose 1500 metais, kai Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Pirmas Šilėnų aprašas yra iš 1720 m., kai Vilniaus kanauninkas Bialozaras valdė Šilėnų palivarką [3, 6].

Įdomi šio kaimo gatvinė struktūra ir senųjų sodybų architektūra. Dėl to Šilėnai yra paskelbti etnokultūriniu draustiniu. Tai vienintelis Neries regioninio parko teritorijoje esantis tokio tipo objektas [1].
Nedidelė Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1725 metais. Pasakojama, kad Šilėnų piemenys, ganydami gyvulius, rado ant karklo pakibusį, Nerimi atplaukusį Švč. Trejybės paveikslą. Šį paveikslą žmonės išvežė į Sudervės bažnyčią, bet jis vis grįždavo atgal. Žmonės tai palaikė Dievo ženklu ir nutarė pastatyti bažnytėlę. Bažnyčia yra medinė, liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su 2 bokšteliais, siaura trisiene apside, žema zakristija. Joje yra keletas vertingų paveikslų. Seniausias iš jų yra kabantis virš altoriaus, jau minėtasis – „Švenčiausioji Trejybė“. Jis nutapytas XVI–XVIII a. Paveiksle panaudotas retas yra Trejybės vaizdavimo būdas, kai Dievas Tėvas laiko nukryžiuotą Jėzų Kristų. Šis paveikslas laikomas stebuklingu [9]. Kiti paveikslai tapyti XIX a. I pusėje: „Šv. Antanas“, „Šv. Juozapas“, „Marija Rožančinė“, „Nazaretietis“. Be to, bažnyčioje yra 1725 m. varpas su karūna.
Šalia bažnyčios yra kapinės, aptvertos akmenų mūro tvora [4, 8, 12].

Šilėnuose yra 2 mitologiniai šaltiniai, laikyti šventais ir gydančiais. Senieji Vilniaus apylinkių gyventojai juos gerbė, šių šaltinių vandenį žmonės naudojo gydymui ir užkalbėjimui. Nuo seno žmonės pasakoja legendas ir padavimus apie stebuklingą gydomąjį Šilėnų šaltinių vandenį – jis esą gydo žaizdas, išnirimus, skaudančius dantis. Šilėnų šaltinio vanduo yra labai skaidrus ir švarus. 2007 m. tyrimų rezultatai rodo, kad šaltinio vandens kokybė yra žymiai aukštesnė už geriamajam vandeniui taikomas normas [9, 14].

0,5 km nuo Šilėnų kaimo, prie kelio, vedančio link Naujosios Rėvos piliakalnio, įrengtas apžvalgos bokštas – Sviliškių kraštovaizdžio draustinio regykla. Nuo jo atsiveria puiki Neries slėnio panorama – galima pamatyti kitame Neries krante stūksančią Rykantų bažnyčią bei Stirnių piliakalnį [2, 5].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balkūnas, Vidmantas. Neries regioninio parko etnokultūrinis draustinis – Šilėnų kaimas (Vilniaus r.) iš paukščio skrydžio: [nuotrauka] // Neris tarp Vilniaus ir Kernavės. – [Kaunas], 2008. – P. 78.
2. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6af56e23c94519>.
3. Kviklys, Bronius. Šilėnai // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 174.
4. Kviklys, Bronius. Šilėnai. Švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia: [apie bažnyčios istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 308-311.
5. Misius, Kazys. Šilėnai. // Misius Kazys, Šinkūnas Romualdas. Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas. – Vilnius, 1993. – P. 540-542.
6. Semaška, Algimantas. Šilėnai. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 630.
7. Šilėnai = Szyłany. – Iliustr. // Kviečia Vilniaus rajonas = Rejon wileński zaprasza. – Vilnius, 2009. – P. 17-18.
8. Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia = Kościół pw. Najświętszej Maryi Panny w Szyłanach. – Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 82-84.
9. Vaitkevičius, Vykintas. Šilėnai, Zujūnų s-ja. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 92-94.
10. Ždanovič, Zygmunt. Pirmasis herbinis kaimas: iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdžio. – Iliustr. // Vilniaus krašto savaitraštis. – 2016, vasario 25 – kovo 52, p. 5.
11. Gajewski, Mirosław. Pięc stuleci osady Szyłan. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Historie z okolic Wilna. – Wilno, 2007. – P. 204-212.
12. Parafii szyłańskiej – 250 lat!: Wileńszczyzna. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2008, 14-20 sierpnia, priedas „Rota“, p. 1, 2.
13. Misius, Kazys. Szylany (Šilėnai) / Misius Kazys, Šinkūnas Romualdas // Wileńska encyklopedia (1939-2005). – Warszawa, 2007. – P. 587-589.
14. Podwilénskie bajanie: legendy, podania, bajki z okolic Wilna. – Wilno, 2017. – 95, [1] p.: iliustr.
15. Szyłany // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1892. – T. 12 (Szlurpkiszki-Warłynka), p. 108; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/pl/Slownik_geograficzny/Tom_XII/108>.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2018