Sužionių seniūnija

Sužionių seniūnija yra Vilniaus rajono šiaurės rytuose. Ji ribojasi su Vilniaus rajono Paberžės, Nemenčinės seniūnijomis, Švenčionių rajono Pabradės ir Magūnų seniūnijomis ir Molėtų rajono Dubingių ir Joniškių seniūnijomis. Seniūnijoje yra 90 kaimų, didesni iš jų: seniūnijos centras – Sužionių kaimas (449 žm.), Veriškės (352 žm.), Skirlėnai (178 žm.), Griciūnai (88 žm.).

Seniūnijos plotas – 16014 ha, iš jų 9870 ha užima žemės ūkio naudmenos, 3800 ha – miškai, 131 ha – vandenys ir kitos paskirties plotai. Gyventojų skaičius – 1871 (2013). Iš jų 8,7% – lietuvių, 83% – lenkų, 8,3% – kitų tautybių gyventojų [3].

Seniūnijoje yra pašto skyrius, 3 mokyklos (vidurinė, pagrindinė ir pradinė), vaikų darželis, 3 bibliotekos, 2 šokių salės, kultūros namai ir kitų visuomeninės paskirties objektų.
Ne be pagrindo Sužionių seniūnija vadinama mažąja Vilniaus krašto Šveicarija. Jos teritoriją kerta 49 km upių, iš jų; Kirnė – 15 km, Jusinė – 19 km, Žeimena – 10 km, Nemenčia – 5 km, yra 13 ežerų, iš jų: ilgiausias Lietuvoje Asvėjos ežeras (Dubingių) – 27 km, (seniūnijos teritorijoje 22 km), Virunglės, Širvino, Provalo, Minkelių, Sužionių, Varnavalkšnio, Limino, Karnelio, Dumblio, Gaigelio, Veržės ir Ilgio. Seniūnijoje yra Pravalo botaninis draustinis, Verdeikių geomorfologinis draustinis, Asvejos regioninis parkas. Seniūnijoje yra lankytinų objektų. Tai bažnyčia, kapinės, Tiškevičių rūmai ir parkas Veriškėse, Sužionių piliakalnis, senovės gyvenvietė, Sužionių buvusi dvaro sodyba, Žingių, Paraisčių, Dvyliškių, Sapiegiškių pilkapiai. Sakoma, kad tas, kas pamatys šį kampelį vieną kartą, norės čia grįžti vėl ir vėl [11].

Sužionių seniūnijos herbas

2023 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdama į Lietuvos heraldikos komisijos teikimą, dekretu Nr. 1K-1454 patvirtino Sužionių seniūnijos herbą (žr. adresu). Herbo projektui pasirinktas simbolis – Paprastasis jūrinis erelis, gyvenantis ir perintis Sužionių apylinkėse, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Erelio simbolika heraldikoje reiškia jėgą, aštrų protą, įžvalgumą, kilnumą. Herbo etalono autorius – Rolandas Rimkūnas.

Sužionių kaimas įsikūręs Vilniaus rajono šiaurės vakaruose, į šiaurę nuo Nemenčinės, prie Sužionių ežero.

Sužionys – seniūnijos ir seniūnaitijos centras, kuriame gyvena 449 žmonių (2013 m.) [3].

Sužionyse yra vidurinė mokykla – Eitminiškių vidurinės mokyklos skyrius, vaikų darželis, bažnyčia, biblioteka, paštas ir kultūros namai, kuriuose jau 20 metų veikia folkloro ansamblis „Sužanianka“ [12].
Sužionyse gimė dirigentas, kompozitorius, politikas Gabriel Jan Mincevič (Mincewicz) (1938–2016).

Vertingos informacijos apie Sužionis ir jų apylinkes pateikiama Miroslavo Gajevskio (Mirosław Gajewski) knygoje „Nasze podwileńskie ojczyzny“ [16] bei šio autoriaus straipsniuose. Apie šį kaimą rašoma  1880–1902 m. Lenkijoje išleistame žinyne „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich“ [21], Broniaus Kviklio knygose „Mūsų Lietuva“ [4] ir „Lietuvos bažnyčios“ [5], Algimanto Semaškos leidiniuose „Lietuvos keliais“ [7] ir „Po Lietuvą“ [8].

