Vytautas Nasvytis

Vytautas Nasvytis. Nuotr. iš kn.: Mačiulis, Algimantas. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. – Vilnius, [2007], p. 252.

Architekto Algimanto Nasvyčio brolis. Vytautas Nasvytis 1936–1939 m. mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloje. 1939 m. su šeima apsigyveno Vilniuje. 1939–1940 m. lankė Vilniaus Petro Vileišio pradžios mokyklą, 1940–1946 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo I-ojoje berniukų gimnazijoje. 1952 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė architektūros studijas. 1952–1954 m. dirbo Respublikinėse architektūros dirbtuvėse. 1953–1995 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1964 m. suteiktas docento vardas, 1979 m. – profesoriaus vardas. Nuo 1958 m. buvo Lietuvos architektų sąjungos narys. Nuo 1966 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Už nuopelnus architektūrai V. Nasvyčiui 1965 m. suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1982 m. – LTSR liaudies architekto vardas. 1960–1990 m. – Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiasis architektas. 1988 m. ir 1990 m. išrinktas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio seimo nariu. 1995–1997 m. – Vilniaus miesto savivaldybės narys, miesto plėtros komiteto pirmininkas. Nuo 2000 m. dirbo Vilniaus dailės akademijoje pagal autorinio darbo sutartis [2, 4, 7].

V. Nasvytis vienas ir kartu su broliu A. Nasvyčiu suprojektavo daugybę Vilniaus pastatų. Jis taip pat atstatė Vilkaviškio katedrą (su J. Palaima, 1990 m.), rekonstravo Lietuvos ambasadai Belgijos Karalystėje ir Europos Sąjungos tarnyboms Briuselyje skirtą pastatą (1992 m.). Sukūrė Dailininkų kūrybos namų (dabar Palangos gintaro muziejus) interjerą (su A. Nasvyčiu ir S. Ramuniu, 1958 m.), paminklo-biusto profesoriui Dionizui Rudzinskui, Dotnuvoje, šalia Lietuvos žemdirbystės instituto, architektūrinę dalį (su A. Nasvyčiu ir skulpt. Antanu Milkintu, 1959 m.), žurnalisto L. Prūseikos antkapinį paminklą Čikagoje (su A. Nasvyčiu ir skulpt. K. Bogdanu, 1963 m.), S. Dariaus ir S. Girėno antkapinį paminklą Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse (su A. Nasvyčiu ir skulpt. V. Mačiuika, 1968 m.), paminklą žuvusiems tremtiniams Bijsko miesto kapinėse (Rusija, 1998 m. ar 1999 m.), parodų ekspozicijų [2, 4, 7].
1978 m. parengė metodinio leidinio „Gyvenamųjų namų tipologija“ rankraštį rusų kalba [2].

V. Nasvyčiui 1971 m. įteikta LTSR valstybinė premija, 1983 m. – TSRS valstybinė premija. Architektas 1998 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. – auksiniu „Architektūros Riterio“ ordinu, 2003 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2013 m. – Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ [2, 4, 7].

2010 m. V. Nasvytis apdovanotas aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ [1].

1939 m. pabaigoje Nasvyčių šeima apsigyveno Vilniuje. „Jis [Vilnius] labai mielas, humanistiškas, labai jaukus. Jame būdamas junti apsupties poveikį, bet jį labai sunku nusakyti kaip tikrą meno kūrinį. Tai meno kūrinio poveikis. Miestas savo prigimtimi paprastai yra svetimkūnis kraštovaizdyje. Vilnius – išimtis. Gal čia jo unikalumas. Jis išsidriekęs dviejų upių slėniuose, lyg kokiame žaliame dubenyje. Į miestą ateina gamta, kur tai matyta! Būdamas pačiame jo centre nejauti, kad esi užmūrytas, apstotas mūro sienų. Visą laiką matai žalumą, medžių, krūmų, kalvų plotus. Visą laiką neprarandi kontakto su gamta“, – prisiminė architektas pirmuosius įspūdžius, patirtus sostinėje [2, p. 30-31].
Nasvyčiai iš pradžių buvo apsistoję Vilniaus įgulos karo ligoninės patalpose, 1940 m. įsikūrė Žygimantų g. 9-ame name. V. Nasvytis 1939–1940 m. mokėsi Vilniaus Petro Vileišio pradžios mokykloje (Gedimino pr. 18), 1940 m. ją baigęs, įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją (dabar A. Jakšto g. 9), vėliau tęsė mokslus buvusiame Jėzuitų vienuolyno pastate, šalia Šv. Kazimiero bažnyčios (dabar Vilniaus jėzuitų gimnazija, Augustijonų g. 5). 1946–1952 m. studijavo architektūrą Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Baigęs studijas, 1953 m. pradėjo dirbti šio instituto Architektūrinio projektavimo ir kompozicijos katedros dėstytoju, 1985–1995 m. buvo Architektūros katedros vedėjas. 1960–1990 m. ėjo antraeiles Miestų statybos projektavimo institute projektų vyriausiojo architekto pareigas. 1995–1997 m. dirbo Vilniaus miesto taryboje [2, 4, 7].