Szynkowski, Tadeusz. „Błyskawica“ na Ziemi Sużańskiej. – Vilnius, 2000. Knygos viršelis

Szynkowski, Tadeusz. „Błyskawica“ na Ziemi Sużańskiej. – Vilnius, 2000. Knygos viršelis

Apie Sužionių kaimo likimą Antrojo pasaulinio karo metais rašo iš Vilniaus rajono kilęs, dabar Lenkijoje gyvenantis Tadeuš Šynkovski (Tadeusz Szynkowski) knygoje „Błyskawica“ na Ziemi Sużańskiej“ [22]. Apie Sužionių piliakalnį, vadinamą Kalvių kalnu, informacijos yra „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ [2], leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ [1]. Objektas minimas atlasuose „Lietuvos piliakalniai“ [9] ir „Lietuvos TSR archeologijos atlase“ (Vilnius, 1975).

Tai, kad šiose apylinkėse gyventa nuo senų laikų, patvirtina šalia kaimo esantys Sužionių (Kalvių kalnas) (0,3 km į rytus nuo kaimo, prie kelio Sužionys–Dubingiai) piliakalnis ir rytiniame kaimo pakraštyje stūksančios senovinės X–XI amžiaus gyvenvietės griuvėsiai [3, 14]. 1997 m. Sužionių piliakalnio su gyvenviete kompleksas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą kaip vietinės reikšmės archeologinis ir kraštovaizdžio paminklas. Kompleksą sudaro: piliakalnis, vadinamas Kalvių kalnų – (u. k. 5676), gyvenvietė – (u. k. 24173) [10].

Istorijos šaltiniuose Sužionių gyvenviete minima nuo XVI amžiaus. 1554 m. Nemenčinės valdų inventoriuje paminėta apie poną Onikėjų iš Sužionių dvaro, nors nežinoma kuo jis buvo, nei jo kilmės, nei valdos ribų. Daugiausiai svarbios informacijos randama inventoriuose, juose yra Sužionių aprašymas 1686 m. Tuomet Sužionių dvaras priklausė Adamui Krošynskiui, kuris šį dvarą trejiems metams buvo perleidęs Eleonorai Danilevič, vėliau dvarą valdė Bronius ir Petras Liguckiai [16, 18].
1795 m. Karpio lėšomis Sužionyse buvo pastatyta mūrinė Šv. Felikso Valua bažnyčia. 1856 m. ji buvo atnaujinta dvaro savininko Jono Tiškevičiaus. Bažnyčia yra klasicizmo stiliaus, turinti neogotikos bruožų. Išlikusi iki šių dienų [6, 13].
XVIII a. pabaigoje Sužionyse buvo pastatyti rūmai, vėliau priklausę kelioms Tiškevičių šeimos kartoms. Dabar šio pastato nebėra. Veriškėse išlikę Tiškevičių dvaro liekanų ir parkas [4, 20]. 1986 m. Sužionių palivarke gyveno 31 žmogus. Iš jų – 21 katalikas ir 10 žydų [21].

Yra daug objektų, įtrauktų į Senosios Lietuvos šventviečių katalogą [15].

Kaimo centre, ant neaukšto postamento padėtas didžiulis akmuo su lietuviškai ir rusiškai užrašytu kaimo pavadinimu.

2005 m. Sužionyse pastatytas paminklas Antrojo pasaulinio karo metų žuvusiems Armijos Krajovos kariams [23].

Vilniaus krašto lenkų liaudies poetė Jadvyga Ingelevič (Jadwiga Ingielewicz) savo eilėraščius „Dzvon“ [15, p. 30], „Ze swego obrazu, Matko Kochana, …“ [15, p. 38] ir „Pamiętajcie, ludzi mili,…“ [15, p. 64] yra skyrusi Sužionių bažnyčiai.

Sužionių seniūnijos gyventojus aptarnauja net trys viešosios bibliotekos: Skirlėnų, Sužionių ir Veriškių. Sužionių kaimo biblioteka įkurta 1950 metais. Fondas sudaro 4317 egz. spaudinių, iš kurių virš 30 kraštotyros. Kraštotyros kartotekoje sukaupta apie 60 aprašų. Bibliotekoje vartotojams įrengtos 3 kompiuterizuotos darbo vietos [19].

Literatūra ir šaltiniai

1. Balčiūnas, Jonas. Vilniaus miesto ir rajono archeologijos paminklų žvalgymas 1987 m. / Balčiūnas, Jonas Dakanis, Bronius, Zabiela, Gintautas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. – 1986/87, p. 177.
2. Dakanis, Bronius. Kalvių kalnas // Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998. – T. 2: Rytų Lietuva, p. 335.
3. Gyventojų skaičiaus pasiskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį Lietuvos statistikos departamentas [interaktyvus]. 2013 [žiūrėta 2013-10-24]. Prieiga per internetą: <http://www.osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Inform_gyv_sk_pasisk.pdf/cd1f3d45-ef4b-446f-af6a-f56e23c94519>.
4. Kviklys, Bronius. Sužionys // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 186.
5. Kviklys, Bronius. Sužionys. Šv. Felikso de Valois parapijos bažnyčia: [apie bažnyčios istoriją ir architektūrą]. – Iliustr. // Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios = Churches of Lithuania. – Čikaga, 1986. – T. 5: Vilniaus arkivyskupija. D. 2: Vilniaus provincijos bažnyčios, p. 301-304.
6. Misius, Kazys. Sužionys // Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas / Misius Kazys, Šinkūnas Romualdas. – Vilnius, 1993. – P. 540.
7. Semaška, Algimantas. Sužionys. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Lietuvos keliais: Turisto žinynas. – Vilnius, 2008. – P. 633.
8. Semaška, Algimantas. Sužionys. – Iliustr. // Semaška, Algimantas. Po Lietuvą: knyga visiems norintiems gerai pažinti gimtąjį kraštą. – Vilnius, [2002]. – P. 674.
9. Sužionių piliakalnis su gyvenviete // Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 382-383.
10. Sužionių piliakalnis su gyvenviete [Sužionių k., Sužionių sen., Vilniaus r. sav.: u. k. 24172]. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. 2016 [žiūrėta 2017-09-05]. Prieiga per internetą: <http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search>.
11. Sužionių seniūnija. – Iliustr. // Kviečiame į Vilniaus rajoną = Zapraszamy do rejonu Wileńskiego = Welcome to Vilnius Region. – Vilnius, 1998. – P. 56.
12. Sužionių seniūnija. – Iliustr. // Tūkstantmečio knyga: Pažintis su Lietuva. – Vilnius, 2000. – T. 2: Sostinė, Vilniaus ir Kauno apskritys, p. 229-230.
13. Sužionių Šv. Felikso Valua bažnyčia = Kościół pw. św. Feliksa Walezjusza w Sużanach. -Iliustr. // Vilniaus rajono sakralinis paveldas = Sakralne dziedzictwo rejonu wileńskiego. – Vilnius, 2009. – P. 74-76.
14. Sužionys, Sužionių seniūnija: [apie Sužionių piliakalnį]. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos piliakalniai. – Vilnius, 2005. – T. 3, p. 382-383.
15. Vaitkevičius, Vykintas. Vilniaus rajonas: [apie Sužionių seniūnijos šventvietės, p. 47, 60, 67, 80, 89, 101]. – Iliustr. // Vaitkevičius, Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija. – Vilnius, 2006. – P. 45-102.
16. Gajewski, Mirosław. W sużańskiej krainie. – Iliustr. // Gajewski, Mirosław. Nasze podwileńskie ojczyzny. – Wilno, 2002. – P. 112-118.
17. Ingielewicz, Jadwiga. Kwitnący sad jesienią; wiersze. – Wilno, 2001. – 146, [1] p.: iliustr.
18. Jackiewicz, Mieczysław. Sužionys // Jackiewicz, Mieczysław. Litwa: Podróż sentymentalna. – Warszawa, 2006. – P. 135.
19. Klimaszewska, Iwona. Sużański sposób na kryzys: [apie Sužionių kaimo biblioteką]. – Iliustr. // Tygodnik Wileńszczyzny. – 2009, 19-25 marca, priedas „Rota“, p. 1, 4.
20. Paczkowska, Czesława. Gmina Sużany. – Iliustr. // Rejon Wileński: zarys społeczno-krajoznawczy. – Vilnius, 2005. – P. 98-99.
21. Sużany // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa, 1890. – T. 11 (Sochaczew-Szlubowska Wola), p. 625; Prieiga per internetą: <http://dir.icm.edu.pl/Slownik_geograficzny/Tom_XI/625>.
22. Szynkowski, Tadeusz .„Błyskawica“ na ziemi Sużańskiej. – Vilnius, 2000. – 149, [2] p.: iliustr. – Bibliogr.: p. 147-149.
23. W Sużanach odsłonięto pomniki żołnierzy AK // Magazyn Wileński. – 2005, nr 7, p. 19.

Parengė: Irena Baranovskaja (Vilniaus r. SCB), 2010; 2023