Žymiausius projektus Vilniuje V. Nasvytis parengė kartu su broliu dvyniu architektu Algimantu Nasvyčiu. Pagal Nasvyčių projektus Vilniuje pastatyta: „Neringos“ kavinė (1959 m.) ir viešbutis (1960 m.), LR Seimo rūmai (1981 m.), viešbutis „Lietuva“ (dabar „Reval hotel Lietuva“, 1983 m.), rekonstruoti Lietuvos centrinis paštas (1969 m.) ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras (1981 m.) [2, 6, 8]. Kiti V. Nasvyčio sostinėje įgyvendinti projektai: Lietuvos dailės instituto mokomasis korpusas (su V. Brėdikiu ir V. Mikučianiu, 1981 m.), Naujųjų apaštalų bažnyčia Rasų g. (su M. Šaliamoru, 1994 m.), JAV verslininko dr. Juozo Kazicko rezidencija (su J. Balkevičiumi, M. Šaliamoru, S. Vingru, 2001 m.), LR Seimo posėdžių salės kompleksas (su A. Nasvyčiu, A. Gudaičiu, J. Balkevičiumi ir A. Burba, 2007 m.). Sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (su A. Nasvyčiu ir S. Ramuniu, 1952 m.), Lietuvos Ministrų tarybos pirmininko kabineto (dabar Lietuvos mokslų akademijos prezidento kabinetas) ir Respublikinio fizinės kultūros ir sporto kabineto pirmininko kabineto interjerus (su A. Nasvyčiu ir S. Ramuniu, 1956 m.), apipavidalino Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio I-ojo suvažiavimo salę Vilniaus sporto rūmuose (1988 m.). 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m., 1985 m., ir 1990 m. buvo Dainų švenčių vyriausiasis dailininkas. Suprojektavo rašytojos Žemaitės paminklo architektūrinę dalį Gedimino pr. skvere (su A. Nasvyčiu ir skulpt. P. Aleksandravičiumi, 1970 m.), altorių Vingio parke, skirtą popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje (su J. Balkevičiumi, 1993 m.) [2, 4, 7].

Mačiulis, Algimantas. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. – Vilnius, [2007]. Knygos viršelis

2007 m. apie V. Nasvyčio ir jo brolio architekto A. Nasvyčio gyvenimą ir veiklą išleista architekto Algimanto Mačiulio monografija „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“ [2]. Knygoje pristatyti svarbiausi architekto projektai, išspausdintas svarbiausių V. Nasvyčio gyvenimo ir kūrybos datų, taip pat literatūros ir šaltinių sąrašas, yra pavardžių rodyklė.
Apie architektą rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ [4], leidiniuose „Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai“ [7], „Lietuva“ [3], periodikoje. Yra informacijos internete.

Vytautas Nasvytis mirė 2016 m. sausio 18 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje [5].

2022 m. pavasarį, remiantis 2019 m. gruodžio 4 d.   Nr. 1-313 Vilniaus miesto savivaldybės  tarybos sprendimu, viena iš buvusių bevardžių Šnipiškių seniūnijos gatvių buvo pavadinta Vytauto Nasvyčio vardu.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Jablonskaitė, Dovilė. Medaliai Vilniaus menininkams. – Iliustr. // Vilniaus diena. – 2010, bal. 17, p. 31.
2. Mačiulis, Algimantas. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. – Vilnius, [2007]. – 311, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Bibliogr.: p. 306-307.
3. Mačiulis, Algimantas. Nasvytis Vytautas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Lietuva. – Vilnius, 2012. – T. 3, p. 889.
4. Mačiulis, Algimantas. Nasvytis Vytautas. – Portr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T. 16, p. 83.
5. Mirė architektas Vytautas Nasvytis: [nekrologas] // XXI amžius. – 2016, saus. 15, p. 4.
6. Nasvytis, Algimantas, Nasvytis, Vytautas. Trilogai apie Vilniaus architektūrą: [pokalbis su architektais Algimantu ir Vytautu Nasvyčiais / kalbėjosi] Tomas Sakalauskas. – Iliustr. // Švyturys. – 1984, Nr. 3, p. 26-29.
7. Nasvytis Vytautas // Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. – Kaunas, 2015. – D. 2, p. 812.
8. Petrulis, Vaidas. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai: dvi asmenybės – viena Architektūra // Archiforma. – 2007, Nr. 1, p. 50-59.

Parengė: Jurgita Lazauskaitė (VAVB), 2018

Dalintis straipsniu: